Uzbekų šeimos planas – gyventi teisingai

Uzbekų šeimos planas – gyventi teisingai

Uz­be­kų šei­mos pla­nas – gy­ven­ti tei­sin­gai

Uz­be­kas Ha­san Da­dad­ja­nov su šei­ma į Šiau­lius per­si­kraus­tė prieš pu­sant­rų me­tų: ti­kė­jo­si, jog pa­vyks ne­di­de­lis vers­las – uz­be­kiš­kų pa­tie­ka­lų ka­vi­nu­kė bul­va­re. Ka­vi­nės du­rys da­bar už­ra­kin­tos, dar kar­tą pra­dė­ti iš nau­jo uz­be­kai ban­dys Drus­ki­nin­kuo­se. Šei­ma į Lie­tu­vą prieš vie­nuo­li­ka me­tų at­vy­ko kaip pa­bė­gė­liai. „Rep­re­zen­tuo­ja­te ne tik sa­ve, bet pir­miau­sia – mus, pa­skui – mu­sul­mo­nus, pa­bė­gė­lius. Jū­sų veiks­mų pa­sek­mės kris vi­siems“, – to­kiais žo­džiais ke­tu­ris vai­kus išauk­lė­jo ma­ma Nar­gi­za.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ti­ki­si gau­ti pi­lie­ty­bę

„Uz­be­kiš­ki pa­tie­ka­lai“ – in­for­muo­ja už­ra­šas bul­va­ro lan­ge. Ka­vi­nė jau ku­rį lai­ką už­da­ry­ta, vi­du­je šal­ta. Ant sie­nos te­be­ka­bo Tur­ki­jos vaiz­dai – anks­tes­nio­jo šei­mi­nin­ko pa­li­ki­mas. Ša­lia – uz­be­kiš­kų pa­tie­ka­lų nuo­trau­kos, pa­va­di­ni­mai ir kai­nos.

Prie ki­to sta­le­lio, už Ha­san nu­ga­ros, at­si­sė­da Nar­gi­za su sū­nu­mi Mu­ham­mad­mah­diy.

Uz­be­kai – pa­bė­gė­liai iš Fer­ga­nos sri­ties (Uz­be­ki­jos vi­la­je­tas, esan­tis ša­lies ry­tuo­se). Vie­nuo­li­ka me­tų gy­ve­na Lie­tu­vo­je.

Ha­san ne­blo­gai kal­ba lie­tu­viš­kai, bet min­tis jam leng­viau dės­ty­ti ru­sų kal­ba. Ša­lį šei­ma pa­li­ko dėl opo­zi­ci­jos pa­lai­ky­mo ir re­li­gi­nio per­se­kio­ji­mo. Uz­be­kas sa­ko ne­bu­vęs ofi­cia­lus už­draus­tos opo­zi­ci­nės par­ti­jos „Birk­lik“ na­rys, bet tu­rė­jo drau­gų.

Lie­tu­vo­je praė­jo vi­sus pa­bė­gė­lių in­teg­ra­ci­jos eta­pus Pab­ra­dė­je, Ruk­lo­je, ga­liau­siai pra­dė­jo sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą. Po pen­ke­rių me­tų vals­ty­bės pa­ra­mos te­ko vi­są at­sa­ko­my­bę pri­siim­ti pa­tiems.

Dar­bą Ha­san su­si­ra­do greit: ka­vi­nė­je dir­bo vi­rė­ju, iš­mo­ko ga­min­ti lie­tu­viš­kus val­gius. „Ce­pe­li­nus iš­mo­kau – man ir­gi pa­tin­ka. Kar­bo­na­das, ba­lan­dė­liai“, – var­di­ja lie­tu­viš­kai. Ga­mi­no ir uz­be­kiš­kus pa­tie­ka­lus: plo­vą, šaš­ly­ką.

Prieš 1,5 me­tų in­ter­ne­te pa­ma­tęs, kad par­duo­da­mas vers­las Šiau­liuo­se, per­si­kraus­tė iš Kau­no, kur pra­lei­do dau­giau­siai lai­ko.

