Valdžios abejingumą kompensavo žmonės

Val­džios abe­jin­gu­mą kom­pen­sa­vo žmo­nės

„Šiau­lių Mon­mart­ro res­pub­li­kos“ fes­ti­va­lis, ne­pa­te­kęs į mies­tui svar­bių ren­gi­nių są­ra­šą ir ne­ga­vęs fi­nan­sa­vi­mo, šie­met iš­si­plė­tė į re­gio­ną ir su­lau­kė re­kor­di­nio su­si­do­mė­ji­mo. „Laip­tų“ ga­le­ri­jos di­rek­to­rė Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė sa­ko, kad šių me­tų fes­ti­va­lis iš­skir­ti­nis jau vien tuo, kad ap­skri­tai įvy­ko. „Tu­rė­tų bū­ti ba­lan­sas tarp ren­gi­nių“, – ver­tin­da­ma Šiau­lių kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą, sa­ko J. Ali­šaus­kie­nė.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Išs­kir­ti­nis žmo­nių skai­čius

– Kuo iš­skir­ti­nis bu­vo šių me­tų fes­ti­va­lis?

– Jau vien tuo, kad jis ap­skri­tai įvy­ko, yra pa­sie­ki­mas. Pri­si­min­ki­me prie­šis­to­rę: bu­vo iš­kel­ta ge­ra ini­cia­ty­va iš­skir­ti svar­bius ir tęs­ti­nius Šiau­lių mies­to pro­jek­tus, jiems skir­ti fi­nan­sa­vi­mą ir ga­ran­tiją dėl tęs­ti­nu­mo. Mes ir­gi pa­teikėme pa­raiš­ką dėl „Mon­mart­ro“ sta­tu­so, bet į są­ra­šą ne­bu­vo­me įtrauk­ti. Są­ra­šą su­da­rė pa­tys kū­ry­bos dar­buo­to­jai, ku­rie yra Kul­tū­ros ta­ry­bo­je. Po­li­ti­kai Ta­ry­bo­je jau bal­sa­vo už gau­tą są­ra­šė­lį. Vis­kas.

Ne­ži­no­me, dėl ko­kių ar­gu­men­tų. Juk „Mon­mart­ro“ įvaiz­dis yra nu­si­drie­kęs už Lie­tu­vos sie­nų.

Il­ga­me­tė pa­tir­tis sa­ko: kaž­kam ne­da­viau, pra­si­va­liau sau erd­vę. Ma­ny­čiau, tai ir­gi yra stra­te­gi­ja. Ne vis­kas ge­rai su kul­tū­ros dar­buo­to­jais, su kul­tū­ros lau­ko žmo­nė­mis, jei­gu ne­ga­li­me su­si­tar­ti, su­tar­ti, ne­ma­ty­ti, kas svar­bu, kas ne.

Kal­bu ne dėl gar­bės jaus­mo. Bet sta­tu­sas, pa­lai­ky­mas svar­bus ir vė­liau – kur be­ra­šy­tu­mei pro­jek­tus dėl fi­nan­sa­vi­mo. Juk fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­vi­mas pra­si­de­da prieš me­tus.

Bet šie­met mū­sų su­si­klau­sy­mas ir su­si­tel­ki­mas per vi­sus 15 fes­ti­va­lio me­tų bu­vo glaudžiausias. Vi­daus de­gi­mo va­rik­lis smar­kiau de­gė ir tai pa­dė­jo. Tas va­rik­lis – pri­pa­žin­ti kul­tū­ros žmo­nės: dai­li­nin­kas Jo­kū­bas Ja­covs­kis, me­no­ty­ros moks­lų dak­ta­rė Da­nu­tė Zo­vie­nė.

Džiau­giuo­si, kad su­ge­bė­jo­me, ko ge­ro, vie­nin­te­liai Lie­tu­vo­je tiek dė­me­sio skir­ti Ži­bun­tui Mik­šiui (1923–2013), Lie­tu­vos kul­tū­ros žmo­gui. Eks­po­zi­ci­ja „Tė­vy­nė ten, kur lais­vė“ ma­no reng­ta: no­rė­jau kuo iš­sa­miau dai­li­nin­ką pri­sta­ty­ti ir pa­ro­dy­ti. J. Ja­covs­kis ir D. Zo­vie­nė įver­ti­no, kad eks­po­zi­ci­ja la­bai ge­ra.

