Vasara Rėkyvos „sanatorijoje“

Va­sa­ra Rė­ky­vos „sa­na­to­ri­jo­je“

„Mus taip va­di­na – „sa­na­to­ri­ja“. Ir apie mus vi­sur ži­no. Pra­šo­si pas mus vil­nie­čiai, klai­pė­die­čiai, ta­čiau mes šiau­lie­čių vi­sų ne­su­tal­pi­na­me“, – sa­ko Šiau­lių glo­bos na­mų di­rek­to­rė Da­nu­tė Aka­vec­kie­nė. Šių na­mų gy­ven­to­jai dė­ko­ja Die­vui, ga­lė­ję čia įsi­kur­ti. Gy­ve­ni­mo pa­bai­ga val­diš­kuo­se na­muo­se – baus­mė ar pa­lai­mi­ni­mas? Pa­kal­bin­ti žmo­nės sa­ko: gy­ve­ni­mas juo­se – ma­lo­nu­mas. Bend­ruo­me­nė nu­spren­dė keis­ti įstai­gos pa­va­di­ni­mą, su­lau­kė 74 pa­siū­ly­mų. No­rė­tų pa­si­va­din­ti „Sau­lės“ na­mais.

Jū­ra­tė RAU­DU­VIE­NĖ

jurate@skrastas.lt

Ne tik sen­jo­rai

Įsu­kus į Šiau­lių glo­bos na­mų, įsi­kū­ru­sių Rė­ky­vos eže­ro pa­kran­tė­je, kie­mą akis pa­trau­kia aikš­te­lė­je iš­ri­kiuo­ti pra­ban­gūs au­to­mo­bi­liai, po­ra iš jų – su už­sie­nie­tiš­kais nu­me­riais. „Čia mū­sų glo­bo­ti­nių ar­ti­mų­jų“, – sa­ko di­rek­to­rė. Be­veik vi­si glo­bos na­mų gy­ven­to­jai tu­ri ar­ti­muo­sius, ku­rie daž­niau­siai lan­ko va­sa­rą, per Ka­lė­das ir Ve­ly­kas. Ko­dėl jie gy­ve­na val­diš­kuo­se na­muo­se? Vai­kams, bro­liams, se­se­rims, vai­kai­čiams rei­kia dirb­ti ir kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. Iš­vyk­ti į už­sie­nį.

Šiau­lių glo­bos na­mų Sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo na­mai čia įsi­kū­rė prieš še­še­rius me­tus, re­konst­ra­vus ke­tu­rių aukš­tų pa­sta­tą. Šiuo me­tu gy­ve­na 87 glo­bo­ti­niai. Po ke­lerių me­tų į pri­sta­ty­tą dviaukš­tį prie­sta­tą iš ava­ri­nio pa­sta­to Tra­kų gat­vė­je per­kraus­ty­tas Sta­cio­na­rios glo­bos ir slau­gos pa­da­li­nys. Ja­me gy­ve­na 40 sun­kias ne­ga­les tu­rin­čių sen­jo­rų, iš ku­rių iš lo­vos pa­ky­la tik vie­nas.

Įp­ras­tas ste­reo­ti­pas, kad glo­bos na­muo­se Rė­ky­vo­je gy­ve­na ap­leis­ti vie­ni­ši se­nu­kai, ten ap­si­lan­kius ne­pa­sit­vir­ti­na. Jau­niau­sias šių na­mų gy­ven­to­jas – 26 me­tų, vy­riau­sias – 92-ejų, nors tu­rė­jo ir 108 me­tų su­lau­ku­sį sen­jo­rą. Vi­si jie tu­ri įvai­raus ly­gio ne­ga­lią, pu­sė – psi­chi­nę (pro­ti­nę). Jiems į pa­gal­bą atei­na 23 Sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo na­mų dar­buo­to­jai, il­ga­lai­kės slau­gos kor­pu­se – dar be­veik tiek pat. Tai ir so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, slau­gy­to­jos, ki­ti spe­cia­lis­tai. Gy­ven­to­jai čia ga­li ne­mo­ka­mai gau­ti ma­sa­žo pa­slau­gas, vyks­ta mankš­tos.