„Kau­nas di­de­lis mies­tas, Šiau­liai ty­kes­ni, ne tiek daug žmo­nių – tai ap­sun­ki­no mū­sų vers­lo si­tua­ci­ją“, – liūd­nai nu­si­šyp­so. Va­sa­rą gel­bė­jo šven­tės bul­va­re. O ki­tu lai­ku, įsi­ti­ki­no, vi­si ei­na į pre­ky­bos cent­rus. To­dėl ka­vi­nę ten­ka už­da­ry­ti. Ar vėl ati­da­rys pa­va­sa­rį, dar ne­ži­no.

Da­bar šei­ma gal­vo­ja apie nau­ją pra­džią Drus­ki­nin­kuo­se, kur drau­gas iš Tur­ki­jos tu­ri ka­vi­nę. Dirbs kar­tu su sū­nu­mi. „Kaž­kaip rei­kia gy­ven­ti. Dy­ka­duo­niau­ti ne­de­ra.“

Ar sun­ku gy­ven­ti Lie­tu­vo­je? „Kaip pa­sa­ky­ti...“ – sa­ki­nio ne­bai­gia Ha­san. „Ga­li­ma, aš at­sa­ky­siu? – pra­by­la Nar­gi­za. – La­bai sun­ku. Nu­si­pir­ko­me Šiau­liuo­se vers­lą, dir­bo­me nuo­sto­lin­gai. Sten­giau­si, nuė­jau į so­cia­li­nį sky­rių, pra­šiau pa­gal­bos, pa­lai­ky­mo, sa­kiau, kad ban­do­me at­si­sto­ti ant ko­jų. Są­ži­nin­gai pa­sa­ky­siu: ne­be­tu­rė­jo­me už ką gy­ven­ti, bet jo­kios pa­ra­mos ne­su­lau­kė­me. La­bai šiurkš­čiai priė­mė, ne­si­sten­gė iš­klau­sy­ti. Jau ir taip bu­vau stre­se, o dar...“

Nar­gi­za pa­ly­gi­na du eta­pus: prieš at­vyk­da­mi į Lie­tu­vą, jie gy­ve­no Vo­kie­ti­jo­je. Ten šei­mai bu­vo su­teik­tas bu­tas, kal­bos kur­sai, vai­kai lan­kė mo­kyk­lą. Bet, pa­sak mo­ters, Vo­kie­ti­jo­je bu­vo tik re­gist­ruo­ti, o Lie­tu­vo­je yra pa­da­vę pra­šy­mus pi­lie­ty­bei gau­ti: iš­lai­kė vals­ty­bi­nės kal­bos, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jos pa­grin­dų eg­za­mi­ną, pa­tei­kė rei­ka­lin­gus do­ku­men­tus. Da­bar lau­kia spren­di­mo.

„Ko­dėl ir pa­tys lie­tu­viai iš­vyks­ta? – svars­to Ha­san. – Trūks­ta dar­bo, ne­pa­kan­ka už­dar­bio. Vo­kie­ti­jo­je su de­šim­ti­mis lie­tu­vių dir­bau kar­tu. Jie ir­gi ne­no­ri dirb­ti už ma­žus at­ly­gi­ni­mus, ne­pa­kan­ka 350–400 eu­rų. Mums tuo la­biau, nes čia ne­tu­ri­me jo­kių gi­mi­nių.“

Po pa­di­di­na­muo­ju stik­lu

Nar­gi­za at­vi­rai pa­sa­ko­ja apie sun­ku­mus, su ku­riais te­ko su­si­dur­ti Lie­tu­vo­je. Su­dė­tin­ga iš­si­nuo­mo­ti bu­tą, žmo­nės ne­pa­si­ti­ki: „Kiek­vie­ną kar­tą tu­ri­me įro­dy­ti, kad ne­sa­me kup­ra­nu­ga­riai. Su šu­ni­mis – pra­šom, su vai­kais – ne.“

Pa­sak uz­be­kės, daug pro­ble­mų iš­kil­da­vo Kau­ne. Džiau­gia­si, kad į pa­gal­bą atei­da­vo Pa­bė­gė­lių die­nos cent­ro dar­buo­to­jai. Si­tua­ci­ja pa­si­keis­da­vo, kai il­giau pa­bend­rau­da­vo su šei­mi­nin­kais, kai­my­nais.

