Naujausios
„Šiaulių krašto“ apskritasis stalas
Vaikai klupdomi prie lietuvių kalbos egzamino
Gegužę, per gimtosios kalbos valstybinį egzaminą, abiturientų vėl laukia „košmaras“, “katastrofa“, “pasityčiojimas“ . Būtent tokiais žodžiais šalies lituanistai jau drąsiai kalba apie svarbiausią — gimtosios kalbos egzaminą.
Apie po poros mėnesių įvyksiantį gimtosios kalbos egzaminą prie apskritojo stalo į redakciją pakvietėme tris lietuvių kalbos mokytojas praktikes: Audronę GANUSAUSKIENĘ, Šiaulių J. Janonio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją-ekspertę (27 metų darbo stažas), Audronę SALDAUSKIENĘ, Šiaulių Didždvario gimnazijos Lietuvių kalbos skyriaus vedėją, lietuvių kalbos mokytoją-metodininkę (22) ir Aureliją NIURKAITĘ, Šiaulių St. Šalkauskio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos vyresniąją mokytoją, turinčią (12 metų lituanistės darbo stažas).
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
— Nepriklausomų ekspertų išvados, tik ką pateiktos išanalizavus praėjusių metų Nacionalinio egzaminų centro parengtas gimtosios kalbos egzamino užduotis, negailestingos: „katastrofiškai blogos“, “pasąmonės srautas, sudarytas iš bemaž padrikų sakinių, kuriems, beje, dažnai trūksta paprastos logikos“, “Nacionalinis egzaminų centras dangsto savo bejėgystę“. Prieš porą metų kone trečdalis abiturientų neišlaikė lietuvių kalbos egzamino, nes padarė po keliasdešimt rašybos klaidų. Kas laukia abiturientų šiemet?
A. Saldauskienė:
— Šiemet dar daug daugiau abiturientų neišlaikys valstybinio gimtosios kalbos egzamino. Spalio mėnesį abiturientai galėjo rašyti gimtosios kalbos bandomąjį egzaminą — rašinį. Po šio egzamino pribloškė specialistų išvada: argumentuoti geba tik pusantro procento vaikų. Tiek vaikų temoka rašyti rašinį. Apie kokį išlaikymą galima galvoti?
Priežastys — absurdiška sistema. Šiemet aukštosios mokyklos net nežino, kad nebebus testo ir iš stojančiųjų reikalauja, kaip reikalavo pernai — valstybinio testo ir mokyklinės interpretacijos, nors šiemet tokio egzamino nebebus, bus vienas egzaminas, kurį sudarys teksto suvokimas ir rašinys.
Šiemet iš 200 abiturientų mažiau nei dešimt laiko mokyklinį gimtosios kalbos egzaminą, visi kiti — valstybinį. Tai bus katastrofa.
A. Ganusauskienė:
— Visada būdavo atvirkščiai, valstybinį egzaminą rinkdavosi vienetai — tie, kurie rengiasi studijuoti filologiją, žurnalistiką. O kiti rašo mokyklinį egzaminą. Dabar atsitiko taip, kad aukštosios mokyklos daugelyje specialybių reikalauja valstybinio gimtosios kalbos egzamino, tie vargšai ir laikys, bet ar išlaikys.
A. Saldauskienė:
— Dar praėjusiais metais, to paties tipo klaida, pavyzdžiui, jeigu prieš „jeigu“ nededi kablelio keliose vietose, buvo laikoma viena klaida. Dabar kiekvienas kablelis prieš tą patį “jeigu“ sumuojamas. Man jau baisu, kas bus, kai suskaičiuosime.
— Vadinasi, teiginys, kad abiturientą siekiama ne patikrinti, o paklupdyti per egzaminą yra teisingas?
A. Ganusauskienė:
— Daugybę metų mokėme vaikus vienos formos rašinio — interpretacijos, ir tik šių mokslo metų pradžioje sužinojome, kad egzaminui reikės — samprotaujamojo tipo rašinio. Mums per šiuos mokslo metus reikia vaikus išmokyti naujo dalyko.
A. Niurkaitė:
— Programose, reikalavimuose trūksta stabilumo: mokytojas turi spėlioti, o ką kitais metais dar sugalvos? Vaikai blaškosi, nes jie daugybę metų pagal galiojusias programas buvo mokomi vieno, o staiga imama reikalauti kitko.
