Vaikiną nuo Kražantės pasiglemžė Dauguva

Vai­ki­ną nuo Kra­žan­tės pa­si­glem­žė Dau­gu­va

„Vai­ki­nas nuo Kra­žan­tės“ – ši est­ra­di­nio or­kest­ro „Ok­ta­va“ dai­na prieš 45 me­tus iš­po­pu­lia­rė­jo vi­so­je Lie­tu­vo­je. Dai­nos he­ro­jus – iš Gi­nei­kių kai­mo (Kel­mės r.) ki­lęs Vla­das Rim­kus, per re­kor­di­nį 1969 me­tų po­tvy­nį Ry­go­je iš­gel­bė­jęs apie tris de­šim­tis žmo­nių. Dau­gu­va bu­vo ne­gai­les­tin­ga – nu­si­ne­šė 20-me­čio ka­rio gy­vy­bę. Nuo 1974 me­tų V. Rim­kui at­min­ti or­ga­ni­zuo­ja­mas bė­gi­mas Grau­ži­kai-Kel­mė. Vai­ki­no is­to­ri­ja per be­veik pen­kis de­šimt­me­čius apau­go le­gen­do­mis.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Trum­pa biog­ra­fi­ja

In­ter­ne­ti­nė paieš­ka pa­tei­kia skur­džią in­for­ma­ci­ją: „Vla­das Rim­kus – per 1969 m. Dau­gu­vos po­tvy­nį gel­bė­da­mas žmo­nes Ry­go­je žu­vęs Ta­ry­bi­nės ar­mi­jos ka­rei­vis. Jo gar­bei 1973 m. poe­tas Juo­zas Nek­ro­šius ir kom­po­zi­to­rius Min­dau­gas Ta­mo­šiū­nas su­kū­rė po­pu­lia­rią dai­ną „Vai­ki­nas nuo Kra­žan­tės“. Žu­vu­sio ka­rio at­mi­ni­mui nuo 1974 m. kas­met ren­gia­mas bė­gi­mas „Graužikai–Kelmė“.

Ko­kia is­to­ri­ja įkvė­pė poe­tą ir kom­po­zi­to­rių su­kur­ti dai­ną?

Va­žiuo­ja­me į Kel­mę. Čia, Kel­mės ka­pi­nė­se, am­ži­no­jo poil­sio at­gu­lė V. Rim­kus su tė­vais, gy­ve­na jo se­suo Jad­vy­ga. Gim­tų­jų na­mų Gi­nei­kių kai­me ne­bė­ra – nu­grio­vė me­lio­ra­ci­ja. Grau­ži­kų aš­tuon­me­tė mo­kyk­la, ku­rią bai­gė V. Rim­kus, už­da­ry­ta 1994 me­tais.

Pir­miau­sia su­ka­me pas kel­miš­kį spor­to is­to­ri­jos en­tu­zias­tą, žur­na­lis­tą Kęs­tu­tį Lu­ko­šių, bė­gi­mo Grau­ži­kai-Kel­mė ini­cia­to­rių, su­kau­pu­sį V. Rim­kaus biog­ra­fi­ją.

K. Lu­ko­šius pa­si­tin­ka su kal­nu seg­tu­vų. Me­džia­gą so­viet­me­čiu apie V. Rim­kų rin­ko mo­kyk­los. Seg­tu­vuo­se, al­bu­muo­se – ne tik gy­ve­ni­mo mo­men­tai, bet ir K. Lu­ko­šiaus kruopš­čiai su­re­gist­ruo­ta vi­sų bė­gi­mų Grau­ži­kai-Kel­mė sta­tis­ti­ka.

V. Rim­kaus biog­ra­fi­ja trum­pa. Gi­mė 1949 me­tų sau­sio 4 die­ną Gi­nei­kių kai­me. Nus­ken­do 1969 me­tų lapk­ri­čio 2 die­ną Ry­go­je. Vi­du­ri­nis vai­kas šei­mo­je, vie­nin­te­lis sū­nus.

