Vilhelmas Čepinskis: „Puota maro metu“

Vilhelmas Čepinskis: „Puota maro metu“

Vil­hel­mas Če­pins­kis: „Puo­ta ma­ro me­tu“

„Nuo di­džio­sios sce­nos Lie­tu­vo­je aš pa­si­trau­kiau. Bet ne­pa­sit­rau­kiau nuo žmo­nių, ku­riems ma­nęs rei­kia“, – sa­ko smui­ko vir­tuo­zas Vil­hel­mas Če­pins­kis. Gar­siau­sio­se pa­sau­lio sa­lė­se gro­jęs, or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ Ri­te­rio kry­žiu­mi ap­do­va­no­tas smui­ki­nin­kas vi­są sa­ve ati­duo­da kon­cer­tuo­da­mas ir ne­di­de­liuo­se mies­te­liuo­se. V. Če­pins­kį liū­di­na vy­rau­jan­tis pa­vir­šu­ti­niš­ku­mas, da­ran­tis žmo­nes ne­mąs­tan­čiais zom­biais. Nors kol kas ne­pla­nuo­ja iš­vyk­ti Lie­tu­vos, šian­dien sun­kiai ran­da at­sa­ky­mą į klau­si­mą, ar čia ma­to šei­mos atei­tį.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Įt­rau­kė di­ri­ga­vi­mas

Va­kar Šiau­lių kon­cer­tų sa­lė­je „Sau­lė“ vy­ku­sia­me kon­cer­te „Mu­zi­ki­niai ru­de­nys“ V. Če­pins­kis kon­cer­ta­vo su Šiau­lių ka­me­ri­niu or­kest­ru (me­no va­do­vas ir di­ri­gen­tas Ri­čar­das Šu­mi­la). V. Če­pins­kis kū­ri­nius at­li­ko dvie­juo­se amp­lua: smui­ki­nin­ko ir di­ri­gen­to.

„Mu­zi­ki­niuo­se ru­de­ny­se“ taip pat gro­jo ryš­kios mu­zi­kos pa­sau­lio as­me­ny­bės Ele­na Dau­ny­tė (vio­lon­če­lė) ir Ai­das Stri­mai­tis (smui­kas).

Dvie­jų da­lių kon­cer­te kū­ri­nius at­li­ko ir jau­nie­ji mu­zi­kos ta­len­tai.

„Su­lau­kęs skam­bu­čio iš Šiau­lių su pa­siū­ly­mu da­ly­vau­ti pro­jek­te, ku­ria­me gro­ja ir vai­kai, mie­lai su­ti­kau. Pa­ti­ko idė­ja, kad ga­lė­siu duo­ti nau­dos ko­lek­ty­vui, – sa­kė V. Če­pins­kis. – Pui­ku, kad jau­nie­siems ta­len­tams su­tei­kia­ma ga­li­my­bė gro­ti so­lo su or­kest­ru. Ma­nau, tai di­de­lė šven­tė vi­sam gy­ve­ni­mui.“

– Ar daž­nai ski­ria­te sa­vo bran­gaus lai­ko to­kiems pro­jek­tams?

– Lai­kau­si nuo­mo­nės: jei ma­no ži­nių tik­rai kaž­kam rei­kia, jei yra no­ras, ne­gai­liu nei jė­gų, nei lai­ko.

– Jau­čia­te Lie­tu­vo­je šį po­rei­kį?

– Da­bar esu pa­kan­ka­mai to­li nuo Lie­tu­vos kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo. Ne­pa­tin­ka, kas vyks­ta ir su kul­tū­ra, ir su po­li­ti­ka – ap­skri­tai Lie­tu­vos atei­tis da­ro­si pa­kan­ka­mai neaiš­ki. To­dėl nuo Lie­tu­vos di­džio­sios sce­nos aš pa­si­trau­kiau. Bet ne­pa­sit­rau­kiau nuo žmo­nių, ku­riems ma­nęs rei­kia. Aš no­riai bend­rau­ju, gro­ju, už­sii­mu kū­ry­ba tik su tais, su ku­riais man pa­čiam yra ma­lo­nu, ir ku­riems su ma­ni­mi ma­lo­nu.

– Kam šiuo me­tu ski­ria­te di­džiau­sią dė­me­sį?

– La­bai džiau­giuo­si ma­ty­da­mas, kaip au­ga ma­no vie­ne­rių me­tų ir sep­ty­nių mė­ne­sių duk­ry­tė Ma­ri­ja. De­ja, kai au­go ma­no pir­ma­gi­mis sū­nus Her­ber­tas, la­bai in­ten­sy­viai dir­bau ir pra­lei­dau ne­ma­žai nuo­sta­bių aki­mir­kų – jos praei­na ir nie­ka­da ne­grįž­ta. Lapk­ri­tį tu­rė­čiau su­si­lauk­ti ant­ros duk­ry­tės. Dvi se­sy­tės ir vie­nas bro­liu­kas.