Anks­čiau mo­te­ris, ry­šin­ti ska­rą, į vie­šas vie­tas nei­da­vo be vai­kų: „Žmo­nes vei­kia ma­si­nė in­for­ma­ci­ja. Kau­ne bu­vo at­ve­jis, kai įli­pau į au­to­bu­są, žmo­nės iš­li­po. Vai­kai nuim­da­vo stre­są, su­teik­da­vo pa­si­ti­kė­ji­mo.“ „Oi, koks gra­žus ber­niu­kas“, – lie­tu­viš­kai komp­li­men­tą pa­kar­to­ja uz­be­kė.

Bū­da­vo ne­ma­lo­nu at­lai­ky­ti spok­san­čių­jų žvilgs­nius, jaus­ti, kad par­duo­tu­vė­je iš­skir­ti­nai se­ka ap­sau­gos dar­buo­to­jai. Šiau­liuo­se, pa­si­džiau­gia, su tuo ne­su­si­dū­rė. Iš­sa­ky­tos nuo­skau­dos – iš Kau­no lai­kų.

„Mes, uz­be­kai, mėgs­ta­me bend­rau­ti, esa­me at­vi­ri. Pa­gy­ve­nu­si Lie­tu­vo­je, pa­ste­bė­jau, kad ir aš ta­pau už­da­ra. Te­ko iš­gy­ven­ti daug pa­si­kei­ti­mų, vai­kai bu­vo ma­ži, vi­sa­da rei­kė­jo gal­vo­ti, ieš­ko­ti išei­ties. Ma­nęs neap­lei­džia jaus­mas, kad aš ne­gy­ve­nu, o kaž­ko lau­kiu“, – sa­ko Nar­gi­za.

Ha­san pri­ta­ria: įtam­pos yra. Su­si­ras­tų ge­rą dar­bą – bū­tų ra­mu, vis­kas su­si­tvar­ky­tų. Rei­kia iš­lauk­ti.

Kad ne­mąs­ty­tų

Uz­be­kai pa­sa­ko­ja apie sa­vo ša­lį. Pa­sak Nar­gi­zos, Pre­zi­den­to Is­la­mo Ka­ri­mo­vo, li­ku­sio iš so­viet­me­čio, val­dy­mo me­tais Uz­be­ki­ja iš­gy­ve­no sun­kius lai­kus: skur­do, ko­rup­ci­jos, stip­rios dik­ta­tū­ros. Ra­my­bė­je ne­bu­vo pa­lie­ka­mi ir la­biau re­li­gin­gi, ir opo­zi­ci­jo­je ko­vo­ję už de­mok­ra­ti­ją.

„Ne­no­rė­jo, kad žmo­nės mąs­ty­tų. Pri­ve­dė iki skur­do, kad žmo­nės gal­vo­tų tik apie tai, kaip už­dirb­ti vie­nai die­nai, ką pa­val­gy­ti, o va­ka­re vėl gal­vo­tų, kaip iš­gy­ven­ti ry­toj. Kad apie nie­ką ki­tą ne­gal­vo­tų.“

Da­bar Uz­be­ki­ją val­do nau­ja­sis Pre­zi­den­tas Šav­ka­tas Mir­zi­ja­je­vas. Sis­te­ma, sa­ko mo­te­ris, dar ne­pa­si­kei­tė, bet po­ky­čių į ge­ra yra.

Ha­san pri­du­ria, kad ša­ly­je yra ir la­bai tur­tin­gų žmo­nių. Nar­gi­za pa­pil­do: žirk­lės ša­ly­je – di­džiu­lės.

Slo­gią nuo­tai­ką iš­sklai­do klau­si­mas, kas uz­be­kams pa­tin­ka Lie­tu­vo­je. „Orai! Lie­tus! – be­veik vien­bal­siai at­sa­ko. – Mes juk at­vy­ko­me iš sau­lė­tos ša­lies, kur karš­tis.“ Ir, be abe­jo, pa­tin­ka žmo­nės, ku­rie pa­dė­jo, su ku­riais mie­la bend­rau­ti – lie­tu­viai bei pa­bė­gė­liai iš įvai­riau­sių pa­sau­lio kam­pe­lių. Uz­be­kai įsi­ti­ki­no: lie­tu­viai sun­kiai įsi­lei­džia, bet, kai jau pa­žįs­ta, ne­be­no­ri iš­leis­ti.

Te­ko pa­lik­ti tė­vus

Uz­be­kams Lie­tu­vo­je te­ko pri­pras­ti ne tik prie aukš­tyn ko­jom ap­vir­tu­sio gy­ve­ni­mo, bet ir prie ki­tos kul­tū­ros, men­ta­li­te­to. Pa­dė­jo psi­cho­lo­gai.

