
Naujausios
Valdžios abejingumą kompensavo žmonės
„Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalis, nepatekęs į miestui svarbių renginių sąrašą ir negavęs finansavimo, šiemet išsiplėtė į regioną ir sulaukė rekordinio susidomėjimo. „Laiptų“ galerijos direktorė Janina Ališauskienė sako, kad šių metų festivalis išskirtinis jau vien tuo, kad apskritai įvyko. „Turėtų būti balansas tarp renginių“, – vertindama Šiaulių kultūrinį gyvenimą, sako J. Ališauskienė.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Išskirtinis žmonių skaičius
– Kuo išskirtinis buvo šių metų festivalis?
– Jau vien tuo, kad jis apskritai įvyko, yra pasiekimas. Prisiminkime priešistorę: buvo iškelta gera iniciatyva išskirti svarbius ir tęstinius Šiaulių miesto projektus, jiems skirti finansavimą ir garantiją dėl tęstinumo. Mes irgi pateikėme paraišką dėl „Monmartro“ statuso, bet į sąrašą nebuvome įtraukti. Sąrašą sudarė patys kūrybos darbuotojai, kurie yra Kultūros taryboje. Politikai Taryboje jau balsavo už gautą sąrašėlį. Viskas.
Nežinome, dėl kokių argumentų. Juk „Monmartro“ įvaizdis yra nusidriekęs už Lietuvos sienų.
Ilgametė patirtis sako: kažkam nedaviau, prasivaliau sau erdvę. Manyčiau, tai irgi yra strategija. Ne viskas gerai su kultūros darbuotojais, su kultūros lauko žmonėmis, jeigu negalime susitarti, sutarti, nematyti, kas svarbu, kas ne.
Kalbu ne dėl garbės jausmo. Bet statusas, palaikymas svarbus ir vėliau – kur berašytumei projektus dėl finansavimo. Juk festivalio organizavimas prasideda prieš metus.
Bet šiemet mūsų susiklausymas ir susitelkimas per visus 15 festivalio metų buvo glaudžiausias. Vidaus degimo variklis smarkiau degė ir tai padėjo. Tas variklis – pripažinti kultūros žmonės: dailininkas Jokūbas Jacovskis, menotyros mokslų daktarė Danutė Zovienė.
Džiaugiuosi, kad sugebėjome, ko gero, vieninteliai Lietuvoje tiek dėmesio skirti Žibuntui Mikšiui (1923–2013), Lietuvos kultūros žmogui. Ekspozicija „Tėvynė ten, kur laisvė“ mano rengta: norėjau kuo išsamiau dailininką pristatyti ir parodyti. J. Jacovskis ir D. Zovienė įvertino, kad ekspozicija labai gera.
Išgryninta Miriam Meras ir Ž. Mikšio paroda eksponuojama Joniškio sinagogoje. Džiaugiuosi, kad mums pavyko susitarti ir gauti pritarimą, pagalbą Joniškyje – muziejaus, mero. „Monmartras“ išėjo iš Šiaulių į regioną labai gražia nata. Pilnutėlė sinagoga: į renginį atvyko daug šiauliečių, pačių joniškiečių irgi buvo labai daug.
Išskirtinis šių metų „Monmartras“ ir žmonių skaičiumi. Per visus penkiolika metų nesame turėję tiek žmonių atidaryme! Geranoriški ir su tokiu palaikymu! Žmonės, daug matantys, važinėjantys, sakė: tai yra vienas geriausių Šiauliuose vasaros renginių.
– Paradoksas: statuso ir finansavimo festivaliui neskirta, o žmonių sulaukėte daugiau?
– Turiu atsakymą, kodėl mūsų „Monmartras“ turi tokį pritarimą, meilę. Kalbant apie kultūrą, reikėtų apsispręsti dėl savo ir žinoti visuomenės, kuriai adresuojamas kultūrinis veiksmas, santykį su kultūra.
Viena, jei galvoji, kad kultūra yra meno renginiai elitinei publikai, būtinai sukurti didelėse valstybinėse salėse pripažintų, premijuotų menininkų. Kitas dalykas, kai kultūra suvokiama kaip didžioji gyvenimo dalis: mūsų santykiai, stilius, etiketas, architektūra – viskas, ką kalbame, kaip elgiamės.
„Monmartre“ žmogus gali jausti, jog mūsų mieste yra laisva atmosfera ir bendravimas, gera muzika. Galbūt tam, kuris nebuvęs festivalyje, atrodo, kad jame taip ir yra. Laisvės, tolerancijos atmosfera irgi yra kultūra. Pas mus laisvės, tolerancijos yra daugiau.
Festivalyje dalyvavusi dailininkė iš Nyderlandų Vilma Janssen sakė, jog pažangios visuomenės kultūrologai ir apskritai strategai jau seniai įvardijo, kad visuomenės gyvenimo pagrindas yra kultūra.
Ir dividendus, pridedamąją vertę kuria kultūra. Kuo daugiau kultūros, tuo žmogus yra laimingesnis, daugiau sukuria. Ji man sakė: tu darai tai, kas yra svarbiausia gyvenime. Skrisdama čia, ji galvojo, kad bus tiesiog pleneras: „O čia – ne pleneras, bet reiškinys. Aš tiek mačiau, tiek jaučiau, tiek žmonių, jie priėjo prie manęs, klausinėjo!“ Čia ir yra atsakymas, kas yra kultūra.
