"Vėliau pretenzijos nebus priimamos": Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo istorija

Nerijaus Brazausko nuotr.
Šiaulių žydų senosios kapinės 2016 metais.

ĮVADINĖS PASTABOS

Šiaulių miesto savivaldybė ir gyventojai pamažu pradeda įsisąmoninti, kad Šiaulių žydų bendruomenės istorija yra neatsiejama ir vertinga miesto istorijos ir kolektyvinės atminties dalis. Esama naujų įamžinimo iniciatyvų, tačiau Šiaulių žydų senųjų kapinių klausimas (tvarkymas, atkūrimas, įamžinimas, socialinės globos įstaigos santykis su istorine kapinių teritorija) lieka neišspręstas, o tai liudija mūsų civilizacinį būvį.

Mano galva, praktikoje iškilo dvi požiūrio kryptys: 1) Šiaulių žydų senosios kapinės yra Šiaulių žydų bendruomenės kultūros paveldas, kurio sutvarkymu ir išsaugojimu ji turi pati pasirūpinti; 2) Šiaulių žydų senosios kapinės yra Šiaulių miesto kultūros paveldas, kurį prižiūrėti ir išsaugoti turi Šiaulių miesto savivaldybė.
Ir šiuo atveju visai nereikšmingas yra juridinis faktas, kad "Šiaulių žydų senųjų kapinių dalis", nekilnojamoji kultūros vertybė, yra pripažinta valstybės saugomu objektu nuo 2005 metų (LR Kultūros ministro įsakymas "Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis", 2005 m. balandžio 29 d. Nr. ĮV-190).

Kol nerandama sutarimo, o jo pagrindu turėtų būti suvokimas, kad minėtos kapinės yra Šiaulių miesto ir visų miestiečių kultūros paveldas, kapinės tapo "atminties karo" teritorija, kurioje visai neseniai atsirado keistos stilistikos paminklinis akmuo, kurio užrašas gilina takoskyrą, skatina susipriešinimą ir nepasitikėjimą.

Kaip žinia, "Šiaulių žydų senųjų kapinių dalis" yra valstybės saugomas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, o vertybė įregistruota registre 1992 m. rugsėjo 11 d. Regioninis reikšmingumo lygmuo, kaip rodo praktika, reiškia, kad objektas paliktas savaiminei būklei, nors "Kultūros paveldo vertės visuomenei pagrindų konvencija" (Faras, 2005) pripažįsta individualią ir kolektyvinę atsakomybę už kultūros paveldą ir pabrėžia, kad "kultūros paveldo išsaugojimo ir jo tvaraus naudojimo tikslas yra žmonių vystymasis ir gyvenimo kokybė". Tiesa, Lietuva vis dar nėra ratifikavusi šios konvencijos, įtvirtinančios "paveldo bendruomenės" sąvoką ir teigiančios, kad kultūros paveldui reikšmę suteikia žmonės (bendruomenės) ir jų priskiriamos vertybės.

Šio straipsnio tikslas – rekonstruoti istorinį Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo procesą, remiantis archyviniais dokumentais.

Tyrimo uždaviniai: a) nustatyti, kas ir kodėl inicijavo Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimą; b) nagrinėti Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo raidą; c) tirti, ar Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimas prisidėjo prie Šiaulių žydų istorijos, kultūros, bendruomenės ištrynimo iš Šiaulių miesto gyventojų sąmonių sovietmečiu.
Tyrimo metodas – genetinis metodas, leidžiantis išsiaiškinti "a) pradinio vystymosi sąlygas, b) svarbiausius etapus, c) pagrindines vystymosi tendencijas, kryptis. Mokslininkas daugiau dėmesio skiria reiškinio ar įvykio atsiradimo prielaidoms, priežastims, sąlygoms ir aplinkybėms".

Tyrimo šaltinių analizė leidžia konstatuoti, kad išskirtini keturi Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo etapai, sutampantys su vienu Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu ir trimis Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimais.

Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo PROCESAS

Lietuvos TSR Ministrų Tarybos rūpestis dėl nepatenkinamos civilinių kapinių būklės

I etapas. Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1958 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 97 "Dėl kapinių užlaikymo tvarkos" civilines ir karines kapines perdavė miestų ir rajonų vykdomųjų komitetų jurisdikcijai, kitaip sakant, kapinių priežiūros teisė buvo atimta iš religinių bendrijų. Komitetai buvo įpareigoti posėdžiuose apsvarstyti kapinių būklę ir imtis reikiamų priemonių jų "užlaikymui" bei apsaugai tinkamai sutvarkyti. Trečiuoju nutarimo punktu įpareigota "nustatyta tvarka įforminti neveikiančių kapinių uždarymą ir likvidavimą. Išlaidas kapinių tvarkymui, išlaikymui ir apsaugai reikėjo numatyti vietiniame biudžete.

Šiuo nutarimu buvo aprobuotos "Pavyzdinės kapinių užlaikymo Lietuvos TSR miestuose ir kaimo vietovėse taisyklės", kuriose buvo numatytos kapinių uždarymo ir likvidavimo tvarkos. Pastaroji reglamentavo, kad "[p]irma laiko likviduoti dalinai arba visiškai uždarytas, o taip pat veikiančias kapines leidžiama esant valstybiniam arba vietiniam reikalui [išskirta – N. B.] (nauja planinė statyba, naujų linijų arba kelių tiesimas ir kt.). Jeigu kapinės likviduojamos pirma laiko, leidžiama giminėms arba kitiems suinteresuotiems asmenims prašant, perkelti mirusiųjų palaikus į kitas kapines"iv. Be to, teisė visiškai likviduoti kapines suteikta miesto arba rajono vykdomajam komitetui, esant atitinkamai vietinių sanitarinės priežiūros organų išvadai. O sprendimas dėl kapinių likvidavimo per 20 dienų nuo sprendimo priėmimo galėjo būti apskųstas aukštesniajai organizacijai.

Akivaizdu, kad kapinės traktuotos ne kaip sakralus kultūros paveldo objektas, bet kaip žemė, teritorija, kurią būtina panaudoti tarybinės visuomenės poreikiams ir ūkio plėtrai. Nutarimas suteikė teisinį pagrindą ne tik žydų, bet ir kitų religinių konfesijų kapinių naikinimui visoje Lietuvos TSR teritorijoje. Rezultatas, tiksliu Salvijaus Kulevičiaus konstatavimu, "[v]isoje Lietuvoje sunaikintų kapinių vietose dygo naujos struktūros, įprastai parkai, skverai ar žali plotai (žinoma daugiau kaip 10 atvejų), vaikų darželiai ir žaidimo aikštelės (4 atvejai), visuomeninės paskirties statiniai [...]"v. Naikinant kapines siekta ištrinti atmintį apie jas įkūrusias religines bendruomenes, nes jos neatitiko komunistinės ideologijos tikslų ir socialistinės visuomenės formavimo uždavinių.

Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos sprendimai

II etapas. 1964 m. spalio 6 d. Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto posėdžio protokolas Nr. 22 atskleidžia, kad vykdomojo komiteto posėdyje buvo priimtas sprendimas "Dėl uždarytų kapinių (buv. liuteronų), esančių Smėlio gatvėje ir dalinio (buv. žydų) kapinių, esančių Žalgirio gatvėje, likvidavimo" (sprendimo Nr. 360). Sprendime nurodyta, kad dėl miesto tvarkymo rekonstrukcijos darbų ir remiantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. kovo 7 d. ir 1963 m. gegužės 10 d. nutarimais Nr. 97 ir 292, Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas nusprendė:
"1. Likviduoti uždarytas kapines (buv. liuteronų), esančias Smėlio gatvėje ir dalinai (buv. žydų) [išskirta – N. B.] kapines, esančias Žalgirio gatvėje.
2. Įpareigoti Buitinio aptarnavimo kombinatą, pagal Vietinio ūkio valdybos užsakymus, atlikti palaikų perkėlimą.
3. Įpareigoti Vietinio ūkio valdybą:
a) paskelbti respublikiniame ir miesto laikraščiuose "Tiesa", "Sovietskaja Litva" ir "Raudonoji vėliava" apie kapinių likvidavimą;
b) iki 1964 m. gruodžio 1 d. priimti pareiškimus iš giminių ir suinteresuotų asmenų dėl palaikų iš likviduojamų kapinių perkėlimo miesto teritorijoje, išlaidas padengiant iš miesto gerbūvio [išskirta – N. B.] lėšų.
4. Įpareigoti Finansų skyrių, pagal Vietinio ūkio valdybos apskaičiavimus, skirti palaikų perkėlimui papildomai lėšas 1965 m. gerbūvio einamoms išlaidoms"vi.

