Naujausios
Valstybė — mes, o ne valdžia
Prezidentas Valdas Adamkus, Seime šią savaitę skaitydamas metinį pranešimą, konstatavo, jog Lietuva gyvena pasitikėjimo valstybe krizę. Politologai įvertino — Prezidentas vėl liko stebėtoju, o politikai ėmė dairytis kaltųjų. „Šiaulių kraštas“ klausė šiauliečių nuomonės: kaip jie jaučiasi, ar iš tiesų mes nebepasitikime savo valstybe, o gal valdžia, kuri tikrai nėra visa valstybė.
Valdžia nepasitikima
Tomas Urniežius, Šiaulių universiteto studentų atstovybės prezidentas
— Įžvelgiu tokią krizę. Likus pusmečiui iki Seimo rinkimų keičiasi švietimo ir mokslo ministras, nors vykdoma aukštojo mokslo reforma. Ar studentai gali pasitikėti tokia valdžia, kuri yra labai nenuosekli?
Ministras Pirmininkas dėl aukštojo mokslo reformos tarsis su rektoriais. Kieno reikėtų daugiau klausytis: ar studentų, kuriems yra kuriami universitetai ir kurie sudaro didžiąją universitetų bendruomenės dalį, ar rektoriaus, kuris iš esmės yra tik administratorius?
Nepasitikima valdžia. Neseniai girdėjau debatus, kuriuose dalyvavo Šiaulių miesto tarybos nariai, jie patys prisipažino, kad jiems nesiseka vykdyti pažadų. Tai ar tam dar reikia kokio komentaro?
Seimo kadencija baigiasi, o jie tik pjovėsi tarpusavyje. Ideologinai nesutarimai būtų suprantami, bet tik ne tokia „galvų medžioklė“.
Problemą įžvelgiu, kad jaunimo aplinkai didelę įtaką daro valdžios žmonės. Mažai žinau jaunimo organizacijų, kurios savo veiklai bent 75 procentus lėšų užsidirba pačios. Didžiąją daugumą lėšų jos gauna iš valstybinių fondų. Todėl ir kitoks mąstymas yra pristabdomas.
CITATA Seimo kadencija baigiasi, o jie tik pjovėsi tarpusavyje.
Valdininkų armija išpūsta nežmoniškai
Algimantas Kačiuška, bendrovės „TDL oda“ direktorius
— Prezidento pranešimas — stebėtojo pranešimas. Prezidentas ir pats yra atsakingas už valstybę. Turėtų siūlyti ir sprendimus.
O pesimizmui pagrindo yra. Valstybės vystymosi strategija matoma tik iki 2013 metų — kol dar bus Europos Sąjungos pinigų. Gal dar Vyriausybė strategiją planuoja, Seimas tik laukia kadencijos pabaigos, o Prezidentas nieko nesiūlo.
Sunku pasakyti, ar yra pasitikėjimo savo valstybe krizė? Man atrodo, kad paprasti Lietuvos žmonės — pramonės, verslo ar mokslo, švietimo — savo problemas sprendžia.
Šalį veikia globalizacijos problemos. Tai irgi reikia matyti. Būtų galima užsimerkti ir sakyti: „Blogai, sunyko, pavyzdžiui, odų pramonė“. Bet kiek per tą patį laikotarpį sunyko tokių įmonių ir Vokietijoje — ten jų liko keliasdešimt kartų mažiau. Pramonės centrai keliasi į Kiniją, Pietryčių Azijos šalis — tai irgi reikia matyti, jeigu esame pasaulinio žaidimo dalis.
Bet labiausiai krinta į akis valdininkų armija, jų išpūstas skaičius. Ypač kai kalbama, jog energetinės krizės, infliacijos akivaizdoje reikia susiveržti diržus. Bet valdžia pati visai nesiveržia diržų. O kas susiduria su valdininkais, nėra patenkinti jų darbu.
Suprantu valdymo principus, suprantu, kad Europos Sąjungos paramą ir kitus dalykus reikia administruoti. Bet ne tiek, kad užimamuose pastatuose valdininkai nebeišsitenka — reikia priestatų.
Citata
Valdžia pati visai nesiveržia diržų.
Valstybę turime gerbti
Zenonas Sabalys, Šiaulių miesto garbės pilietis
— Prezidento metinė kalba — kultūringo žmogaus kalba. O ne vienam seimūnui trūksta paprasčiausio išprusimo.
Yra tam tikra valdžios krizė. Kaip elgiasi piliečiai? Manau, kad labai užkelta mūsų poreikių kartelė. Mes labai visko norime, prisižiūrėję blizgančių žurnalų, filmų, kuriuose niekas nedirba, visi turtingi.
Norime europinių algų, bet prie jų yra ir europinės kainos. Išmokime gyventi pagal poreikius. Yra politikų, kurie važiuoja į Maskvą, Seime su plakatais sėdi — negerbia Prezidento, negerbia valstybės. Adamkus tau nepatinka, bet gerbk Prezidento instituciją, gerbk valstybę.
Pasaulyje įprasta, kad visos vyriausybės yra blogos, kad valdžia yra bloga. Anglai dabar sako, kad Tečer buvo geriausia premjerė, o trečią kadenciją jos nebeskyrė. Ir mes, manau, po kiek laiko sakysime, jog Adamkus buvo geras prezidentas.
Seime vyrauja grupiniai interesai, o ne valstybės. Yra neskanių dalykų, tokių, kaip rentos ir panašiai.
Mokytojai ir policininkai padorioje valstybėje turi būti geriausiai apmokami. Bet kita vertus, niekas nevertė eiti į mokytojus, žinojo, kad šis darbas nėra pinigingas. Mes savo mokytojams lenkėmės, kad jie mus žmonėmis padarė, o dabar ar mokytojams dėkos?
