Vaikams reikia gyvo bendravimo

Artūro STAPONKAUS nuotr.
„Rasos“ progimnazijoje Julija Miniotaitė moko savo pirmosios pradinukų laidos ketvirtokus ir pradėjo lietuvių kalbą dėstyti pirmokams, kurie mokosi pagal eksperimentinį visos dienos mokyklos modelį.
Pradinių klasių mokytoja Julija Miniotaitė – jaunųjų mokytojų kartos atstovė. Šiaulių „Rasos“ progimnazijoje ji ugdo pirmąją savo mokinių laidą. „Noriu, kad jie augtų laimingi žmonės“, – sako mokytoja.

Į pedagogines studijas – iš pašaukimo

„Aš esu iš tų žmonių, kurie nuolat yra apsupti vaikų, dar dešimtoje klasėje būdama, kai su mama kalbėdavomės, kuo noriu būti, sakydavau, jog noriu dirbti su vaikais, dar nė nelabai įsivaizduodama, ar būsiu darželio auklėtoja, ar mokytoja, – pasakoja Julija Miniotaitė, klausiama, kodėl rinkosi mokytojo profesiją? – Stojau studijuoti ne ten, kur priims, o tvirtai žinodama, kuo noriu būti.“

Pati kilusi iš Kėdainių. Rinkosi studijas Šiaulių universitete, nes čia buvo norimos specialybės bakalauro studijos – pradinio ugdymo pedagogikos ir ikimokyklinio ugdymo. Šiaulių universitete įgijo ir vaiko teisių apsaugos vadybos magistro laipsnį.

Studijuodama pradėjo dirbti su pačiais mažiausiais – vienerių-dvejų metų lopšelinukais.

„Mano karjera prasidėjo nuo darželio, bet giliai širdyje vis kirbėjo, jog noriu dirbti mokytoja, – sako J. Miniotaitė. – Bet tada mokytojų dar netrūko, laisvų darbo vietų nebuvo daug, todėl kai sužinojau, kad „Rasos“ progimnazijoje bus pradinių klasių mokytojo atranka, pamėginau laimę. Ir štai penkti metai dirbu mokykloje. Savo ketvirtokus mokau nuo pirmosios klasės. Tai mano pirmoji laida.“

Pradžia nebuvo lengva, nes pirmuosius mokytojavimo metus teko pradėti nuo ketvirtokų, pakeisti jų buvusią mokytoją. Be to, pradėjo dirbti ne nuo mokslo metų pradžios.

„Ir man, ir mokiniams buvo didelis stresas. Jiems pasikeitė mokytoja, o man po lopšelinukų iš karto tekę ketvirtokai – dešimtmečiai-vienuolikmečiai – atrodė jau dideli žmonės“, – pasidalija pirmųjų metų mokykloje įspūdžiu.

„Tie pirmieji metai buvo adaptacijos metai, – teigia mokytoja. – Kitais metais gavau savo vaikus, su jais kartu ir augame nuo pirmos klasės. Niekada nesitikėjau, kad toks stiprus ryšys gali atsirasti tarp suaugusio žmogaus ir vaikų.“

Kokie vaikai auga

Ar užtenka jaunam pedagogui žinių, kurias suteikia universitetas?

„Visaip būna, – pasidalija J. Miniotaitė. – Ypač pirmaisiais darbo mėnesiais kilo dvejonių, ką aš čia veikiu, galbūt kažko nesugebu, gal universitete įgytų žinių nepakanka? Bet manau, jog visiems, tik pradėjusiems dirbti ar atėjusiems į naują darbo vietą ir keičiantiems darbo specifiką, būna sudėtinga. Universitetas pakankamai žinių suteikia, viskas priklauso nuo to, kiek pats žinių nori pasiimti.“

Kokie yra mūsų vaikai? Kuo ši karta išskirtinė?

J. Miniotaitė svarsto, jog kiekviena auganti karta yra ir vis kitokia – tam įtakos turi sparčiai besikeičiančios technologijos ir aplinka. Bet vaikas visais laikais žaidė ir visais laikais jam reikėjo meilės, šilumos.

„Žiūrėkit, mergaitės, kaip šokinėjo per gumytes, taip šokinėja. Žaidimai panašūs išlieka, netgi tarpusavio kalbos panašios“, – sako ji, prisimindama ir savo vaikystės metus.

„Į vaiką aš žiūriu, kaip į žmogų, nekalbu su juo, kaip su mažesniu. Pirmokai dar nustemba, kai į juos kreipiuosi, pabrėždama, jog jie – žmonės, o ketvirtokai jau jaučiasi suaugę, jie viską supranta, su jais tariamės, ne griežtos taisyklės veikia, o susitarimas“, – pabrėžia mokytoja.

„Vaikai naudojasi socialiniais tinklais, jie yra įsitraukę į išmaniųjų telefonų pasaulį. Bet mes dėl tų dalykų sutariame ir mokykloje tai netrukdo, surenkame telefonus – jie mums nereikalingi, kol esame mokykloje“, – teigia mokytoja.

