Vilius Puronas „Geležinę knygą“ pristatė per gimtadienį

Vi­lius Pu­ro­nas „Ge­le­ži­nę kny­gą“ pri­sta­tė per gim­ta­die­nį

Va­kar Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je šiau­lie­tis di­zai­ne­ris, kraš­to­ty­ri­nin­kas Vi­lius Pu­ro­nas pri­sta­tė kny­gą „Ge­le­ži­nė kny­ga: „Ko­vo­jan­tiems gar­bė!“, pa­sa­ko­jan­čią apie Jot­vin­gių Kry­žiaus ri­te­rių or­di­ną, įkur­tą 1487 me­tais ir te­be­gy­vuo­jan­tį iki šių die­nų. Kny­gos di­zai­nas – ypa­tin­gas, jos vir­še­lis kaus­ty­tas me­ta­lu.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Kny­gos „Ge­le­ži­nė kny­ga: „Ko­vo­jan­tiems gar­bė!“ pri­sta­ty­me da­ly­va­vę or­di­no na­riai vil­kė­jo man­ti­jas. Pas­vei­kin­ti V. Pu­ro­no at­vy­ko ir Jot­vin­gių Kry­žiaus ri­te­rių or­di­no di­dy­sis ma­gist­ras pro­f. Ar­tū­ras Ru­kas Dau­jo­tis, kanc­le­ris ku­ni­gas Sau­lius Pau­lius By­tau­tas.

Ren­gi­nys pra­si­dė­jo Jot­vin­gių Kry­žiaus ri­te­rių or­di­no him­nu, jam mu­zi­ką ir žo­džius pa­ra­šė or­di­no ri­te­ris V. Pu­ro­nas. Him­no įra­še skam­bė­jo ir au­to­riaus bal­sas.

Pa­sak Jot­vin­gių Kry­žiaus ri­te­rių or­di­no di­džio­jo ma­gist­ro pro­f. Ar­tū­ro Ru­ko Dau­jo­čio, praė­ję Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo at­kū­ri­mo šimt­me­čio me­tai bu­vo ypa­tin­gi ir or­di­nui: 1918 me­tų rug­sė­jo 12 die­ną ba­jo­rai, su­si­rin­kę Kra­žiuo­se, nu­ta­rė at­gai­vin­ti Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­ty­tės lai­kais įkur­tą or­di­ną. Pir­mi­nis su­ma­ny­mas bu­vo or­di­ną at­kur­ti to­kį, ko­kiu vė­liau ta­po Šau­lių są­jun­ga.

1487 me­tais įkur­tą or­di­ną na­riai įvar­di­ja se­niau­sia or­ga­ni­za­ci­ja Lie­tu­vo­je (iš­sky­rus re­li­gi­nes).

1994 me­tais, Lie­tu­vo­je su­si­kū­rus Ba­jo­rų są­jun­gai, pir­mas idė­ją at­gai­vin­ti or­di­ną iš­kė­lė Jo­nas Mont­vi­las.

„Ke­lis šimt­me­čius or­di­no cent­ras bu­vo Že­mai­ti­jo­je, Kra­žiuo­se. Aš gi­męs Kra­žiuo­se, vė­liau paaiš­kė­jo, kad ma­no se­ne­liai pri­klau­sė or­di­nui. Nu­ta­rė­me, kad or­di­ną rei­kia at­gai­vin­ti, jo tiks­las – tęs­ti se­ną­sias tra­di­ci­jas, kad bū­tų pri­si­min­ta, kad toks or­di­nas bu­vo“, – sa­kė Ar­tū­ras Ru­kas Dau­jo­tis.

Pris­ta­to­mą kny­gą ma­gist­ras įver­ti­no „kaip me­no kū­ri­nį“.

„Jau­čiuo­si tik vie­nas iš pirš­tų kumš­ty­je, o kumš­tis yra tik vi­so kū­no su­dė­ti­nė da­lis, o kū­nas yra mū­sų Lie­tu­vė­lė“, – sa­kė kny­gą pri­sta­tęs V. Pu­ro­nas.

Di­zai­ne­riui no­ri­si kils­te­lė­ti no­sį – ti­ra­žas yra ap­kaus­ty­tas: „Ap­kaus­tai lyg ne­gir­dė­ti per XX, XXI am­žių, o gal ir per XIX am­žių.“

Kny­gos vir­še­lio me­ta­las den­gia pa­va­di­ni­mą. Šį su­ma­ny­mą V. Pu­ro­nas pa­grin­dė: žmo­nės kny­gų ne­skai­to, bet, ma­ty­da­mi to­kį vir­še­lį, bus pri­vers­ti at­vers­ti. O at­si­ver­tę bus pri­vers­ti to­liau aiš­kin­tis, kas pa­ra­šy­ta.

