Naujausios
Vienintelis kelias — nepriklausoma nacionalinė valstybė
Šiaulių bendruomenė sveikino 70-mečio jubiliejų švenčiantį kraštietį,
Nepriklausomybės akto signatarą Romualdą Ozolą. Šventiniame vakare jam ne tik rožės klotos, įteiktas garbės ženklas „Už nuopenus Šiaulių apskričiai“, sugiedota “Ilgiausių metų“ , bet ir raginta: “Pone Romai, prie darbo“. R. Ozolas paragino mąstyti savo galva ir atkurti nepriklausomą nacionalinę valstybę.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas
Nuluobkime melo apvalkalus
Ketvirtadienį pilnutėlė Šiaulių universiteto bibliotekos salė klausėsi R. Ozolo kalbos apie Lietuvos šiandieną ir rytdieną. Jis iš anksto atsiprašė „visų, kurių ideologiją, politinę etiką ir estetiką“ gali žeisti jo skelbiamos idėjos, ir žodžių nevyniojo į vatą. Vėliau prisipažino, kad kuo toliau, tuo labiau tampa radikalu, nes “kompromisai — blogas sprendimas“.
Pasak R. Ozolo, apibūdinant Lietuvos nūdieną anksčiau reikėjo Rytų, šiuomet — Vakarų. „Lietuva taip integruota, kad padėčiai aptarti nebepakanka Vakarų Europos, reikia ir Amerikos, o greitai savo gyvenimo projektuoti negalėsime be Kinijos ir Indijos.“
„Kokiu vardu galime pavadinti savo epochą?“ — kėlė klausimą R. Ozolas.
Jo nuomone, kaip po sovietmečio žlugimo daugybę dalykų reikia vėl pervardinti, nuluobti nuo žodžių melo apvalkalą.
„Meilę pavadinome seksu, čigoną — romu, karus dėl naftos — karais su terorizmu arba kovomis dėl pasaulio demokratizacijos. Ekonominę priklausomybę — investicijomis. Kas nesutinka su tuo, vadinamas marginalu arba nevadinamas niekaip — tarsi jo ir nebūtų. Bet pro naujažodžiais jau prasiveržia tikrovė, kaip atsitiko su vadinamąja finansine krize. Kuo greičiau prasiveršime, tuo daugiau šansų susiorientuoti tikrovėje.“
Pasak R. Ozolo, pasaulį krečiantį finansų krizė — tai ūkio sistemos krizė ir mūsų gyvenimo būdo krizė. Iššaukta besaikio vartojimo, pinigų masės, nepadengtos gamyba, prekėmis. Taip pat laisvosios rinkos fundamentalizmo ideologijos, pagal kurią „įmonė bet kada gali pakelti sparnus ir išskristi kitur, kur darbo jėga pigesnė ir socialiniai reikalavimai mažesni, nei tie, kurių reikalauja socialinės gerovės valstybės ideologija.“
Globalinio šoko, kurio ženklų aplink jau daugybė, prognozavo R. Ozolas, nebeįmanoma išvengti.
Mąstykime savo galva
Anot R. Ozolo, nereikia laukti išminčiaus, kuris pasakytų, ką reikia daryti. „Turime mąstyti savo galvomis“.
Finansinis kapitalizmas priėjo savo ribas. Kas toliau? Vėl socializmas? Anot R. Ozolo, Europa seniai gyvena socializme, tik ne bolševikiniame, o menševikiniame.
R. Ozolo teigimu, „savo aksomiškai okupantišką prigimtį“ Europos Sąjunga pademonstravo reikalavimu leisti pirkti nacionalinę žemę. Dabar jau reikalaujama, kad “bet kokiame taške apsigyvenęs sąjungietis turėtų teisę rinkti ir savivaldybių tarybas ir būti pats renkamas“.Toliau numatyta eurosąjunginė pilietybė. Kaip Tarybų Sąjungoje?