Ji pasidalija, jog dabar vaikai yra labai įnikę į „tiktokus“ – socialinio tinklo vaizdo programėlę, pagal kurią ne tik vaikai, bet ir suaugusieji kuria videofilmukus, kelia juos į internetą, žiūri, renka „patiktukus“.

„Aš pati tik pernai su tuo susipažinau, man irgi buvo naujiena, – prisipažįsta. – Kai kas sukėlė ir rūpestį, nes kai kurie videofilmai – ne pradinukų amžiui. Su tėvais aptarėme, kol tai neišaugo į kokią didesnę bėdą.“

Nors dabartinė karta vadinama internetine karta, mokytoja pabrėžia, jog vaikams reikia gyvo bendravimo.

„Reikia kontakto, prisilietimo, šilumos, lygiai taip pat, kaip mums to reikėjo, kai augome, – sako J. Miniotaitė. – Žiūrėdama į vaiką galiu pasakyti, kuris gauna pakankamai tėvų dėmesio, šilumos ir meilės, o kuriam to dėmesio trūksta. Kai yra pandemijos situacija, nebegalime daugiau laiko kartu praleisti po pamokų. O kol nebuvo jokių apribojimų, jokio karantino, kai kurie vaikai likdavo mokykloje po pamokų ir tris valandas. Bendraudavom, kalbėdavomės. Matai, kad vaikas dėl kažkokių priežasčių nenori eiti namo – gal ten niekas jo nelaukia, o gal niekas su juo namuose nepasikalba?“

Ji pastebi, kad dauguma tėvų domisi, kaip vaikams sekasi, nori ir pedagogo patarimų.

„Tėvai yra drąsūs, jie nebijo klausti, nebijo parašyti man laiško ar paskambinti, nėra barjero tarp tėvų ir mokytojo – esame lygiaverčiai partneriai, – teigia mokytoja. – Pirmokų troškimas mokytis yra žymiai didesnis, o su vyresniais sudėtingiau. Ypač jeigu nelabai sekasi, tai ir mažiau motyvacijos turi mokytis. Vaikų gebėjimai labai skirtingi – vieniems matematika geriau sekasi, kitiems lietuvių kalba. Yra ir enciklopedijas skaitančių, kartais pasako tokių dalykų, kurių nė aš nežinau. Dar kiti sportiniais gebėjimais išsiskiria. Aš džiaugiuosi, kai tėvams galiu pasakyti, kokioje srityje jų vaikas stiprus.“

Dalyvauja eksperimente

„Rasos“ progimnazija nuo šių mokslo metų diegia visos dienos mokyklos modelį, kuriame dalyvauja ir J. Miniotaitė. Šiemet surinktoje eksperimentinėje pirmokų klasėje dėsto lietuvių kalbą.

„Aš sakau, jog esu „mama“ savo ketvirtokams, o visos dienos mokykloje dirba daug „mamų“ – mokytojų, – palygina ji. – Vaikai čia užimti nuo 8 valandos iki 16 valandos, formalus ugdymas persipina su neformaliuoju ugdymu. Jeigu tas eksperimentas pasiteisins, tai būsime pirmoji tokia visos dienos mokykla mieste. Kiekvieno mokytojo braižas yra vis kitoks, o vaikai, pažindami daugiau mokytojų asmenybių ir jausdami jų įtaką, patys turi galimybę būti įvairiapusiškesni.“

24 mokiniai, surinkti į eksperimentinę klasę, pagal visos dienos mokyklos modelį. Apie rezultatus anksti kalbėti, nes, mokytojos žodžiais, pirmokui iš pradžių dar reikia suvokti, kas yra pamoka, kas yra mokykla ir kas yra mokinys?

„Reikia ir taisykles įvesti, ir susitarimų ieškoti, – pabrėžia J. Miniotaitė. – Labai įvairūs vaikai ateina į pirmąją klasę ir nevienodai pasirengę mokyklai. Vienas tik raides pažįsta, kitas ir skaityti moka, o kitas nelabai įsivaizduoja, nei kas yra mokykla, nei ką čia reikės daryti? Bet vaikai greitai viską pagauna, supranta ir orientuojasi. Mes patys svarstėme, kaip čia bus, kai juos mokys daug mokytojų, o jie labai greitai viską atsirinko, puikiai suprato, kas yra mokytojai, kas auklėtoja-kuratorė, į ką galima kreiptis vienokios ar kitokios pagalbos.“

Ar reikia ankstinti ugdymą

J. Miniotaitė pritartų svarstomam Seime sprendimui ankstinti priešmokyklinį ugdymą, kuris būtų taikomas vaikams nuo 5 metų, o pradinį – nuo 6 metų.