Šis nutarimas, pasirašytas Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko J. Ščevinsko ir sekretoriaus P. Samulionio, atskleidžia, kad uždarytų liuteronų kapinių ir dalinai uždarytų žydų kapinių likvidavimas buvo sankcionuotas minėtais LTSR Ministrų tarybos nutarimais, numatant likvidavimo procesą, jo subjektus ir finansines lėšas. Tačiau pačių kapinių pasirinkimas ir konkretus jų likvidavimo procesas buvo paliktas pačios vietinės valdžios diskrecijai. Piliečių pareiškimams priimti paliktas tik beveik dviejų mėnesių terminas, o visuomenė apie tai turėjo būti informuojama spaudoje. Kapinių likvidavimas priskirtas miesto gerbūvio tvarkymo darbams, o tai vėliau legitimavo antkapių panaudojimą miesto infrastruktūrai įrengti.

1964 m. spalio 20 d. "Raudonojoje vėliavoje", Lietuvos komunistų partijos Šiaulių miesto komiteto ir Šiaulių miesto darbo žmonių deputatų tarybos organe, buvo išspausdintas skelbimas, kuriame Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto vietinio ūkio valdyba praneša, kad "nuo šių metų gruodžio mėn. 1 d. likviduojamos neveikiančios liuteronų kapinės, esančios Smėlio gatvėje, ir dalinai žydų kapinės, esančios Žalgirio gatvėje. Asmenys, suinteresuoti palaikų ir antkapių perkėlimu, kreipiasi į Šiaulių m. DŽDT vykdomojo komiteto vietinio ūkio valdybą: Šiauliai, Gegužės Pirmosios g. Nr. 62 iki 1964 m. gruodžio mėn. 1 dienos. Vėliau pretenzijos nebus priimamos"vii.

Atkreiptinas dėmesys ne tik į trumpą laiką pareiškimams, bet ir į galimybę perkelti ne tik palaikus, bet ir antkapius. Vėliau tas pats skelbimas buvo publikuotas "Tiesoje" (1964 m. lapkričio 3 d.), o tai reiškia, kad formaliai Vietinio ūkio valdyba viešinimo darbą atliko. Kiek skaitytojų perskaitė (galėjo perskaityti) skelbimus ideologinėje-propagandinėje spaudoje?

Realią situaciją prisiminimuose "Šiaulių žydų kapinės: apmąstymai" apibūdino Leiba Lipšicas, rašęs, jog norintieji galėjo perkelti palaikus į Donelaičio kapines, "tačiau įgyvendinti šį pasiūlymą nužudytieji Kužiuose, Sutkūnuose ir kitose vietose jau negalėjo, o tie keli dešimtys likę gyvi tiek tesugebėjo, nors žydų tikyba draudžia perkelti kapų, t.y. mirusiųjų palaikus perkelti, jeigu jų daugiau kaip trys".

III etapas. 1965 metų birželio 8 d. Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto posėdžio protokolas Nr. 14 liudija, kad vykdomojo komiteto posėdyje buvo priimtas sprendimas "Dėl palaikų perkėlimo iš likviduojamų kapinių Smėlio gatvėje (buv. liuteronų) ir dalinai likviduojamų [išskirta – N. B.] kapinių Žalgirio gatvėje (buv. žydų)" (sprendimo Nr. 213). Sprendime teigiama, kad, vykdant Šiaulių miesto DŽDT vykdomojo komiteto 1964 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 360, Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas nusprendė:
"1. Įpareigoti Buitinio aptarnavimo kombinatą:
a) šių metų birželio, liepos mėnesiais perkelti iš kapinių Smėlio gatvėje ir Žalgirio gatvėje į naujas kapines, esančias Donelaičio gatvėje, priedėlyje Nr. 1 ir priedėlyje Nr. 2 išvardintų asmenų palaikus;
b) palaikų perkėlimą suderinti su miesto milicijos skyriumi ir sanitarine-epidemiologine stotimi;
c) iki šių metų birželio 19 d. sudaryti ir pateikti vykdomajam komitetui tvirtinti kalkuliaciją palaikų perkėlimui.
2. Įpareigoti Vietinio ūkio valdybą:
a) apmokėti Buitinio aptarnavimo kombinatui už palaikų perkėlimą iš miesto tvarkymui skirtų lėšų [išskirta – N. B.];
b) perkėlus palaikus, kapinių teritorijoje likusius paminklus ir antkapius nurinkti, panaudojant juos skaldos gamybai, kapinių teritoriją išlyginti, užsodinti medžiais [išskirta – N. B.]"ix.
Sprendimą pasirašė Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas J. Ščevinskas ir sekretorė E. Žaltauskienė.