A. Ganusauskienė:
— Samprotaujamojo rašinio turinio vertinimas aiškiai numato: vaikas turi remtis kultūrine, literatūrine, visuomenine, socialine patirtimi. Vaikai neturi tokio plataus požiūrio ir negali turėti. Ką gali parašyti vaikas, jeigu jis, pavyzdžiui, mokosi vidutiniškai, neskaito knygų ir domisi tik sportu? Jis turi daugybę priežasčių viso to nemokėti, nes vaikas — sportuoja. Kaip jam parašyti gerą rašinį?
A. Niurkaitė:
— Pernai viena iš pasirenkamųjų temų rašiniui buvo novelė iš pirmojo Romualdo Granausko novelių rinkinio. Mes, mokytojai, buvome pašiurpę, nes patys neskaitėme to kūrinio. Mokyklos bibliotekoje to rinkinio nėra, miesto bibliotekoje — taip pat. Gavome tik P. Višinskio bibliotekoje. Ši novelė visiškai neatitinka to R. Granausko, kurį vaikai mokosi, žino, susidaro suvokimą apie R. Granausko kūrybą. Kam reikia taip apsunkinti? Kokia prasmė duoti tokį tekstą?
— Jau mokymo programose yra užprogramuota vaikus sukirsti?
A. Saldauskienė:
— Gaila, kad programų sudarytojai nesiorientuoja į vidutinių gabumų vaiką. Nes tas, kuris moka dešimtukui, jis ir parašys gilesnį rašinį, bet ką daryti vidutiniokui?
A. Ganusauskienė:
— Pavyzdžių apstu kiekviename žingsnyje. Programos sudarytojai išvardija penkis prozininkus, o skliausteliuose pažymi — analizuoti du pasirinktinai. Vadinasi, mokytojas iš penkių gali pasirinkti du, kurie jam labiau patinka ir mokyti vaikus analizuoti šiuos kūrinius. Bet iš tikrųjų atėjęs į egzaminą abiturientas gali gauti klausimą iš visų penkių — ir tų trijų, kurių mes tiesiog nesimokėme, nes taip leista programoje. Koks pasirinkimas mokytojui? Mokyti visų penkių. Užuot programoje nurodžius tiksliai, ko reikia mokyti, mokytojui ir mokiniams spendžiamos dirbtinės pinklės.
Susidaro įspūdis, kad egzaminas yra skirtas „pagauti“ mokinį ir mokytoją: aha, jūs šito nežinote, nesimokėte. Šitas pavyzdys rodo, kad egzaminu siekiama ne patikrinti žinias, o sukirsti ne tik mokinį, bet ir mokytoją. Kam to reikia?
— Gal ir egzaminai per daug sudėtingi, gal užtektų patikrinti vaiko raštingumą? O ne tapti literatūros tyrinėtoju?
A. Saldauskienė:
— Programų sudarinėtojai sėdi savo kabinetuose ir įsivaizduoja, kad visi mokiniai yra puikiai motyvuoti. Mokant tokių sudėtingų dalykų pamirštama pati esmė — išmokyti vaiką rašyti be klaidų ir supažindinti su literatūra, bet ne mokyti visus literatūros.
Vaikas neturi pagrindų, o jį jau spaudžia mokėti giluminių dalykų.
A. Ganusauskienė:
— Reikia sugrąžinti vertinimą į pradines klases. Iki penktos klasės yra žaidžiama, o kai ateina į šeštą klasę, paaiškėja, kad vaikas neturi elementarių rašybos pagrindų. Jis neišmokytas rašyti ir tada jau ima gauti dvejetus.
A. Saldauskienė:
— Reikia, kad aštuoniolikos metų jaunuolis galėtų kalbėti jam aktualiomis, jo subrendimo bei suvokimo lygio temomis. Vienais metais buvo tokia užduotis samprotauti: „Ar reikalinga mirties bausmė?“, “Ką manote apie eutanaziją?“, “Robotai pakeis žmones, ką apie tai žinote ir manote?“ Ar tai aštuoniolikmečio jaunuolio domėjimosi tema, jeigu suaugę Seimo nariai nelabai žino, kaip išspręsti šias problemas?
— Ką manote apie egzaminų vertinimą?