– O jū­sų kon­cer­ti­nė veik­la?

– Su „Ca­me­ra­ta“ kar­tkartėmis su­si­ren­ka­me, pa­gro­ja­me vie­ną ar ki­tą kon­cer­tą. Kad vys­ty­tu­mei veik­lą, rei­kia fi­nan­sų, ne tik daug no­ro. De­ja, taip yra.

Po Nau­jų­jų me­tų tru­pu­tį iš­va­žiuo­siu į ki­tas ša­lis. Rim­čiau pra­de­du už­siim­ti di­ri­ga­vi­mo me­nu. La­bai džiau­giuo­si, kad Mo­des­tas Pit­rė­nas ma­ne sta­to į di­ri­ga­vi­mo vė­žes. Aš jam pa­de­du pa­ta­ri­mais dėl sty­gi­nių inst­ru­men­tų, jis – dėl di­ri­ga­vi­mo. La­bai gra­ži drau­gys­tė, bi­čiu­lys­tė, ja di­džiuo­juo­si ir džiau­giuo­si.

Di­ri­ga­vi­mas trau­kė nuo vai­kys­tės. Ma­no nuo­mo­ne, di­ri­gen­to spe­cia­ly­bė mu­zi­kos sri­ty­je – vie­na šven­čiau­sių. Di­ri­gen­tas tu­ri per­duo­ti ži­nią. Mes, inst­ru­men­ta­lis­tai, ją per­duo­da­me tie­sio­giai – per inst­ru­men­tą, o di­ri­gen­tas ne­tu­ri ki­tų bū­dų – tik per sa­vo ti­kė­ji­mą, vi­zua­li­ką, ži­nias.

Nuo vai­kys­tės žiū­rė­da­vau, kaip ma­no am­ži­na­til­sis tė­tis (Kau­no mu­zi­ki­nio teat­ro di­ri­gen­tas Sta­nis­lo­vas Če­pins­kis) di­ri­guo­da­vo, kaip na­mie dirb­da­vo. Sė­dė­da­vau kiek­vie­no­je re­pe­ti­ci­jo­je teat­re. Ma­ma (Kau­no mu­zi­ki­nio teat­ro ope­ros dai­ni­nin­kė Kris­ti­na Če­pins­kie­nė) dai­nuo­da­vo, tė­tis di­ri­guo­da­vo. Man bū­da­vo la­bai gra­žu. Tik nie­ka­da ne­drįs­da­vau to daž­nai ar­ba vie­šai da­ry­ti, nes pui­kiai su­pras­da­vau, kad tai yra aukš­čiau­sia mu­zi­ka­vi­mo pa­ko­pa. Or­kest­ras yra iš­pil­dy­to­jas, o di­ri­gen­tas – kū­rė­jas.

– Bet smui­ko iš ran­kos ne­pa­lei­džia­te ir di­ri­guo­da­mas?

– Be abe­jo, smui­ko aš ne­pa­de­du. Ir gast­ro­lė­se vie­ną da­lį gro­ju, ki­tą di­ri­guo­ju. La­bai no­riu kuo dau­giau ir gi­liau įsi­gi­lin­ti į šį me­ną. Tie­siog tirps­tu nuo sim­fo­niz­mo, pil­nai pa­skęs­tu ja­me. Kai su­ge­bi per­duo­ti sa­vo ži­nu­tę 20, 50 ar 100 žmo­nių, yra ne­pa­kar­to­ja­mas jaus­mas.

– Kas jums svar­biau­sia or­kest­ro skam­bė­ji­me?

– Pir­miau­sia – in­di­vi­dua­lus skam­be­sys. Daž­nai di­ri­gen­tai per ma­žai krei­pia dė­me­sio į or­kest­ro skam­bė­ji­mą. Kal­bu apie tech­ni­nius da­ly­kus. Daž­nas di­ri­gen­tas nė­ra inst­ru­men­ta­lis­tas, sty­gi­nin­kas. Sty­gi­niai sim­fo­ni­nia­me or­kest­re yra pa­grin­das, pa­ma­tas, ant ku­rio lai­ko­si vi­sas na­mas.