Bai­gė Grau­ži­kų aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą, Vieš­vi­lės 9-osios vi­du­ri­nės kai­mo pro­fe­si­nę tech­ni­kos mo­kyk­lą: ant jos 1980 me­tais bu­vo ati­deng­ta at­mi­ni­mo len­ta.

Į so­vie­ti­nę ka­riuo­me­nę pa­šauk­tas 1968 me­tais, tar­na­vo Ka­li­ning­ra­de. Į na­mus tu­rė­jo grįž­ti 1970 me­tų pa­va­sa­rį.

Nus­ken­do dvie­se

1969 me­tų me­tų lapk­ri­čio 2-osios po­tvy­nis ir ura­ga­nas įvar­di­ja­mas pa­vo­jin­giau­siu XX am­žiu­je Ry­go­je. Nors laik­raš­tis „Pa­dom­ju Lat­vi­ja“ lapk­ri­čio 1–3 die­noms ža­dė­jo: „De­be­suo­ta su pra­gied­ru­liais. Vie­to­mis kri­tu­liai. Oro tem­pe­ra­tū­ra die­ną ir nak­tį apie 0.“

Nak­tį, įsi­smar­ka­vus sti­chi­jai, vė­jo stip­ru­mas sie­kė 12 ba­lų, ban­gos iš Ry­gos įlan­kos at­si­ri­to iki Dau­gu­vos, van­dens ly­gis pa­ki­lo iki 2 met­rų 14 cen­ti­met­rų.

Van­duo už­lie­jo šim­tus gy­ve­na­mų­jų na­mų, ga­myk­lų, par­duo­tu­vių. Ura­ga­ni­nis vė­jas ro­vė me­džius, pa­žei­dė ry­šius, ke­lius. Van­duo už­tvin­dė ir Vėj­zak­sa­lą – Vė­jo zui­kių sa­lą. Į sti­chi­jos gniauž­tus pa­te­kę žmo­nės gel­bė­jo­si lip­da­mi ant sto­gų.

Į pa­vo­jų bu­vo iš­siųs­ti ka­riai. Tarp jų – V. Rim­kus.

„Plau­kio­jan­čio šar­vuo­to­jo trans­por­te­rio vai­ruo­to­jas ei­li­nis V. Rim­kus pir­miau­sia at­vy­ko į po­tvy­nio vie­tą. Pa­de­monst­ra­vęs di­de­lį meist­riš­ku­mą, jis iš­ve­žė iš už­tvin­dy­tos sa­los dau­giau kaip 30 mo­te­rų ir vai­kų. Per tre­tį­jį rei­są šar­vuo­tas trans­por­te­ris at­si­tren­kė į po­van­de­ni­nę kliū­tį ir ėmė skęs­ti. Gel­bė­da­mas į ne­lai­mę pa­te­ku­sius žmo­nes, ei­li­nis Rim­kus žu­vo, at­li­kęs sa­vo tar­ny­bi­nę ir pa­trio­ti­nę pa­rei­gą“, – ra­šė va­do­vy­bė raš­te, pri­sta­ty­da­ma V. Rim­kų vy­riau­sy­bi­niam ap­do­va­no­ji­mui.

V. Rim­kus bu­vo ap­do­va­no­tas Rau­do­no­sios žvaigž­dės or­di­nu.

Ano me­to spau­do­je ne kar­tą ra­šy­ta apie V. Rim­kų. K. Lu­ko­šius sa­ko, kad pir­ma­sis straips­nis bu­vo pub­li­kuo­tas Pa­bal­ti­jo ka­ri­nės apy­gar­dos dien­raš­ty­je „Za ro­di­nu“. Juo re­mian­tis, pri­žiū­rint cen­zū­rai, pub­li­kuo­ti ir vė­les­ni straips­niai.

