Viltis visada yra

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
20 me­tų su­tri­ku­sio in­te­lek­to Pak­ruo­jo ra­jo­no gy­ven­to­jus glo­bo­jan­ti "Pak­ruo­jo vil­ties" pir­mi­nin­kė Ni­jo­lė Žiū­kie­nė sa­vo glo­bo­ti­nius va­di­na vai­kais, ku­rie sva­jo­ja, pyks­ta, jau­di­na­si, bet kar­tu jiems rei­kia ir pa­gal­bos.
"Ma­no vai­kai" – štai taip švel­niai, mo­ti­niš­kai apie sa­vo glo­bo­ti­nius, su­tri­ku­sio in­te­lek­to žmo­nių glo­bos bend­ri­jos "Pak­ruo­jo Vil­tis" na­rius, kal­ba il­ga­me­tė pir­mi­nin­kė Ni­jo­lė Žiū­kie­nė. Prieš ke­lias die­nas su­ka­ko ly­giai 20 me­tų, kai va­do­vė su­kvie­tė su­tri­ku­sio in­te­lek­to ne­ga­lią tu­rin­čius žmo­nes ir gar­siai pra­bi­lo apie juos ne kaip apie "ne­ma­to­mą vi­suo­me­nės pu­sę", o kaip apie ly­gia­ver­čius jos na­rius, ku­rie my­li, sva­jo­ja, bend­rau­ja, už­jau­čia.

Vie­na di­de­lė šei­ma

138 na­rius vie­ni­jan­čios bend­ri­jos "Pak­ruo­jo vil­tis" pa­tal­po­se kas die­ną lai­ką lei­džia 10 ar 15 žmo­nių. Vie­nus čia at­ly­di ar­ti­mie­ji, ki­ti atei­na pa­tys. Am­žius čia nė­ra ri­bo­ja­mas: kai ku­rie per­ko­pę ir 40, ne­ma­ža da­lis – jau­nes­ni. Kai ku­rie už­su­ka tik trum­pam ir tik konk­re­čios pa­slau­gos ar pa­ta­ri­mo. Es­mė – kad ne­si­jaus­tų vie­ni­ši, kad tu­rė­tų, kur nuei­ti, su kuo pa­bend­rau­ti, ką už­jaus­ti, ap­ka­bin­ti, iš­si­pa­sa­ko­ti ir bū­ti iš­girs­ti.

Neį­ga­liuo­sius jau du de­šimt­me­čius bu­rian­ti N. Žiū­kie­nė sa­ko, kad ne­re­tai "jos vai­kų" kal­bos, iš­gy­ve­ni­mai ir pla­nai nė­ra rea­lūs, o tik fan­ta­zi­ja ar­ba sva­jo­nės, ko­kie jie no­rė­tų bū­ti.

Štai vie­nas bend­ri­jos vy­ras no­rė­tų gra­žios ir pro­tin­gos žmo­nos – kol to­kios ne­ras, ne­ves. Ki­tas aiš­ki­na tuoj pirk­sian­tis nau­ją au­to­mo­bi­lį, tre­čio pla­nai ir rei­ka­la­vi­mai – dar di­des­ni.

"Jie no­ri gy­ven­ti ir dirb­ti, jie ge­ri, nuo­šir­dūs. Tik šiek tiek ki­to­kie... O ir ar mes, svei­kie­ji, ne­pas­va­jo­ja­me?", – sa­ko il­ga­me­tė va­do­vė. Jos žo­džiais, šie žmo­nės la­biau ties­mu­kiš­ki – kaip vai­kai, ką gal­vo­ja, tą ir sa­ko gar­siai, be jo­kių užuo­lan­kų. Ir emo­ci­jos, ir aša­ros, ir links­mu­mas jiems čia pat.

Prie sta­lo sė­di Mo­ni­ka. Vie­nas klau­si­mas apie iš už­sie­nio ką tik su­grį­žu­sią jos ma­mą, ir jau­na mo­te­ris ap­si­pi­la aša­ro­mis – ta te­ma jai la­bai jaut­ri. Jei ne aki­mirks­niu prie Mo­ni­kos priė­ju­si ir ją ap­ka­bi­nu­si bend­ri­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Jus­ti­na Juš­kai­tė, ji grei­čiau­siai bū­tų pra­dė­ju­si kūk­čio­ti, o ta­da liū­de­sys už­gož­tų vi­są ko­lek­ty­vą.

Bet ap­ka­bin­ta Mo­ni­ka grei­tai nu­rims­ta. Sa­ko, kad bend­ri­jos "Pak­ruo­jo vil­tis" die­nos cent­ras jai iš­si­gel­bė­ji­mas – ki­taip sė­dė­tų vie­na na­muo­se, o vie­nin­te­lė iš­vy­ka bū­tų – pas gy­dy­to­jus.

"Kai bend­rau­ji, ir dak­ta­rų ne tiek daug rei­kia", – sa­ko stai­ga pla­čiai nu­si­šyp­so­ju­si Mo­ni­ka. Emo­ci­jų kai­ta šia­me ko­lek­ty­ve – mo­men­ti­nė.

