Vaikystės patirtis įkvėpė sukurti išmanųjį pleistrą

Vai­kys­tės pa­tir­tis įkvė­pė su­kur­ti iš­ma­nų­jį pleist­rą

Iš­ra­dė­jas Ta­das Juk­nius įgy­ven­di­no dar vie­ną sva­jo­nę – pa­ki­lo virš Šiau­lių apy­lin­kių Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Ka­ri­nių oro pa­jė­gų lėk­tu­vu C-27J „Spar­tan“. Skry­dis lėk­tu­vu – do­va­na Ta­dui už jo iš­ra­di­mą. Iš­ma­nų­jį an­ti­bak­te­ri­nį pleist­rą su­kū­ręs jau­nas moks­li­nin­kas ti­ki, kad jau po dve­jų me­tų juo bus pre­kiau­ja­ma vais­ti­nė­se. Su ko­le­go­mis jau tu­ri ir ki­tą idė­ją – su­kur­ti iš­ma­nų­jį skęs­tan­čių­jų gel­bė­ji­mo įren­gi­nį.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Įs­pū­dis vi­sam gy­ve­ni­mui

Ta­das Juk­nius – TV3 te­le­vi­zi­jos pro­jek­to „Lie­tu­vos gar­bė“ lau­rea­tas. Jam įteik­ta „Me­tų iš­ra­dė­jo“ sta­tu­lė­lė už uni­ka­lią me­di­ci­ni­nę prie­mo­nę – si­dab­ro na­no­da­le­lė­mis pra­tur­tin­tą iš­ma­nų­jį pleist­rą. Skry­dis lėk­tu­vu – do­va­na už šį iš­ra­di­mą.

Ta­dui ap­do­va­no­ji­mą tei­kęs vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vos vers­li­nin­kų Il­ja Laur­sas sa­kė: jei Lie­tu­va tu­ri to­kių iš­ra­dė­jų, va­di­na­si, Lie­tu­va tu­ri atei­tį.

Iš­kil­min­go­je ce­re­mo­ni­jo­je lau­rea­tui bu­vo įteik­tas pi­lo­to kom­bi­ne­zo­nas, šal­mas. Skry­džio te­ko kiek pa­lauk­ti.

„Pro­jek­to or­ga­ni­za­to­riai klau­sė, ko no­rė­čiau to­kio „vau“. Pa­sa­kiau, kad se­niai sva­jo­jau skris­ti ka­ri­niu lėk­tu­vu, nors ma­niau, kad tai neį­ma­no­ma – tar­si ant­ra sva­jo­nė po skry­džio į Mar­są“, – juo­kia­si Ta­das.

Skry­dis virš Šiau­lių, Kry­žių kal­no, Rė­ky­vos tru­ko apie pu­sę va­lan­dos. Šią do­va­ną vai­ki­nas va­di­na šven­te ir be­ria įspū­džius: bu­vo sma­gu gir­dė­ti, ką kal­ba „Al­gir­du“ pa­krikš­ty­to lėk­tu­vo pi­lo­tai, ma­ty­ti jų dar­bą, apa­ra­tū­ros vei­ki­mą. Įs­pū­dis li­ko vi­sam gy­ve­ni­mui.

Ta­dui – 29-eri. Jo gim­ti­nė – Ši­lu­tės ra­jo­ne, Bi­ka­vė­nų kai­me. Bai­gęs Ši­la­lės ra­jo­no Pa­jū­rio vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (da­bar – Sta­nis­lo­vo Bir­žiš­kio gim­na­zi­ja), pa­si­rin­ko stu­di­jas Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­te, bai­gė ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­ly­bę.

Da­bar Ta­das – Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Me­džia­gų moks­lo ins­ti­tu­to dok­to­ran­tas. Dak­ta­ro laips­nį pla­nuo­ja gin­ti ki­tą­met.

Gy­dy­mui ir te­ra­pi­jai

– Kaip gi­mė idė­ja su­kur­ti iš­ma­nų­jį pleist­rą?

– Idė­ja gi­mė penk­ta­me kur­se. Pra­dė­jau moks­li­nį dar­bą su iš­ma­niuo­ju pleist­ru – iš­ma­niai­siais vais­tais. Man bu­vo la­bai įdo­mu na­no­tech­no­lo­gi­jos.

