Vieni atsisako krikšto dovanų, o kiti – šuns

Vieni atsisako krikšto dovanų, o kiti – šuns

Vie­ni at­si­sa­ko krikš­to do­va­nų, o ki­ti – šuns

„Be­vil­tiš­kas žmo­gau, už­dė­jęs ma­žy­čiam šu­ny­čiui ant kak­lo vir­vę, ne­su­vo­ki, kad šu­ny­tis au­ga!!!???“ – klau­sė bu­vu­sių Mo­car­to šei­mi­nin­kų VšĮ „Šiau­lių le­te­nė­lė“ sa­va­no­riai. Šuo au­go su jam ant kak­lo už­riš­ta vir­ve, ku­ri pjo­vė, plė­šė di­džiu­lę žaiz­dą.

Skai­tant gy­vū­nų glo­bė­jų pus­la­pį so­cia­li­nia­me tink­le at­ro­do, jog pra­ne­ši­mai apie iš­mes­tus gy­vū­nus kas­dien vis skau­des­ni.

„Vi­sa­da yra žiau­rių žmo­nių“, – sa­ko „Šiau­lių le­te­nė­lės“ va­do­vė Ing­ri­da But­ku­tė, to­dėl džiau­gia­si kiek­vie­nu, ku­ris į gy­vū­ną ne­žiū­ri kaip į daik­tą. Vie­ni dėl pa­ra­mos gy­vū­nams at­si­sa­ko krikš­to do­va­nų, ki­ti – ves­tu­vi­nių gė­lių.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Snie­gių kai­me – šu­nų na­me­liai

Į ato­kią Snie­gių kai­me (Šiau­lių r.) esan­čią so­dyb­vie­tę, kurioje prieš me­tus įsi­kū­rė VšĮ „Šiau­lių le­te­nė­lė“, va­žiuo­ja­me sta­ty­bi­niu lau­žu iš­pil­tu ke­liu­ku. Jis ve­da nuo Ver­bū­nų sto­te­lės. Ke­liu­ką per pie­vą įstai­ga pa­si­da­rė už paau­ko­tas lė­šas – te­ko iš­leis­ti apie 7 tūks­tan­čius eu­rų.

Te­ri­to­ri­ja pra­dė­ta tver­ti tvo­ra. Kie­me – šu­nų na­me­liai, o prie kiek­vie­no – sa­vas gy­ven­to­jas. Šu­nų lo­ji­mą ne­šio­ja vė­jas, kai­my­nų ho­ri­zon­te ne­ma­ty­ti. Apie 50 šu­nų ir apie 40 ka­čių – maž­daug to­kia bend­ruo­me­nė čia lau­kia, kol juos kas nors pri­glaus.

VšĮ „Šiau­lių le­te­nė­lės“ va­do­vė Ing­ri­da But­ku­tė pa­si­tin­ka kar­tu su ke­lio­mis sa­va­no­rė­mis. Šu­nų in­de­liuo­se ma­ty­ti sau­sas mais­tas, o iš ka­ti­nų na­me­lio ret­sy­kiais pa­si­girs­ta ty­lus kniau­ki­mas.

Kuk­lio­je spal­vo­to­je tro­be­lė­je su Ing­ri­da kal­ba­mės apie pa­sku­ti­nes is­to­ri­jas.

Rad­vi­liš­ky­je be­veik ke­tu­rias pa­ras gel­bė­jo du ma­žy­čius šu­ne­lius, įkri­tu­sius į bu­vu­sios ši­lu­mi­nės tra­sos šu­li­nį ir iš bai­mės su­lin­du­sius į vamz­dį.

„Ko tik ne­da­rėm! – sa­ko Ing­ri­da. – Va­ka­re at­va­žia­vom, pa­si­da­rėm konst­ruk­ci­ją iš keps­ni­nės gro­te­lių, kad už­tver­tu­me lan­dą. Ry­te vie­ną šu­niu­ką pa­vy­ko pa­gau­ti, o ki­tą gau­dėm tris die­nas. Vi­są tre­čią die­ną sė­dė­jau, bet nie­ko. Pa­li­kau pa­mai­ną.“ Su vie­na mo­te­ri­mi su­ta­rė, kad ge­riau­sia šu­niu­ką trauk­ti ry­te, nes jis sal­džiai mie­ga. Mo­te­ris pri­slin­ku­si taip jį ir pa­čiu­po.

Dir­vo­nė­nuo­se (Šiau­lių r.) gy­ven­to­ja pa­ma­tė klai­džio­jan­tį šu­nį pū­liuo­jan­čiu kak­lu. Kai bu­vo ma­žas, jam kaž­kas ant kak­lo už­ri­šo vir­vę. Kai šuo au­go, vir­vė pjo­vė kak­lą at­vi­ra žaiz­da. Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, ko­kį skaus­mą kas­dien ken­tė šuo.