Išg­ry­nin­ta Mi­riam Me­ras ir Ž. Mik­šio pa­ro­da eks­po­nuo­ja­ma Jo­niš­kio si­na­go­go­je. Džiau­giuo­si, kad mums pa­vy­ko su­si­tar­ti ir gau­ti pri­ta­ri­mą, pa­gal­bą Jo­niš­ky­je – mu­zie­jaus, me­ro. „Mon­mart­ras“ išė­jo iš Šiau­lių į re­gio­ną la­bai gra­žia na­ta. Pil­nu­tė­lė si­na­go­ga: į ren­gi­nį at­vy­ko daug šiau­lie­čių, pa­čių jo­niš­kie­čių ir­gi bu­vo la­bai daug.

Išs­kir­ti­nis šių me­tų „Mon­mart­ras“ ir žmo­nių skai­čiu­mi. Per vi­sus pen­kio­li­ka me­tų ne­sa­me tu­rė­ję tiek žmo­nių ati­da­ry­me! Ge­ra­no­riš­ki ir su to­kiu pa­lai­ky­mu! Žmo­nės, daug ma­tan­tys, va­ži­nė­jan­tys, sa­kė: tai yra vie­nas ge­riau­sių Šiau­liuo­se va­sa­ros ren­gi­nių.

– Pa­ra­dok­sas: sta­tu­so ir fi­nan­sa­vi­mo fes­ti­va­liui ne­skir­ta, o žmo­nių su­lau­kė­te dau­giau?

– Tu­riu at­sa­ky­mą, ko­dėl mū­sų „Mon­mart­ras“ tu­ri to­kį pri­ta­ri­mą, mei­lę. Kal­bant apie kul­tū­rą, rei­kė­tų ap­si­spręs­ti dėl sa­vo ir ži­no­ti vi­suo­me­nės, ku­riai ad­re­suo­ja­mas kul­tū­ri­nis veiks­mas, san­ty­kį su kul­tū­ra.

Vie­na, jei gal­vo­ji, kad kul­tū­ra yra me­no ren­gi­niai eli­ti­nei pub­li­kai, bū­ti­nai su­kur­ti di­de­lė­se vals­ty­bi­nė­se sa­lė­se pri­pa­žin­tų, pre­mi­juo­tų me­ni­nin­kų. Ki­tas da­ly­kas, kai kul­tū­ra su­vo­kia­ma kaip di­džio­ji gy­ve­ni­mo da­lis: mū­sų san­ty­kiai, sti­lius, eti­ke­tas, ar­chi­tek­tū­ra – vis­kas, ką kal­ba­me, kaip el­gia­mės.

„Mon­mart­re“ žmo­gus ga­li jaus­ti, jog mū­sų mies­te yra lais­va at­mos­fe­ra ir bend­ra­vi­mas, ge­ra mu­zi­ka. Gal­būt tam, ku­ris ne­bu­vęs fes­ti­va­ly­je, at­ro­do, kad ja­me taip ir yra. Lais­vės, to­le­ran­ci­jos at­mos­fe­ra ir­gi yra kul­tū­ra. Pas mus lais­vės, to­le­ran­ci­jos yra dau­giau.

Fes­ti­va­ly­je da­ly­va­vu­si dai­li­nin­kė iš Ny­der­lan­dų Vil­ma Jans­sen sa­kė, jog pa­žan­gios vi­suo­me­nės kul­tū­ro­lo­gai ir ap­skri­tai stra­te­gai jau se­niai įvar­di­jo, kad vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo pa­grin­das yra kul­tū­ra.

Ir di­vi­den­dus, pri­de­da­mą­ją ver­tę ku­ria kul­tū­ra. Kuo dau­giau kul­tū­ros, tuo žmo­gus yra lai­min­ges­nis, dau­giau su­ku­ria. Ji man sa­kė: tu da­rai tai, kas yra svar­biau­sia gy­ve­ni­me. Skris­da­ma čia, ji gal­vo­jo, kad bus tie­siog ple­ne­ras: „O čia – ne ple­ne­ras, bet reiš­ki­nys. Aš tiek ma­čiau, tiek jau­čiau, tiek žmo­nių, jie priė­jo prie ma­nęs, klau­si­nė­jo!“ Čia ir yra at­sa­ky­mas, kas yra kul­tū­ra.