„Ka­rei­vio žyg­dar­bis“, „Vai­ki­nas nuo Kra­žan­tės“, „Pas­ku­ti­nis rei­sas“ – tai vis V. Rim­kaus is­to­ri­ja.

„Ma­ši­na ėmė skęs­ti. Pra­vir­ko vai­kai. Į ava­ri­jos vie­tą at­sku­bė­jo ne­to­lie­se bu­vę trans­por­te­riai. Sto­vė­da­mas iki krū­ti­nės van­de­ny­je, Rim­kus per­da­vė per liu­ką vai­kus ei­li­niams Oniš­ču­kui ir Vait­kui, o pa­ts puo­lė gel­bė­ti li­ku­sių ke­lei­vių. Net­ru­kus jiems pa­vo­jus jau ne­beg­rė­sė. Ir čia Rim­kus pa­ste­bė­jo, kad van­de­ny­je dar li­ko mer­gai­tė, ku­rią sro­vė grei­tai ne­ša į ša­lį. Vla­das puo­lė prie jos. Prip­lau­kė, no­rė­jo pa­dė­ti, bet jė­gos iš­se­ko. Jis žu­vo kar­tu su ta, ku­rią ban­dė iš­gel­bė­ti“, – teks­tą iš dien­raš­čio „Za ro­di­nu“ per­si­spaus­di­no „Kom­jau­ni­mo tie­sa“.

Ar tik­ro­ji is­to­ri­ja ski­ria­si nuo ofi­cia­lio­sios?

1969 me­tų ru­de­nį ar­tė­jo Spa­lio re­vo­liu­ci­jos me­ti­nės. V. Rim­kaus da­li­nys iš Ka­li­ning­ra­do į Ry­gą bu­vo per­vež­tas pa­ra­dui. Ne­ti­kė­tai ki­lus ne­lai­mei, ka­riai ne­tu­rė­jo nie­ko, kas pa­dė­tų ko­vo­ti su sti­chi­ja.

„Juos iš­siun­tė į mir­tį“, – sa­ko K. Lu­ko­šius.

V. Rim­kaus se­suo J. Skud­rie­nė pa­ma­žu at­gai­vi­na pri­si­mi­ni­mus. Daug kas iš­si­try­nė – ki­tą­met nuo bro­lio žū­ties bus praė­ję 50 me­tų.

Se­suo mo­kė­si Vil­niu­je, kai ga­vo te­leg­ra­mą, jog bro­lio ne­bė­ra.

„Į pa­ra­dą Spa­lio šven­tėms juos ve­žė pro Ty­tu­vė­nus. Sto­vė­jo va­lan­dą ar dvi, bu­vo ga­li­ma su­si­tik­ti, bet tais lai­kais ne­bu­vo te­le­fo­no – nė lai­di­nio. Bu­vo pa­si­li­pę ant va­go­no pa­žiū­rė­ti į Kel­mės baž­ny­čią. Po ke­lio­nės iš Ry­gos bū­tų grį­žęs ato­sto­gų. Drau­gai pa­skui kal­bė­jo, kad no­rė­jo pa­da­ry­ti siurp­ri­zą, nie­ko ne­ra­šė apie ato­sto­gas. Grį­žo ki­taip...“

Kaip klos­tė­si lem­tin­gos aki­mir­kos, Rim­kai ži­no­jo tiek, kiek pa­sa­ko­jo žu­vu­sio­sios tė­vai, kar­tu tar­na­vę ka­riai. Se­suo ga­ba­liu­kais dė­lio­ja įvy­kius.