Kad bend­rau­ja­ma tik­rai daug, pa­tvir­ti­na ir bend­ri­jos pir­mi­nin­kė Ni­jo­lė.

"Jie net ba­tų dy­džius vie­nas ki­to ži­no. Su­lau­kę lab­da­ros, be di­des­nių dis­ku­si­jų iš­si­da­li­ja, pa­lik­da­mi net ir tiems, ku­rie tą die­ną "į šei­mą" nea­tė­jo", – sa­ko N. Žiū­kie­nė. O jei ku­ris ne­pa­si­ro­do ne tik šią, bet ir dar ke­lias die­nas, vi­sas ko­lek­ty­vas už­si­kre­čia ne­ri­mu: ar tik kas ne­nu­ti­kę?

Stai­ga pla­čiai at­si­da­ro pa­tal­pos du­rys – jau­nas vy­ras ener­gin­gai įei­na ir, gar­siai ati­trau­kęs kė­dę, aki­mirks­niu sė­da prie sta­lo. Su­si­kuk­li­na pa­ma­tęs mus, sve­ti­mus žmo­nes. Vis dėl­to pa­si­gi­ria, kur ėjęs, ką ma­tęs ir kad ry­toj – jo gi­mi­mo die­na.

Iš so­cia­li­nės dar­buo­to­jos Jus­ti­nos su­lau­kęs gim­ta­die­nio do­va­nos – pa­čių kaž­ka­da pa­ga­min­to rank­dar­bio – du laik­ro­džius ant ran­kos se­gin­tis vai­ki­nas su­sku­ba išei­ti "tvar­ky­ti rei­ka­lų". Pa­sak pir­mi­nin­kės, jis per šią die­ną ateis ir išeis gal dar ko­kius tris ar ke­tu­ris kar­tus – taip bū­na kas­dien.

Dar vie­nas "šei­mos" na­rys – Da­rius. Jis – die­nos cent­ro lan­ky­to­jas ne vie­ne­rius me­tus. Pui­kiai gro­ja. Ge­rą klau­są tu­rin­čiam Da­riui la­bai rei­kia pa­drą­si­ni­mo.

Vil­tis ir no­ras gy­ven­ti tu­ri bū­ti. To­kiems žmo­nėms, kaip "ma­no vai­kai", šiuos jaus­mus rei­kia ža­din­ti kur kas la­biau ne­gu svei­ka­jai vi­suo­me­nės pu­sei.

O Da­riaus drau­gas "tu­ri ran­ką" pieš­ti. Jo pie­ši­niai ne­re­tai nu­ste­bi­na ne tik ko­lek­ty­vą, bet ir bend­ri­jos sve­čius. "Šei­mos" dai­li­nin­kas lie­ka la­bai pa­ten­kin­tas, kai jo ta­py­bos dar­bai tam­pa do­va­no­mis įvai­rio­mis pro­go­mis.

"Pak­ruo­jo vil­ties" so­cia­li­nė dar­buo­to­ja J. Juš­kai­tė bend­ri­jos die­nos cent­ro lan­ky­to­jams ko­ne kas die­ną su­gal­vo­ja nau­jų už­duo­čių. Jei šne­ku­čiuo­tis, ap­ta­ri­nė­ti die­nos ak­tua­li­jas ar­ba ger­ti ar­ba­tą tam­pa nuo­bo­du, bend­ra­min­čiai įsi­lie­ja į kū­ry­bos pro­ce­są – ku­ria smul­kius ir stam­bes­nius rank­dar­bius, ta­po, kli­juo­ja. Šie­met prieš Ve­ly­kas iš­mo­ko įmant­rios kiau­ši­nių da­žy­mo tech­ni­kos – pa­tir­tį kiek­vie­nas par­si­ne­šė į na­mus, tuo nu­ste­bin­da­mi ir ar­ti­muo­sius.

Jus­ti­nos ini­cia­ty­va Pak­ruo­jo Juo­zo Paukš­te­lio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je ir šiuo me­tu eks­po­nuo­ja­ma su­tri­ku­sio in­te­lek­to žmo­nių su­kur­tų pa­puo­ša­lų pa­ro­da.

Jei dirb­ti Pak­ruo­jo baž­ny­čiai pri­klau­san­čio­je pa­tal­po­je pa­bos­ta, ko­lek­ty­vas, so­cia­li­nei dar­buo­to­jai ini­ci­ja­vus, išei­na "į eks­kur­si­ją" po Pak­ruo­jį. Ar­ba vyks­ta mo­ky­tis kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo. O bū­na, kad ir to­lė­liau pa­va­žiuo­ja tu­ri­mu au­to­bu­siu­ku. Tai bū­dai neį­ga­liems žmo­nėms in­teg­ruo­tis į vi­suo­me­nę, mo­ky­tis, pa­žin­ti, pa­tir­ti.