O žaiz­dos, per­ri­ši­mai atė­ję iš vai­kys­tės – tą dar­bą da­ry­da­vo­me kar­tu su ma­ma, ku­ri dir­bo fel­če­re (da­bar – vi­suo­me­nės slau­gy­to­ja).

Ma­ty­da­vau aki­vaiz­džias pro­ble­mas, su ku­rio­mis su­si­du­ria­ma, to­dėl sie­kiau su­kur­ti pleist­rą, ku­ris ga­lė­tų gy­dy­ti žaiz­das spar­čiau, ne­pri­lip­tų, pra­neš­tų, ka­da pra­si­dė­jo in­fek­ci­ja. Kad vie­nas įna­gis pa­da­ry­tų me­di­ko dar­bą daug leng­ves­nį: už­kli­ja­vai ir ne­rei­kia per­riš­ti kas die­ną žaiz­dos.

Bu­vau bai­gęs bio­me­di­ci­nos stu­di­jas, ži­nių jau tu­rė­jau – tai bu­vo pa­ska­ta kaž­ką da­ry­ti. Dėl na­no­tech­no­lo­gi­jų nuė­jau pa­si­kon­sul­tuo­ti į Me­džia­gų moks­lo ins­ti­tu­tą. Jiems pa­ti­ko, kad bu­vau ak­ty­vus, kad ne­rei­kia temp­ti už pa­kar­pos, ir pa­siū­lė sa­va­no­riš­kai pa­dir­bė­ti. Vyk­dė­me pro­jek­tą, su­si­ju­sį su bak­te­ri­jų ste­bė­ji­mu ir nai­ki­ni­mu.

Iš pra­džių bu­vo sun­ku, rei­kė­jo daug iš­mok­ti, nes me­di­ci­na ski­ria­si nuo me­džia­gų moks­lo. Kai per­si­lau­žiau, pra­dė­jau įval­dy­ti tech­no­lo­gi­jas, sin­te­tin­ti na­no­da­le­les.

Tai­siau klai­das, kol pa­vy­ko pir­mi­nis ga­mi­nys, ku­ris jau tu­rė­jo no­ri­mas funk­ci­jas. Šiuo mo­men­tu jis dar nė­ra to­bu­las, bet ti­ki­mės iš­to­bu­lin­ti iki ma­siš­kai ga­mi­na­mo daik­to. Da­bar pleist­ras ga­li bū­ti ga­mi­na­mas tik la­bo­ra­to­ri­jo­je la­bai ne­di­de­liais kie­kiais.

– Ko­kios klai­dos la­biau­siai truk­dė?

– Na­nop­ro­duk­tų sin­te­zės me­tu su­si­da­ro ša­lu­ti­nės me­džia­gos, jas sun­ku pa­ša­lin­ti, ne­su­ga­di­nant pa­čios na­no­da­le­lės, kad ji „ne­pa­bėg­tų“, „neišk­ris­tų“ iš pleist­ro.

Ant­ra – hid­ro­ge­lis, pa­na­ši į že­la­ti­ną ma­sė, ku­ri neiš­tirps­ta van­de­ny­je ar už­dė­jus ant odos, o pu­čia­si ar­ba trau­kia­si, ati­tin­ka­mai nuo drėg­mės kie­kio. Rei­kė­jo pa­dir­bė­ti ku­riant tech­no­lo­gi­ją, kad me­džia­ga bū­tų sta­bi­li. Pa­ga­liau pro­duk­tas pa­vy­ko.

Pra­si­dė­jo ban­dy­mai, pir­miau­sia – mik­ro­bio­lo­gi­niai ban­dy­mai su bak­te­ri­jo­mis Pet­ri lėkš­tu­tė­se. Pat­vir­ti­no­me, kad pleist­ras nai­ki­na bak­te­ri­jas, o ypač – an­ti­bio­ti­kams at­spa­rias, ku­rias la­bai sun­ku už­muš­ti net nau­jau­siais an­ti­bio­ti­kais.

Pra­dė­jo­me ban­dy­mus su gy­vū­nais. Pas­te­bė­jo­me, kad pleist­ras spar­ti­na žaiz­dų gi­ji­mą. Nus­te­bi­no pa­pil­do­ma sa­vy­bė – slo­pi­na ran­di­nio au­di­nio for­ma­vi­mą­si.

