
Naujausios
Vasara Rėkyvos „sanatorijoje“
„Mus taip vadina – „sanatorija“. Ir apie mus visur žino. Prašosi pas mus vilniečiai, klaipėdiečiai, tačiau mes šiauliečių visų nesutalpiname“, – sako Šiaulių globos namų direktorė Danutė Akaveckienė. Šių namų gyventojai dėkoja Dievui, galėję čia įsikurti. Gyvenimo pabaiga valdiškuose namuose – bausmė ar palaiminimas? Pakalbinti žmonės sako: gyvenimas juose – malonumas. Bendruomenė nusprendė keisti įstaigos pavadinimą, sulaukė 74 pasiūlymų. Norėtų pasivadinti „Saulės“ namais.
Jūratė RAUDUVIENĖ
jurate@skrastas.lt
Ne tik senjorai
Įsukus į Šiaulių globos namų, įsikūrusių Rėkyvos ežero pakrantėje, kiemą akis patraukia aikštelėje išrikiuoti prabangūs automobiliai, pora iš jų – su užsienietiškais numeriais. „Čia mūsų globotinių artimųjų“, – sako direktorė. Beveik visi globos namų gyventojai turi artimuosius, kurie dažniausiai lanko vasarą, per Kalėdas ir Velykas. Kodėl jie gyvena valdiškuose namuose? Vaikams, broliams, seserims, vaikaičiams reikia dirbti ir kurti savo gyvenimą. Išvykti į užsienį.
Šiaulių globos namų Savarankiško gyvenimo namai čia įsikūrė prieš šešerius metus, rekonstravus keturių aukštų pastatą. Šiuo metu gyvena 87 globotiniai. Po kelerių metų į pristatytą dviaukštį priestatą iš avarinio pastato Trakų gatvėje perkraustytas Stacionarios globos ir slaugos padalinys. Jame gyvena 40 sunkias negales turinčių senjorų, iš kurių iš lovos pakyla tik vienas.
Įprastas stereotipas, kad globos namuose Rėkyvoje gyvena apleisti vieniši senukai, ten apsilankius nepasitvirtina. Jauniausias šių namų gyventojas – 26 metų, vyriausias – 92-ejų, nors turėjo ir 108 metų sulaukusį senjorą. Visi jie turi įvairaus lygio negalią, pusė – psichinę (protinę). Jiems į pagalbą ateina 23 Savarankiško gyvenimo namų darbuotojai, ilgalaikės slaugos korpuse – dar beveik tiek pat. Tai ir socialiniai darbuotojai, slaugytojos, kiti specialistai. Gyventojai čia gali nemokamai gauti masažo paslaugas, vyksta mankštos.
Kuriasi ir šeimos, bet prireikia ir prokurorų
Į globos namus atvykome per pietus, mus pasitiko ramybė. D. Akaveckienė paaiškino, kad žmonės pietauja. Kur? Renkasi patys. Gali užsisakyti maitinimą valgykloje, gamintis patys savo kambariuose, kuriuose yra virtuvėlės, arba gamintis keliese bendroje namų virtuvėje.
Gyvenimui Savarankiško gyvenimo namuose globotiniai atiduoda 20 procentų savo pensijos (senatvės arba neįgalumo). Kita dalis lieka jiems, tačiau patys apmoka ir savo maitinimąsi. Direktorė sako, kad dažniausiai žmonės maitinasi valgykloje, nes pritingi gaminti patys.
„Man sako, kad jie užsidirbo pensiją ir dabar nori pagyventi sau. Nors yra ir tokių, kurie taupo, o sutaupytus pinigėlius atiduoda vaikams už butą susimokėti“, – pasakoja direktorė ir pasidžiaugia, kad tokių atvejų mažėja.
Globos namų administracija bendradarbiauja su viešojo intereso gynimo prokurorais. Jų pagalbos prireikia, kai artimieji panūsta išvilioti senjorų santaupas. „Yra ir tokių, kurie sako, kad saldainius, vaisius aplankomam senukui turi už kažką nupirkti, tad reikalauja jo pinigų“, – tokiais pareiškimais piktinasi direktorė.