Daugybę metų buvau vadovas, ir mano pareiga buvo, kad darbuotojai turėtų kuo geresnes darbo sąlygas ir gautų kuo didesnius atlyginimus. Todėl manau, kad mokytojai turi dirbti, o direktoriai ir švietimo vedėjai turi badauti prie ministrės durų.
Emigracijos nereikia purvinti. Laisvas žmonių judėjimas — vienas iš Europos Sąjungos principų. Kaip kažkada pokario emigrantai savo valstybę palaikė, taip ir dabartiniai palaiko: siunčia savo pinigus, sieja ateities planus. O Lietuvos vėliavą jie gerbia labiau, negu mes čia.
citata: Norime europinių algų, bet prie jų yra ir europinės kainos.
Kas Prezidento — Prezidentui, kas Vyriausybės — Vyriausybei
Dr. Stasys TUMĖNAS, Šiaulių universiteto docentas:
— Keletą kartų viešnagėje JAV atsitiktinai teko stebėti JAV prezidentų B. Klintono ir Dž. Bušo metinius pranešimus. JAV — tai įvykis, aptarinėjamas šeimos rate ir darbe. Tarp stebinčiųjų sėdi ir vaikučiai pabiručiai. Taip prasideda jų integracijos į pilietinę visuomenę pamoka.
O kiek Lietuvoje šeimų prie ekranų stebėjo ir aptarinėjo savo Prezidento metinį pranešimą?
Prezidento V. Adamkaus metinio pranešimo dominantes — žodžiai, verčiantys susimąstyti: „šaltumas“, “nepagarba ir nejautrumas savo piliečiams“, “nepasitikėjimas valstybe“, “pasitikėjimo valstybe krizė“, “pasitikėjimo Lietuvos politika krizė“ ir t. t.
Tai kas ta mūsų valstybė? Krizių valstybė? Nesibaigiančių reformų, pertvarkų valstybė? G. Kirkilo vyriausybė mėgsta kurti komisijas? Ar ne metas steigti Lietuvos valstybės krizių centrą? Komisijos čia neužteks.
Ir kuo čia dėtas Prezidentas, pagal Konstituciją labiau vadovaujantis ir turintis realią įtaką tik užsienio politikai, o vykdančiosioms institucijoms įtakoti nelabai ir turintys galių?
Tad ir tenka kartoti tą nuvalkiotą frazę, kad V. Adamkus — tik „moralinis autoritetas“, Vyriausybei galintis treptelėti koja ar pagrūmoti pirštu. Kur mūsų Prezidentas turi galių, ten jis stiprus ir ryžtingas. Tai užsienio politika. Nenoriu sutikti su kritikais, kad jis tenkinasi valstybės stebėtojo, o ne valstybės vadovo, vaidmeniu.
Nepadarys mūsų Prezidentas to, ką turi padaryti Seimas, Vyriausybė, vykdančioji valdžia. O kai ji daug ko nepadaro, atsiranda Lietuvoje pasitikėjimo valstybe krizė. Tiesa, pernai V. Adamkus kalbėjo apie Lietuvos valstybės tapatybės krizę. Šiais metais jis apie ją jau nebeužsimena. Ar ji jau įveikta, ar nebeaktuali ir nukišta į užmarštį?
Lietuvoje pradėjome žemės ūkio, sveikatos apsaugos, aukštojo mokslo reformas, bet ar jas baigėme? Tas neapibrėžtumas, darbų neatlikimas iki galo žmones glumina ir verčia nepasitikėti valstybe, jos politika.
Esu universitetinės aplinkos žmogus, tad ne nuogirdas girdžiu apie švietimo, mokslo reformas. Kiekvienas naujas ministras nuo 1990-ųjų kalbėjo apie švietimo reformą, tačiau nė vienas nepasakė, ar kalba apie tą pačią, ar apie kitą.
Dabar vargšas mokytojas turi makaluotis nežinios, neskaidrumo baloje. Arba dabar daug diskutuojama apie Lietuvos aukštojo mokslo reformą, tačiau ji krypsta ne į problemų esmę, o į tai, kaip dviejų įtakingų Seimo partijų spaudimu įvesti drakoniškus mokesčius studentams, o universitetams svarbiausia, kaip išsunkti iš studentų kuo daugiau pinigų. Ir visai nebeaišku, kuri universiteto dalis yra valstybės finansuojama, o kuri tampa privačiu „švietimo fabrikėliu“.
O dar po metų Prezidento pranešime skambės frazės, ką daryti, kad neišsivaikščiotų po pasaulį Lietuvos jaunimas. Kodėl jam neišvykti, jei tiek pat jis mokės užsienio universitetuose?
Artėja rinkimų pasiutpolkė. Ir ką kalbės po vienerių metų Lietuvos Prezidentas savo metiniame pranešime, lems ne jis, o mes, atėję ar ne į rinkimus. Nors skambu, bet teisinga sakyti, kad valstybė — tai mes patys, norintys ar ne pilietiškumo, bendruomeniškumo, gerumo. Sau, savo valstybei, savo Prezidentui.
Citata
Ką kalbės po vienerių metų Lietuvos Prezidentas savo metiniame pranešime, lems ne jis, o mes, atėję ar ne į rinkimus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KALBA: Prezidentas Valdas Adamkus savo metinėmis kalbomis įžiebia diskusijų ugnį, bet nuolat susilaukia kaltinimų — o ką pats daro ir siūlo?
TAŠKAS: Dėl savo teisių, kurių nesiseka apginti Lietuvoje, dalis žmonių teisybės ieško Europos Žmogaus Teisių Teisme. Ar tai nepasitikėjimas valstybe, ar jos institucijomis?
ELTA nuotr.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