– Kiek mo­di­fi­ka­ci­jų tu­ri pleist­ras?

– No­ri­si vi­sos ga­mos ga­mi­nių. Šiuo me­tu yra 5–6 mo­di­fi­ka­ci­jos.

Pa­ten­te tu­ri­me nu­ro­dy­tą mo­di­fi­ka­ci­ją, ku­ri leis­tų stab­dy­ti la­bai stip­riai krau­juo­jan­čias žaiz­das, ji pa­dė­tų ka­riams.

Ki­ta mo­di­fi­ka­ci­ja – di­de­lio plo­to nu­de­gi­mams gy­dy­ti. Bū­tų ga­li­ma il­gą lai­ką gy­dy­ti nu­de­gi­mą ne­pa­ša­li­nus pleist­ro. O jei rei­kė­tų pa­ša­lin­ti, pleist­ras ne­pri­lip­tų prie au­di­nių.

Vie­nos mo­di­fi­ka­ci­jos skir­tos te­ra­pi­niams, ki­tos gy­dy­mo tiks­lams.

Pa­vyz­džiui, pleist­ro spal­va sig­na­li­zuo­ja, ar nė­ra in­fek­ci­jos. Sie­kia­me, kad pa­ts pleist­ras „mąs­ty­tų“, ka­da rei­kia į žaiz­dą iš­skir­ti vais­tų. Bū­tų aukš­čiau­sias iš­ma­nu­mo ly­gis, jei jis pa­ts re­gu­liuo­tų vais­tus pa­gal už­de­gi­mo me­dia­to­rius, Ph.

Tiks­las – įper­ka­mas pleist­ras

– Kiek lai­ko užė­mė ieš­ko­ji­mo pro­ce­sas?

– Dve­jus me­tus. Jei skai­čiuo­tu­me biu­rok­ra­ti­ją – me­džia­gų pir­ki­mą, lei­di­mų ga­vi­mą, pro­jek­to ra­šy­mą – bū­tų tre­ji.

Fi­nan­sa­vi­mas bu­vo gau­tas iš Kau­no tech­no­lo­gi­jos ir Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­tų bend­ro pro­jek­to NA­NOS­MARTP­LAS­TER. Ra­šiau daug įvai­riau­sių pro­jek­tų – sėk­min­gų ir ne­sėk­min­gų, nes kon­ku­ren­ci­ja yra di­džiu­lė.

– Ka­da ga­li­ma ti­kė­tis įsi­gy­ti pleist­ro vais­ti­nė­se?

– Šiuo mo­men­tu pa­duo­ta pa­raiš­ka pa­ten­tuo­ti. Jei­gu vis­kas ge­rai, ma­nau, ban­do­mą­ją par­ti­ją tu­rė­si­me jau už dve­jų me­tų.

Ti­ki­mės, kad ga­mi­nį ga­mins šve­dų par­tne­riai, vie­ni stam­biau­sių to­kių me­di­ci­ni­nių prie­mo­nių ga­min­to­jų. Su jais pra­dė­si­me de­ry­bas.

– Ko­kia ko­man­da dir­ba, ku­riant iš­ma­nų­jį pleist­rą?

– Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to dar­buo­to­jai pa­de­da at­lik­ti mik­ro­bio­lo­gi­nius ty­ri­mus bei ty­ri­mus su gy­vū­nais. Vi­sus ma­ta­vi­mus, da­lį sin­te­zės (da­bar jau vyk­dau pa­ts) at­lie­ka ins­ti­tu­to dar­buo­to­jai.

Tai – ko­man­di­nis dar­bas: kū­rė­jas ir žmo­nės, at­lie­kan­tys la­bai svar­bią dar­bi­nę funk­ci­ją.

– Kiek pleist­ras ga­lė­tų kai­nuo­ti?

– Ga­my­ba nė­ra bran­gi. Vie­no pleist­ro me­džia­goms iš­leis­ti ga­li­ma apie 1 cen­tą. Bet dar yra įpa­ka­vi­mo įran­ga, at­ve­ži­mas, mar­ke­tin­gas. Spė­ja­me, kad jis ne­bus la­bai bran­gus. Gal­būt ne­di­de­lis pleist­ras kai­nuo­tų 30 cen­tų. Mū­sų tiks­las – kad pleist­ras bū­tų įper­ka­mas.