„Mo­te­rys pri­si­tai­ko leng­viau, mums pa­si­se­kė, kad esa­me vi­sa šei­ma, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si Nar­gi­za. – La­bai sun­ku adap­tuo­tis vy­rui. Jis vi­sa­da ge­rai už­dirb­da­vo, mes na­mie ge­rai gy­ve­no­me.“

Ha­san Uz­be­ki­jo­je už­siė­mė vers­lu, tu­rė­jo par­duo­tu­vę, pre­ky­bos vie­tą tur­gu­je. Bet vis­ką te­ko mes­ti.

Uz­be­kas nu­ty­la, už jį kal­ba žmo­na.

„Aš dėl jo la­bai jau­di­nau­si. Jis bu­vo la­bai pri­si­ri­šęs prie tė­vo, o iš­vyk­da­mas tar­si me­tė, tai ne­priim­ta, – apie sun­kų spren­di­mą pa­sa­ko­ja mo­te­ris. – Mes il­gai ne­va­žia­vo­me, ma­nė­me, vis­kas ap­si­ra­mins. Ku­rį lai­ką Mask­vo­je gy­ve­no­me, vie­nu me­tu jis slaps­tė­si, aš grį­žau. Bet bu­vo vis blo­giau. Jis la­bai skau­džiai iš­gy­ve­no, tė­vas jam bu­vo vis­kas.“

Di­džiu­lė pa­gar­ba tė­vams, vy­res­nie­siems – svar­bi uz­be­kų kul­tū­ros da­lis. Ha­san sa­ko, jog ir kai­my­nui nie­ko at­gal ne­pa­sa­ky­tų, jei šis vy­res­nis. O jei tė­vas bars, nė bur­nos ne­pra­vers!

„Man bu­vo la­bai sun­ku tai iš­gy­ven­ti“, – nu­lei­džia gal­vą Ha­san. Sa­vo tė­vo jis dau­giau ne­be­ma­tė: mi­rė prieš tre­jus me­tus. Prieš po­rą me­tų tė­vo ne­te­ko ir Nar­gi­za.

Ži­nios apie na­miš­kius ir gim­tą­ją ša­lį pa­sie­kia te­le­fo­nu. Du kar­tus į Lie­tu­vą bu­vo at­vy­ku­si Nar­gi­zos ma­ma. Kol sa­vo aki­mis ne­pa­ma­tė, kaip šei­ma gy­ve­na, kal­bė­da­ma te­le­fo­nu vi­suo­met verk­da­vo. At­vy­ku­si ap­si­ra­mi­no.

Ne­si­gė­di­ja bū­ti ki­to­kie

„Jo­kių įsta­ty­mų ne­su pa­žei­dęs ir ne­ma­nau pa­žeis­ti. Ma­no vai­kai la­bai pa­klus­nūs“, – sa­ko Ha­san. At­ža­loms: 19, 17, 11 ir 9 me­tai. Tė­vai skai­čiuo­ja, kad ber­niu­kai su­si­kal­ba sep­ty­nio­mis kal­bo­mis.

Vai­kų auk­lė­ji­mas šei­mai bu­vo dar vie­nas iš­šū­kis. Šian­dien Nar­gi­za džiau­gia­si pa­klau­siu­si psi­cho­lo­gės pa­ta­ri­mų. Jos ma­ny­mu, ki­ti at­vy­kė­liai da­rė klai­dą, steng­da­mie­si, kad jų vai­kai kuo grei­čiau pri­si­tai­ky­tų, mąs­ty­tų kaip lie­tu­viai. Šian­dien ji gir­di tė­vų iš­gy­ve­ni­mus, kad vai­kai užau­go „tar­pi­niai – nei to­kie, nei to­kie": ne­my­li sa­vo, bet vie­ti­niai jų, kaip sa­vų, ir­gi ne­prii­ma.

„Ir mus, ir vai­kus mo­kė ne­si­gė­dy­ti, kad esa­me ki­to­kie. Ir mums pa­vy­ko“, – sa­ko uz­be­kė.

Pa­sak Nar­gi­zos, gy­ven­ti ki­to­je ša­ly­je yra di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė. Jei kaž­ką pa­da­ro vie­ti­nis, įpras­ta, bet jei at­vy­kęs iš ki­tur – vi­sa­da bus ak­cen­tuo­ja­ma, kad tai – mu­sul­mo­nas, pa­bė­gė­lis, at­vy­kė­lis.

