Naujausios
Varnų karalius kibo skardinti Šiaulių
Kai Vilius Puronas iš skardos išlankstė varną ir paskelbė ją Pakruojo miesto herbu, vieni juokėsi, kiti šaipėsi, treti stvėrėsi už galvų. Netrukus V. Puronas ėmėsi skardinti Šiaulius. Butaforinio, skardinio miesto įvaizdį jam leidžia kurti ir dar pinigus už tai moka bendraminčiai Savivaldybėje.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Auka iš skardos atliekų
Birželio 3-ąją Šiaulių širdyje — miestą reprezentuojančiame pėsčiųjų bulvare, ties „Gaidžio“ laikrodžio aikšte, ant šimtmetį skaičiuojančio istorinio keturių aukštų namo stogo buvo užkelta jaučio skulptūra. Skulptūra iš pigios, aštrios cinkuotos skardos, kuri paprastai naudojama stogų skardinimui, lietvamzdžiams.
Jaučio sumanytojas ir kūrėjas — Vilius Puronas, žinomas miesto dizaineris, Savivaldybėje dirbantis valdininkas.
Ant jaučio šono — karūna ir miesto herbas iš tos pačios skardos. V. Puronas nepasikuklino paaiškinti, kad šis jautis — tiesioginė sąsaja su Šiaulių istorija ir jis patenka į Šiaulių jautiškos lemties sistemą: „Šiaulius įkūrė broliai Bulionys, pirmoji bažnyčia pastatyta vietovardyje, pavadintame Buleinė, miesto herbe irgi yra jautis, o fabrikai mieste vadinasi “Tauras“, “Stumbras“.
Dar 2005 metais, kai V. Puronas pradėjo Šiaulių skardinimo darbus — prilankstė iš skardos ir pastatė įvairiose Šiaulių miesto vietose skardinių gyvių, juokais imtas vadinti „vyriausiuoju miesto skardininku“.
Ir nuošalesnėse miesto vietose, ir centre — prie Dramos teatro V. Purono dėka pristatyta skardinių suoliukų. V. Puronas neslėpė, kad jie padaryti iš išpjaustytų skardos lakštų atliekų. Ar skardos atliekų suoliukai tinka didmiesčio centrui? V. Puronas prieš kelerius metus lankstinius iš atliekų prilygino Paryžiaus Eliziejaus laukų grožybėms.
Ir tada, kai statė skardinius šunis, šiukšliadėžes ar suoliukus iš atliekų, ir dabar — jautį, V. Puronas nepamiršta pabrėžti, kad taip jis aukojasi ir pluša miesto labui. Iškeldamas jautį ant stogo, prie savo buto mansardos lango, jis taip pat nepamiršo pabrėžti, kaip pasiaukojo — sutiko leisti pragręžti savo buto sieną. O jautis jam užstojąs vaizdą per langą, be to, skardos luitas galįs pritraukti žaibą.
Ar miestui tikrai reikia tokios V. Purono aukos ir tokių jo pokštų?
„Viliau, baik“
„Su šiuo veikėju yra labai daug problemų daugelyje sričių. Jam ne kartą yra pasakyta: “Viliau, baik, nereikia taip gadinti miesto“. Didžioji dalis jo skardinių sumanymų — buvo užblokuota, bet jis neperkalbamas ir vis suranda skylių, kaip prakišti savo niekam nereikalingas idėjas“, — nuogąstaudamas pripažino profesorius Giedrius Šiukščius, Šiaulių universiteto Dizaino katedros vedėjas, Miesto teigiamo įvaizdžio kūrimo komisijos narys.
Profesorius G. Šiukščius vardijo V. Purono skardinių lankstinių trūkumus, kurie ne kartą buvo išsakyti ir pačiam V. Puronui. „Suoliukai — per dideli, ne pagal mastelį, absoliučiai nepataikyti. Tokios skardinės šiukšliadėžės — visiškai netinka miestui, pavojingos, nes aštrūs kampai gali sužaloti“.
„Yra didžiulis pavojus, kad dėl tokių V. Purono skardinių kūrinių Šiauliai gali įgauti butaforinio miesto įvaizdį. Pakruojui jau suformavo “durnelių varnaėdų“ miesto įvaizdį, suformuos ir Šiauliams. Kas į Šiaulius žiūrės rimtai, kai miesto centre statomi tokie skardiniai paminklai?“ — sakė G. Šiukščius.
Profesoriaus nuomone, skardinės skulptūros, jeigu yra toks didelis noras jas kurti, galėtų būti sudėtos kokioje nors lokalioje zonoje, bet ne miesto teritorijoje. „Gali būti toks skardinis “Grūto parkas“ kur nors prie miesto, bet tik ne mieste. Tokios stilistikos dalykai mieste netinka“, — teigė G. Šiukščius.