Ku­ria­si ir šei­mos, bet pri­rei­kia ir pro­ku­ro­rų

Į glo­bos na­mus at­vy­ko­me per pie­tus, mus pa­si­ti­ko ra­my­bė. D. Aka­vec­kie­nė paaiš­ki­no, kad žmo­nės pie­tau­ja. Kur? Ren­ka­si pa­tys. Ga­li už­si­sa­ky­ti mai­ti­ni­mą val­gyk­lo­je, ga­min­tis pa­tys sa­vo kam­ba­riuo­se, ku­riuo­se yra vir­tu­vė­lės, ar­ba ga­min­tis ke­lie­se bend­ro­je na­mų vir­tu­vė­je.

Gy­ve­ni­mui Sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo na­muo­se glo­bo­ti­niai ati­duo­da 20 pro­cen­tų sa­vo pen­si­jos (se­nat­vės ar­ba neį­ga­lu­mo). Ki­ta da­lis lie­ka jiems, ta­čiau pa­tys ap­mo­ka ir sa­vo mai­ti­ni­mą­si. Di­rek­to­rė sa­ko, kad daž­niau­siai žmo­nės mai­ti­na­si val­gyk­lo­je, nes pri­tin­gi ga­min­ti pa­tys.

„Man sa­ko, kad jie už­si­dir­bo pen­si­ją ir da­bar no­ri pa­gy­ven­ti sau. Nors yra ir to­kių, ku­rie tau­po, o su­tau­py­tus pi­ni­gė­lius ati­duo­da vai­kams už bu­tą su­si­mo­kė­ti“, – pa­sa­ko­ja di­rek­to­rė ir pa­si­džiau­gia, kad to­kių at­ve­jų ma­žė­ja.

Glo­bos na­mų ad­mi­nist­ra­ci­ja bend­ra­dar­biau­ja su vie­šo­jo in­te­re­so gy­ni­mo pro­ku­ro­rais. Jų pa­gal­bos pri­rei­kia, kai ar­ti­mie­ji pa­nūs­ta iš­vi­lio­ti sen­jo­rų san­tau­pas. „Yra ir to­kių, ku­rie sa­ko, kad sal­dai­nius, vai­sius ap­lan­ko­mam se­nu­kui tu­ri už kaž­ką nu­pirk­ti, tad rei­ka­lau­ja jo pi­ni­gų“, – to­kiais pa­reiš­ki­mais pik­ti­na­si di­rek­to­rė.

Ji pa­sa­ko­ja, kad Sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo na­muo­se gy­ve­na vie­na šei­ma – vy­ras la­bai gra­žiai rū­pi­na­si sa­vo ser­gan­čia žmo­na. Per še­še­rius me­tus trys sen­jo­rų po­ros su­si­drau­ga­vo, dvi su­kū­rė šei­mas, vie­na po­ra gy­ve­na kar­tu. Po­ros išė­jo gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai.

Gy­ven­to­jai iki 30 me­tų sto­vi ei­lė­je so­cia­li­niam būs­tui gau­ti, kad ne­lik­tų val­diš­kuo­se na­muo­se vi­sam lai­kui, o in­teg­ruo­tų­si į vi­suo­me­nę.