„Lai­mė, kad ta vir­vu­tė ar­ba nu­pu­vo, ar­ba ne­se­niai trū­ko, nes vi­sos jos ant kak­lo ne­ra­do­me“, – pa­sa­ko­ja „Šiau­lių le­te­nė­lės“ va­do­vė ir pri­si­me­na at­ve­jį Vil­niu­je, kai ant šuns kak­lo bu­vo ap­vy­nio­ta vie­la. Ją nuė­mus iš tra­chė­jos pa­si­lei­do krau­jas, šuo neiš­gy­ve­no.

Šian­dien Dir­vo­nė­nų šuo paim­tas lai­ki­nai glo­bai, gy­do­mas. Pas ve­te­ri­na­rę už­ri­šus kak­lą tvars­čiu, šuo at­ro­dė tar­si su bal­tu ša­li­kė­liu, taip jį „pa­krikš­ti­jo“ Mo­car­tu.

Žmo­nių el­ge­sio pa­sek­mės

Ko­dėl gy­vū­nų is­to­ri­jos ne­švel­nė­ja, o at­virkš­čiai – at­ro­do vis skau­des­nės? Ing­ri­da sa­ko, jog žiau­rių žmo­nių bu­vo vi­sa­da.

„Tik anks­čiau nie­kas šių is­to­ri­jų ne­pa­sa­ko­jo, ne­vie­ši­no. Da­bar po­žiū­ris į gy­vū­ną gal net ge­rė­ja, nes yra dau­giau in­for­ma­ci­jos. Gy­vū­nų prie­glau­dos ug­do są­mo­nin­gu­mą, kad žmo­nės pra­dė­tų žiū­rė­ti į gy­vū­ną ne kaip į daik­tą“.

Žvelg­da­ma į kie­mą su šu­nų na­me­liais, „Šiau­lių le­te­nė­lės“ va­do­vė sa­ko, jog įstai­ga tam­pa „se­ne­lių prie­glau­da“. Jei­gu šu­niui dau­giau ne­gu sep­ty­ne­ri me­tai, sun­ku jam ras­ti nau­jus šei­mi­nin­kus.

„Se­nas šuo nie­kam ne­be­rei­ka­lin­gas: jis ati­duo­da­mas ar­ba į ka­ran­ti­na­vi­mo tar­ny­bą, ar­ba skam­bi­na mums ir sa­ko: ne­be­ga­li­me iš­lai­ky­ti, mū­sų šu­niui 10 me­tų, pa­siim­kit.“

Ing­ri­da ste­bi­si, kaip ga­li iš­mes­ti drau­gą, su ku­riuo gy­ve­nai de­šimt me­tų? „Mo­ra­li­zuo­ji, bet žmo­nės pyks­ta“, – sa­ko Ing­ri­da.

Nuo 2014 me­tų „Šiau­lių le­te­nė­lė“ par­si­ve­ža gy­vū­nus iš Gruz­džiuo­se esan­čios be­glo­bių gy­vū­nų ka­ran­ti­na­vi­mo tar­ny­bos: „Mes va­žiuo­ja­me vie­ną kar­tą per mė­ne­sį. Pai­ma­me vi­sus iki vie­no.“ Ne vie­ną šim­tą taip iš­gel­bė­jo nuo mir­ties ir su­ra­do nau­jus na­mus.

„Šei­mi­nin­kai ati­duo­da juos su­nai­kin­ti dėl sa­vo neat­sa­kin­gu­mo, bet žmo­nių grei­tai ne­pa­kei­si. Tu­ri bū­ti di­des­nės fi­nan­si­nės baus­mės“, – ma­no Ing­ri­da ir pri­si­me­na is­to­ri­ją, kai iš ka­na­li­za­ci­jos šu­li­nio Šiau­lių Že­mai­tės gat­vė­je iš­si­trau­kė pen­kis sa­vai­tės am­žiaus šu­niu­kus, su­vy­nio­tus į plas­ti­ki­nį mai­šą. Lai­mė, mai­šas bu­vo plo­nas ir šu­niu­kai iš­si­ka­pa­no­jo, pri­si­šau­kė pa­gal­bos.