Pa­gal­ba skęs­tan­tiems

– Pa­tir­ties sė­mė­tės ir už­sie­ny­je. Ko­kių įžval­gų par­si­ve­žė­te?

– Da­ly­va­vau mo­ky­muo­se, kon­fe­ren­ci­jo­se Ita­li­jo­je, Da­ni­jo­je. Už­sie­nio moks­li­nin­kai mąs­to kiek ki­taip. Spręs­da­mi pro­ble­mą, ją su­pap­ras­ti­na. Ne­gal­vo­ja, iš kur gau­ti bran­gių me­džia­gų: pa­vyz­džiui, mo­de­lį ga­mi­na iš pa­pras­čiau­sių, ūki­nių pre­kių par­duo­tu­vė­je nu­si­pirk­tų kli­jų ar plas­ti­ko.

Pas mus vi­si skun­džia­si, kad rei­kia pi­ni­gų, kai gau­na, dve­jus me­tus ga­mi­na mo­de­lį. Po dve­jų me­tų bai­gia­si pro­jek­tas, rei­kia ra­šy­ti straips­nį. Tuo vis­kas ir pa­si­bai­gia.

Aš juo­kiuo­si, kad straips­nis yra ka­ra­lius, vis­ką Lie­tu­vo­je val­do aka­de­mi­nė­je bend­ruo­me­nė­je. Dar ak­tua­lu lai­mė­ti pro­jek­tai – kiek bu­vo pri­trauk­ta į ins­ti­tu­ci­ją.

Uni­ver­si­te­tuo­se ne­la­bai įdo­mu, kad tu kaž­ką iš­ra­si, su­kur­si, pa­ga­min­si. O tu­rė­tų bū­ti at­virkš­čiai.

– Di­džiau­sias dar­bo įver­ti­ni­mas – pro­jek­to „Lie­tu­vos gar­bė“ ap­do­va­no­ji­mas?

– Ap­do­va­no­ji­mas bu­vo la­biau­siai ne­ti­kė­tas. Sma­gu, kad bu­vo ne­pa­mirš­ta moks­lo sri­tis, nes pa­pras­tai la­biau afi­šuo­ja­mas bul­va­ri­nis šou, o kas da­ro rea­lų dar­bą, ban­do kur­ti ir už­dirb­ti pi­ni­gų Lie­tu­vai, ku­ria in­ži­ne­ri­nius da­ly­kus, yra pa­mirš­ta­mi.

– Ko­kios idė­jos da­bar su­ka­si gal­vo­je?

– Vys­to­me ant­rą idė­ją. Tai bū­tų skęs­tan­čių­jų gel­bė­ji­mo įren­gi­nys. Vie­na mo­di­fi­ka­ci­ja bū­tų skir­ta plau­ki­kams. Ne­lai­mės at­ve­ju įren­gi­nys ak­ty­vuo­tų­si ir žmo­gų iš­lai­ky­tų van­dens pa­vir­šiu­je.

Ant­ras mo­de­lis skir­tas vai­kams, jiems ne­rei­kė­tų ne­šio­tis di­de­lės lie­me­nės. Jei vai­kas įkris­tų į van­de­nį, įren­gi­nys iš­kel­tų į pa­vir­šių, o tė­vams atei­tų ži­nu­tė į te­le­fo­ną, kad ei­tų iš­si­trauk­ti vai­ko. Dar gal­vo­ja­me mo­di­fi­ka­ci­ją, kad GPS nu­ro­dy­tų vie­tą, kur vai­kas yra. Tai leis­tų tė­vams ra­miai ato­sto­gau­ti.

Pa­na­šių idė­jų yra pa­ten­tuo­ta, bet pro­duk­to nė­ra su­kur­ta. Jei vis­kas ge­rai, ru­de­nį jau tu­rė­tu­mė­me tu­rė­ti pro­to­ti­pą. Jei pa­vyk­tų iš­gel­bė­ti bent vie­ną gy­vy­bę, dar­bas at­si­pirk­tų. To­kie da­ly­kai ma­ne įkve­pia.