So­dins ro­žy­ną

Kol gy­ven­to­jai pie­tau­ja, D. Aka­vec­kie­nė ro­do be­si­kei­čian­čią na­mų ap­lin­ką. Iš abie­jų pa­sta­to pu­sių šią va­sa­rą iš­dy­go po me­di­nį na­me­lį. Jis at­lie­ka ne tik pa­vė­si­nės funk­ci­ją, va­ka­rais čia su­si­ren­ka­ma pa­gurkš­no­ti ar­ba­tos, ap­tar­ti die­nos įspū­džius. Ša­lia – lan­ku įreng­ti ta­ke­liai, suo­liu­kai. Di­rek­to­rė iš­duo­da di­dį­jį bend­ruo­me­nės su­ma­ny­mą – įreng­ti ro­žy­ną. Tai bū­tų ne šiaip sau ro­žy­nas, gra­žuo­les ro­žes so­din­tų trum­pa­lai­kė­je glo­bo­je (iki 6 mė­ne­sių) čia pa­gy­ve­nę šiau­lie­čiai ar­ba jų ar­ti­mie­ji. D. Aka­vec­kie­nė jau ap­ta­rė šį pro­jek­tą su kraš­to­vaiz­džio spe­cia­lis­tu iš Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do Ka­ro­liu Gru­šu, tam pri­ta­rė ir glo­bos na­mų bend­ruo­me­nė.

Glo­bo­ti­nių ar­ti­mie­ji, no­rė­da­mi iš­reikš­ti sa­vo dė­kin­gu­mą, daž­niau­siai do­va­no­ja kny­gas. Bet glo­bos na­mų gy­ven­to­jai ne itin mėgs­ta skai­ty­ti. Di­rek­to­rė ma­no, jog ro­žių so­das jiems džiaugs­mo su­teik­tų dau­giau. Juo­lab kad ša­lia au­ga pa­čių so­din­tos ši­lauo­gės, vais­me­džiai, pla­nuo­se – že­muo­gy­nas.

Nuo pa­si­vaikš­čio­ji­mo prie eže­ro iki ke­lio­nių į už­sie­nį

Ko­kia šių na­mų gy­ven­to­jų va­sa­ra? Di­rek­to­rė var­di­ja, kad, be pa­si­vaikš­čio­ji­mo gra­žio­mis Rė­ky­vos eže­ro pa­kran­tė­mis, glo­bos na­mų gy­ven­to­jai gry­bau­ja, uo­gau­ja, meš­ke­rio­ja.

Mėgs­ta­mos sen­jo­rų iš­vy­kos į edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus „Va­le­ri­jo­no“ vais­ti­nė­je, Ch. Fren­ke­lio rū­muo­se. Šią va­sa­rą lan­kė­si Klai­pė­do­je, žiū­rė­jo del­fi­nų pa­si­ro­dy­mą. Gy­ven­to­jai pra­šo­si nu­ve­ža­mi į „Sau­lės mies­to“ te­ra­są, ten pa­sė­di ka­vi­nu­kė­je, pa­si­žmo­nė­ja.

Jau­ni žmo­nės tu­ri dar įdo­mes­nių pra­mo­gų, pa­gal pro­jek­tus va­žia­vo į Olan­di­ją, Is­pa­ni­ją, kur spor­ta­vo, žai­dė spor­ti­nius žai­di­mus, su­si­pa­ži­no su pa­na­šaus li­ki­mo žmo­nė­mis. Rug­sė­jį 7 gy­ven­to­jai vyks į Atė­nus (Grai­ki­ja).

„Aš ma­nau, kad kol žmo­gus ga­li gy­ven­ti sa­vo na­muo­se, jis tu­ri gy­ven­ti tarp ar­ti­mų­jų. Nors su ma­nimi su­tin­ka ne vi­si glo­bo­ti­nių ar­ti­mie­ji. Pa­ma­tę gy­ve­ni­mo są­ly­gas, klau­sia, kaip už­si­sa­ky­ti vie­tą, kad se­nat­vė­je ga­lė­tų čia gy­ven­ti ir pa­tys, ne­bū­tų vai­kams naš­ta“, – pa­sa­ko­ja D. Aka­vec­kie­nė.

