Naujausios
Daugelis šiauliečių, išgirdę klausimą – kiek Šiauliuose yra upių? – nustemba. Kai kurie, ypač aikštingesni – personalinių tiesų skleidėjai, tvirtina, jog mūsų miestas upių neturi. Tik ežerai.
Tikrai. Šiauliai kūrėsi pelkėtoje vietovėje dar ledynmetyje susiformavusių ežerų aplinkoje. Seniausi miesto statiniai ir buvo „tupdomi“ Talšos (pavadinimas pagal istorinius dokumentus) ežero vakarinėje pakrantėje. Vėlesniu laikotarpiu miesto plėtra formavosi iki kitų – Ginkūnų ir Rėkyvos – ežerų. Šie trys ežerai ir šiuo metu apima beveik 1252 ha plotą. Bet tai dar ne viskas. Šiauliuose yra du tvenkiniai, kurie retsykiais vadinami ežerėliais. Tai – Prūdelis ir Švedė. Jų bendras plotas apima daugiau nei 116 ha. Vadinasi, vandens telkinių – ežerų, tvenkinių – Šiauliuose yra gausu.
Lietuvos etnologė Pranė Dundulienė (1910–1991) knygoje “Pagonybė Lietuvoje“ apibendrino tiriamąją medžiagą apie žmogaus požiūrį į jūros, ežerų ir upių vandenį. „Dar ankstyvojoje gimininėje santvarkoje, matriarchato laikais, vandenyse buvo apgyvendintos antgamtinės šeimininkės, kurios saugojo žuvis ir vandenį nuo užteršimo. Tuo metu vanduo buvo būtinas ne tik žmogaus, bet ir viso gyvojo pasaulio egzistavimo šaltinis. Vanduo buvo gerbiamas ir kaip įvairių nešvarumų nuvalymo priemonė. Todėl jis iš seno vartotas įvairiose nusivalymo apeigose. Reikia manyti, kad iš seniausios žmonijos kultūros laikų pasiekė mus draudimas teršti vandenį, spjaudyti į jį ir pan.“
Ir Šiauliuose prieš kelis šimtus metų gyvenę miestelėnai buvo dėmesingi ne tik ežerams. Aptiktuose pirmuose Šiaulių žemėlapiuose rodomas trobesių išsidėstymas apie Rūdės, įtekančios į Talšą, upę, kuri aprašoma carinės Rusijos karininko ataskaitoje valdovui, užimant miestą (XVIII a.). Ji įvardijama, kaip didelė ir reikšminga upė.
Miestui augant, plėtojantis ekonominiams santykiams, tiesiant susisiekimo tarp kitų miestų ir valstybių kelius, į miesto teritoriją pateko Kulpės upė, kuri yra Mūšos intakas. Jos istorija miestui taip pat savita. Skirtingais laikotarpiais Kulpės vagos prieigos apgyvendintos kaimo gyventojų. Vėliau, apie upę formuojantis priemiesčiams, buvo siūloma praplatinti upės vagą tarp Rėkyvos ir Talšos bei paversti susidariusį kanalą vandens pramogų-poilsio vieta šiauliečiams.
Plečiantis miestui, statėsi priemiesčiai. Jų pavadinimai atiteko miesto mikrorajonams. Tai – Šimšė, Kaukazas, Kalniukas, Pabaliai, Žaliūkės, Gubernija ir kt.. Šimšės mikrorajonui atiteko Šimšės upės pavadinimas. Kaukazo gyventojai tik nuo kalno žiūrėjo į Talšos ežero vandenis tolumoje. Visas Kalniuko mikrorajonas buvo susiformavęs Talšos ežero pakrantėje, ties Rūdės upės žiotimis. Pabalių pavadinimas simbolizavo pelkėtą teritoriją ir šaltinius joje. Žaliūkių vardas simbolizavo pievomis ir miškais apaugusį gamtos plotą. Gubernija – su carine okupacija susijęs pavadinimas.
Mikrorajono prieigose taip pat yra vandens telkinių. Miesto skirtingos dalys turėjo ir kitus pavadinimus. Tai – Tiflisas, Užkirchis. Kuris kvartalas ar keli buvo pavadinti Tiflisu, nepavyko rasti. Bet labai varganų lūšnų teritorija, išsidėsčiusių tarp pelkių bei gausybės balų, anksčiau buvo apgyvendinta šiandieninėje Kultūros centro erdvėje.
Miestas auga ir plečiasi toliau. Šalia Šiaulių atsiranda „prilipę“ Vijoliai, kurie ateityje taip pat gali tapti Šiaulių mikrorajonu. Šiandien – tai kaimas, įsikūręs abiejose Vijolės upės pakrantėse. Ji pradėta minėti dar 1649-aisiais. Vijolė išteka iš vakarinėje Rėkyvos ežero dalyje esančios Verduliukų aukštapelkės ir vingiuoja per šiandieninius Šiaulius ir įteka į Kulpę.
