Naujausios
Vienuoliai meldžiasi už Ukrainos laisvę
Su vienuolių bazilijonų provincijolu Ukrainoje tėvu Panteleimonu Salamacha OSBM iš Lvovo vaikščiojome Bazilionų miestelio (Šiaulių rajonas) gatvėmis. Kalbėjomės apie karą Ukrainoje. Dalis bazilijonų vienuolių taip pat dalyvauja šiame kare. Tik ne su ginklais. Jie kelia kovotojų sielos tvirtybę ir dvasią, šluosto ukrainiečių motinų, seserų ašaras. „Viskas vis tiek baigsis, ir Ukraina bus laisva“, – tiki tėvas Panteleimonas.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Dubysos slėnis – lyg namai
Bazilijonai – Rytų apeigų katalikų vienuolių ordinas, atsiradęs IV amžiuje Bizantijoje, besilaikantis Šv. Bazilijaus Didžiojo regulos.
Dalis mokslinės konferencijos, skirtos Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui, vyko Bazilionų mokykloje. Žemaičių vyskupijoje buvo įkurtas tik vienas bazilijonų vienuolynas – Padubysyje. Miestelis vėliau gavo Bazilionų vardą.
Jonas ir Antanas Beinorai 1749 metais pakviestiems vienuoliams užrašė gabalą žemės labai gražioje vietoje prie Dubysos upės. Vienuoliai bazilijonai 1773 metais Bazilionuose įkūrė mokyklą. Pastatė miestelio bažnyčią.
Bazilijonai priklauso Ukrainos graikų katalikų bažnyčiai, daugiausiai veikiančiai Vakarų Ukrainoje. Dar Ukrainoje veikia pravoslavų bažnyčia, kuris pasidalijusi į Kijevo ir Maskvos patriarchatą. Veikia ir autokifalinė ortodoksų bažnyčia.
Tėvui Panteleimonui su grupe vienuolių Bazilionų miestelis artimas ir pažįstamas. Čia bene kasmet atvyksta vienuoliai į konferencijas.
Šiemetinėje konferencijoje vienuoliai pranešimus skaitė tik ukrainiečių kalba. Tėvas Panteleimonas sakė, kad prastai kalba rusiškai.
Dvasininkai nelieka nuošalėje
– Kaip Ukrainos dvasininkija vertina karą Ukrainoje, žmonių žūtis?
– Jau metai praėjo nuo Maidano įvykių. Mūsų vienuolija iš karto prisijungė prie šių įvykių. Bažnyčia negali likti nuošalėje, kai žudo žmones. Juk tada, per pirmąjį protestą Maidane, žudė studentus, kurie daugiausia buvo iš Vakarų Ukrainos.
Bažnyčia neturi likti nuošalyje, nes ji gina gyvybę, nesvarbu – kataliką ar pravoslavą.
Kai buvęs prezidentas Viktoras Janukovyčius buvo pasikvietęs įvairių konfesijų dvasininkus pas save, sakė, kad reikia viską išspręsti taikiu keliu, netikėjau jo žodžiais. Kaip tikėsi, kai ginkluotas „Berkutas“ naikino Maidaną, šaudė į studentus?!
Mes iš karto pasakėme, kad tai jau paslėptas karas. Tada mūsų patriarchas Sviatoslavas Ševčukas tiesiai pasakė: „Taip neturi būti! Tai prieš Dievo valią! Prieš Dievo penktąjį įsakymą – nežudyk! Tai baigsis bloguoju!“
Daugybė šventikų kiekvieną dieną meldėsi Maidane.
– Jūs ten taip pat buvote?
– Žinoma. Meldžiausi kiekvieną dieną, aukojome mišias. Meldėmės už taiką, kad Šventoji dvasia mums, Ukrainos tautai, suteiktų taikos ir ramybės drauge su visais žmonėmis, buvusiais Maidane. Juk Gineso rekordų knygoje buvo užfiksuotas pasaulinis rekordas – kai tiek žmonių drauge kalbėjo „Tėve, mūsų“, „Sveika, Marija“ ir giedojo Ukrainos himną.
Visi šie įvykiai apjungė įvairių Ukrainos konfesijų žmones – pravoslavus, protestantus, katalikus. Tada visi tikėjome ir dabar tebetikime, kad Dievas padės išspręsti šią skaudžią problemą. Šiandien Ukrainos bažnyčia prašo visų melstis už taiką Ukrainoje. Ukrainos bažnyčia yra paskelbusi pasninką bažnyčios tarnams, vienuolynams ir žmonėms, kurie gali prie jo prisidėti.