Ki­lo aud­ra. Ka­riai ne­tu­rė­jo nei gel­bė­ji­mo­si lie­me­nių, nei gel­bė­ji­mo ra­tų. Nu­va­rė gel­bė­ti, o Vla­das plauk­ti ge­rai ne­mo­kė­jo. Kai ma­ši­na už­kliu­vo už me­ta­li­nio vamz­džio po van­de­niu, jis dar ban­dė kaž­ką da­ry­ti, kad ją pa­kel­tų. Ta mer­gai­tė, plauk­da­ma pro ša­lį, grie­bė už dir­žo ir per­me­tė aukš­tiel­nin­ką. Vie­nas vy­ru­kas, ka­rei­vis, šo­ko gel­bė­ti, bet ban­go­se, aud­ro­je pa­si­me­tė. Gal­vo­jo, gal jau kran­te, gal iš­plau­kė? Kai vi­si su­si­rin­ko, paaiš­kė­jo: žmo­gaus nė­ra.

Šei­mos su­si­ti­ko

V. Rim­kus bu­vo pa­šar­vo­tas Kel­mės dva­re – tuo­met Kel­mės paukš­ti­nin­kys­tės ta­ry­bi­nio ūkio kon­to­ro­je. Port­re­tą lai­do­tu­vėms nu­pie­šė kel­miš­kė dai­li­nin­kė Ire­na Sa­bai­tie­nė.

Ka­ri­nio ko­mi­sa­ria­to or­ga­ni­zuo­to­se lai­do­tu­vė­se da­ly­va­vo ko­ne vi­sa Kel­mė. Ka­riai iš­šo­vė sal­ves.

Nors lai­do­tu­vės bu­vo di­džiu­lės ir iš­kil­min­gos, K. Lu­ko­šiui iki šiol keis­ta, kad kars­te V. Rim­kus gu­lė­jo ne su pa­ra­di­ne, o dar­bi­ne uni­for­ma.

„Jau­nys­tę Ta­vo švel­nią, tau­rią už­lie­jo Dau­gu­vos ban­gos srau­nios“, – iš­kal­ta pa­mink­le.

Pa­na­šiu lai­ku Ry­go­je ar­ti­mie­ji at­si­svei­ki­no su aš­tuo­nio­lik­me­te Iri­na Ti­mo­fe­je­va. Iš Ry­gos at­ke­lia­vu­sio­se nuo­trau­ko­se bal­ta­me kars­te gu­li bal­tais rū­bais pa­puoš­ta jau­nu­tė mer­gi­na. Iri­nos tė­vai ir jau­nes­nė se­suo Liu­da bu­vo iš­gel­bė­ti.

Vie­ną die­ną Rim­kų na­mus pa­sie­kė laiš­kas iš Ry­gos. Ra­šė nu­sken­du­sios mer­gai­tės šei­ma. Juos bu­vo pa­sie­ku­sios kal­bos, esą Rim­kai pyks­ta, kad mer­gai­tė kal­ta dėl Vla­do mir­ties. Iš tie­sų nie­kas nie­ko ne­kal­ti­no, kal­tų neieš­ko­jo. Šei­mos drau­giš­kai su­si­ti­ko, lan­kė ka­pus Kel­mė­je ir Ry­go­je. Tik bė­gant lai­kui bend­ra­vi­mas nu­trū­ko.

Apau­go le­gen­do­mis

K. Lu­ko­šius į so­vie­ti­nę ar­mi­ją išė­jo 1969 me­tų lapk­ri­čio 15 die­ną, praė­jus try­li­kai die­nų nuo V. Rim­kaus žū­ties. Kai nu­va­žia­vo į tar­ny­bos vie­tą Ry­go­je, apie žu­vu­sį ka­rį kal­bė­jo vi­si.

Į Rim­kų į na­mus vis su­kda­vo sve­čiai: ka­riai, žur­na­lis­tai – net iš Mask­vos.

Poe­tas Juo­zas Nek­ro­šius pa­ra­šė ei­lė­raš­tį „Vai­ki­nas nuo Kra­žan­tės“, kom­po­zi­to­rius Min­dau­gas Ta­mo­šiū­nas su­kū­rė mu­zi­ką.