Kas darytina? Neprimtinu būdu, pasak R. Ozolo, atsakymą Vakarams davė smogikai 2001 rugsėjo 11-ąją, atakuodami Pasaulinio prekybos centro „dvynius“. O atsakymą priimtinu būdu — Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozy, 2008 metų rugsėjo 25 dieną prabilęs, kad per aukštai buvo pakelta kartelė tvirtinant, kad rinka visada teisi.
Šiandien ES vadovai jau klausosi Čekijos ir Prancūzijos žodžiavimosi dėl protekcionizmo ir nacionalinio kapitalizmo.
„Blaiviai galvojantys sako, jog kitaip jau ir nebus, — teigė R. Ozolas. — Nacionalinės įmonės grįš namo, po savo Vyriausybių sparneliais. Tai nacionalinio kapitalizmo atgimimo pradžia.“
Anot R. Ozolo, vienareikšmis atsakymas, į klausimą, ką daryti Lietuvai: vėl atkurti nepriklausomą nacionalinę valstybę. „Vadinamoji integracija — tai nacionalinė kapituliacija“.
„Bet mes kol kas ir toliau išsiparduodame“, — sakė R. Ozolas, priminęs Vyriausybės planus parduoti lenkams paskutiniuosius 10 procentų “Mažeikių naftos“ akcijų.
Atsakomybė už savo žemę
Anot signataro, visomis galiomis reikia būti atsakingiems už savo žemę, už tą vietą, kurioje gimei. Suvokti, jog demokratija negali būti be tautų demokratinio sambūvio.
„Visa Europa sukurta iš meilės savo vietai, — teigė signataras. — Iš to gimė visos šiandieninės Europos tautos. Nežinau, ar dar turime pakankamai meilės savo žemei, kai emigracija pasiekė tokius mastus“.
R. Ozolas, net pasipylus sveikinimams, veržėsi į diskusiją ir provokavo: „Brangūs lietuviai, ar jūs dar lietuviai? O gal tik “litovcai“?“
Klausiamas apie kultūros vaidmenį tautos gyvenime, sakė: „Viskas prasideda nuo kultūros, o kultūra prasideda nuo kalbos. Kas turi kalbą, tas turi kultūrą“. Ir pats kėlė klausimą: “Kada pasibaigs mums primestas žiūrėjimas į gyvenimą, kaip į ūkinį gyvenimą, o į kultūrą — tik kaip į priedą prie to gyvenimo?“
Auditorijos reakciją į R. Ozolo kalbą bene geriausiai apibūdino tarp jubiliato sveikintojų buvęs signataras Zigmas Vaišvila: „Sąjūdžio pradžioje dažnai sakydavome: “Gal Ozolas ir gerai kalba, bet nieko nesuprantame“. Šiandien jūsų žodžiai skambėjo beveik mirtinoje tyloje. Manau todėl, kad patys pasikeitėme — išmokome klausytis ir išgirsti“.
R. Ozolo kraštiečiai — bazilioniškiai — jubiliatą ragino toliau dirbti, rašyti knygas. Įteikė ir popieriaus — būsimai knygai apie gimtuosius Bazilionus. „Jau parašiau, — prisipažino R.Ozolas, — tik pinigų trūksta išleisti“.
POZICIJA: Romualdas Ozolas, Nepriklausomybės akto signataras, nepavargdamas sėja lietuvybės sėklą, ragina mąstyti savo galva ir nulupti melo luobą nuo žodžių.
SIGNATARAI: Nepriklausomybės akto signataras Zigmas Vaišvila ( kairėje) teigia, jog Romualdo Ozolo jau išmokome ne tik klausytis, bet ir išgirsti.
KRAŠTIETIS: Iš Šiaulių krašto, nuo Bazilionų žemės, kilęs Romualdas Ozolas — vėl tarp savo kraštiečių. Visus būrin R. Ozolo jubiliejaus proga surinko Šiaulių bendruomenės namai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