Ji pa­ti su­ra­do, kas iš­me­tė šu­ny­čius, pa­ra­šė pa­reiš­ki­mą po­li­ci­jai, ta­čiau by­los ne­bu­vo, nes esą nie­kas ne­nu­ken­tė­jo. „Bet jie tik­rai pa­tys ne­bū­tų iš­li­pę, bū­tų nu­gai­šę“, – sa­ko Ing­ri­da ir ap­gai­les­tau­ja, kad ne vi­sa­da abe­jin­gi šei­mi­nin­kai pa­jau­čia sa­vo el­ge­sio pa­sek­mes.

Be pa­ra­mos bū­tų be­jė­giai

Bet yra ir ki­ta pu­sė. Šią va­sa­rą „Šiau­lių le­te­nė­lė“ su­lau­kė ne vie­nos jau­nų­jų po­ros, ku­ri vie­toj ves­tu­vėms do­va­no­ja­mų gė­lių pa­pra­šė sve­čių paau­ko­ti „Šiau­lių le­te­nė­lei“. Kai ku­rie at­si­sa­ko krikš­to do­va­nų – jas pa­ver­čia gy­vū­nų mais­tu ar rei­ka­lin­go­mis prie­mo­nė­mis.

Gy­vū­nų glo­ba be­si­rū­pi­nan­čiai įstai­gai au­ko­ti for­mų yra įvai­riau­sių – nuo SMS iki 2 pro­cen­tų gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio. Dar ga­li­ma pirk­ti in­ter­ne­tu įvai­rios at­ri­bu­ti­kos su gy­vū­nais ir taip pri­si­dė­ti prie na­cio­na­li­nės be­glo­bių gy­vū­nų ak­ci­jos, ku­rio­je da­ly­vau­ja ir „Šiau­lių le­te­nė­lė“.

Ing­ri­da sa­ko, kad kiek­vie­na pa­ra­ma yra ženk­li.

„Mums vi­sa­da la­bai trūks­ta ko­ky­biš­ko mais­to, nes glo­bo­ja­mi ir se­ni šu­nys, ir li­go­niai, jiems rei­kia ge­ro mais­to. Sten­gia­mės, kad jie gau­tų su mais­tu ir vi­ta­mi­nų, bū­ti­nų me­džia­gų nor­ma­liai funk­cio­nuo­ti“. Glo­bo­ti­nius mai­ti­na vie­ną kar­tą per die­ną, tik kai ku­riuos pa­le­pi­na: ma­žus šu­niu­kus, li­go­nius rei­kia mai­tin­ti daž­niau.

Au­kos iš 2 pro­cen­tų gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio yra pa­grin­di­nis įstai­gos iš­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis.

„Su vil­ti­mi kas­met lau­kia­me tos pa­ra­mos ir la­bai ja džiau­gia­mės. Pir­mai­siais me­tais su­lau­kė­me 9 tūks­tan­čių eu­rų, ant­rai­siais jau 18 tūks­tan­čių, da­bar ti­ki­mės, kad bus dau­giau, ir ga­lė­si­me elekt­rą įsi­ves­ti, pa­si­sta­ty­ti tvo­rą, vol­je­rų. Tiek pla­nų!“ – sa­ko Ing­ri­da.

Sva­jo­ja įsi­gy­ti di­de­lę ezo­ter­mi­nę bū­dą-na­me­lį, kad gy­vū­nai, ypač silp­ni, ga­lė­tų leng­viau per­žie­mo­ti. Vie­na jau sto­vi kie­mo pa­kraš­ty­je. Nu­si­pir­ko lan­gus, įstik­lins. Su­jun­gus du to­kius kon­tei­ne­ri­nius na­me­lius, tu­rė­tų so­li­džią pa­sto­gę žie­mą.

Pa­ra­mos iš sa­vi­val­dy­bių ne­su­lau­kia, nors rū­pi­na­si gy­vū­nais ir ap­lin­ki­niuo­se ra­jo­nuo­se. „Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je pa­sa­kė, kad ne­ga­li mums skir­ti pa­ra­mos, nes ne­tu­ri­me ve­te­ri­na­ri­nio pa­tvir­ti­ni­mo, o tam, kad jį gau­tu­me, tu­ri­me vis­ką įsi­reng­ti ir įsi­kur­ti. Gau­na­si už­bur­tas ra­tas“, – sa­ko „Šiau­lių le­te­nė­lės“ va­do­vė.

Rugp­jū­čio 19 die­ną Sni­egių kai­me sa­vo so­dy­bo­je „Šiau­lių le­te­nė­lė“ pa­kvie­tė vi­sus į tal­ką – pa­dė­ti pa­si­ruoš­ti žie­mai. Ing­ri­da sa­ko, kad rei­kia pa­gal­bos ap­šil­tin­ti bū­das, už­lo­py­ti vol­je­rų ply­šius. Ti­ki­si, kad pa­gal­bi­nin­kų su­lauks.