Ji ap­gai­les­tau­ja, kad sens­tant vi­suo­me­nei, silps­tant žmo­nėms, to­kių glo­bos na­mų ne dau­gė­ja, o ma­žė­ja. Dar prieš me­tus ei­lių į šiuos na­mus Rė­ky­vo­je ne­bu­vo, o da­bar sa­vo vie­tos čia lau­kia 28 šiau­lie­čiai. Ar­ti­mie­ji pyks­ta, ko­dėl Sa­vi­val­dy­bė pa­sta­tė tik dvie­jų aukš­tų pa­sta­tą, ga­lė­jo dar po­rą aukš­tų įreng­ti.

Priešš­ven­ti­nia­me šur­mu­ly­je – apie žmo­nių li­ki­mus

Įsip­ra­šė­me į sve­čius pas 81 me­tų Al­do­ną Po­ce­vi­čie­nę, ji vien­vie­čia­me kam­ba­ry­je su vaiz­du į eže­rą įsi­kū­rė prieš ne­pil­nus me­tus. Vy­ras mi­rė, vai­kų ne­tu­rė­jo, li­ko vie­na. Yra dia­be­ti­kė. Bro­lis pa­dė­jo ap­si­gy­ven­ti Sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo na­muo­se. Džiau­gia­si, kad čia gau­na vi­są rei­ka­lin­gą prie­žiū­rą, pri­rei­kus iš­ve­ža į li­go­ni­nę.

„Na­muo­se tru­pu­tį pa­dirb­da­vau ir į li­go­ni­nę. Čia jau­čiuo­si stip­res­nė, nie­ko ne­rei­kia dirb­ti, net kam­ba­rį su­tvar­ko. Nei pas ge­riau­sius vai­kus ne­bus taip ge­rai, kaip čia. La­bai ge­ri dar­buo­to­jai“, – se­no­lė nuo­lat kar­to­ja, ko­kia ji pa­ten­kin­ta.

Vaikš­ti­nė­ja prie eže­ro. Tu­ri bi­čiu­lių, su kuo pa­bend­rau­ti, gi­mi­nės ap­lan­ko.

Vos išė­jo­me iš kam­ba­rio, kie­me pa­si­gir­do po­pu­lia­ri lie­tu­viš­ka mu­zi­ka, trans­liuo­ja­ma per ko­lo­nė­lę. Pie­vo­je pa­sta­ty­tus du sta­lus, nu­krau­tus įvai­riais žo­ly­nais, ap­spi­to gy­ven­to­jos. Jos py­nė vai­ni­kus, da­rė puokš­tes – ruo­šė­si ki­tą die­ną švęs­ti Žo­li­nę. Žo­ly­nų pie­vo­se pri­si­rin­ko pa­čios. Net į miš­ką bu­vo nu­va­žia­vu­sios įstai­gos auto­bu­siu­ku rei­kia­mų ža­lu­my­nų pa­si­rink­ti.

Da­lis gy­ven­to­jų – neį­ga­lių­jų ve­ži­mė­liuo­se. Dar­buo­to­jos rū­pi­na­si, kad jie tu­rė­tų gal­vos ap­dan­ga­lus, ar va­žiuo­tų į pa­vė­sį.

Sau­sį 90 me­tų ju­bi­lie­jų švę­sian­ti Jad­vy­ga Ar­ba­taus­kie­nė pri­si­pa­ži­no, kad va­žiuo­da­ma į glo­bos na­mus ver­kė, bi­jo­jo, kaip jai bus, nes bu­vo pri­klau­so­ma nuo ki­tų prie­žiū­ros. Bu­vu­si trem­ti­nė iš Si­bi­ro grį­žo su vy­ru ir dviem duk­ro­mis. Vie­na mi­rė. Prieš 6 me­tus ne­te­ko vy­ro. Gy­ven­da­ma pas duk­rą sun­kiai su­si­rgo, ne­be­vaikš­čio­jo.