A. Niurkaitė:
— Užduotis — teksto suvokimas, manyčiau, kad mokinys turėtų paaiškinti, kaip jis suvokia tekstą, bet teksto suvokimui jau iš anksto duodami atsakymai, jeigu suvokia kitaip — mažinamas balas. Vaikai klausia, na kodėl mokytoja, aš turiu suvokti kitaip, jeigu suvokiu tekstą būtent taip? Kaip man įrodyti vaikams, kad jie turi suvokti tekstą taip, kaip nurodė iš Nacionalinio egzaminų centro? Mokytojas turi apsimesti kvailiu ir vaikams įrodinėti, kad reikia suvokti taip, kaip nurodė kažkas egzaminų centro kabinete.
A. Ganusauskienė:
— Šiemet aš vėl sutikau važiuoti vertinti darbų, nes nėra kam to daryti. 60 mokytojų dvejus metus mokėsi vertinti interpretacijas, bandė standartizuoti vertinimą. Šiemet interpretacijos nebėra. Jokių mokymų nebuvo. Kaip vertinsime? Kažkaip.
Rašinį, kokios formos jis bebūtų, vertiname trimis aspektais: turinys, raiška ir gramatika. Turinys — pats subjektyviausias, nes labai sunku standartizuoti jo vertinimą. Raiška — taisome stilių, bet mes iki šiol neturime stilistinių klaidų registro, taisyklių — knygos, kurią atsivertus galėtumei aiškiai nuspręsti — ar tai stiliaus klaida. Atsitinka taip, kad vienais metais ta pati klaida laikoma stilistine, o kitais — stilistine-gramatine.
A. Saldauskienė:
— Užduočių rengėjai pradėjo nebepasitikėti mokykla. Mano nuomone, niekada nieko gero nebus su lietuvių kalbos egzaminu, nes jis labai subjektyvus. Užduotys subjektyvios, vertinimas subjektyvus.
— Prieš kelerius metus garsiai pradėta kalbėti apie tai, kad mokiniai turi rimtų sveikatos problemų, abiturientai varsto psichologų kabinetus, padaugėjo psichosomatinių ligų...
A. Ganusauskienė:
— Mokėmės mes, mokėsi mūsų vaikai, bet neatsimenu, kad dėl egzaminų įvaryto streso būtų reikėję taip masiškai kreiptis į gydytojus. Mokytojams taip pat sunku.
A. Niurkaitė:
— Vaikai „perspausti“. Niekada dar taip nebuvo, kad tėvai samdytų tiek korepetitorių, papildomų pamokų, o žinios labai vidutiniškos.
— Kodėl pedagogų bendruomenė tyli, jeigu tai vyksta jau nebe pirmus metus?
A. Ganusauskienė:
— Sakėm ir ne vieną kartą. Kryžium gula programų rengėjai už savo idėjas ir tikina, nesitrauks nė per žingsnį. Kas kuria užduotis — paslaptis. Mes tik matome rezultatą ir turime su juo taikstytis. Mes tik supratome, kad daugelį metų lietuvių kalbos egzamino užduotis kūrė tie patys, nes atpažinome iš braižo. Ir staiga pernai supratome: kažkas atėjo naujas, bet jam nelabai pavyko. Ir visa tai daroma abiturientų ateities sąskaita.
CITATA:
Egzaminu siekiama ne patikrinti žinias, o sukirsti ir mokinį, ir mokytoją.
EGZAMINAS: Lituanistės (iš kairės) Aurelija Niurkaitė, Audronė Ganusauskienė ir Audronė Saldauskienė įsitikinusios, kad šiemet dar daugiau abiturientų neišklaikys gimtosios kalbos egzamino.
KRŪVIS: Aurelija Niurkaitė: „Vaikai “perspausti“. Niekada dar taip nebuvo, kad tėvai samdytų tiek korepetitorių, papildomų pamokų, o žinios labai vidutiniškos“.
ESMĖ: Audronė Saldauskienė: „Pamirštama esmė — išmokyti vaiką rašyti be klaidų ir supažindinti su literatūra“.
PAGRINDAI: Audronė Ganusauskienė: „Iki penktos klasės yra žaidžiama, o kai ateina į šeštą klasę, paaiškėja, kad vaikas neturi elementarių rašybos pagrindų“.
Jono TAMULIO nuotr.