Šiandien kalbama, kad visuomenės varomoji jėga – švietimas. Bent jau kalbama. Švietimas yra svarbus, bet kultūros veiksnio tame nėra! Negali taip būti, tai paradoksas! Bent jau kalbėti pradėkime, kad kas nors keistųsi. Laikai pasikeitę, XXI amžius, ne XIX, nėra svarbiausia griovius kasti, ariant duoną užsidirbti ir eiti žiūrėti žaidimų. Kultūra yra visur: ir ariant, ir per žaidimą ariant, bendraujant, kalbant.
Festivalio metu žmonės aktyviai dalijosi nuotraukomis socialiniuose tinkluose: matyti daug veiksmo ir pozityvo.
Šiemet neišėjome į bulvarą: labai karšta, nėra kur pasislėpti, be to, neturėjome pinigų visiems nupirkti drobių. Bet kai žiūrime į mūsų galerijos sodo, kur vyko pleneras, nuotraukas, atrodo, kaip kokiame Haid Parke, Anglijoje! Jeigu nuotraukoje taip užfiksuota, vadinasi, žmogus taip ir jautė!
Po „Monmartro“ poezijos ir muzikos nakties, kurioje Vygantas Kazlauskas atliko prancūziškus šansonus, aktorė Nomeda Bėčiūtė skaitė Gintarą Gutauską, savo jėgomis apšvietėme pastatą, sutarėme su grupe „The Old Limetree Jazzperados“ dėl koncerto. Išėjome į lauką ir žmonėms buvo toks: „Ach!“
Reikia balanso
– Už kokias lėšas rengėte festivalį?
– Atskiros eilutės biudžete nebuvo. Šiemet yra nauja tvarka, kiekviena įstaiga Savivaldybei pateikia paraišką veiklos finansavimui pagal poreikius, paraiška apsvarstoma ir suteikiamas finansavimas. Šiemet visai veiklai – folkloriniam ansambliui, literatūrinių renginių ciklui ir „Monmartro“ festivaliui – gavome 10 tūkstančių eurų.
Iš tų pinigų „Monmartrui“ panaudojome 4 370 eurų. Kiek skaičiavome, išlaidos – maždaug apie 7 tūkstančius eurų.
Joniškis, „Juonė pastuogė“ prisidėjo maitinimu. Šiaulių miesto savivaldybė davė autobusą, Kultūros centras davė autobusiuką parvežti ir nuvežti į Rygos oro uostą Olandijos dailininkę ir „The Old Limetree Jazzperados“. „Saulė“ paskolino instrumentą.
Paveikslams rėminti, apgyvendinti gavome nuolaidų, Moters ir vaiko klinika, kiek galėjo, padėjo, mes gydymo įstaigai perdavėme pernai vykusio plenero „Miestas“ darbus.
Šiemet plenere buvo mažiau dailininkų: visada būdavo per 20, šiemet buvo tik 14.
– Ar „Šiaulių Monmartro respublika“ galėtų tapti miesto vizitine kortele?
– Žinoma! Jei mūsų miesto Kultūros tarybai būtų svarbus šis renginys, jie galėtų sakyti: duodame statusą, bet keliame uždavinį. Tada būtų suprantama.
Galima išsidalyti: rudenį festivalis „Virus“, vasarą – Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis ir mes. Ch. Frenkelio vasaros festivalis ir mūsų netgi galėtų susisieti, jeigu būtų strategai, kurie plačiau žiūrėtų, ieškotų bendradarbiavimo. Turėtų būti balansas tarp renginių.
Mieste žmonių mažėja, pas mus poezijos, muzikos renginiuose – daugėja. Vadinasi, poreikis yra.
Po Šiaulių naktų, rugpjūčio 28 dieną, vėl organizuojame nakties renginį „Tarp dviejų aušrų“ su valstybiniu Vilniaus kvartetu ir aktore Dalia Michelevičiūte, ji skaitys Vinco Mykolaičio-Putino poeziją.
Viskas neatsitiktinai. Apie „Šiaulių naktis“ sakoma: labai daug žmonių. Žmonių daug, bet koks tikslas? Aš susidūriau su niekuo.
Savęs klausiau, ką gali naktį, ko negali dieną, kodėl naktį daugiau žmonių nei dieną?
Man naktis yra tam tikra mistika, romantika, ramus pabuvimas, pasiklausymas, pamąstymas. Naktis yra ir kitkas: galiu elgtis, kaip noriu, naktis yra šėlsmas, velniška. Kaip išlaikyti balansą?
Džiaugiuosi, kad daug žmonių išeina naktį, bet liūdna, kad ir pareina naktį. Kaip buvo tamsu, taip ir lieka, neparsineša nieko išliekamojo.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Šiemet mūsų susiklausymas ir susitelkimas per visus 15 festivalio metų buvo glaudžiausias. Vidaus degimo variklis smarkiau degė ir tai padėjo. Tas variklis – pripažinti kultūros žmonės“, – sako „Laiptų“ galerijos direktorė Janina Ališauskienė.
„Laiptų“ galerijos direktorė Janina Ališauskienė mano, kad kultūros žmonės Šiauliuose turėtų sutartinai galvoti, kas miestui reikalinga.