Vietoj suknelės – lietuvės kostiumas

Gyvoji tradicija

Vietoj suknelės – lietuvės kostiumas

Keturiolikmetė šiaulietė Damilė Martinaitytė pati pasisiuvo archeologinį I–IV amžiaus lietuvės kostiumą. „Sukneles irgi mėgstu, bet dėvėti šį kostiumą –  kitas jausmas visai“, – sako mergina. Senieji kostiumai šiame amžiuje pasididžiavimą kelia pasididžiavimą savo šaknimis. Ir Lietuvos, ir kitų šalių gyventojams.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Reikėjo laiko ir kantrybės

J. Janonio gimnazijos pirmokė D. Martinaitytė ištiesia rankas: vėjas elegantiškai išskleidžia pečius dengiančią mėlyną skraistę. Keturiolikmetės galvą juosia apgalvis, rankas puošia žiedai ir masyvios apyrankės.

Archeologinis I–IV amžiaus romėniškosios epochos lietuvės kostiumas merginą puošia ne prasčiau nei vakarinė suknelė.

Šį kostiumą, patariant mamai Dianai Marinaitienei, Damilė pasisiuvo pati. Baigdama aštuonias klases Gegužių progimnazijoje, jį pristatė kaip baigiamąjį meninio ugdymo darbą. Nors baigiamajam darbui būtų pakakę nuvyti vien juostą.

Archeologinį, o ne tautinį kostiumą Domilė pasirinko, nes domisi senąja istorija. Vilkėdama šį kostiumą, planuoja įsilieti į ansamblio „Vaiguva“ veiklą.

Kostiumo pavyzdį Damilė išsirinko iš Lietuvos liaudies kultūros centro išleisto kalendoriaus.

Kostiumą sudaro lininiai marškiniai, vilnonė tunika, skraistė iš pusvilnės.

Marškiniams iš dramblio kaulo spalvos lino pasiūti, šypsosi Damilė, reikėjo bemaž daugiausia darbo. Marškinių kraštas aplink kaklą surauktas. Prakarpos siuvinio apačioje leidžia lengviau žingsniuoti.

Rusvos spalvos vilnos tunikos kraštai apdailinti vytinėmis juostomis.

Liemens juostą, apdailos juostas bei galvos juostelę Damilė nuvijo pati. Kruopščiam darbui prireikė nemažai laiko ir kantrybės.

Sąsajos su praeitimi

Žalvarinių papuošalų komplektą sudaro apgalvis, krūtinės papuošalas, apyrankės bei žiedai.

Damilės tėtis kalvis Albertas Martinaitis papuošalus kūrė pagal Lieporių kapinyno papuošalų rekonstrukciją. Damilė plušėjo verdama smulkius grandinėlių žiedelius.

Lieporių kapinyno radinius aptiko šiaulietė archeologė Birutė Salatkienė.

Prieš daugybę šimtmečių Lieporiuose palaidotą moterį ir Damilę sieja žiemgalių ir žemaičių sąjunga.

„Gyvenu Šiauliuose. Mano mama – žiemgalė. Tėtis – žemaitis. Kapas, kuriame rasti papuošalai – žiemgalės, nutekėjusios į žemaičių žemes. Tą rodo papuošalai, nes žiemgaliai turėjo daugiau bronzos nei žemaičiai“, – pasakoja Damilė.

Kostiumas Damilei patogus vilkėti, tik papuošalai sunkoki.

Nusikelia į praeitį

Šventiniu archeologiniu kostiumu mergina vilkėjo per meninio ugdymo baigiamųjų darbų gynimą, vesdama folklorinių šokių varžytuves „Patrepsynė“, dalyvaudama Rasų šventėje.

Damilė sulaukia daugybės pagyrų. Dažnas labai nustemba sužinojęs, kad jis – pačios merginos rankų darbas.

Archeologinį kostiumą mergina turėjo ir anksčiau, bet savas – daug mielesnis.

„Man labai svarbi Lietuvos praeitis ir ateitis. Todėl ir norėjau pasisiūti kostiumą, kuriuo galiu džiaugtis, vilkėti koncertuose, – sako Damilė. – Sukneles irgi mėgstu, bet dėvėti šį kostiumą – jausmas visai kitas. Atrodo, kad gyvenu I–IV amžiuje.“

Ar ateityje siųs kitą kostiumą, mergina dar negalvoja: „Šis man labai gražus ir patinka. Jei išaugsiu ar nusidėvės, teks siūti kitą.“

Damilės mama D. Martinaitienė, aktyviai su šeima dalyvaujanti gyvosios archeologijos šventėse, atkreipė dėmesį, kad vis daugiau žmonių domisi senąja Lietuvos istorija.