Pa­sak V. Pu­ro­no, ši kny­ga yra sa­vo­tiš­kas eks­pe­ri­men­tas: daug ži­nių dar tu­rės pa­tiks­lin­ti moks­li­nin­kai.

Kny­go­je pub­li­kuo­ja­ma or­di­no is­to­ri­ja, do­ku­men­tų ko­pi­jos, jų ver­ti­mai, įdo­my­bės, sta­tis­ti­ka, is­to­ri­nės as­me­ny­bės nuo or­di­no įkū­ri­mo iki šių die­nų. Ga­li­ma su­ži­no­ti, ko­dėl Kra­žiai ta­po jot­vin­gių sos­ti­ne, o šv. Vik­to­ras – jot­vin­gių šven­tuo­ju glo­bė­ju. Kny­go­je tarp is­to­ri­nių fak­tų įpi­na­mos ir le­gen­dos. V. Pu­ro­nas int­ri­ga­vo pa­tie­ka­lu – ke­lių šim­tų me­tų alaus sriu­bos re­cep­tu.

Or­di­no do­ku­men­tai, sa­kė V. Pu­ro­nas, bu­vo nai­kin­ti ne kar­tą, sau­gan­tis rep­re­si­jų. 2003 me­tais Kau­ne, tvar­kant se­no na­mo pa­lė­pę, bu­vo ras­tas tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos Jot­vin­gių Kry­žiaus ri­te­rių or­di­no ar­chy­vas bei se­no­vi­niai įsta­tai. 2004 me­tų rugp­jū­čio 25 die­ną or­di­nas bu­vo at­kur­tas.

Pag­rin­di­nė or­di­no re­ga­li­ja yra lie­tu­viš­ka­sis kry­žius su dviem sker­si­niais, deng­tu bal­tu ema­liu ir aver­se pa­vaiz­duo­tu jot­vin­gių ri­te­riu, o vir­šu­je ap­vai­ni­kuo­tas ka­rū­na. Or­di­no her­bas – Jot­vin­gių vy­tis – vaiz­duo­ja šar­vuo­tą rai­te­lį su auk­so sky­du, pa­puoš­tu rau­do­na pen­kia­la­pe ro­že. Or­di­no šū­kis „In Ad­ver­si­ta­te. Etiam Glo­rio­si“ – "Ko­vo­jan­tiems gar­bė!“.

V. Pu­ro­nas kny­gą įvar­di­jo reiš­ki­niu dėl di­zai­no, gra­fi­nio kny­gos api­pa­vi­da­li­ni­mo. Pus­la­piai ma­ke­tuo­ti nau­do­jant ko­lia­žo tech­ni­ką, vi­du­ram­žių de­ko­ro sti­lis­ti­ka de­rin­ta su da­bar­ti­nių tech­no­lo­gi­jų ga­li­my­bė­mis.

Kny­gos pri­sta­ty­mas su­ta­po su dar vie­na pro­ga – V. Pu­ro­no gim­ta­die­niu. Tad ren­gi­nys bai­gė­si lin­kė­ji­mu „Il­giau­sių me­tų!“.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vi­lius Pu­ro­nas kny­gai „Ge­le­ži­nė kny­ga: „Ko­vo­jan­tiems gar­bė!“ su­ma­nė ori­gi­na­lų di­zai­ną.

Kny­gos pri­sta­ty­me Jot­vin­gių Kry­žiaus ri­te­rių or­di­no na­riai vil­kė­jo man­ti­jas. Sto­vi Jot­vin­gių Kry­žiaus ri­te­rių or­di­no di­dy­sis ma­gist­ras pro­f. Ar­tū­ras Ru­kas Dau­jo­tis.

Kny­gos au­to­rius Vi­lius Pu­ro­nas po kny­gos pri­sta­ty­mo da­li­jo au­tog­ra­fus.

Vi­liaus Pu­ro­no kny­ga „Ge­le­ži­nė kny­ga: „Ko­vo­jan­tiems gar­bė!“ pa­sa­ko­ja Jot­vin­gių Kry­žiaus ri­te­rių or­di­no is­to­ri­ją.

Kny­gos vir­še­lį den­gia jot­vin­gių kry­žius – skai­ty­to­jas int­ri­guo­ja­mas at­si­vers­ti to­li­mes­nius pus­la­pius.