
Naujausios
Vaikams trūksta teigiamo pavyzdžio
Šiaulių „Ringuvos“ specialiosios mokyklos specialioji pedagogė Dalia Stankevičienė mokytojauja 33 metus. Kiekvieną savaitę ją su auklėtiniais gali pamatyti įvairiuose miesto renginiuose. Tarptautinės vaikų gynimo dienos išvakarėse mokytoja neabejojo: dalykų, nuo kurių reikia ginti vaikus daugėja.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Nemuštruoja – kalbasi
„Kur eisime šiandien?“, – klausimas, kurį Daliai Stankevičienei auklėtiniai užduoda bene dažniausiai. Istorijos ir biologijos mokytoja po pamokų dirba ne tik su „Ringuvoje“ besimokančiais, bet ir bendrabutyje gyvenančiais socialiai remtinų šeimų ir globos namų vaikais, šeštadieniais – su Šiaulių logopedinės mokyklos moksleiviais. Skaičiuoja darbui neretai skirianti 13 valandų per parą.
Mokytoja su mokiniais ir pramogauja, aktyviai žvalgydamasi jiems įdomių varžybų, parodų, koncertų. Vien šiemet jų aplankyta jau 58. „Pasaulis ne be gerų žmonių“, – sako ji apie šių renginių organizatorius, kurie 15 mokinių grupei dažnai dovanoja kvietimų.
Organizatoriai, matydami salėse vaikus, ne kartą mokytojos teiraujasi, kaip jai pavyko paauglius taip „išmuštruoti“?
„Nemuštruoju aš jų, – „Šiaulių kraštui“ sakė D. Stankevičienė. – Mes labai daug kalbamės. Kiekvienam išėjimui ruošiamės iš anksto kaip šventei: aptariame kokiai progai kokie rūbeliai geriau tiks, mergaitės šukuojasi, gražinasi. Tačiau turbūt labiausiai juos įkvepia mano pačios užsidegimas, noras kuo daugiau pamatyti, aplankyti, apkeliauti.“
Ar per tą norą nenukenčia šeima? Mokytoja neslepia, kad nukenčia: kol vaikai buvo maži, ją gelbėjo močiutė. Dabar sūnūs suaugę: 28-erių Tadas – medikas, baigia rezidentūrą Vilniuje, 24-erių Simas dirba banke Šiauliuose. Su jais vienintelę Daliai laisvą sekmadienį gali susirinkti drauge. Kur nors keliauja. „Va, praeitą savaitgalį Latvijoje, Dobelėje Alyvų žydėjimo šventėje buvome“, – šypsosi mokytoja.
Ekonominė situacija grėsminga ir vaikams
Smagu su mokytoja kalbėti apie vaikams rengiamas pramogas, tačiau medaus statinėje yra deguto šaukštas. Visas mokinių išvykas, koncertus riboja lėšų stygius. Mokinio krepšelis esąs labai kuklus.
Mokyklų varžymasis dėl to krepšelio, mokytojos nuomone, naudos neduoda.
„Specialių poreikių vaikai integruojami į bendrojo lavinimo mokyklas. Šios juos noriai priima, nes tai leidžia padidinti mokinių skaičių, surinkti daugiau krepšelių, tačiau apie vaikus nepagalvojama, – sako mokytoja. – Lygiuojamės į užsienį, girdamiesi integracija, tačiau Švedijoje, pati mačiau, su mokytojais dirba padėjėjai, skirti padėti būtent specialiųjų poreikių vaikams bendrose mokyklose. Pas mus tokių padėjėjų nėra. Daugiau dėmesio, pagalbos reikalaujantys vaikai paliekami plaukti pasroviui.“
D. Stankevičienė kalba ir apie sunkios ekonominės situacijos grėsmes vaikams. Socialiai remtinoms šeimoms mažėja pašalpos, joms tenka verstis vis sunkiau. „Kokie požymiai? Labai akivaizdūs – blusos, utėlės, kurias dabar tenka aptikti ilgakasių moksleivių plaukuose“, – atsidūsta mokytoja.
Auga paliktųjų karta
D. Stankevičienė mato, kad daugėja nusikalstančių vaikų, nenorinčių lankyti mokyklos ir iš viso mokytis. Kodėl? Nes auga paliktų vaikų karta.
„Nėra juos prižiūrinčių, galinčių teigiama linkme nukreipti suaugusiųjų. Vaikai neturi pavyzdžiu tinkamų būti tėvų. Juk tėvai išvažiuoja dirbti į užsienį, vaikus palikę gyvenime nepatyrusiems vyresniems jų broliams, seserims arba močiutėms, kurių paaugliai dažnai neklauso.
Vaikai nemato tikslo mokytis, nes patys ruošiasi išvažiuoti į užsienį, kur dirbdami nekvalifikuotą darbą tikisi uždirbti daugiau nei uždirbtų čia, gavę išsilavinimą“, – priežastis vardina mokytoja.
