Naujausios
Vienos nakties egzaminas
1991-ųjų sausio 13-osios naktį šiaulietė žurnalistė Elona Limantienė stovėjo prie Lietuvos Parlamento centrinio įėjimo, rankose spausdama pagyvenusios dzūkės raštuota pirštine mūvimą ranką. „Mums buvo lemta savimi išmatuoti meilę Tėvynei: nebuvo už ko pasislėpti“, — sako lemtingųjų įvykių liudininkė.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Emocijos gyvos
E. Limantienės reportažas iš Vilniaus, pavadintas „Raudonojo fašizmo naktis“, dienraštyje “Šiaulių kraštas“ buvo išspausdintas 1991 metų sausio 16 dieną.
Elona susikaupusi tyliai skaito prieš du dešimtmečius rašytą tekstą. Gniaužiamas ir tvardomas emocijas išduoda virpantys delnai ir besikaupiančios ašaros.
Atskirais epizodais E. Limantienė dėlioja sausio įvykių mozaiką.
1991 metų sausio 12 dieną, šeštadienį, nuo Šiaulių katedros pajudėjo nešildomi, išklerę autobusai. Viename iš jų sėdėjo ir Elona.
Po šv. Mišių išėję žmonės prašė Dievo palaimos išvykstantiems. Tarsi nujausdami, kas laukia.
Vilniuje šiauliečiai išsiskirstė: kas nuėjo prie televizijos bokšto, kas išlipo prie Parlamento. E. Limantienė buvo prie pastarųjų. Išlipo ir Teklė, pagyvenusi šešių vaikų mama, pirmą kartą iš Ginkūnų atvažiavusi į Vilnių.
„Visą laiką išbuvau kartu su žmogumi, kuris gyvenime nematęs sostinės. Žmogučiu, kuris iš tylaus, ramaus gyvenimo papuolė į siaubą“, — sako žurnalistė.
Be laisvės nėra gyvenimo
Ir šiandien E. Limantienei sunku ir sudėtinga suvokti bei priimti ten buvusių žmonių narsą ir dvasią. Tai buvo išgryninta meilė Tėvynei. Be priemaišų, nuosėdų. Be išskaičiavimo.
Prieš 20 metų Elona rašė: „Jau vėliau, kai klausė, ar nebijojo, žmonės negalėjo atsakyt. Nieko panašaus nė vienam iš jų neteko patirti, ir tas jausmas, anaiptol ne baimė. Lyg kažkas kitas liko stovėti: kitos akys, kitas kūnas ir jausmų lyg nebūta“.
Iškyla dar vienas kraupiosios nakties epizodas. Moteris ir du gražiai tvirtai nuaugę sūnūs. Dzūkai iš Alytaus. Parlamentą žmonės buvo apjuosę keliomis gyvomis juostomis, sūnūs atsistojo abipus mamos. Iš jų pašnekesio Elona suprato, kad kilnaus veido mama, galvą pridengusi gražia balta mocherine skara — sunkus ligonis.
Sūnūs mamą įkalbinėjo pasitraukti. „Vaikeliai, jeigu nėra laisvės, nėra ko gyventi“. Greičiausiai motina buvo mačiusi Sibiro platybes. Stovėti liko visi trys.
Elona iki šiol delne jaučia močiutės ranką: minkštą raštuotą pirštinę ir kietą paso nugarėlę. Kad būtų atpažinta, jei žūtų.
Tyla ir laukimas
Įvykių sūkuryje, karščiausiuose taškuose dirbo E. Limantienės kolegos žurnalistai — bendrakursiai. Prie Parlamento stovėjo kilnojamoji stotis. Žurnalistas Marius Lukošiūnas dirbo tiesioginiame eteryje. Ryšys nutrūko su paskutiniais Eglės Bučelytės, sausio 12 dieną minėjusios savo 28-ąjį gimtadienį, žodžiais.
Aikštę užgulė sunki, slegianti, spengianti tyla. Laikas išnyko, liko grėsmingas laukimas.
„Atmosfera buvo tokia, kad žmogus nebegali meluoti“, — suvirpa E. Limantienės balsas. Šaltis, baisios mintys ir didžiulė vidinė jėga, kokią galima patirti tik kartą gyvenime. Kai tampi pakeltas virš kasdienybės.
Aikštėje pasirodė pirmieji kruvini žmonės, atskubėję nuo bokšto. Su jais atskubėjo ir žinios: šaudo, yra aukų. Krauju paženklinti liudininkai išsklaidė tuos, kuriems buvo baisu. Abejojantieji išėjo. Liko tie, kurie buvo pasiryžę viskam. Tarp jų — ir tylioji, ramioji Teklė, tarsi pašaukta atsirasti ten, kur vyksta istorinis lūžis.
„Širdis, kaip tvirtovė, užsidaro, o tu lieki su pasiryžimu ir nusiteikimu“, — sako Elona. Maždaug šešių eilių gyva grandinė ir tuštuma — priešais. Atvėręs langą, į žmones kreipėsi kunigas Robertas Grigas. Visiems, esantiems aikštėje, suteikiamas išimtinis nuodėmių atleidimas.
Nuskamba kreipimasis į Vilniaus gyventojus: „Vilniečiai, reikia jūsų palaikymo“. Į nutilusią ir ištuštėjusią aikštę, tarsi po signalo, kaip vanduo plūstelėjo žmonės.
„Gal tai Dievo tą minutę išmelsta palaimą, kad tankai nepasuko link Parlamento“, — svarsto E. Limantienė.
Plūstelėjo donorai
Elona prisimena jauną merginą Eglę, kuri kvietė į savo namus: pailsėti, sušilti, atgauti jėgas.
Per aikštę nuaidėjus medikų kreipimuisi į donorus, jog reikia kraujo, ypač — rezus minus, donorai plūstelėjo į M. Mažvydo bibliotekoje įsikūrusi medicinos punktą. Žmonių buvo tiek daug, kad kraujo aukotojus teko mašinomis vežti į Žolyno gatvės laboratoriją.
Paryčiui Elona prie Parlamento grįžo pėsčiomis. Ties Petro ir Povilo bažnyčia vienas po kito prariedėjo kariniai sunkvežimiai, su užrašu „Liudi“ (“Žmonės“). Sunkvežimiuose dairėsi šalmuoti kariai. Paskutinė sunkiasvorė mašina pralenkė ties Operos ir baleto teatru.
Prie Parlamento stovėjo gausybė žmonių, degė laužai. Lietuva pasitiko sausio 13-ąją.
VERTYBĖS: „Žinau, kas yra tauta, kas yra tautos tvirtybė. Kai pats vienas lieki prieš sąžinę, tautą, šalį, patikrinamos visos vertybės. Ačiū už tai likimui“, — sako žurnalistė Elona Limantienė.
LIUDININKĖ: Elona Limantienė 1991 metų sausio 13 naktį stovėjo prie Lietuvos Parlamento.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