Vykdomasis komitetas iš anksto nuspėjo, jog ne visi palaikai ir paminklai bus perkelti, kapinių sunaikinimą jis traktavo kaip miesto tvarkymą, tam numatė lėšų ir rado būdą, kaip pragmatiškai ir barbariškai panaudoti likusius paminklus ir antkapius. Stengtasi padaryti taip, kad naujosios kartos nežinotų čia buvus sakralias vietas, nors šiauliečių komunikacinėje atmintyje viena iš jų įsitvirtino kaip "žydkapiai". Be to, kapinių teritorija buvo užsodinta medžiais, kurie ir šiandien liudija pakeistą kapinių landšaftą.

Priedėlyje Nr. 1 pateiktas palaikų, perkeliamų iš Smėlio gatvės kapinių, sąrašas. Jame nurodytas 51 miręs asmuo, jų mirimo datos: anksčiausia – 1928 m., vėliausia – 1959 metais; asmens, padavusio pareiškimą palaikų perkėlimui, vardas, pavardė, tėvo vardas, giminystės ryšys, adresas. Į vykdomąjį komitetą kreipėsi: žmonos, sūnūs, dukterys, sūnėnas, sesuo, brolis, mama, žentas. Beje, kai kurie besikreipusieji giminystės ryšio nenurodė. Dominuoja Šiaulių miesto gyventojai, nors būta Kauno miesto, Joniškio rajono, Jankūnų kaimo, Šiaulių rajono, Juodeikių kaimo, gyventojų.

Priedėlyje Nr. 2 pateiktas palaikų, perkeliamų iš Žalgirio gatvės kapinių, sąrašas. Jame įrašytas 81 miręs asmuo ir visi anksčiau minėti duomenys. Anksčiausias palaidojimas 1913-aisiais, o vėliausias – 1959 metais. Asmenys, padavę pareiškimą palaikų perkėlimui, buvo sūnūs, tėvai, švogeris, dukterys, senelė, anūkės, pusseserės, žmonos, broliai, žentas, brolienė, vyras, marti. Daugiausia pareiškėjų gyveno Šiauliuose, bet būta ir iš Vilniaus bei Kauno miestų.

Palaikų perkėlimas iš principo buvo negalimas: "Siekis suteikti mirusiems ramybę, išlaikyti pagarbą jiems pasireiškia ir atmetant ekshumavimą bei perlaidojimą. Bet koks mirusiųjų lietimas pagal žydiškąjį tikėjimą yra nepriimtinas ir traktuojamas kaip nepagarbos ženklas. Išimtis gali būti taikoma, tik jeigu palaikams gresia pavojus, tada leidžiamas jų perkėlimas į saugesnę vietą. Mirusieji turi būti gerbiami ir jiems suteikiama amžina ramybė"x.

IV etapas. Priedėlis Nr. 2 buvo papildytas miesto vykdomojo komiteto 1965 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 272 ir 1965 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 351.
1965 metų liepos 27 d. Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto posėdžio protokole (Nr. 17) įrašytas posėdyje priimtas sprendimas: "Dėl Šiaulių miesto vykdomojo komiteto 1965 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. 213 priedelio Nr. 2 papildymo" (sprendimo Nr. 272). Sprendime rašoma, jog Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas nusprendė: "Papildyti Šiaulių miesto vykdomojo komiteto 1965 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. 213 "Dėl palaikų perkėlimo iš likviduojamų kapinių Smėlio gatvėje (buv. liuteronų) ir dalinai likviduojamų [išskirta – N. B.] kapinių Žalgirio gatvėje (buv. žydų) priedėlį Nr. 2 pagal pridedamą priedėlį"xi. Sprendimą pasirašė Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas J. Ščevinskas ir sekretorė E. Žaltauskienė.