Mei­lė gy­vū­nui – nuo šei­mos

Du šu­nis au­gi­nan­ti ir dar vie­ną glo­bo­ti­nę tu­rin­ti Ing­ri­da ma­no, jog la­bai svar­bu ug­dy­ti žmo­gaus em­pa­ti­ją ir šei­mai čia ten­ka di­džiau­sia at­sa­ko­my­bė.

„Jei­gu šei­mo­je yra nea­py­kan­ta ka­tei, na­tū­ra­lu, kad vai­kai gy­ve­na su to­kiu po­žiū­riu, ba­do ka­tėms akis ar trau­ki­nė­ja ko­jas ba­lan­džiams. Šei­mo­je tu­ri bū­ti skie­pi­ja­ma mei­lė gy­vū­nui“, – įsi­ti­ki­nu­si Ing­ri­da.

Ji pri­si­mena sa­vo ma­mą: ra­du­sį drie­žiu­ką ar dru­ge­lį, ji vi­sa­da kvies­da­vo vai­kus atei­ti pa­žiū­rė­ti.

Pa­ly­dė­ju­si į kie­mą, Ing­ri­da apė­jo be­veik vi­sus glo­bo­ti­nius: ir pir­mą­ją „Šiau­lių le­te­nė­lės“ glo­bo­ti­nę No­są, ir Ba­rį, iš­gel­bė­tą nuo žaiz­dų ir pu­vi­mo, užė­jo į at­ski­rą vol­je­rą, ku­ria­me gy­ve­na Pai­lių kai­mo šei­my­na – ka­ly­tė su še­šiais šu­ny­čiais. Jie jau ga­li bū­ti kaž­kie­no drau­gais. Ki­ta­me vol­je­re – ka­ly­tė su dar ak­lais ma­žy­liais. Vaikingų kalyčių žmo­nės at­si­kra­to la­bai daž­nai.

Vaikš­tant nuo bū­dos prie bū­dos vi­si šu­nys taip no­rė­jo bū­ti pa­glos­ty­ti! Vie­nas lau­kė su sa­vo žais­liu­ku, ki­tas šo­ki­nė­jo per iš­kas­tus ur­vus...

„Mū­sų gy­vū­nai ir pa­skie­py­ti, ir ste­ri­li­zuo­ti, ži­nau kiek­vie­no cha­rak­te­rį. Tie, ku­rie juos pa­sii­ma, džiau­gia­si, nes ne­si­ti­kė­jo, kad gy­vū­nai ga­li bū­ti to­kie ypa­tin­gi“, – sa­ko Ing­ri­da.

 

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

VšĮ „Šiau­lių le­te­nė­lė“ va­do­vė Ing­ri­da But­ku­tė ne­sup­ran­ta, kaip ga­li­ma iš­mes­ti šu­nį, ku­ris bu­vo šei­mos drau­gas.

Pa­lių kai­me ap­leis­ta­me na­me ras­ta ka­ly­tė su še­šiais šu­ny­čiais. Šian­dien jie jau lau­kia nau­jų šei­mi­nin­kų.

VšĮ „Šiau­lių le­te­nė­lės“ gy­ven­to­jai. Kiek­vie­no­je bū­do­je – po gy­ven­to­ją.

Ka­ti­nai gy­ve­na at­ski­ra­me na­me­ly­je su li­py­nė­mis, dras­kyk­lė­mis.

Įs­tai­ga ne­tu­ri elekt­ros ir ar­ti ne­bė­ra jo­kių elekt­ros šal­ti­nių. Teks da­ry­ti pro­jek­tą ir ties­ti li­ni­ją, o tai kai­nuos ne vie­ną tūks­tan­tį eu­rų.

No­sa – pir­ma­sis įstai­gos šuo, čia pa­te­kęs prieš tre­jus me­tus. Var­das su­si­jęs su nuo­lat ky­lan­čio­mis pro­ble­mo­mis dėl no­sies.

Smo­kis ne­tve­ria kai­ly­je, kad tik prie jo kas nors priei­tų pa­žais­ti ar pa­glos­ty­ti.

Vol­je­ruo­se gy­ve­na vie­no­je so­dy­bo­je pa­lik­ta po­re­lė šu­nų, iš­mes­tas tak­siu­kas, ka­ly­tė su at­si­ves­tais šu­ny­čiais ir ki­ti.

Ing­ri­da ži­no kiek­vie­no „Šiau­lių le­te­nė­lės“ gy­ven­to­jo cha­rak­te­rį: vie­ni ypač mėgs­ta žais­ti ir tu­ri žaislų.

Šunų maistas