Rei­kia me­ni­nin­ko sie­los

– Va­ka­rykš­tės die­nos fan­ta­zi­jos tam­pa šian­die­nos kas­die­ny­be?

– Nuo vai­kys­tės mė­gau kū­ry­bi­nį dar­bą, pa­ti­ko konst­ruo­ti, to­bu­lin­ti, iš­ra­di­nė­ti, vi­sa­da tu­rė­jau idė­jų.

Grį­žau į vai­kys­tę, tik da­bar ge­riau se­ka­si. Pir­ma­sis juo­kin­gas iš­ra­di­mas – iš ant­ros-tre­čios kla­sės. Pa­me­nu, drau­gai tu­rė­jo van­dens šau­tu­vu­kus ir aš no­rė­jau to­kio, tad nu­spren­džiau pa­si­ga­min­ti.

Pas ma­mą me­di­ci­nos punk­te vi­suo­met bu­vo pa­nau­do­tų, iš­va­ly­tų švirkš­tų. Iš švirkš­to pa­ga­mi­nau van­dens šau­tu­vu­ką, pri­mon­ta­vau pa­pil­do­mą bu­te­liu­ką van­de­niui, kaip re­zer­vua­rą, kad bū­tų daug­kar­ti­nio už­tai­sy­mo. Pui­kiai vei­kė, ga­lė­jau ap­taš­ky­ti kla­sės drau­gus po tris kar­tus. Tik­rai sma­gus daik­tas!

Pra­dė­jau par­da­vi­nė­ti vai­kams, kol mo­ky­to­ja ma­ne pa­ga­vo ir pa­gra­si­no, kad pa­skųs tė­vui apie ma­no vers­lą. Ge­riau ga­lė­jo pa­ska­tin­ti kaž­ką da­ry­ti...

Mo­kyk­lo­je da­ry­da­vau che­mi­jos eks­pe­ri­men­tus. Ty­ri­nė­jau žė­ru­tį. Vai­kiš­kas smal­su­mas.

– Moks­li­nin­ko dar­bas jums – ma­lo­nu­mas?

– Kar­tais net ne­pas­te­biu, kad dir­bu 12–14 va­lan­dų. Kai api­ma įkvė­pi­mas, da­rau brė­ži­nius, mo­de­liuo­ju, kol pa­ma­tau, kad jau vos ne ry­tas. Bet jei nė­ra įkvė­pi­mo, nie­ko ne­da­rau vi­są sa­vai­tę.

Iš­ra­di­mui rei­kia me­ni­nin­ko sie­los, moks­li­nių ži­nių ba­ga­žo, mąs­ty­mo ir įkvė­pi­mo pro­ble­mai iš­spręs­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

IŠ­RA­DĖ­JAS: Ta­das Juk­nius sa­ko, kad moks­li­nin­kui bū­ti­nos ne tik ži­nios, bet ir įkvė­pi­mas.

ĮK­VĖ­PI­MAS: „Įk­ve­pia, kai ma­tai, jog ta­vo idė­ja virs­ta į daik­tą, su­lau­kia pri­pa­ži­ni­mo, pa­tin­ka žmo­nėms. Dė­me­sys pa­ska­ti­na, duo­da di­de­lę mo­ty­va­ci­ją ar­ba spy­rį į už­pa­ka­lį – tu­ri ne­sus­to­ti“, – sa­ko Ta­das Juk­nius.

Žy­gi­man­to KI­MINS­KO nuo­tr.

SKRY­DIS: Iš­pil­dy­ta Ta­do Juk­niaus sva­jo­nė – skry­dis Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Ka­ri­nių oro pa­jė­gų trans­por­ti­niu lėk­tu­vu C-27J „Spar­tan“. De­ši­nė­je – ma­jo­ras To­mas Ger­ma­na­vi­čius, Oro ope­ra­ci­jų gru­pės vy­riau­sia­sis na­vi­ga­to­rius.

As­me­ni­nės nuo­tr.

EKS­PE­RI­MEN­TAS I: Mo­de­liuo­tas eks­pe­ri­men­tas. Gel­to­na spal­va ro­do, kad pleist­ras dar nė­ra su­rea­ga­vęs.

EKS­PE­RI­MEN­TAS II: Žals­vai mė­ly­na spal­va pa­ro­do ti­kė­ti­ną in­fek­ci­ją.