Ne­ken­čiu mu­zi­ko­je žo­džio „nor­ma­liai“. Ar­ba da­ry­ti, ar­ba ne­da­ry­ti. „Ig­ra ne stoit sveč“ ("žai­di­mas ne­ver­tas žva­kių"), – taip sa­ky­da­vo ma­no am­ži­na­til­sis tė­vas, jei ma­ty­da­vo, kad ne­bus re­zul­ta­to, ku­rio jis ti­ki­si.

Grįž­ta­me į pir­map­ra­dį ap­val­ka­lą

– Esa­te gro­jęs ne vie­no­je gar­sio­je sa­lė­je, bet neat­si­sa­ko­te gro­ti ir pro­vin­ci­jo­je. Ma­to­te pra­smę?

– Ži­no­ma. Kar­tais man ten­ka iš­girs­ti: koks skir­tu­mas, kaip pa­gro­si mies­te­ly­je. Man yra skir­tu­mas! Nes­var­bu, gro­ju Jo­niš­ky­je ar Frank­fur­te, tu­riu ati­duo­ti tą pa­tį.

Jei nea­ti­duo­si gro­da­mas vi­so sa­vęs ma­žes­nia­me ar ma­ža­me mies­te­ly­je, žmo­gus ga­li su­si­da­ry­ti apie mu­zi­ką, ap­skri­tai, me­ną, klai­din­gą įspū­dį: „Ži­nai, ma­no drau­gas Jo­nas bu­vo tei­sus – nuo­bo­du, ne­gra­žu, mie­go­jau kon­cer­te.“ To­dėl kla­si­ki­nis me­nas pa­sku­ti­nius ke­le­tą de­šimt­me­čių pa­sau­li­niu mas­tu po tru­pu­tė­lį nyks­ta. Ži­no­ma, yra ir dau­giau prie­žas­čių. Var­to­to­jiš­ku­mo ma­da, pa­vir­šu­ti­niš­ku­mas žmo­nes da­ro ne­mąs­tan­čiais zom­biais. Pas­pausk, var­tok, pirk. Tai ma­ne liū­di­na.

Mes pa­tys, at­li­kė­jai, mu­zi­kan­tai, me­ni­nin­kai, dėl to tam tik­ra da­li­mi esa­me at­sa­kin­gi. Kar­tais per daug su­si­reikš­mi­na­me: mes, ant sce­nos, juo­dais kos­tiu­mais, var­ly­tė­mis, kak­la­raiš­čiais, ge­riau ži­no­me. Bet kas mes esa­me be žmo­nių, be pub­li­kos? Nie­kas, ab­so­liu­tus nu­lis. Jei­gu ta­vo mu­zi­ka, ta­vo me­nas, ta­vo dar­bas ne­rei­ka­lin­gas žmo­gui, eik į dar­bo bir­žą, keisk spe­cia­ly­bę.

Gro­da­mi tu­ri­me steng­tis, pro­gra­mas dė­lio­ti taip, kad žmo­gui bū­tų įdo­mu. Me­no pra­smė yra pa­ky­lė­ti nuo kas­die­ny­bės.

Žmo­ni­ja tiek yra daug pa­sie­ku­si, o mes, atė­ję į XXI am­žių, grįž­ta­me at­gal į be­ždžio­nę. Tar­si kuo to­liau vys­to­mės, tuo la­biau grįž­ta­me į pir­map­ra­dį ap­val­ka­lą.

– Mi­nė­jo­te, kad jums ne­pa­tin­ka, kas Lie­tu­vo­je vyks­ta su kul­tū­ra ir po­li­ti­ka. Kaip ver­ti­na­te kul­tū­ros po­li­ti­ką Lie­tu­vo­je?

– Esu vi­siš­kai ati­to­lęs ir nie­ka­da ne­bu­vau ar­ti jo­kių val­diš­kų įstai­gų, nie­ka­da ne­da­ri­nė­jau nei mi­nis­te­ri­jų, nei sa­vi­val­dy­bių du­rų, nes man tai yra sve­ti­ma.

Ne šian­dien ir ne va­kar tai pra­si­dė­jo: pi­ni­gai nu­rė­žia­mi nuo kul­tū­ros. Sa­lės ne­tu­ri fi­nan­si­nių ga­li­my­bių pa­si­kvies­ti žy­mių ar­tis­tų, mu­zi­kan­tų, me­ni­nin­kų.

Vis­kas su­kon­cent­ruo­ta į Vil­nių – ši po­li­ti­ka, ko ge­ro, tę­sia­si ge­ras ant­ras de­šimt­me­tis. Kas no­rės, at­va­žiuos į Vil­nių kon­cer­to pa­klau­sy­ti. De­ja, mes ne­gy­ve­na­me taip ge­rai, kad žmo­gus ga­lė­tų paim­ti šei­mą, va­žiuo­ti, mo­kė­ti už bi­lie­tus di­džiau­sius pi­ni­gus. Pas­kui tris sa­vai­tes nie­ko ne­val­gy­ti ir vai­kams ne­duo­ti.

