Vaiguvoje pastatytas paminklinis akmuo vienuolei žydų gelbėtojai

Vai­gu­vos bend­ruo­me­nės nuo­tr.
Už­ra­šas ant ak­mens ir vil­nie­čio ar­chi­tek­to Tau­ro Bu­dzio rū­pes­čiu su­kur­tas Pa­sau­lio tei­suo­lio ženk­las liu­di­ja Ma­ri­jos Rus­tei­kai­tės nuo­pel­nus žmo­ni­jai.
Vai­gu­vos mies­te­lio (Kel­mės raj.) bend­ruo­me­nė pa­sta­tė pa­mink­li­nį ak­me­nį pra­sko­lin­ta­me Vai­gu­vos dva­re vai­kų ir suau­gu­sių­jų prie­glau­dą įkū­ru­siai ir ho­lo­kaus­to me­tais daug žy­dų gy­vy­bių iš­gel­bė­ju­siai vie­nuo­lei Ma­ri­jai Rus­tei­kai­tei. Šie­met, gruo­džio 14 -ąją, su­kaks 70 me­tų nuo šios iš­ki­lios as­me­ny­bės mir­ties.
Ma­ri­ja Rus­tei­kai­tė įkū­rė Die­vo ap­vaiz­dos se­se­rų kong­re­ga­ci­ją, kaip žy­dų gel­bė­to­ja pel­nė Pa­sau­lio tei­suo­lės var­dą ir ap­do­va­no­ji­mą. Va­ti­ka­nas šią lie­tu­vę pa­skel­bė Die­vo tar­nai­te.

Idė­ja – vie­nuo­lės, dar­bas – bend­ruo­me­nės

Min­tis įam­žin­ti Ma­ri­jos Rus­tei­kai­tės at­mi­ni­mą ki­lo šių me­tų pa­va­sa­rį, kai iš šio kraš­to ki­lu­si moks­li­nin­kė Ie­va Švar­cai­tė pri­sta­tė sa­vo mo­nog­ra­fi­ją apie Vai­gu­vą. Šio­je kny­go­je pub­li­kuo­tas pa­ne­vė­žie­tės vie­nuo­lės Leo­no­ros Ka­siu­ly­tės straips­nis apie Ma­ri­ją Rus­tei­kai­tę. Ji ir pa­mė­tė­jo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kei Ire­nai Vi­lei­kie­nei idė­ją įam­žin­ti nu­si­pel­niu­sios vie­nuo­lės at­mi­ni­mą.

"Po ren­gi­nio su­si­kvie­čiau bend­ruo­me­nės na­rius. Gal ima­mės šio pra­smin­go dar­bo?, – pa­sa­ko­ja Vai­gu­vos bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė pe­da­go­gė Ire­na Vi­lei­kie­nė. – Žmo­nės pri­ta­rė. O Vi­das Skir­man­tas pa­siū­lė: "Pa­da­ry­kim taip, kaip nie­kas ne­da­ro". Kuk­lios vie­nuo­lės at­mi­ni­mą nu­spren­dė­me įam­žin­ti kuk­lio­mis są­nau­do­mis."

Dar­bai ėjo sklan­džiai. Vai­gu­vos se­niū­nas Al­vy­das Lu­ko­šius su­ra­do di­džiu­lį lau­kų ak­me­nį. Ūki­nin­kas Kas­ty­tis And­ru­lis ga­lin­ga sa­vo tech­ni­ka jį par­ve­žė į bu­vu­sio dva­ro te­ri­to­ri­ją, kur praė­ju­sia­me am­žiu­je vei­kė prie­glau­da.

"Kar­tais net ste­bė­jau­si, kaip idė­ja su­vie­ni­jo bend­ruo­me­nę. Kiek­vie­nas no­rė­jo kuo nors pri­si­dė­ti. Vi­si dir­bo ne­gai­lė­da­mi sa­vo lai­ko. Pa­tys pri­rin­ko­me ak­me­nu­kų, iš­grin­dė­me priei­gas prie pa­mink­li­nio ak­mens, – me­na I. Vi­lei­kie­nė. – Kai pa­mink­li­nis ak­muo bu­vo ati­deng­tas, po šven­tės su­si­rin­kę puo­de­liui ka­vos vai­gu­viš­kiai pa­tys ste­bė­jo­si: "Mes tai pa­da­rė­me!"

Jei­gu ne vie­tos žmo­nių triū­sas, var­gu, ar bū­tų pa­vy­kę įam­žin­ti iš­ki­lios mo­ters at­mi­ni­mą. Bend­ruo­me­nė pa­ra­šė pro­jek­tą. Kaip ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja ga­vo 500 eu­rų pa­ra­mą. Tiek pi­ni­gų už­te­ko len­tai ant pa­mink­lo, lau­ko sten­dui ir ro­dyk­lei.