1973 me­tais vy­ku­sia­me šeš­ta­ja­me „Vil­niaus bokš­tų“ kon­kur­se dai­ną „Vai­ki­nas nuo Kra­žan­tės“ at­li­ko Arū­nas Dik­čius. Tais pa­čiais me­tais Ry­go­je plokš­te­lių fir­ma „Me­lo­di­ja“ iš­lei­do plokš­te­lę, jo­je „Vai­ki­ną nuo Kra­žan­tės“ įdai­na­vo Vy­tau­tas Pet­ru­šo­nis su M. Ta­mo­šiū­no va­do­vau­ja­mu an­samb­liu „Ok­ta­va“.

„Ka­rei­vi, ta­vo Kra­žan­tė vin­giuo­ja lau­kais, pie­vo­se žy­di ra­mu­nės, o mer­gai­tė, ku­rią tu iš­gel­bė­jai Ry­go­je, po­tvy­nio me­tu, jau at­šo­ko ves­tu­ves. Jau­na­ve­džiai ant ta­vo ka­po pa­dė­jo ves­tu­vi­nių gė­lių puokš­tę“, – šiais žo­džiais pra­si­de­da dai­na.

„Ji nu­sken­do. Ves­tu­vių ir gė­lių ne­bu­vo. Gė­lių ant ka­po pa­dė­jo at­va­žia­vu­si šei­ma“, – le­gen­dą iš­sklai­do J. Skud­rie­nė. Mo­te­ris sa­ko, kad vy­res­nie­ji iki šiol pri­si­me­na dai­ną: Kel­mės ka­pi­nė­se priė­jęs žmo­gus jos tei­ra­vo­si, ar tik­rai mer­gi­na pa­dė­jo ves­tu­vi­nę puokš­tę.

„Į pa­gal­bą, ka­ry, vis­ką mes­ti tu­ri ir pa­mirš­ti Kra­žan­tę, o klas­tin­ga ban­ga ruo­šias vis­ką nu­šluo­ti, lai­ky­kis, ser­žan­te!“ – su­ri­ma­vo poe­tas.

K. Lu­ko­šius J. Nek­ro­šiaus yra klau­sęs, ko­dėl dai­no­je at­si­ra­do žo­džiai „ser­žan­tas“. Poe­tas paaiš­ki­nęs, jog taip ge­riau skam­ba.

Iš tie­sų V. Rim­kus žu­vo bū­da­mas ei­li­nis. Vė­les­niuo­se straips­niuo­se ra­šo­ma, jog dar prieš po­tvy­nį bu­vo ra­por­tas dėl ser­žan­to laips­nio su­tei­ki­mo. Pa­sak K. Lu­ko­šiaus, po mir­ties V. Rim­kui bu­vo su­teik­tas jef­rei­to­riaus laips­nis.

So­viet­me­čio straips­niuo­se pa­brė­žia­mas kom­jau­nuo­liš­kas V. Rim­kaus gy­ve­ni­mas. Lie­tu­vos LKJS CK biu­ro nu­ta­ri­mu jo pa­var­dė bu­vo įra­šy­ta į LLKJS CK Gar­bės kny­gą.

„To­kį ap­do­va­no­ji­mą ga­vo tė­vai už vai­ko žū­tį“, – K. Lu­ko­šius ro­do kny­gu­tę rau­do­nais vir­še­liais. Ži­nia, kad sū­naus pa­var­dė įra­šy­ta į LLKJS CK Gar­bės kny­gą, pa­sie­kė 1979 me­tais.

„Pa­mink­li­nis ak­muo su dvi­de­šimt­me­čio at­vaiz­du Kel­mės ka­pi­nė­se, per­mir­kęs, at­si­kli­ja­vu­siais vir­še­liais kom­jau­ni­mo bi­lie­tas, šven­tai sau­go­mas pio­nie­rių, dre­ban­čios mo­ti­nos ran­kos, lai­kan­čios rau­do­ną or­di­no kny­ge­lę... Ne, mie­las skai­ty­to­jau, tai ne le­gen­da“, – ra­šy­ta straips­ny­je „Vai­ki­nas nuo Kra­žan­tės“.