Kul­tū­ra yra pa­da­ry­ta pro­duk­tu. Pa­žiū­rė­ki­te, ko­kios da­bar pa­sa­kų kny­gu­tės: vis­kas trum­pi­na­ma, ne­va vai­kas ne­ga­li il­giau iš­lai­ky­ti dė­me­sio. Gal mo­ky­ki­me iš­lai­ky­ti? Sten­ki­mės. Da­bar vis­kas pa­tei­kia­ma per vi­zua­li­ką: akis pa­ma­tė, gra­žu. Bet rei­kia už­si­merk­ti, įsi­klau­sy­ti, nes yra aukš­tes­nės vib­ra­ci­jos, jas aš va­di­nu Die­vu. Ne­ži­nau, kas yra Die­vas, aš jo ne­ma­čiau, ne­ži­nau, ar jis yra, man jis to ne­pa­sa­kė, bet me­nas ir mei­lė yra Die­vas. Jei tu šir­dy­je jau­ti mei­lę žmo­gui, gam­tai, jei jau­ti mei­lę me­nui, čia ir yra Die­vo pa­lik­tas pėd­sa­kas.

Lie­tu­vos vai­kas

– Dip­lo­mą ga­vo­te Juil­liard mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je Niu­jor­ke, gro­jo­te dau­gy­bė­je pa­sau­lio ša­lių. Ne­gal­vo­jo­te apie emig­ra­ci­ją?

– Kai grį­žau po stu­di­jų 1997 me­tais į Lie­tu­vą, ko­le­gos, ku­rie tuo me­tu jau iš­va­ži­nė­jo, ma­nęs klau­sė: „Ko­dėl tu čia grįž­ti?“ Kaip ko­dėl! Aš grįž­tu į Tė­vy­nę! Aš sir­gau na­mų, Tė­vy­nės il­ge­siu.

„Ką tau da­vė Lie­tu­va?“ – sa­kė man. At­sa­ky­da­vau: pir­miau­sia pa­klausk, ką tu da­vei Lie­tu­vai.

Tu­rė­jau 3–4 rim­tus pa­siū­ly­mus už­sie­ny­je – Aust­ri­jo­je, Ka­na­do­je ir ki­tur. At­si­sa­kiau, ti­kė­jau – gi­liai ti­kė­jau – kad ga­li­ma kaž­ką nu­veik­ti Lie­tu­vos la­bui, Lie­tu­vos kul­tū­ros la­bui.

Kū­riau „Ca­me­ra­tą“, tu­rė­jau nai­vią vil­tį gal bent iš da­lies su­stab­dy­ti jau­nų, ta­len­tin­gų žmo­nių iš­vy­ki­mą iš Lie­tu­vos, su­da­ry­ti jiems są­ly­gas ma­lo­niai mu­zi­kuo­ti kar­tu.

Praei­na dvi­de­šimt me­tų ir gal­vo­ju: gal­būt tie iš­vyks­tan­tys žmo­nės bu­vo tei­sūs...

Kol kas ne­ke­ti­nu bėg­ti iš Lie­tu­vos. Vis tiek esu Lie­tu­vos vai­kas. Praei­ty­je li­kę gra­žūs da­ly­kai: kon­cer­ti­nė veik­la, ku­ri ko­re­lia­vo­si, per­si­pin­da­vo su mū­sų ne­prik­lau­so­my­bės sie­kiu, at­gau­ta ne­prik­lau­so­my­be. Da­bar daug kas už­si­pur­vi­no. Ma­ne tai jau­di­na. Kai gims­ta ta­vo vai­kai, pra­de­di gal­vo­ti: juos rei­kės pa­lik­ti gy­ven­ti po ke­lias­de­šimt me­tų vie­nus. Kaip bus, kas bus? Kas bus su pa­sau­liu, ne tik su Lie­tu­va?

Ki­ta erd­vė

– Esa­te su­ren­gęs ne vie­ną lab­da­ros, pa­dė­kos kon­cer­tą. Jums svar­bu pa­dė­ko­ti?

– Jei man žmo­gus pa­da­rė kaž­ką ge­ro, lai­kau pa­rei­ga at­si­dė­ko­ti ge­ru. Jei pa­da­rė kaž­ką blo­go, lai­kau pa­rei­ga ne­da­ry­ti nie­ko blo­go, bet su juo ne­be­tu­rė­ti rei­ka­lų.