„Čia pa­ju­tau to­kį gai­les­tin­gu­mą, to­kį rū­pes­tį. Pas dak­ta­rę nu­ve­žė, te­pė vis­kuo. La­bai lai­min­ga aš čia. Jau­čiuo­si stip­res­nė. Pa­ti at­si­ke­liu, ap­si­ren­giu, pa­val­gau, su vaikš­ty­ne pa­vaikš­čio­ju. Die­vas da­vė, kad čia bu­vo lais­va vie­ta. Duk­ra daž­nai ap­lan­ko, anū­kės. Kad tik to­kių na­mų dau­giau bū­tų“, – brau­kia aša­ras kal­bė­da­ma se­no­lė.

Iš Plun­gės ra­jo­no į Šiau­lius per­si­kė­lu­si že­mai­tė Al­do­na Liu­ti­kie­nė ne­no­rė­jo gy­ven­ti pas duk­rą. Sa­ko, pa­ti ma­mą slau­giu­si, ži­no, ko­kia naš­ta yra se­nas ser­gan­tis žmo­gus. Ru­de­nį bus me­tai, kaip įsi­kū­rė val­diš­kuo­se na­muo­se ant Rė­ky­vos kran­to. Skau­dė­jo są­na­rius, sun­ku bu­vo vaikš­čio­ti. Mankš­tos, ma­sa­žai, pa­si­vaikš­čio­ji­mai su­stip­ri­no, jau­čia­si kaip sa­na­to­ri­jo­je. Mo­te­ris ne­gai­li šil­tų žo­džių įstai­gos dar­buo­to­joms.

Nors at­ro­do ga­na žvit­ri, Al­do­na val­gy­ti sau ne­ga­mi­na.

„Per die­ną tris kar­tus už 4,87 eu­ro pa­ts ne­pa­si­ga­min­si. O dar į par­duo­tu­vę rei­kia ei­ti. Ar sau tris kar­tus da­ry­si val­gy­ti?“ – vis­ką įver­ti­no mo­te­riš­kė. Ta­čiau kar­tu su bi­čiu­lė­mis mėgs­ta bend­ro­je vir­tu­vė­je py­ra­gus kep­ti, miš­rai­nės pa­si­da­ry­ti...

O štai Rus­la­ną Sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo na­mų ko­lek­ty­vas va­di­na pri­sie­ku­siu meš­ke­rio­to­ju. Nors vy­riš­kiui dar tik 31, jis čia gy­ve­na be­veik nuo pat šios įstai­gos įsi­kū­ri­mo – 6 me­tus. Jam čia pa­tin­ka. Ką tik grį­žo iš par­duo­tu­vės su ne­mo­ka­mai da­li­ja­mais mais­to pa­ke­tais, ga­mi­na sau mais­tą pa­ts. Pa­ro­dė, kur mėgs­ta žve­jo­ti. Sa­ko, už­kim­ba ne tik eše­riu­kai, ka­ro­siu­kai, bet ir ly­de­kos. Žie­mą ant le­do ei­na su drau­gais. Prie eže­ro daug šven­čių bū­na, sma­gu jam čia.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Po­pie­tė glo­bos na­muo­se.

Šiau­lių glo­bos na­mų di­rek­to­rė D. Aka­vec­kie­nė pri­si­pa­žįs­ta, jog ne­sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja ir sa­vo se­nat­vę šio­je įstai­go­je.

Po A. Po­ce­vi­čie­nės kam­ba­rio lan­gais ty­vu­liuo­ja eže­ras.

Glo­bos na­mų di­rek­to­rė D. Aka­vec­kie­nė (cent­re) pa­ly­dė­jo A. Liu­ti­kie­nę (de­ši­nė­je) ir J. Ar­ba­taus­kie­nę žo­ly­nų pin­ti...

Žo­ly­nų puokš­tės Žo­li­nės šven­tei.

Rus­la­nas at­sklei­dė vie­te­les, ku­rio­se meš­ke­rio­ja.