Pa­sau­lio tei­suo­lės ženk­las

Bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė la­bai dė­kin­ga ir vil­nie­čiui ar­chi­tek­tui Tau­rui Bu­dziui. Jis su­ma­nė prie vi­sų ka­pi­nė­se jau at­gu­lu­sių žy­dų gel­bė­to­jų, pel­niu­sių Pa­sau­lio tei­suo­lio var­dą, pa­mink­lų pri­tvir­tin­ti at­mi­ni­mo ženk­lus, ku­riuos ga­mi­na sa­vo lė­šo­mis, pa­ts nu­ve­ža į bet ku­rio Lie­tu­vos kraš­to ka­pi­nes ir pri­tvir­ti­na prie pa­mink­lo.

Apie sa­vo kraš­tie­čius gar­si­nan­tį pa­trio­tą I. Vi­lei­kie­nė su­ži­no­jo iš kau­nie­čio gi­do Chai­mo Berg­ma­no, ku­ris nuo­lat do­mi­si ho­lo­kaus­to, vi­so pa­sau­lio žy­dų is­to­ri­jo­mis, pa­de­da su­ras­ti sa­vo šak­nis Lie­tu­vo­je. Jis ir in­for­ma­vo ži­no­mą ar­chi­tek­tą apie vai­gu­viš­kių ke­ti­ni­mus.

T. Bu­dzys pa­ts at­ve­žė vai­gu­viš­kiams Pa­sau­lio tei­suo­lio ženk­lą, kad jie prieš iš­kil­mes pri­tvir­tin­tų prie pa­mink­li­nio ak­mens Ma­ri­jai Rus­tei­kai­tei.

"Ko­kią pa­lai­mą ga­vau"

Tai Ma­ri­jos Rus­tei­kai­tės iš­gel­bė­tos žy­dų mer­gai­tės Su­la­mi­tos Lev žo­džiai. Ją, jos ma­mą ir mo­čiu­tę ge­ro­ji vie­nuo­lė slė­pė prie­glau­do­je.

Šiuo me­tu Vil­niu­je gy­ve­nan­ti Su­la­mi­ta Lev at­vy­ko į pa­mink­li­nio ak­mens ati­den­gi­mo iš­kil­mes ir grau­din­da­ma­si da­li­jo­si skau­džiais sa­vo vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais, ge­ru žo­džiu mi­nė­jo ne vien jos šei­mą, bet ir daug ki­tų žy­dų nuo mir­ties iš­gel­bė­ju­sią gai­les­tin­gą­ją se­se­rį Ma­ri­ją. "Ko­kią pa­lai­mą ga­vau", – sa­kė mo­te­ris iš­vyk­da­ma iš Vai­gu­vos.

Iš­kil­mė­se da­ly­va­vo ir at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo idė­jos au­to­rė vie­nuo­lė Leo­no­ra Ka­siu­ly­tė bei Ma­ri­jos Rus­tei­kai­tės se­sers sū­nus Jur­gis Be­rec­kas, kau­nie­tis gi­das Chai­mas Berg­ma­nas, Šiau­lių žy­dai.

Su­si­rin­ko daug vai­gu­viš­kių, se­niū­ni­jos dar­buo­to­jų Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Vac­lo­vas And­ru­lis ir Švie­ti­mo, kul­tū­ros bei spor­to sky­riaus spe­cia­lis­tė So­na­ta Venc­kie­nė.

Vai­gu­vos baž­ny­čio­je au­ko­tos Šv. Mi­šios. Po jų įvy­ko pa­mink­li­nio ak­mens ati­den­gi­mo ce­re­mo­ni­ja.

Pa­siau­ko­jo Die­vui ir žmo­ni­jai

Die­vo ap­vaiz­dos se­se­rų kong­re­ga­ci­ja su­rin­ko dau­gy­bę do­ku­men­tų, įro­dan­čių M. Rus­tei­kai­tės pa­siau­ko­ji­mą Die­vui ir žmo­ni­jai. Va­ti­ka­nas ją pa­skel­bė Die­vo tar­nai­te. Pra­dė­ta bea­ti­fi­ka­ci­jos by­la, kad bu­vu­si vie­nuo­lė ir žmo­nių gel­bė­to­ja bū­tų pa­skelb­ta Pa­lai­min­tą­ja.