– Pasaulį apskriejo nuotraukos, kuriose popai šventina ginklus.
– Mačiau tas nuotraukas internete... Maskvos patriarchatas Ukrainoje kažkodėl tyli apie įvykius, kurie vyksta Ukrainoje. Jų patriarchas Kirilas žino, kas dedasi Ukrainoje, negi jis negali patarti V. Putinui, kad jis negerai daro. Juk žudomi slavai...
Katalikų popiežius Pranciškus ne kartą prašė savo žmonių melstis už taiką Ukrainoje, o patriarchas Kirilas, Maskvos bažnyčios galva, šito nepadarė...
Nugalės ne stipresnis, o tikintis
– Kaip palaikyti žmonių dvasią, kai žūsta žmonės?
– Ukrainos žmonės nebijo nei bombų, nei patrankų. Žmonių dvasios šiandien kelti nebereikia, ji pakylėta. Vakarų Ukrainoje nacionalinė savimonė labai aukšta, aiškiai išreikštas ir tikėjimas. Dabar žmonės nenusiminę, nes kiekvienas iš mūsų tiki, kad gėris nugalės blogį.
Taip, vyksta karas tarp Ukrainos ir Rusijos, bet mes tikime ir viliamės, kad nugalės ne stipresnis, o labiau tikintis ir pasitikintis Dievu.
– Ar daugiau žmonių karo metu lanko bažnyčias?
– Negaliu pasakyti, kad daugiau. Mūsų Šv. Anufrijaus vienuolyne Lvove visada buvo daug maldininkų. Mes rengiame specialias maldas už taiką, ir žmonių visada labai daug.
– Ar teko jums pačiam išlydėti į karą žmones?
– Aš susitikinėju su motinomis, kurios išlydėjo savo vaikus į karą. Asmeniškai pažįstu Volodymyrą Parasiuką, 26 metų kariūną iš Lvovo, Maidane tarusį vieną svariausių žodžių per visą Ukrainos revoliuciją ir dėl to dabar daugelio laikomą didvyriu, paskatinusiu prezidentą Viktorą Janukovyčių sprukti iš Kijevo. Jis du mėnesius gyveno mūsų vienuolyne ir ruošėsi būti vienuoliu. Bet aš jam pasakiau, kad jis ne vienuolis, o karys. Jis turi eiti ginti Ukrainos nepriklausomybės.
Jis neseniai grįžo iš Slovjansko, kur buvo papuolęs į nelaisvę. Jo ten nepažino, nes jis savo dokumentus buvo užkasęs žemėje, užsiaugino barzdą ir taip buvo ištinęs nuo mušimo... Jis man pasakojo, kaip jauni žmonės kovoja, kaip jie nori gyventi normalioje šalyje.
Šiuo metu karo zonoje yra dvidešimt penki bazilijonų vienuoliai, Ukrainos katalikų bažnyčios šventikai drauge su Ukrainos kariais. Jie nekariauja, jie teikia dvasios patarnavimus kariams. Kariai prašo dvasininkų pagalbos. Jiems reikia palaikymo, Dievo ženklo. Prieš mūšį kariai prašo dvasininkų palaiminimo, kad liktų gyvi, kad juos aplenktų kulkos, kad nereikėtų jų motinoms, žmonoms, vaikams lieti ašarų, kad jie negrįžo namo.
Laisvės etapai
– Ukraina siekė laisvės dvidešimt metų. Paminklus Leninui verčiate dabar.
– Niekas nenorėjo konflikto su Rytų Ukrainos žmonėmis. Mes norėjome, kad kiekvienas žmogus suvoktų, su kuo jis, už ką jis, ką gali pats asmeniškai padaryti.
Kai susitinkame su žmonėmis iš Rytų Ukrainos – ir ukrainiečiais, ir rusais, jie sako, kad yra labai dėkingi už tai, kad siekiama laisvės. Tie žmonės pamatė, kad verčiami leninų paminklai jau yra kažkas tokio, kas rodo pasiektą pergalės etapą dėl laisvės.