Šian­dien kal­ba­ma, kad vi­suo­me­nės va­ro­mo­ji jė­ga – švie­ti­mas. Bent jau kal­ba­ma. Švie­ti­mas yra svar­bus, bet kul­tū­ros veiks­nio ta­me nė­ra! Ne­ga­li taip bū­ti, tai pa­ra­dok­sas! Bent jau kal­bė­ti pra­dė­ki­me, kad kas nors keis­tų­si. Lai­kai pa­si­kei­tę, XXI am­žius, ne XIX, nė­ra svar­biau­sia grio­vius kas­ti, ariant duo­ną už­si­dirb­ti ir ei­ti žiū­rė­ti žai­di­mų. Kul­tū­ra yra vi­sur: ir ariant, ir per žai­di­mą ariant, bend­rau­jant, kal­bant.

Fes­ti­va­lio me­tu žmo­nės ak­ty­viai da­li­jo­si nuo­trau­ko­mis so­cia­li­niuo­se tink­luo­se: ma­ty­ti daug veiks­mo ir po­zi­ty­vo.

Šie­met nei­šė­jo­me į bul­va­rą: la­bai karš­ta, nė­ra kur pa­si­slėp­ti, be to, ne­tu­rė­jo­me pi­ni­gų vi­siems nu­pirk­ti dro­bių. Bet kai žiū­ri­me į mū­sų ga­le­ri­jos so­do, kur vy­ko ple­ne­ras, nuo­trau­kas, at­ro­do, kaip ko­kia­me Haid Par­ke, Ang­li­jo­je! Jei­gu nuo­trau­ko­je taip už­fik­suo­ta, va­di­na­si, žmo­gus taip ir jau­tė!

Po „Mon­mart­ro“ poe­zi­jos ir mu­zi­kos nak­ties, ku­rio­je Vy­gan­tas Kaz­laus­kas at­li­ko pran­cū­ziš­kus šan­so­nus, ak­to­rė No­me­da Bė­čiū­tė skai­tė Gin­ta­rą Gu­taus­ką, sa­vo jė­go­mis ap­švie­tė­me pa­sta­tą, su­ta­rė­me su gru­pe „The Old Li­met­ree Jazz­pe­ra­dos“ dėl kon­cer­to. Išė­jo­me į lau­ką ir žmo­nėms bu­vo toks: „Ach!“

Rei­kia ba­lan­so

– Už ko­kias lė­šas ren­gė­te fes­ti­va­lį?

– Ats­ki­ros ei­lu­tės biu­dže­te ne­bu­vo. Šie­met yra nau­ja tvar­ka, kiek­vie­na įstai­ga Sa­vi­val­dy­bei pa­tei­kia pa­raiš­ką veik­los fi­nan­sa­vi­mui pa­gal po­rei­kius, pa­raiš­ka ap­svars­to­ma ir su­tei­kia­mas fi­nan­sa­vi­mas. Šie­met vi­sai veik­lai – folk­lo­ri­niam an­samb­liui, li­te­ra­tū­ri­nių ren­gi­nių cik­lui ir „Mon­mart­ro“ fes­ti­va­liui – ga­vo­me 10 tūks­tan­čių eu­rų.

Iš tų pi­ni­gų „Mon­mart­rui“ pa­nau­do­jo­me 4 370 eu­rų. Kiek skai­čia­vo­me, iš­lai­dos – maž­daug apie 7 tūks­tan­čius eu­rų.

Jo­niš­kis, „Juo­nė pa­stuo­gė“ pri­si­dė­jo mai­ti­ni­mu. Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė da­vė au­to­bu­są, Kul­tū­ros cent­ras da­vė au­to­bu­siu­ką par­vež­ti ir nu­vež­ti į Ry­gos oro uos­tą Olan­di­jos dai­li­nin­kę ir „The Old Li­met­ree Jazz­pe­ra­dos“. „Sau­lė“ pa­sko­li­no inst­ru­men­tą.