„Ankstinti ugdymą, mano manymu, yra gerai, nes yra labai įvairių šeimų, vaikų ankstyvojo ugdymo sąlygos nėra vienodos, – sako ji. – Vaikai iš socialiai jautrių šeimų turėtų užsiėmimą, ugdymą, kurio tėvai gal nesuteikia ar nenori suteikti, ar tiesiog neturi galimybių. Tik nežinia, kiek 5 metų vaikas yra pasirengęs atkeliauti į mokyklą?“

Akcentuoja, jog daug kas priklausys nuo mokytojo, nuo jo pasirengimo perteikti dalyko medžiagą tokiam mažam vaikui. Pasidalija patirtimi, jog net didesni pradinukai suole 45 minučių neišsėdi.

„Tai sugalvoji ir kokį žaidimą, ir mankštelę, ir ant žemės susėdę kalbamės ar net pagulime, – pasakoja mokytoja. – Aš manau, jog nebūtina suole sėdėti visą pamoką ir lauke galima veiklą organizuoti.“

Dabar Covid-19 pandemija keičia mokymosi sąlygas. Privertė perskirstyti mokinių srautus, pradinukai ir penktokai vieninteliai vis dar mokosi mokykloje, o ne nuotoliniu būdu.

„Tik dvi paralelinės klasės dabar yra viename koridoriuje, dirba mokytojas su veido kauke, vaikai – be kaukių, – pasidalija, kaip pandemija keičia ugdymo aplinką. – Jeigu mokytojas yra per du metrus nuo vaiko, gali dirbti ir be kaukės. Prisitaikėme ir prie viruso.“

Apie vaikų svajones

Mokytoja pasakoja, jeigu vaikus sujaudino koks įvykis, visada jį aptaria. Kai klasėje mokėsi specialiųjų poreikių mergaitė, vaikams iš pradžių sunku buvo suprasti, kodėl jai tenka lengvesnės užduotys.

„Aiškinomės, jog visi esame labai skirtingi, todėl skirtingai suprantame įvairius dalykus ir skirtingai gebame mokytis – suprato ir nebekilo klausimų,“ – prisimena mokytoja.

Vaikai noriai dalijasi ir savo svajonėmis.

„Visi nori pasipasakoti ir visi nori būti svarbūs ir yra mums svarbūs, – tikina mokytoja. – Jų svajonės nuo šeimos vertybių labai priklauso. Vienas svajoja apie naują telefoną, o kitas – kaip išvažiuos į kelionę su šeima. Trečias – kaip iškylaus su klase.“

„Kiek prisiliečiu prie vaikų, stengiuosi, jog jie būtų teisingi žmonės, gebantys suprasti vieni kitus, padėti vieni kitiems. Man svarbiausia, koks žmogus užaugs, – pabrėžia J. Miniotaitė. – Labiausia savo mokiniams linkiu būti laimingais, kad atrastų savo kelią, kaip aš atradau, ir gerai jaustųsi tame kelyje.“

Apie Šiaulius ir pinigus

Šiauliuose jaunoji mokytoja gyvena jau dešimt metų ir sako, jog per tą laiką Šiaulius prisijaukino.

„Šiauliuose susikūriau savo gyvenimą ir neįsivaizduoju, kad kitur galiu būti. Čia mano draugai, čia mano žmonės. Būna minčių, kad gal didesniame mieste smagiau, bet, kai išvažiuoju į tą didelį miestą, su malonumu grįžtu namo“, – teigia šiaulietė.

Tik pastebi, jog Šiauliuose mažėja jaunimo.

„Kai atvažiavau į Šiaulius, čia buvo labai daug jaunų žmonių, o dabar jaunų žmonių labai trūksta, – apgailestauja J. Miniotaitė. – 2010 metais atvažiavau studijuoti, tada studentų universitete buvo tiek, kad koridoriais eidami sunkiai prasilenkdavome, nebuvo vietos, kur atsisėsti. Labai gaila žiūrėti į ištuštėjusį universitetą. Todėl ir miestui trūksta jaunimo.“

Į pedagogines studijas norima pritraukti daugiau abiturientų, o ar jaunų mokytojų mato savo aplinkoje? Nuo kokios algos pradeda dirbti jaunasis mokytojas?

„Rasos“ progimnazijoje yra jaunų mokytojų, o šiaip jų trūksta. Norėtųsi daugiau jauno žmogaus energijos suteikti specialybei, – sako J. Miniotaitė. – O nuo kokios algos pradėjau, nė neatsimenu. Kiek turėjau pinigų, tiek užteko. Tėvai, jeigu reikėjo, pagelbėjo. Aš ne į pinigą žiūrėjau, o į darbą. Bet yra mokytojų, kaip ir apskritai žmonių, kurie skaičiuoja minutes, valandas ir kiek už jas sumokės ar nesumokės.“

„Tačiau aš dar neturiu šeimos – man lengviau, o tam, kuris turi šeimą, sudėtingiau. Bet su mano dabartiniu atlyginimu, manau, ir šeimą turint būtų galima gyventi, – svarsto J. Miniotaitė ir priduria: – Pinigų nesureikšminu, nėra jų per daug, bet ir netrūksta.“