– Ti­ki­te gė­rio gran­di­ne?

– Ma­nau, taip. Tik taip įma­no­ma kur­ti tar­pu­sa­vio san­ty­kius.

Bet mus da­bar val­do fi­nan­sai. Nuo­lat gi­ria­mės eko­no­mi­niais pa­sie­ki­mais. Bet vi­sa tai yra pa­vir­šu­ti­niš­ka! Mū­sų val­džios gi­ria­si, kad at­ly­gi­ni­mai au­ga. Kiek au­ga – 7 ar 15 eu­rų? Čia ne gir­tis, o at­si­pra­ši­nė­ti rei­kia, kai žmo­gus pra­gy­ven­ti sa­vo tė­vy­nė­je ne­be­ga­li. Į ką žiū­ri mū­sų po­li­ti­kos ko­ri­fė­jai, val­džios gran­dai ir va­do­vai? Ar jie nei­šei­na iš sa­vo aikš­čių, ne­ma­to, kas da­ro­si ap­lin­kui? Ši­to ne­ži­nau, aš jų ne­lan­kau, jie ma­nęs ne­lan­ko. Bet kad jie gy­ve­na ki­to­je erd­vė­je, ma­nau, yra fak­tas.

– Pa­jun­ta­te tą ki­tą erd­vę, va­ži­nė­da­mas po Lie­tu­vą?

– Be abe­jo. Kas bai­siau­sia, ta ki­ta erd­vė – skur­do erd­vė. Bet jei žmo­gus skur­džiai gy­ve­na, ne­reiš­kia, kad jis pra­stes­nis. Gal jis yra šim­tą, tūks­tan­tį kar­tų ge­res­nis, nei tas, ku­ris va­ži­nė­ja su bent­liais. Aš tuo ti­kiu.

Bet dėl to, kad di­džio­ji da­lis žmo­nių da­bar vargs­ta tik­rą­ja šio žo­džio pra­sme, man yra bai­siai liūd­na. O dar liūd­niau, kad iš mū­sų po­li­ti­kų vei­dų ne­dings­ta kvai­los, tuš­čios dan­tų ro­dy­mo ma­dos te­le­vi­zi­jo­se. Aš esu tik­ras, kad dau­gu­ma tų žmo­nių nė­ra at­si­ver­tę nei kny­gos, nei lan­kę­si me­no ga­le­ri­jo­je.

Puo­ta ma­ro me­tu. Nu­si­leisk, žmo­gau, į apa­čią, pa­žiū­rėk, kas ap­lin­kui.

Lie­tu­vo­je yra daug fan­tas­tiš­kų žmo­nių – spe­cia­lis­tų, ta­len­tų. Bet jie yra už­spaus­ti, nu­skur­dę. Vi­sa­pu­siš­kai.

Da­bar ir dva­siš­kai žmo­nės pra­de­da skurs­ti. Man su­si­da­ro vaiz­das, kad mus, ir kas dar bai­siau, mū­sų vai­kus, da­ro zom­biais, pa­klūs­tan­čiais vie­no-dvie­jų myg­tu­kų pa­spau­di­mui.

– Ti­ki­te sa­vo šei­mos atei­ti­mi Lie­tu­vo­je?

– Tai vie­nas iš sun­kiau­sių klau­si­mų, į ku­rį pa­ts sau ban­dau at­sa­ky­ti, ir kol kas at­sa­ky­mo ne­ran­du. No­rė­čiau la­bai ti­kė­ti, bet šiai die­nai – ne­be­ti­kiu.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Vis­kas, kas ku­ria­ma ir da­ro­me ne iš šir­dies, yra nu­lio ver­tės. Pas mus da­bar Lie­tu­vo­je la­bai daug kas da­ro­ma ne iš šir­dies“, – sa­ko Vil­hel­mas Če­pins­kis.

Vil­hel­mo Če­pins­kio re­pe­ti­ci­jos su Šiau­lių ka­me­ri­niu or­kest­ru bu­vo in­ten­sy­vios, eksp­re­sy­vios.

„Aš no­riai bend­rau­ju, gro­ju, už­sii­mu kū­ry­ba tik su tais, su ku­riais man pa­čiam yra ma­lo­nu, ir ku­riems su ma­ni­mi ma­lo­nu“, – sa­ko Vil­hel­mas Če­pins­kis.

„Kol kas ne­ke­ti­nu bėg­ti iš Lie­tu­vos. Vis dėlto esu Lie­tu­vos vai­kas“, – sa­ko Vil­hel­mas Če­pins­kis.