Idė­jų, ku­rias kar­tu su neį­ga­liai­siais pla­nuo­ja įgy­ven­din­ti, J. Juš­kai­tė su­bran­di­nu­si iki pat šių me­tų pa­bai­gos: šie­met bus ir va­ka­ro­nių, ir pa­ro­dų, ir iš­vy­kų – tai tam, kad li­ki­mo nu­skriaus­ti žmo­nės pa­tir­tų ne ma­žiau emo­ci­jų ne­gu svei­kie­ji.

"Ma­no at­ra­di­mas", – taip apie tre­jus me­tus bend­ri­jo­je dir­ban­čią Jus­ti­ną sa­ko pir­mi­nin­kė N. Žiū­kie­nė. Jos žo­džiais, "atei­ti į dar­bą ir dirb­ti, taip, kaip tai kas die­ną da­ro neį­ga­liuo­sius glo­bo­jan­ti Jus­ti­na, du skir­tin­gi da­ly­kai".

Žmo­nės, ko­kių ne­bu­vo

Abi "Pak­ruo­jo vil­ties" dar­buo­to­jos – N. Žiū­kie­nė ir J. Juš­kai­tė – ga­lė­tų pa­sa­ko­ti iš­ti­sas is­to­ri­jas iš bend­ri­jos gy­ve­ni­mo. Bū­na, kad skam­bu­čio "iš vai­ko" su­lau­kia nak­tį. Jei pro­ble­ma rim­ta, aki­mirks­niu ky­la iš lo­vos ne­žiū­rė­da­mos va­lan­dos, su­si­skam­bi­na, pa­si­ta­ria ir sku­ba į pa­gal­bą.

Bet bū­na, kad nak­ti­nio skam­bu­čio tiks­las, pa­vyz­džiui, pa­si­tar­ti, ko­kį dra­bu­žį ry­toj ap­si­vilk­ti prieš atei­nant į die­nos cent­rą.

"Ir pyk­ti dėl to ne­ga­li – kam ne­svar­bu pa­si­puoš­ti!", – at­lai­džiai šyp­so­si Jus­ti­na, ir pri­du­ria, kad ki­tą die­ną apie to­kius nak­ti­nius pa­skam­bi­ni­mus bū­ti­nai su ko­lek­ty­vu pa­si­kal­ba.

Min­tis suak­ty­vin­ti su­tri­ku­sio in­te­lek­to žmo­nių veik­lą N. Žiū­kie­nei ne­bu­vo at­si­tik­ti­nė – ap­si­spren­dė as­me­ni­nės ne­lai­mės pa­stū­mė­ta.

Vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais "Pak­ruo­jo vil­čiai" va­do­vau­jan­ti N. Žiū­kie­nė ju­to, kad žmo­nėms, ku­rių, jos žo­džiais, so­vie­tų lai­kais "ne­bu­vo", rei­kia pa­drą­si­ni­mo išei­ti į vie­šu­mą, mo­ky­tis reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę. Be to, su­bū­ri­mas rei­ka­lin­gas ir dėl jų ar­ti­mų­jų, tė­vų, glo­bė­jų – neį­ga­lių žmo­nių užim­tu­mas bend­ri­jo­je at­ri­ša ran­kas, to­dėl dau­ge­lis die­no­mis ga­li ei­ti į dar­bą, tvar­ky­tis, il­sė­tis.

"Vil­tis ir no­ras gy­ven­ti tu­ri bū­ti. To­kiems žmo­nėms, kaip "ma­no vai­kai", šiuos jaus­mus rei­kia ža­din­ti kur kas la­biau ne­gu svei­ka­jai vi­suo­me­nės pu­sei", – įsi­ti­ki­nu­si va­do­vė.

Per ši­tiek veik­los me­tų pa­tir­tys įvai­rios: "Kol bė­da neap­lan­ko as­me­niš­kai, dau­ge­lio žmo­nių po­žiū­ris bū­na la­bai ri­bo­tas, vis­kas pa­si­kei­čia, jei bė­da atei­na į šei­mą".

Sma­giau­sia ži­nia, anot N. Žiū­kie­nės, yra ta, kad pa­sta­rai­siais me­tais po­žiū­ris į neį­ga­liuo­sius, tu­rin­čius pro­to ar fi­zi­nę ne­ga­lią, aki­vaiz­džiai ėmė keis­tis. Be­si­kei­čian­tis po­žiū­ris at­ve­ria du­ris.

Praė­ju­sią sa­vai­tę su­tri­ku­sio in­te­lek­to žmo­nių glo­bos bend­ri­ja "Pak­ruo­jo vil­tis" Pak­ruo­jo si­na­go­go­je pa­mi­nė­jo veik­los 20-me­tį.

Bend­ri­ją ju­bi­lie­jaus pro­ga svei­ki­no Pak­ruo­jo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Sau­lius Mar­gis. Bend­ri­jos pir­mi­nin­kei N. Žiū­kie­nei me­ras įtei­kė pa­dė­ką. Bend­ri­jos na­riai su­si­rin­ku­siems į ju­bi­lie­jų do­va­no­jo kon­cer­tą.