Kelia pasididžiavimą tautybe

Šiuo metu Svalbarde (Norvegijos karalystės dalis, esanti Arkties vandenyne, šiauriausia Europos teritorija – red. past.) gyvenantis norvegas Carl Einar Ianssen norvegiško nacionalinio kostiumo, vadinamo bunad, neturi. Bet juo puošiasi žmona Irene bei trys sūnūs. Berniukams tautiniai rūbai buvo nupirkti, kai sulaukė 2–3 metų.

Pasak Carl Einar, tradicija vilkėti bunad atėjo iš XIX amžiaus pradžios. Kostiumo populiarumas ypač išaugo po 1905 metų, kai Norvegija atsiskyrė nuo Švedijos.

„Tuo metu buvo nacionalinių jausmų pakilimas. Bunad, nacionalinis kostiumas, kėlė pasididžiavimą, kad esi norvegas, – teigia Carl Einar. – Šiandien jį vilkint, manau, apima toks pats pasididžiavimas. Skirtumas toks, kad nebegalvojama apie atsiskyrimą nuo Švedijos.“

Puošiasi ir per vestuves

Svarbiausia proga pasipuošti nacionaliniu kostiumu – Nepriklausomybės diena, švenčiama gegužės 17-ąją.

Bunad norvegai velkasi ir kitomis progomis – per Kalėdas, konfirmaciją ar vestuves.

Pasak Carl Einar, tautinis kostiumas ne tik žadina patriotiškumą, bet ir parodo, iš kokio šalies kampelio esi kilęs. Kiekvienas regionas, o kartais net miestelis, turi tik tai vietovei būdingą kostiumą.

„Šiomis dienomis vėl jaučiamas bunad pakilimas, kostiumas populiarėja tarp vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų“, – sako norvegas.

Jį galima įsigyti sertifikuotose parduotuvėse. Šie rūbai, Carl Einar teigimu, gali būti ir labai brangūs. Pradinė kaina svyruoja nuo 10 tūkstančių kronų. Bet kaina gali šoktelėti į aukštumas dėl tradiciniams papuošalams naudojamo sidabro.

Norvego teigimu, atsirado firmų, nacionalinius norvegų kostiumus pradėjusių importuoti iš Kinijos.

„Tik nežinau, ar jie yra patvirtinti „bunad policijos“ – ekspertų, nustatančių autentiškumą“, – sako Carl Einar.

Tvirčiausia tradicija – Bavarijoje

Pasak vokiečio Udo Rauchmann, tradiciją vilkėti tautinius rūbus yra išlaikę kai kurie Vokietijos regionai.

„Per senąsias tradicijas ir aprangą žmonės pabrėžia savąjį identitetą. Tai ypač ženklu pietinėje Vokietijos dalyje, Bavarijoje“, – teigia Udo.

Bavariški kostiumai į akis krenta Miuncheno parduotuvių vitrinose. Jaunimas senuosius kostiumus paveldi ir iš savo tėvų.

Daugybę vokiečių, vilkinčių bavarų kostiumus, galima išvysti penktadienį Miunchene prasidėjusioje garsiojoje „Oktoberfest“ alaus šventėje.

Vyrai rengiasi odinėmis kelnėmis ir marškiniais, moterys – vadinamosiomis „dirndl“ suknelėmis, su gilia iškirpte.

Kaimuose gyvenantys bavarai tautinius rūbus vilki ir per kitas šventes. Minėtas tradicijas, pažymi Udo, yra išlaikę ne tik bavarai, bet ir kitų regionų vokiečiai.

„Gyvenu netoli Šiaurės jūros, čia kartais, ypač kaimuose, žmonės vilki regionui būdingus kostiumus. Bet to nepamatytum didžiuosiuose miestuose. Miunchenas yra išimtis“, – sako Udo.

Apibendrindamas U. Rauchmann teigia, kad vokiečiai neturi tokios stiprios tautinės savimonės ir nacionalinio pasididžiavimo jausmo, kaip kitos šalys. Atotrūkį nuo tautos ir visko, kas susiję su tautiškumu, vokietis sieja su Antruoju pasauliniu karu.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

KOSTIUMAS: Šiaulietė Damilė Martinaitytė archeologinį  kostiumą rinkosi, nes domisi senąja istorija.

PAPUOŠALAI: Damilės Martinaitytės papuošalai – Lieporių kapinyne rastų papuošalų rekonstrukcija.

APYRANKĖS: Žalvario apyrankės nėra lengvos.

Carl Einar IANSSEN albumo nuotr.

TRADICIJA: Mažieji norvegai tautiniais rūbais puošiasi nuo mažumės.

ŠVENTĖ: Norvegai tautiniu kostiumu bunad pasipuošia ir per šeimynines šventes.

POPULIARUMAS: Minint Nepriklausomybės dieną, Norvegijoje populiaru į gatves išeiti vilkint tautinį kostiumą bunad.