Pa­veiks­lams rė­mi­nti, ap­gy­ven­di­nti ga­vo­me nuo­lai­dų, Mo­ters ir vai­ko kli­ni­ka, kiek ga­lė­jo, pa­dė­jo, mes gy­dy­mo įstai­gai per­da­vė­me per­nai vy­ku­sio ple­ne­ro „Mies­tas“ dar­bus.

Šie­met ple­ne­re bu­vo ma­žiau dai­li­nin­kų: vi­sa­da bū­da­vo per 20, šie­met bu­vo tik 14.

– Ar „Šiau­lių Mon­mart­ro res­pub­li­ka“ ga­lė­tų tap­ti mies­to vi­zi­ti­ne kor­te­le?

– Ži­no­ma! Jei mū­sų mies­to Kul­tū­ros ta­ry­bai bū­tų svar­bus šis ren­gi­nys, jie ga­lė­tų sa­ky­ti: duo­da­me sta­tu­są, bet ke­lia­me už­da­vi­nį. Ta­da bū­tų su­pran­ta­ma.

Ga­li­ma iš­si­da­ly­ti: ru­de­nį fes­ti­va­lis „Vi­rus“, va­sa­rą – Chai­mo Fren­ke­lio vi­los va­sa­ros fes­ti­va­lis ir mes. Ch. Fren­ke­lio va­sa­ros fes­ti­va­lis ir mū­sų ne­tgi ga­lė­tų susisieti, jei­gu bū­tų stra­te­gai, ku­rie pla­čiau žiū­rė­tų, ieš­ko­tų bend­ra­dar­bia­vi­mo. Tu­rė­tų bū­ti ba­lan­sas tarp ren­gi­nių.

Mies­te žmo­nių ma­žė­ja, pas mus poe­zi­jos, mu­zi­kos ren­gi­niuo­se – dau­gė­ja. Va­di­na­si, po­rei­kis yra.

Po Šiau­lių nak­tų, rugp­jū­čio 28 die­ną, vėl or­ga­ni­zuo­ja­me nak­ties ren­gi­nį „Tarp dvie­jų auš­rų“ su vals­ty­bi­niu Vil­niaus kvar­te­tu ir ak­to­re Da­lia Mi­che­le­vi­čiū­te, ji skai­tys Vin­co My­ko­lai­čio-Pu­ti­no poe­zi­ją.

Vis­kas neat­si­tik­ti­nai. Apie „Šiau­lių nak­tis“ sa­ko­ma: la­bai daug žmo­nių. Žmo­nių daug, bet koks tiks­las? Aš su­si­dū­riau su nie­kuo.

Sa­vęs klau­siau, ką ga­li nak­tį, ko ne­ga­li die­ną, ko­dėl nak­tį dau­giau žmo­nių nei die­ną?

Man nak­tis yra tam tik­ra mis­ti­ka, ro­man­ti­ka, ra­mus pa­bu­vi­mas, pa­si­klau­sy­mas, pa­mąs­ty­mas. Nak­tis yra ir kit­kas: ga­liu elg­tis, kaip no­riu, nak­tis yra šėls­mas, vel­niš­ka. Kaip iš­lai­ky­ti ba­lan­są?

Džiau­giuo­si, kad daug žmo­nių išei­na nak­tį, bet liūd­na, kad ir pa­rei­na nak­tį. Kaip bu­vo tam­su, taip ir lie­ka, ne­par­si­ne­ša nie­ko iš­lie­ka­mo­jo.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Šie­met mū­sų su­si­klau­sy­mas ir su­si­tel­ki­mas per vi­sus 15 fes­ti­va­lio me­tų bu­vo glaudžiausias. Vi­daus de­gi­mo va­rik­lis smar­kiau de­gė ir tai pa­dė­jo. Tas va­rik­lis – pri­pa­žin­ti kul­tū­ros žmo­nės“, – sa­ko „Laip­tų“ ga­le­ri­jos di­rek­to­rė Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė.

„Laip­tų“ ga­le­ri­jos di­rek­to­rė Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė ma­no, kad kul­tū­ros žmo­nės Šiau­liuo­se tu­rė­tų su­tar­ti­nai gal­vo­ti, kas mies­tui rei­ka­lin­ga.