Priedėlyje pateiktas palaikų, perkeliamų iš Žalgirio gatvės kapinių sąrašas, kuriame nurodyti 19-os asmenų vardai ir pavardės, o šalia jų parašyta mirimo data, asmens, padavusio pareiškimą palaikų perkėlimui, pavardė, vardas ir tėvo vardas, giminystės ryšys ir gyvenamosios vietos adresas. Duomenys rodo, kad palaidotieji mirė nuo 1926 m. iki 1951 metų, o tai liudija kapinių veikimo laiką. Daugiausia kreipėsi sūnūs ir dukterys, dažniausiai gyvenę Šiauliuose, nors būta asmenų iš Vilniaus ir Kauno.

Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1965 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 351 buvo nuspręsta "Papildyti Šiaulių miesto vykdomojo komiteto 1965 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. 213 "Dėl palaikų perkėlimo iš likviduojamų kapinių Smėlio gatvėje (buv. liuteronų) ir dalinai likviduojamų kapinių Žalgirio gatvėje (buv. žydų)" priedėlį Nr. 3 pagal pridedamą priedėlį"xii. Sprendimą pasirašė Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas J. Ščevinskas ir sekretorė E. Žaltauskienė.

Trečiajame Priedėlyje pateiktas palaikų, perkeliamų iš Žalgirio gatvėje esančių kapinių, sąrašas, kuriame tik vienas asmuo (miręs 1930 metais), o prašymą pateikė duktė, gyvenanti Vilniuje. Taip buvo užbaigtas palaikų perkėlimo administravimas, nors neabejotina, kad prašymus pateikti realiai galėjo tik maža dalis gyventojų. Vis dėlto vietinė valdžia laikėsi centrinės valdžios nutarimo ir formaliai atliko privalomus veiksmus. Po jų sekė tik kai kurių palaikų ir antkapių bei paminklų perkėlimas į naujai įsteigtas ir 1959 m. spalio 1 d. pradėjusias veikti kapines Donelaičio gatvėje. Pastarosios buvo atidarytos įgyvendinant jau minėtą Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. kovo 7 d. nutarimą.

Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu "Dėl kapinių užlaikymo tvarkos" (1958 m. balandžio mėn. 8 d. Nr. 109) buvo įpareigota: "3. Pavesti Valstybiniam statybos trestui Nr. 4 / drg. Dulmanas / iki 1958 m. rugpjūčio 1 d. užbaigti 1190 metrų ilgio naujų kapinių tvoros statybą. 4. Uždaryti kapines, esančias Pakrantės gatvėje. 5. Patvirtinti kapinių užlaikymo Šiaulių mieste taisykles pagal Priedėlį"xiii. Kaip matoma, operatyviai reaguota į Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. kovo 7 d. nutarimą Nr. 97 "Dėl kapinių užlaikymo tvarkos".
Priedėlyje buvo patvirtintos "Kapinių užlaikymo Šiaulių mieste taisyklės", kuriose inter alia apibrėžtos kapinių uždarymo ir kapinių likvidavimo tvarkos. Buvo perkelta nuostata, jog "[p]irma laiko likviduoti dalinai arba visiškai uždarytas, o taip pat veikiančias kapines leidžiama esant valstybiniam arba vietiniam reikalui / nauja planinė statyba, naujų linijų arba kelių tiesimas ir kt. /. Jeigu kapinės likviduojamos pirma laiko, leidžiama, giminėms arba kitiems suinteresuotiems asmenims prašant, perkelti mirusiųjų palaikus į kitas kapines"xiv.

Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1959 m. rugsėjo 17 d. priėmė sprendimą "Dėl senų kapinių, esančių Rygos, Kapų gatvėse ir Ginkūnų priemiestyje, uždarymo ir naujų kapinių Donelaičio gatvėje atidarymo" (Nr. 308), kuriuo įpareigojo miesto vykdomojo komiteto Vietinio ūkio valdybą "[...] pradėti nuo šių metų spalio 1 dienos kapinių Donelaičio gatvėje eksploatavimą"xv.
Naujų kapinių atidarymas eksplicitiškai susijęs su sinchroniškai vykusiais darbais ir mieste, ir, tikėtina, asmeniniuose gyventojų sklypuose. Liudijimą apie tai mums paliko amžininkas Leiba Lipšicas.

LEIBOS LIPŠICO ATSIMINIMAI APIE ŠIAULIŲ ŽYDŲ KAPINIŲ SUNAIKINIMĄ

"Atidarius miesto kapines Donelaičio gatvėje, žydų kapinės buvo uždarytos ir galutinai sunaikintos. Buldozeriais visi likę antkapiai buvo sustumti į krūvas, išvežti: geresni peršlifuoti kitiems antkapiams, prastesni susmulkinti miesto dekoratyvinių tvorelių statybai. Sunku šiandiena pasakyti, kiek naujų šeimininkų susirado žydiški paminkliniai antkapiai. Vaikščiojantieji Vilniaus gatve gali pamatyti iš suskaldytų žydiškų antkapių likučių padarytų tvorelių ir bordiūras prie centrinio univermago, V vidurinės mokyklos, o Aušros tako šlaitų sutvirtinimuose irgi galima surasti antkapių elementų.
Sustumiant antkapius buvo dalinai sunaikinti kapinių želdiniai, vėliau nugriauti kapinių vartai, visi pastatai ir jų vietoje prie Žalgirio gatvės pastatytas vaikų darželis Nr. 16, o pačių kapinių teritorija paversta ganykla [...]".

Praktiškai žydų kapinės pradėtos sistematiškai naikinti jau pokario metais. Slapčia, iš pradžių nedideliu mastu, o vėliau intensyviai buvo beveik nugriauta tvora individualių namų fundamentams, daužomi ir vagiami antkapiai [...].

Tokiu būdu sunaikinta racionalinė-istorinė atmintis, Šiaulių žydų istorijos dalis. Laisvai perfrazavus seną žydų patarlę, galima pasakyti, kad protėvių kapai gimdo pilietį, meilę gimtajai žemei, o kai jų nėra – klajoklį, migrantą. O gal tai ir buvo tikslas.

Simboliška, kad Šiaulių žydų kapinių likvidavimo laikas beveik sutapo su Jurgaičių piliakalnio – Kryžiaus kalno nusiaubimu. Šios dvi istorinės vietos tapo "buldozerinės kultūros epochos aukomis".

Leibos Lipšico, Šiaulių žydų istorijos metraštininko, atsiminimai liudija, kad Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimas vyko Šiaulių miesto (at)statymo ir plėtros kaina. Viešosios erdvės centrinėje miesto dalyje buvo kuriamos ir iš suskaldytų, nušlifuotų žydiškų antkapių. Nugriauti kapinių vartai liko atsiminimuose ir fotografijose, o betoninės tvoros fragmentus galima pamatyti ir šiandien. Dalis kapinių teritorijos sovietmečiu buvo paskirta vaikų lopšeliui-darželiui, o dabar joje teisėtai gyvuoja socialinės globos įstaiga, neįeinanti į vertybės – "Šiaulių žydų senųjų kapinių dalis" – teritorijos ir apsaugos zonas. Tokios situacijos priežastis slypėtų ir fakte, kad sovietmečiu Šiaulių žydų istorija buvo ištrinta iš miestiečių sąmonių, kad Šiaulių žydų bendruomenė buvo beveik sunaikinta. Žydiškasis Šiaulių miesto kultūros paveldas buvo transformuotas ir užgožtas sovietinės urbanistikos ir architektūros.

IŠVADOS

1. Kapinių likvidavimo procesas Šiauliuose vyko 1964–1965 metais ir apėmė dviejų konfesijų kapines: evangelikų liuteronų (pilna apimtimi) ir žydų (dalinai). Kapinių likvidavimas susijęs su evangelikų liuteronų ir žydų bendruomenių sunaikinimu, jų maldos namų nugriovimu ir "buldozerinio ateizmo" propagavimu.

2. Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimą lėmė centrinės ir vietinės valdžios priimti teisės aktai, kurių įgyvendinimas sutapo su LTSR komunistų partijos diegiamais visuomeninės santvarkos ir politikos pagrindais. Kapinių ir jos infrastruktūros susiejimas su miesto gerbūviu leidžia teigti, kad Šiaulių mieste XX a. septintame dešimtmetyje viešosios erdvės buvo kuriamos panaudojant Šiaulių žydų senųjų kapinių artefaktus.

3. Šiaulių žydų senųjų kapinių sunaikinimas prisidėjo prie to, kad sovietmečiu iš Šiaulių miesto gyventojų sąmonių buvo ištrinta Šiaulių žydų istorijos, kultūros, bendruomenės atmintis ir vykdytas ideologizuotas istorinės sąmonės formavimas. Pastarosios reliktų esama ir šiandien, o tai trukdo civilizuotai ir pagarbiai spręsti visų (ne dalies) kapinių grąžinimo ir tvarkymo klausimą, laikantis žydų religinių kanonų ir istorinės tradicijos.

4. Šiaulių miesto žydų senosios kapinės, sakrali "atminties vieta", turėtų atgauti istorinį (teritorinį, architektūrinį, memorialinį) pavidalą, kuris buvo sunaikintas sovietmečiu. Šiaulių miesto žydų istorijos ir ją liudijančių artefaktų sugrąžinimas įvairiomis formomis tebelieka aktualiu uždaviniu, kuris gali būti sprendžiamas ne tik instituciniu lygmeniu, bet ir pilietinės visuomenės valia.

 

Nerijaus BRAZAUSKO nuotr.
Naujasis paminklinis akmuo Šiaulių žydų senosiose kapinėse.

Komentarai

kike    Tre, 2019-10-02 / 13:58
Šiaip, kai pagalvoji, kur čia problema. Juk visur rašė, per TV rodė, kad, jei kapavietė nebus prižiūrima 2 ar ten daugiau metų, bus atiduota kitam žmogui, palaidoti savo artimuosius. Tai kur ir kokią problemą matote?
Ramus    Ket, 2019-10-03 / 10:08

In reply to by kike

Kikei: Kad to nepadarytų, savo artimųjų kapavietes reikia užbetonuoti. Geriausiai tokiomis trinkelėmis, kurios yra po Karolio Voitylos kojomis Šiluvoje. Trinkelės tapo sakralumo ir patriotizmo atributas. Ta proga nepamirškim kad iš Lieporių archeologinių kapinių yra iškasti ir sudėlioti 110 kapų kaulai. No problem, niekam neįdomu.
Ona    Ket, 2019-10-03 / 23:22
Kodėl mes turime rūpintis kitataučių kapais Lietuvoje? Lai jie grįžta į Lietuvą ir jais pasirūpina. Tikrai nemanau, kad jiems bus kažkokių tai stabdžių, kaip lietuviams, norėjusiems sutvarkyti savo protėvių kapus Rusijoje...
Pritariu komentarui    Pen, 2019-10-04 / 10:37
Kodėl mes turime rūpintis kitataučių kapais Lietuvoje? Lai jie grįžta į Lietuvą ir jais pasirūpina. Tikrai nemanau, kad jiems bus kažkokių tai stabdžių, kaip lietuviams, norėjusiems sutvarkyti savo protėvių kapus Rusijoje...
to Qrtui    Pen, 2019-10-04 / 19:22
Savaime aišku, nužudytieji niekada negrįš sutvarkyti savo kapinių, taip, kaip ir lietuviai palaidoti Sibiro platybėse. Bet daug gyvų žydų savo valstybėje ir visame pasaulyje, kas jiems trukdo tai padaryti...?
sarah adler    Ket, 2019-10-10 / 17:41
no apology for the desecration of Jewish tombs, but then no apology for the murder of Jews by Lithuanian nationals prior to Nazi rule ! Sorry but will not travel to Lithuania to give them one cent of money, they took enough of my family to ensure I will never come back
to - sarah adler    Pen, 2019-10-11 / 09:23
And don't come back, no one is asking you to come back. Have your own homeland and live happily ever after.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.