Ji pasakoja, kad Savarankiško gyvenimo namuose gyvena viena šeima – vyras labai gražiai rūpinasi savo sergančia žmona. Per šešerius metus trys senjorų poros susidraugavo, dvi sukūrė šeimas, viena pora gyvena kartu. Poros išėjo gyventi savarankiškai.
Gyventojai iki 30 metų stovi eilėje socialiniam būstui gauti, kad neliktų valdiškuose namuose visam laikui, o integruotųsi į visuomenę.
Sodins rožyną
Kol gyventojai pietauja, D. Akaveckienė rodo besikeičiančią namų aplinką. Iš abiejų pastato pusių šią vasarą išdygo po medinį namelį. Jis atlieka ne tik pavėsinės funkciją, vakarais čia susirenkama pagurkšnoti arbatos, aptarti dienos įspūdžius. Šalia – lanku įrengti takeliai, suoliukai. Direktorė išduoda didįjį bendruomenės sumanymą – įrengti rožyną. Tai būtų ne šiaip sau rožynas, gražuoles rožes sodintų trumpalaikėje globoje (iki 6 mėnesių) čia pagyvenę šiauliečiai arba jų artimieji. D. Akaveckienė jau aptarė šį projektą su kraštovaizdžio specialistu iš Šiaulių universiteto Botanikos sodo Karoliu Grušu, tam pritarė ir globos namų bendruomenė.
Globotinių artimieji, norėdami išreikšti savo dėkingumą, dažniausiai dovanoja knygas. Bet globos namų gyventojai ne itin mėgsta skaityti. Direktorė mano, jog rožių sodas jiems džiaugsmo suteiktų daugiau. Juolab kad šalia auga pačių sodintos šilauogės, vaismedžiai, planuose – žemuogynas.
Nuo pasivaikščiojimo prie ežero iki kelionių į užsienį
Kokia šių namų gyventojų vasara? Direktorė vardija, kad, be pasivaikščiojimo gražiomis Rėkyvos ežero pakrantėmis, globos namų gyventojai grybauja, uogauja, meškerioja.
Mėgstamos senjorų išvykos į edukacinius užsiėmimus „Valerijono“ vaistinėje, Ch. Frenkelio rūmuose. Šią vasarą lankėsi Klaipėdoje, žiūrėjo delfinų pasirodymą. Gyventojai prašosi nuvežami į „Saulės miesto“ terasą, ten pasėdi kavinukėje, pasižmonėja.
Jauni žmonės turi dar įdomesnių pramogų, pagal projektus važiavo į Olandiją, Ispaniją, kur sportavo, žaidė sportinius žaidimus, susipažino su panašaus likimo žmonėmis. Rugsėjį 7 gyventojai vyks į Atėnus (Graikija).
„Aš manau, kad kol žmogus gali gyventi savo namuose, jis turi gyventi tarp artimųjų. Nors su manimi sutinka ne visi globotinių artimieji. Pamatę gyvenimo sąlygas, klausia, kaip užsisakyti vietą, kad senatvėje galėtų čia gyventi ir patys, nebūtų vaikams našta“, – pasakoja D. Akaveckienė.
Ji apgailestauja, kad senstant visuomenei, silpstant žmonėms, tokių globos namų ne daugėja, o mažėja. Dar prieš metus eilių į šiuos namus Rėkyvoje nebuvo, o dabar savo vietos čia laukia 28 šiauliečiai. Artimieji pyksta, kodėl Savivaldybė pastatė tik dviejų aukštų pastatą, galėjo dar porą aukštų įrengti.
Prieššventiniame šurmulyje – apie žmonių likimus
Įsiprašėme į svečius pas 81 metų Aldoną Pocevičienę, ji vienviečiame kambaryje su vaizdu į ežerą įsikūrė prieš nepilnus metus. Vyras mirė, vaikų neturėjo, liko viena. Yra diabetikė. Brolis padėjo apsigyventi Savarankiško gyvenimo namuose. Džiaugiasi, kad čia gauna visą reikalingą priežiūrą, prireikus išveža į ligoninę.