„Blėkinės“ vertybės kažkam pelningos
„Blėkiniai prekybos centrų pastatai, blėkinės skulptūros, blėkinis miestas. Blėkinė kultūra manau kažkam naudinga, nes profesionalaus meno kūrinių miestui nereikia“, — su nuoskauda sakė vienas žymiausių Šiaulių skulptorių, profesorius Aloyzas Toleikis.
Profesorius prisipažino, tokio miesto skurdinimo iš Viliaus Purono nesitikėjęs. „Jis juk turėjo gero dizainerio vardą. Bet pradėjo kurti skulptūras ir dar iš skardos. Kam jam to reikia? Juk Šiauliai turi profesionalių jaunų skulptorių, kurie kuria ir jau turi sukūrę puikių darbų, bet jų niekam nereikia. Kai žmogus užsiima ne tuo, ką moka, taip ir išeina“, — sakė A. Toliekis.
Profesorius yra sukūręs ne vieną brandžią skulptūrą miestui. Išlikusios ne visos. Didžiąją dalį jo skulptūrų iš Kaštonų alėjos paties skulptoriaus prašymu, perkėlė į vienos ligoninės uždarą kiemelį. „Niokojo. Miesto valdžiai nerūpėjo. Širdis nebeatlaikė žiūrint“, — sakė A. Toleikis.
Šiuo metu vieną iš brandžiausių jos skulptūrų „Mergaitė su dūdele“, kurtą specialiai Pedagoginio instituto (dabar — Šiaulių universiteto) uždarajam kiemeliui, norima iškelti į kitą vietą.
„Skaudu, kad meno kūriniui nebelieka vietos universitete, nes kiemelyje nebetelpa universiteto dėstytojų automobiliai, todėl skulptūrą iškels ir padarys automobiliams vietos. Taip Šiauliuose yra vertinamas menas, todėl atsiranda terpė visokiems skardiniams baibokams“, — apgailestavo A. Toleikis.
Du Viliai
Daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai Vilius Puronas dirbo vyriausiuoju miesto dailininku, Šiauliams dėl originalių meninių akcentų, nebuvo lygių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje sovietų sąjungoje. Tada V. Purono idėjas įgyvendino vienas garsiausių Lietuvos skulptorių, išgražinęs ne vieną šalies miestą ir miestelį Henrikas Orakauskas.
1983 metais H. Orakauskas sukūrė ir pastatė prie Dramos teatro skulptūrą „Skaitantis žmogus“. Skulptūros idėją Henrikui Orakauskui pasiūlė tuomet vyriausiasis miesto dailininkas Vilius Puronas, skaitančio žmogaus atvaizdą atradęs viename iš senųjų Šiaulių leidinių. Tada mieste viena po kitos radosi mažosios skulptūros, puošusios miesto centrą, pėsčiųjų bulvarą, o Šiaulius dariusios nepanašius į jokį kitą miestą.
H. Orakauskas pamatęs V. Purono sukurtus skardinius suoliukus ir šunis pasakė: „Košmaras, jeigu miesto žmonės sutinka su tokiais dalykais. V. Puronas yra turėjęs sveiko jumoro, gerų polinkių, bet negalima užsifiksuoti vien tik karikatūros filosofijoje, ateina laikas išaugti. Tai, ką V. Puronas daro dabar — klaida. Kai pamačiau skardinį suoliuką prie vienos mokyklos, man pasidarė nejauku. Negi šiauliečiai mėgsta sėdėti ant tokių šaltų nejaukių lankstinių? Žinot, man jau nebeįdomūs V. Purono išsidirbinėjimai — pamauti debesis ant skardinio jaučio ragų“.
Kitas nusipelnęs Šiauliams skulptorius Kazys Kasperavičius dėl skardinių skulptūrų pasakė tik tiek: „Blogai. Bet tai kažkam naudinga. Aš neįsivaizduoju, kaip Savivaldybė gali išduoti leidimus tokiems dalykams statyti, nežiūrint į buvusius V. Purono gerus darbus Šiauliams“.
Struktūros dirba „sugėrus kavą“
„Savivaldybės struktūros dirba. Profesionalų nuomonė nereikalinga. Yra žmonių, kuriems patinka tokios stilistikos skulptūros, priekaištauja, ką mes, profesionalai, čia išsigalvojame. Tie žmonės V. Puronui ir padeda prastumti jo idėjas. Dizaineriai ne kartą į akis sakė, ką galvoja. V. Puronas užpyksta, bet vis tiek savo daro“, — apgailestavo profesorius G. Šiukščius.
Gal V. Puronui skardinti miestą taip lengvai sekasi dėl to, kad jis dirba Savivaldybės Infrastruktūros skyriaus vyriausiuoju specialistu? V. Purono oficialioji veiklos sritis — „funkcinių ir dekoratyvinių infrastruktūros elementų, parkų ir skverų įrangos, mažosios architektūros statinių, gatvės dizaino statinių (suolų, paminklų, transporto laukimo paviljonų, atitvarų ir kt.) įrengimo organizavimas ir priežiūra“.