To­dėl mo­te­ris vai­kams nuo­lat kar­to­jo: „Rep­re­zen­tuo­ja­te ne tik sa­ve, bet pir­miau­sia – mus, pa­skui mu­sul­mo­nus, pa­bė­gė­lius. Jū­sų veiks­mų pa­sek­mės kris vi­siems.“

Šian­dien tė­vams ma­lo­nu, kad, kur be­bū­tų, gir­di: ge­ri vai­kai, ati­da­ro du­ris, svei­ki­na­si, pa­de­da.

Gy­ven­ti tei­sin­gai

Prieš at­si­svei­kin­da­mi kal­ba­mės apie lū­kes­čius. Ko­kia da­bar di­džiau­sia Nar­gi­zos ir Ha­san sva­jo­nė?

Nar­gi­za: – Anks­čiau man ne­bu­vo pro­ble­ma gy­ven­ti ant la­ga­mi­nų. Gal jau sens­tu, bet da­bar taip sun­ku per­si­kraus­ty­ti! Ge­riau ma­žas, bet sa­vas sto­gas.

Ha­san: – Ma­no di­džiau­sia sva­jo­nė – nor­ma­lus dar­bas, sa­vo na­mai, ge­rai išauk­lė­ti vai­ki.

Nar­gi­za: – Aš jau apie anū­kus sva­jo­ju!

Ha­san: – Lai­kas pa­ro­dys, ne­ži­no­me, kas mū­sų lau­kia ry­toj. Vis­ką spręs Ala­chas. Pas mus – vis­kas Ala­cho, pas jus – vis­kas Die­vo ran­ko­se. Mes ti­ki­mės, o Die­vas sa­vaip su­tvar­ko. Ži­no­ma, sva­jo­ja­me ir ti­ki­mės ge­riau­sio. Bet vis­kas jau nu­spręs­ta: bus taip, kaip tu­ri bū­ti. Svar­biau­sia ne­da­ry­ti nie­ko blo­go.

Nar­gi­za: – Sten­gia­mės gy­ven­ti tei­sin­gai. O tei­sin­gai, są­ži­nin­gai gy­ven­ti vi­sur sun­ku, dau­giau iš­ban­dy­mų.

Ha­san: – Iš­lai­ko­me re­li­gi­ją, mel­džia­mės. Ko­dėl tu­rė­tu­me pa­mirš­ti? Tai mū­sų pro­tė­viai, tė­vai. Sve­ti­mo­je ša­ly­je yra sa­va kul­tū­ra, įsta­ty­mai, bet sa­vęs ir­gi ne­ga­li­ma pa­mirš­ti. Žmo­gus tu­ri ži­no­ti, iš kur jis. To­dėl ti­ki­me Ala­chu, kiek ga­li­me, mel­džia­mės, kiek ga­li­me, da­ro­me ge­ra žmo­nėms, auk­lė­ja­me vai­kus. Mū­sų pla­nas toks: kad Die­vas nu­kreip­tų tei­sin­gu ke­liu, kad mums pa­dė­tų.

***

Pap­ra­šy­tas už­ra­šy­ti šei­mos na­rių var­dus ir pa­var­des, Ha­san nu­si­šyp­so: „Mes ir lie­tu­viš­kai ra­šy­ti iš­mo­ko­me.“

At­sis­vei­ki­nęs dar kar­tą priei­na. At­sip­ra­šy­ti, kad ne­ga­lė­jo pa­vai­šin­ti nė ar­ba­ta...

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Nar­gi­za, Mu­ham­mad­mah­diy ir Ha­san iš­vy­ko iš Šiau­lių į Drus­ki­nin­kus. Ar pa­va­sa­rį jų uz­be­kiš­kų pa­tie­ka­lų ka­vi­nė bul­va­re vėl at­si­da­rys, dar ne­nusp­ren­dė.

Di­džiau­sias Ha­san Da­dad­ja­nov rū­pes­tis – iš­lai­ky­ti šei­mą.

„Ma­nęs neap­lei­džia jaus­mas, kad aš ne­gy­ve­nu, o kaž­ko lau­kiu“, – sa­ko Nar­gi­za Bo­boe­va.