„Namuose truputį padirbdavau ir į ligoninę. Čia jaučiuosi stipresnė, nieko nereikia dirbti, net kambarį sutvarko. Nei pas geriausius vaikus nebus taip gerai, kaip čia. Labai geri darbuotojai“, – senolė nuolat kartoja, kokia ji patenkinta.
Vaikštinėja prie ežero. Turi bičiulių, su kuo pabendrauti, giminės aplanko.
Vos išėjome iš kambario, kieme pasigirdo populiari lietuviška muzika, transliuojama per kolonėlę. Pievoje pastatytus du stalus, nukrautus įvairiais žolynais, apspito gyventojos. Jos pynė vainikus, darė puokštes – ruošėsi kitą dieną švęsti Žolinę. Žolynų pievose prisirinko pačios. Net į mišką buvo nuvažiavusios įstaigos autobusiuku reikiamų žalumynų pasirinkti.
Dalis gyventojų – neįgaliųjų vežimėliuose. Darbuotojos rūpinasi, kad jie turėtų galvos apdangalus, ar važiuotų į pavėsį.
Sausį 90 metų jubiliejų švęsianti Jadvyga Arbatauskienė prisipažino, kad važiuodama į globos namus verkė, bijojo, kaip jai bus, nes buvo priklausoma nuo kitų priežiūros. Buvusi tremtinė iš Sibiro grįžo su vyru ir dviem dukromis. Viena mirė. Prieš 6 metus neteko vyro. Gyvendama pas dukrą sunkiai susirgo, nebevaikščiojo.
„Čia pajutau tokį gailestingumą, tokį rūpestį. Pas daktarę nuvežė, tepė viskuo. Labai laiminga aš čia. Jaučiuosi stipresnė. Pati atsikeliu, apsirengiu, pavalgau, su vaikštyne pavaikščioju. Dievas davė, kad čia buvo laisva vieta. Dukra dažnai aplanko, anūkės. Kad tik tokių namų daugiau būtų“, – braukia ašaras kalbėdama senolė.
Iš Plungės rajono į Šiaulius persikėlusi žemaitė Aldona Liutikienė nenorėjo gyventi pas dukrą. Sako, pati mamą slaugiusi, žino, kokia našta yra senas sergantis žmogus. Rudenį bus metai, kaip įsikūrė valdiškuose namuose ant Rėkyvos kranto. Skaudėjo sąnarius, sunku buvo vaikščioti. Mankštos, masažai, pasivaikščiojimai sustiprino, jaučiasi kaip sanatorijoje. Moteris negaili šiltų žodžių įstaigos darbuotojoms.
Nors atrodo gana žvitri, Aldona valgyti sau negamina.
„Per dieną tris kartus už 4,87 euro pats nepasigaminsi. O dar į parduotuvę reikia eiti. Ar sau tris kartus darysi valgyti?“ – viską įvertino moteriškė. Tačiau kartu su bičiulėmis mėgsta bendroje virtuvėje pyragus kepti, mišrainės pasidaryti...
O štai Ruslaną Savarankiško gyvenimo namų kolektyvas vadina prisiekusiu meškeriotoju. Nors vyriškiui dar tik 31, jis čia gyvena beveik nuo pat šios įstaigos įsikūrimo – 6 metus. Jam čia patinka. Ką tik grįžo iš parduotuvės su nemokamai dalijamais maisto paketais, gamina sau maistą pats. Parodė, kur mėgsta žvejoti. Sako, užkimba ne tik ešeriukai, karosiukai, bet ir lydekos. Žiemą ant ledo eina su draugais. Prie ežero daug švenčių būna, smagu jam čia.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Popietė globos namuose.
Šiaulių globos namų direktorė D. Akaveckienė prisipažįsta, jog nesunkiai įsivaizduoja ir savo senatvę šioje įstaigoje.
Po A. Pocevičienės kambario langais tyvuliuoja ežeras.
Globos namų direktorė D. Akaveckienė (centre) palydėjo A. Liutikienę (dešinėje) ir J. Arbatauskienę žolynų pinti...
Žolynų puokštės Žolinės šventei.
Ruslanas atskleidė vieteles, kuriose meškerioja.