Kai kalbamės su žmonėmis, kurie 1990 metais šventė pergalę, kėlė nacionalines Ukrainos vėliavas, jie mato, kad tai dabar bunda ir Charkove, ir Odesoje. Aš ten buvau pats ir mačiau, kalbėjausi su tais žmonėmis ukrainiečių kalba. Ten jau niekas nesigėdija, kad kalba etnine ukrainiečių kalba. Tai, žinoma, daugiausia jauni žmonės. Ten jau nebe gėda užsivilkti ukrainietiškais raštais siuvinėtus tautinius drabužius.
Manau, kad turimą šansą Ukraina turi išnaudoti, kad apjungtų, suvienytų Ukrainos žmones.
– Manote, kad Vladimiras Putinas atiduos Rytų Ukrainą?
– Manau, kad jis atiduos, bet dar bus pralieta kraujo.
Kada bus galas?
– Dar Maidano metu rengiau interviu su lietuviu, kuris gyveno Kijeve ir dalyvavo Maidano įvykiuose. Jis sakė, kad Ukrainos tauta eis iki galo. Kaip manote, kada bus galas ir kur jis yra? Jis pateikė pavyzdį, kad pasipriešinimo kovos prieš sovietinį režimą Ukrainoje baigėsi tik 1968 metais.
– Nacionaline dvasia Ukrainoje labai didžiuojuosi. Mus vadina nacionalistais, banderovcais. Ir ačiū Dievui, kad mus taip vadina, todėl, kad nacionalinė ukrainiečių dvasia, patriotizmas labai stiprūs.
Galvoju, kaip Rytų Ukrainos žmonės turėtų suvokti, kad jie yra Ukrainos dalis, ukrainiečiai. Žingsnis, kurį padarė V. Putinas, padės suvokti savo nacionalinį identitetą. Jis padėjo suprasti, kas gresia šaliai, jeigu jos žmonės nebus vieningi.
Šis karas baigsis. Donecko, Luhansko žemės, Krymas – bus Ukraina, bet reikia dar palaukti. Žmonės išrinko parlamentą. Daug kas priklauso nuo vyriausybės. Juk žmonės rinko ne šiaip sau. Ukrainoje dabar egzistuoja žmonių kontrolė valdžiai. Tai aiškiai matoma. Žmonės Ukrainoje jau nebebijo kalbėti, reikalauti atsakomybės.
– Net ir patys ukrainiečiai sako, kad tai – oligarchų sukeltas karas. Kaip manote jūs?
– Iš pradžių taip buvo. Dėl didelių pinigų viskas prasidėjo. Juk žinome, kokius turtus valdė V. Janukovyčius, ministras Azarovas, generalinis prokuroras Pšonka – visų net nebeatsimenu.
– O Julija Tymošenko?
– Tai žmogus, kuris nori, kad jos šaliai būtų gerai. Ji padarė klaidų ir ji apie tai žino. Bet dabar Ukrainoje jau vyksta nebe oligarchų karas. Oligarchai patys išsigando, kad jų verslai gali žlugti.
Iš kalėjimų paleisti kaliniai kariauja teroristų pusėje. Už ką jie kariauja? Jie nežino. Juos paleido iš kalėjimų, kad jie eitų šaudyti.
P.S.
– Kai Ukraina su Europos Sąjunga turėjo pasirašyti sutartį, buvau Lietuvoje, Vilniuje. Atvažiavome melstis, palaikyti Ukrainos.
Einu Vilniaus gatve ir matau užrašą ukrainiečių kalba: „Mylėti Ukrainą“. Man taip tai įsirėžė į sielą ir atmintį, taip brangu. Prisiminiau bendrą mūsų šalių istoriją. Iš visos širdies noriu padėkoti lietuviams už palaikymą ir maldas, už tai, kad apie Ukrainą kalba tiesą. Mylime lietuvius.
Mums tai suteikia įkvėpimo kovoje už laisvę. Juk ir Lietuva 1990 metais sumokėjo krauju už savo laisvę. Dabar atėjo laikas Ukrainai. Pralietas kraujas augina savo vaisius – vienybės, laisvės vaisius.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ĮKVĖPIMAS: Tėvas Panteleimonas sako, kad ukrainiečiams lietuvių palaikymas suteikia įkvėpimo kovoje už laisvę.
TAIKA: Vienuolių bazilijonų provincijolas Ukrainoje tėvas Panteleimonas Salamacha OSBM sako, kad visų konfesijų dvasininkai Ukrainoje šiuo metu ne tik pasninkauja, bet ir kasdien meldžiasi už taiką šalyje.