Bandėme ieškoti, kas V. Puronui išduoda leidimus statyti jo skardinius kūrinius.
Dėl jaučio V. Puronas — ramus: „Gavau namo bendrijos sutikimą. Miesto teigiamo įvaizdžio komisijos nariai beveik visi buvo už. Turiu ir Petro Slonksnio antspaudėlius“.
Dėl skardinių šunų ir suoliukų iš atliekų V. Puronas paaiškino, esą kaip Infrastruktūros skyriaus darbuotojas statęs atitvarus tarp gatvės ir šaligatvio. O vietoj kelių atitvarų stulpų pagaminęs skardinius gyvūnus, nes „su Petru Slonksniu kaip kolegos kavą esam sugėrę“.
P. Slonksnis, Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiasis specialistas, vyriausiasis miesto dizaineris. Šiuo metu P. Slonksnis atostogauja.
Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojos Egidės Butkės teigimu, ir ji yra derinusi V. Purono skardiniam kūriniui vietą Rėkyvoje, tačiau visi derinimai ir leidimai „eina per P. Slonksnio rankas“.
„Išmelžė“ Pakruojį, nusitaikė į Šiaulius
Miestų skardinimo kultūra prasidėjo ne Šiauliuose, o Pakruojyje. 2004 metais prie Pakruojo riboženklių buvo pastatytos V. Purono sukurtos skardinės varnų skulptūros, o Pakruojis paskelbtas Humoro, alaus ir varnų (HAV) sostine. V. Puronas, kaip idėjinis varnų valstybės vadas, 2004 metų rugpjūčio viduryje buvo karūnuotas šios butaforinės valstybės karaliumi Viliumi I. Prie Pakruojo, didžiausiame išlikusiame Lietuvos dvaro ansamblyje, griaudėjo senoviniai pabūklai, putojo alus, šventės ir žaidimų susirinkusi minia skandavo „Vivat“ Viliui Puronui — karaliui Viliui I.
Po kelių mėnesių Viliaus Purono karalijoje buvo atliktas auditas. Tikrintojai stvėrėsi už galvų — varnų valstybėje vyksta tikras finansinis chaosas. HAV karalystei iš Pakruojo savivaldybės biudžeto buvo išmelžta mažiausiai 100 tūkstančių litų. KaraliusVilius I po tokio konfūzo grįžo į Šiaulius ir pradėjo skardinti Šiaulių miestą.
„V. Purono cirkas išvažiavo, o baisuokliškos varnos liko. Nei nugriauti, nei laikyti. Net gėda žiūrėti, pravažiuodama pro jas stengiuosi nepastebėti“, — apgailestavo viena Pakruojo savivaldybės tarnautoja.
V. Puronas tikina, kad Šiaulius skardina veltui. „Beveik nemokamai“, — vėliau pridūrė V. Puronas. Skardos gaminiai, tikina V. Puronas, pagaminti už verslininkų lėšas. O “beveik“ — maždaug po 200 litų vienam suoliukui, “skulptūrėlei“ įbetonuoti — skirta iš miesto Savivaldybės biudžeto. Suoliukai, šiukšliadėžės, skardiniai atitvarų šunys ir kiti gyviai Šiauliuose jau skaičiuojami dešimtimis.
Iškėlęs miesto centre jautį Vilius Puronas pažadėjo, turįs dar daug idėjų iš skardos, kurias netrukus išvysime.
CITATA
„Pakruojui jau suformavo “durnelių varnaėdų“ miesto įvaizdį, suformuos ir Šiauliams. Kas į Šiaulius žiūrės rimtai, kai miesto centre statomi tokie skardiniai paminklai?
KARALIUS: Įtaisęs Pakruojui skardinės varnos skulptūrą Vilius Puronas buvo karūnuotas butaforinės Humoro, alaus ir varnų valstybės karaliumi Viliumi I. Tačiau iš Pakruojo V. Puronas netrukus dingo ir ėmėsi skardinimo darbų Šiauliuose.
SKULPTŪRA: Šiukšliadėžių ir atitvarus laikančių šunų pagrindas betoninis, kūnas — iš skardos.
ATLIEKOS: Žinomi skulptoriai, dizaineriai iš skardos lakštų atliekų išlankstytus suoliukus vadina košmaru.
ISTORIJA: Skardinis jautis su miesto herbu ir karūna ant šono pačiame miesto centre — su pretenzija į istoriškai susiklosčiusį Šiaulių simbolį — taurą, jautį, bulių, kunigaikščius Bulionis.
VALSTYBĖ: Už 100 tūkstančių litų Savivaldybės biudžeto lėšų V. Purono dalyvavimu sukurtą Pakruojo varnų valstybę „tebegarsina“ skardinė varna.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Daugiau skaitykite: Skardos lankstiniai