Tik­ro­ji is­to­ri­ja bu­vo ki­to­kia.

„Bi­lie­to ne­tu­rė­jo, mo­kyk­lo­je ne­bu­vo kom­jau­nuo­lis“, – sa­ko J. Skud­rie­nė.

K. Lu­ko­šiaus tei­gi­mu, po ne­lai­mės Pa­bal­ti­jo ka­ri­nė apy­gar­da Ry­go­je pa­skam­bi­no į Kel­mės par­ti­jos ko­mi­te­tą, kom­jau­ni­mą. Bi­lie­tas bu­vo per pa­rą su­tvar­ky­tas ir dar į Ry­gą nu­vež­tas. Taip V. Rim­kus ta­po kom­jau­nuo­liu.

Al­bu­me apie ka­rį ties įra­šu „Kom­jau­nuo­liš­ki me­tai“ bu­vo įkli­juo­ta V. Rim­kaus vai­kys­tės nuo­trau­ka.

Bė­gi­mas – pa­gerb­ti

1974 me­tais, pra­bė­gus 5 me­tams nuo ka­rio žū­ties, K. Lu­ko­šius pa­siū­lė tuo­me­čiam Kel­mės kom­jau­ni­mo ko­mi­te­to pir­ma­jam sek­re­to­riui A. Stam­bu­rui or­ga­ni­zuo­ti bė­gi­mą ka­riui pa­gerb­ti. Ga­vo ir su­ti­ki­mą, ir prie­kaiš­tų, kai Šiau­lių dai­lės par­duo­tu­vė­je tau­rę nu­pir­ko net už 120 rub­lių. Da­bar ši tau­rė yra Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­je.

Pir­ma­ja­me bė­gi­me da­ly­va­vo 40 bė­gi­kų: K. Lu­ko­šius iš­sau­go­jo pir­mo­jo bė­gi­kų de­šim­tu­ko au­tog­ra­fus. Su­kau­pė ir iš­sa­mią vi­sų bė­gi­mų sta­tis­ti­ką.

Kai pra­si­dė­jo Są­jū­dis, K. Lu­ko­šius ga­vo pa­sta­bą, kam gar­bi­nąs ru­sų ka­rei­vį. Paaiš­ki­no, kad tai – žmo­gus, iš­gel­bė­jęs apie 30 gy­vy­bių. Pen­ke­rius me­tus (1992–1996 me­tais) bė­gi­mas ne­vy­ko, 1997 me­tais tra­di­ci­ja vėl grį­žo.

Per de­šimt­me­čius kei­tė­si ir tra­sos, ir ki­lo­met­ra­žai. Bė­gi­me yra bė­gę 3 066 da­ly­viai, tarp jų leng­vo­sios at­le­ti­kos gar­se­ny­bės Pra­nas Šau­či­ko­vas, Pet­ras Ši­mo­nė­lis, Min­dau­gas Din­da, Ro­mas Sau­sai­tis, Vy­tau­tas Ežers­kis, Adol­fas Kri­ži­naus­kas, Min­dau­gas Pukš­tas, Min­dau­gas Nor­bu­tas, Jus­ti­nas Ber­žans­kis, Val­das Za­pols­kas, Va­len­ti­na Ežers­kie­nė, Eg­lė Bal­čiū­nai­tė.

Šie­met vyks 40-asis bė­gi­mas.

Li­ko lau­ki­mo jaus­mas

„Jau­čiu, kaž­kas at­si­tiks, kai išei­siu į ar­mi­ją. Ar ne­bus ka­ras?“ – prieš šau­ki­mą į ar­mi­ją vis svars­tė V. Rim­kus. J. Skud­rie­nė pri­si­me­na, kad tuo lai­ku nuo tre­jų iki dve­jų me­tų su­trum­pė­jo tar­ny­bos lai­kas. Ma­nė, kad čia ir bus bro­lio nu­jau­ti­mas. Bet nuo­jau­ta iš­si­pil­dė vė­liau.