Jos manymu, tėvai, kad ir kokie jie būtų, reikalingi kiekvienam vaikui: „Matau pagal savo auklėtinius: pyksta ant netikėlių tėvų, bet draudžia kitiems blogai apie juos kalbėti.“
Yra ir kitokių pavyzdžių. „Prieš dvejus metus mamai grąžinta globos namuose augusi 17-metė, mūsų mokyklos mokinė. Dabar savaitgaliais nenori grįžti pas mamą. Pabėga, sako sėdinti per naktį parke ant suoliuko, o juk tai pavojinga panelei. Neranda jos bendros kalbos. Taigi, ir grąžinimas tėvams ne visuomet vaikui gali būti naudingas“, – sako D. Stankevičienė.
Čia pat mokytoja prasitaria nelikusi abejinga ir Garliavos mergaitės istorijai. Labiausiai D. Stankevičienė nerimauja dėl traumuojamos mergaitės: „Aš visuomet esu už tai, kad vaikas būtų su mama, bet kartais reikia įsiklausyti ir išgirsti patį vaiką, jo norus, ypač, jei šis yra vyresnis.“
Jauni specialistai nebeįdeda „dūšios“
Mokytojos manymu, vaikų nebegirdi ne tik jų tėvai.
„Kai aš stojau į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą, konkursas į specialiųjų pedagogų, logopedų specialybę buvo 8 žmonės į vietą. Stojome, nes jutome pašaukimą tam dalykui, specialybė buvo prestižinė, – prisimena mokytoja. – O dabar kiek studentų, būsimų pedagogų ateina atlikti praktikos, vos vienas kitas įdeda „dūšią“. Dauguma dirba atmestinai, atėję pasako, kad dirbti šio darbo ateityje nenorės. Jiems tik reikia diplomo. Gavę jau planuoja išvažiuoti į užsienį“.
Iš dalies mokytoja sako suprantanti jaunų specialistų nusivylimą: algos mokytojams mažėja, už būrelius papildomai nemokama, dauguma būrelių iš viso uždaroma.
„Man baisu, kad nebelieka nemokamų vasaros stovyklų. Pati jose esu dirbusi, tai – vaikų užimtumas. Neturėdami ką veikti, neprižiūrimi dirbančių tėvų vasarą vaikai tampa gatvės vaikais. Neturi nei ko, nei iš ko mokytis“, – apgailestauja mokytoja.
Pavojų vaikams – kiekviename žingsnyje
Nuo ko dar reikia ginti vaikus? „Na, alkoholio mūsų mokyklos auklėtiniai neįperka, su narkotikais dėl tos pačios priežasties bėdų neturime, bet cigarečių „susiveikia“. Tarp mergaičių ypač aktuali klystkelių tema, juk dauguma užaugo daugiavaikėse šeimose, kur kiekvienas vaikas – vis nuo kito tėvo“, – sako D. Stankevičienė.
Vaikai, mokytojos žodžiais, dėl įtampos, aplinkos įtakos darosi piktesni, užgaulūs, pavydūs. „Šiuolaikinių filmukų personažai tik mušasi, šaudosi, kraujas taškosi. Kokios publicistinės laidos rodomos vakarais, vaikams prieinamu laiku? Daugiausia – kriminalinės, kupinos keiksmažodžių, agresijos, vulgarumo“, – stebisi mokytoja.
Svarbiausia – meilė
Statistiškai, Lietuvos tėvai su vaikais bendrauja vidutiniškai 7 minutes per dieną. Tai, D. Stankevičienės manymu, – didžiausia kliūtis, neleidžianti išvengti arba laiku pastebėti rimtų problemų.
Mokytoja sako, kad svarbiausia, kas padeda tinkamai auklėti vaikus – meilė. Ir ne tik tėvų.
„Mūsų, vyresnių mokytojų karta, dabar, rodos, esame lyg iš dangaus nukritę. Mes ir uogienes savo mokiniams nešam, ir arbatas verdam, ir su jais per pertraukas šnekučiuojamės, – pasakoja mokytoja. – Mano sūnūs nuo mažens žinojo, jei atsiranda jiems nebereikalingas daiktas, kažką išaugo, neša man, sako: nunešk „savo“ vaikams“, turėdami omenyje mano auklėtinius.“
Daugiau dėmesio, pagalbos reikalaujantys vaikai paliekami plaukti pasroviui.“
Jono TAMULIO nuotr.
BENDRAVIMAS: Artimiausia mokytojos Dalios Stankevičienės su mokiniais planuojama kelionė – į Kauno zoologijos sodą. „Nepamirškite pasiimti striukių“, – rūpestingai primena mokytoja.
MOKYTOJA: 56-erių mokytoja Dalia Stankevičienė dažnai su savo auklėtiniais lanko parodas, varžybas, įvairius renginius, keliauja. Mokytoja už tai dėkinga renginių organizatoriams, kurie duoda kvietimų.