Vie­nuo­lės M. Rus­tei­kai­tę va­di­no mo­te­ri­mi su de­gan­čia šir­di­mi ir ap­glė­bian­čio­mis ran­ko­mis ir klau­sė, iš kur ji tu­rė­jo tiek drą­sos ir jė­gų, užuo­t di­džia­vu­sis sa­vo tur­tais ir aukš­tus po­stus uži­man­čiais bro­liais, tar­nau­ti varg­šams.

Ma­ri­ja Rus­tei­kai­tė gi­mė 1892 me­tais ne­to­li Kur­šė­nų, Ky­bar­tų kai­me. Jos tė­vai Jad­vy­ga ir Sta­nis­lo­vas Rus­tei­kos au­gi­no de­vy­nis vai­kus. Bet gy­ve­no pa­si­tu­ri­mai. Jų dva­rui pri­klau­sė 200 hek­ta­rų že­mės. Vai­kai išė­jo moks­lus. Užė­mė aukš­tas pa­rei­gas tuo­me­ti­nė­je Lie­tu­vo­je.

Ta­čiau duk­ra Ma­ri­ja pa­si­rin­ko vi­siš­kai ki­to­kį ke­lią. Dar be­si­mo­ky­da­ma Šiau­lių gim­na­zi­jo­je ji įsi­jun­gė į re­li­gi­nes kuo­pe­les. Dės­ty­da­ma Kra­žių gim­na­zi­jo­je su­ti­ko la­bai daug įkve­pian­čių, do­rų ir stip­rių as­me­ny­bių.

Vė­liau iš­vy­ko į Sankt Pe­ter­bur­gą stu­di­juo­ti far­ma­ci­jos ir svei­ka­tos moks­lų. Bai­gu­si stu­di­jas, grį­žo į Pa­ne­vė­žį. Čia ra­do la­bai daug skur­džiai gy­ve­nan­čių, ap­leis­tų, ser­gan­čių žmo­nių. To­dėl nu­spren­dė sa­vo gy­ve­ni­mą pa­švęs­ti jų gel­bė­ji­mui.

Jos rū­pes­čiu, Pa­ne­vė­žy­je įkur­ta Die­vo ap­vaiz­dos se­se­rų kong­re­ga­ci­ja. Vė­liau Ma­ri­ja at­si­ke­lia į pra­sko­lin­tą Vai­gu­vos dva­rą, ku­ria­me gy­ven­ti lei­džia jos drau­gė. Vai­gu­vo­je taip pat ran­da daug skur­do, ap­leis­tų vai­kų ir suau­gu­sių. Čia įku­ria vai­kų ir suau­gu­sių­jų prie­glau­das.

Pa­sa­ko­ja­ma, jog vie­nuo­lė Ma­ri­ja re­tai kvies­da­vo gy­dy­to­ją. Ka­dan­gi pa­ti stu­di­ja­vo far­ma­ci­ją ir me­di­ci­ną, daž­niau­sia be pa­gal­bos iš­gy­dy­da­vo ser­gan­čius.

Pra­si­dė­jus ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, M. Rus­tei­kai­tė iš­gel­bė­jo pen­kio­li­ka žy­dų. Pa­gal­bos pra­šan­čius žy­dus lai­kė dva­ro rū­siuo­se. O vie­ną mo­te­rį ir jos duk­rą ap­ren­gė vie­nuo­lių dra­bu­žiais. Dar yra gy­vų jos iš­gel­bė­tų žy­dų vai­kų. Jie gy­ve­na Vil­niu­je ir Iz­rae­ly­je.

So­vie­tų oku­pa­ci­jos me­tais M. Rus­tei­kai­tės šei­ma bu­vo iš­vež­ta į Si­bi­rą. Vie­ni bro­liai su­šau­dy­ti, ki­ti nu­kan­kin­ti. Lie­tu­vo­je li­ko tik Ma­ri­ja. Ją sos­ti­nė­je slaps­tė iš­gel­bė­tie­ji žy­dai. Pas­kui ga­vo kam­ba­rė­lį Do­mi­nin­ko­nų baž­ny­čio­je.

Atė­jus ra­mes­niems lai­kams, M. Rus­tei­kai­tė per­si­kė­lė gy­ven­ti į Už­ven­tį. Čia sten­gė­si nie­kam neužk­liū­ti ir ne­kris­ti į akis. Bū­da­ma 57 me­tų mi­rė.

Komentarai

AČIŪ R.Musneckienei !    Tre, 2019-10-23 / 14:55
Ačiū už nuoširdų, labai gilų ir jautrų straipsnį, ačiū... Gal Lietuvoje atsiras žmogus, ne toks, kaip "rašytoja" R.Vanagaitė ir visus tokius faktus sudės į knygą.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.