„Kar­tais žmo­nės iš ka­ro grįž­ta. O jis ne­grį­žo.“

V. Rim­kaus tė­vai sun­kiai iš­gy­ve­no ne­tek­tį. Pa­dė­jo tik tai, kad jau­nuo­lio be­veik dve­jus me­tus ne­buvo na­muo­se. Taip ir li­ko lau­ki­mo grįž­tant jaus­mas.

Lai­kas, sa­ko J. Skud­rie­nė, emo­ci­jas tru­pu­tį pri­blė­si­na, bet pri­si­mi­ni­mai lie­ka.

„Bu­vo vy­res­nis, ma­ne už­sto­da­vo, kai rei­kė­da­vo. Ap­si­peš­da­vo­me, vis­ko bu­vo. Prie hu­mo­ro, ge­ro cha­rak­te­rio, nie­ka­da neat­si­sa­kys, jei žmo­gui pa­dė­ti rei­kė­jo. Bu­vo la­bai, la­bai pa­slau­gus. Vis pa­skai­čiuo­ju, kiek jam bū­tų me­tų. Gal­vo­ju, ko­kia šei­ma bū­tų su­si­klos­čiu­si?“

Ki­tų me­tų sau­sį V. Rim­kui bū­tų su­ka­kę sep­ty­nias­de­šimt.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr. ir repr.

Vla­das Rim­kus žu­vo bū­da­mas 20-ies, Ry­gos po­tvy­nio me­tu iš­gel­bė­jęs apie 30 žmo­nių.

Su Vla­du Rim­ku­mi kar­tu nu­sken­du­si ry­gie­tė Iri­na Ti­mo­fe­je­va.

Dai­li­nin­ko V. M. Na­za­ru­ko pie­ši­nys „Vla­do Rim­kaus žyg­dar­bis“. „Jis sa­vęs ne­gai­lė­jo, nors per­kū­ni­ja tran­kės, ma­tė žmo­nės, jis ėjo su mer­gai­te ant ran­kų“, – dai­nuo­ja­ma dai­no­je „Vai­ki­nas nuo Kra­žan­tės“.

Vla­das Rim­kus prie šar­vuo­to­jo trans­por­te­rio.

1973 me­tais iš­leis­to­je kom­po­zi­to­riaus Min­dau­go Ta­mo­šiū­no ir so­lis­to Vy­tau­to Pet­ru­šo­nio plokš­te­lė­je pir­mo­ji įra­šy­ta dai­na – „Vai­ki­nas nuo Kra­žan­tės“ (žo­džiai J. Nek­ro­šiaus).

Vla­do Rim­kaus po­rtre­tą lai­do­tu­vėms nu­pie­šė kel­miš­kė dai­li­nin­kė Ire­na Sa­bai­tie­nė.

Kęs­tu­tis Lu­ko­šius ma­no, kad bė­gi­mui Grau­ži­kai-Kel­mė tu­rė­tų bū­ti ski­ria­mas di­des­nis dė­me­sys, nes V. Rim­kaus poel­gis – žmo­nių gel­bė­ji­mas – vi­sais lai­kais yra ver­ty­bė.

Vla­do Rim­kaus šei­ma: ma­ma Liud­vi­ka, se­suo Jad­vy­ga ir tė­vas Jo­nas skai­to iš Ry­gos gau­tą laiš­ką. Ši nuo­trau­ka 1970 me­tais bu­vo pub­li­kuo­ta žur­na­le „Švy­tu­rys“ prie Lai­mo­no Ta­pi­no straips­nio „Pas­ku­ti­nis rei­sas“.

Vla­das Rim­kus su tė­vais pa­lai­do­tas Kel­mės ka­pi­nė­se.

Jad­vy­ga Skud­rie­nė pri­si­me­na bro­lio nuo­jau­tą, kad kaž­kas at­si­tiks, kai jis išeis į ar­mi­ją.