Kulpės intaku yra ir istoriškai skambiu pavadinimu upė Švedė, kuri išteka iš Lepšių šaltinių. Pavadinimas pažymi Švedijos kariuomenės sumušimą 1656 metais (Alfredas Šimkus “Ties Švedės vingiais” 2015m.).
Dar viena upė, turinti savo pasakojimus, tai – Šventupis, kai kada – Švendrelis. T. Hokienė savo straipsnyje „Kaip ieškome Pietinio gimimo vietos“ (2020 m.) atsako į klausimą – Kokie upeliai juosia Pietinį? „Tai Vijolė, paversta negražiu grioviu, ir Šventupis. ... Šventupis pietuose teka į Dubysą, vėliau į Nemuną. O Vijolė – į šiaurę. Jos vandenėlis Rygos įlankoje baigiasi.“ Pats Šventupis, bėgdamas vingiuota upe, teka pro Medelyno mikrorajoną.
Šventupio kairysis intakas yra paslaptingu pavadinimu Medinupelis. Tai – trumpiausia upė Šiauliuose. Tik 1,5 km.
Į Dubysą įteka ir Tilžės upelis, kuris, ištekėjęs iš Rėkyvos ežero pietvakarinės dalies, srūva aukštapelke į vakarus. Upėvardis siejamas su patižusia žeme, tilžtančiu, skystu, sruvančiu vandeniu. Bet nieko bendro neturi su miesto pavadinimu rytprusiuose.
O kur dar Dirsė, kuri „atitekėdama nuo Rėkyvos, tingiai rangėsi per Padirsio slėnį, kuriame dabar telkšo Prūdelis, atsiradęs apie 1878 metus, Chaimui Frenkeliui užtvenkus upeliuką“ (iš „Šiaulių miesto istorija“ /iki 1940m.)
Reikėtų nepamiršti ir Šiaušės, kuri išteka iš Rėkyvos. Jos upėvardis davė vardą Pašiaušės miesteliui. O legendos pasakoja apie nuskendusią upę ežere.
Į pietus nuo V. Kudirkos progimnazijos pokario laikotarpiu buvo užsodintas miesto parkas. Jo teritorijoje nuo seno išlikęs iš šaltinio trykštantis vanduo išgriaužė upeliuko vagelę. Ankščiau buvusi šlapia pieva su šiuo ir daugiau esančių šaltinių buvo vadinama Šapirka. Šlapių pievų savininko Šapiro vardu buvo vadinama ir teritorija.
Dainų parkas taip pat turi šaltinių, iš kurių bėga vandens gysla žemės paviršiumi. Šaltinių, duodančių pradžią ir kitoms vandeningoms gysloms yra įvairiose Šiaulių miesto vietose. Labai gaila, kad jų pavadinimai neužfiksuoti. Neperduoti iš lūpų į lūpas...
Skaitant Edvardo Juozapaičio (1898–1990) atsiminimus „Pakruojo kraštas ir jo žmonės XX a. pradžioje“ (2015m.), galima atrasti vietos gyventojų didelį dėmesį artimai aplinkai. Ir nesvarbu, kad tai tik kauburėliai ar balos, visiems uždėti pavadinimai, jiems kuriamos istorijos, legendos: „...Balų, Šilios ir Šilelės vandenys maitina upelį Savelį, Kruojos dešinyjį intaką, ilgio apie 10 km. Jei nebūtų moreninio lauko prie Kareiviškio kaimelio, tai tiems balos vandenims kelias į Kruoją būtų gal dešimt kartų trumpesnis... Girelės pakraštys nuo Kareiviškio kaimelio – Širšulynė. Šiame kaimo laukų pakraštyje dar tyvuliavo balos (lomos): Šarkinė, Patiltė, Kapubala ir šlapia arklių ganykla Vaidai. Tarp jų puikavosi neariamas smėlėtas kalnelis Pušinkalnis ir Kapelių kalnas. Pušyną prieš 100–200 metų iškirto. 1932 m., išsiskirsčius į vienkiemius, kalnas buvo išartas. Vaidų pavadinimas prigijo iš pasakojimų, kad ten naktimis vaidenasi – vaikšto žvakelės. O naktigoniai ten matydavę vaiduoklius. Netoli į pietus yra pieva Plužimbala, kur gal prie baudžiavos žmonės karklų plušas plėšė ir vyžas iš jų pynė. Dabar toje balikėje karklų nebėra, tik linmarkos likę...“
Džiugu būtų, jog Šiauliai išlaikytų nuo seno prigijusius gal kiek ir primirštus kvartalų, mikrorajonų, upių, slėnių, šaltinių, pievų, parkų-miškų pavadinimus. Reiktų prikelti istorijas, įvairius pasakojimus, legendas, kurios susiję su Šiauliais.
Šiauliai ir jo apylinkės buvo apipintos įvairiaspalve vietos gyventojų išminties kūryba. Per karus, gaisrus, epidemijas rašytiniai dokumentai buvo sunaikinti, pasakojimai, einantys iš kartos į kartą, pamiršti.
Apipinkime šiandieninį miestą pasakojimais, vietovardžiais, vandenvardžiais iš naujo atgaivinkime tai, kas liko.
