
Naujausios
Ukrainoje sukrėtė abejingumas
Šiaulių Normundo Valterio jaunimo mokyklos direktorius Nerijus Kundrotas dešimt dienų keliavo po Ukrainą, nakvojo fronto linijoje. Apšaudymai misijose Balkanuose dalyvavusiam šiauliečiui baimės nekėlė. Labiau sukrėtė Ukrainoje tebelikę šūkiai ar gatvių pavadinimai, garbinantys Staliną ir Leniną.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Gabeno paramą
„Čia yra skeveldros. „Grado“. Buvo dar šiltos, nes apšaudymas netoli Donecko oro uosto, kai atvykome, buvo baigęsis prieš pusę valandos“, – parsivežtus „suvenyrus“ rodo N. Kundrotas.
Pakelia vienkartinį granatsvaidį, sugadintą zenitinį raketinį kompleksą. Įvertina: „Atlaisvina sandėlius, nes tai – senienos iš praėjusio amžiaus maždaug septintojo dešimtmečio.“ Eksponatai iš fronto bus rodomi Šiaulių Normundo Valterio jaunimo mokyklos muziejuje.
Dešimt dienų Ukrainoje N. Kundrotas buvo kartu su Kaune įsikūrusiu tarptautiniu labdaros ir paramos fondu „Pagalbos sparnas“, į Ukrainą labdarą gabenančiu trejus metus. Į dešimties dienų kelionę autobusiuku vyko šešiese. N. Kundrotas buvo vienintelis iš Šiaulių.
Krovinyje buvo paramos civiliams ir kariuomenei. Apranga, ekipuotė, medikamentai, civiliniai rūbai, vaistinėlės, gesintuvai, šalmai, neperšaunamos liemenės.
Gabenama parama Rusijos propagandos yra stebima pro didinamąjį stiklą. „Lietuviai aprūpina Ukrainos kariuomenę – transliuojama žinia. Juokas ima pamačius tokį reportažą per žinias“, – sako N. Kundrotas.
Šiaulietis turi karo patirties: 1994–1996 metais tarnavo Balkanuose. 1994 metais Jungtinių Tautų operacija UNPROFOR Kroatijoje buvo pirmoji tarptautinė taikos palaikymo misija, kurioje dalyvavo Lietuvos kariuomenės kariai.
Misijose Balkanuose N. Kundrotas buvo su ginklu rankose, Ukrainoje buvo labiau kaip stebėtojas. „Norėjau ir pats prisidėti. Turėjau karinių daiktų: šalmą, kuprinę, miegmaišį, batus, uniformos elementus, striukę. Viską padovanojau.“
Į Ukrainą ekipažas vyko per Lenkiją. Ukrainos postai, sako N. Kundrotas, yra šališki ir nešališki. Vadinamosios nacionalistinės pusės atstovams pakanka pasakyti slaptažodį „frontas“. Vartai atsiveria, net policija atiduoda pagarbą. „Šaunuoliai – važiuokite, nėra jokių problemų!“ Dar ir palydi.
„Tie, kurie ieško sau naudos, poste bando pasipelnyti. Ir nesvarbu, kad turi tvarkingus dokumentus, vis tiek turi susimokėti“, – pasakoja šiaulietis.
Lietuviai suko papildomą 200 kilometrų vingį, kad įvažiuotų į Ukrainą be problemų. Ten, kur laisvas kelias ir kur ukrainietiškai sakoma: „Lietuva, mano tėvyne.“
Pasveikino apšaudymu
Kijevas. Lvovas. Kremenčukas. Mariupolis. Šalia šio miesto driekiasi fronto linija, iškastos tranšėjos, apkasai.
Kelionėje N. Kundrotas sako girdėjęs kalbant: „Vatnikai labai apsiriko: jie manė, kad Ukraina yra Lvovas ir Charkovas, o visa kita – Rusija.“ Pasirodo, ne.
„Visas Mariupolis, kaip 1941 metais, išėjo kasti tranšėjų. Dabar ten stovi 92-oji jūrų pėstininkų brigada. Jų gyvenimas – įkastuose jūriniuose konteineriuose. Net nesimato, kad kažkas yra po žeme.“
Iki Donecko ekipažas buvo priartėjęs per maždaug 1–2 kilometrus, matėsi miesto daugiaaukščiai, tebestovintys kranai.
„Doneckas – angliakasių miestas, šachtos nedirba. Iš ko gyventi, kaip gyventi? Ukrainiečiai juokiasi, kad Donecko ir Luhansko respublikos yra labai turtingos: sugalvojau, kad noriu rytoj į karą, nuėjau į „vajentorgą“, nusipirkau tanką, išvažiavau pašaudyti“, – pasakoja N. Kundrotas.
Tarp Donecko ir oro uosto eina fronto linija. Tik atvykę, lietuviai buvo pasveikinti „grado“ garsais. Sužinojo, kad apšaudoma kas 4 valandas. Karo patirties turinčiam N. Kundrotui nekilo baimės ar streso. Patyrusios ausys atskiria pavojų.
„Girdi garsą, supranti, kad šovė tankas, bet kartu supranti, jog – ne į tave, kad nukris kažkur toli. Gal čia refleksas? Žinai, kad šaudo, bet tau nieko nebus. Šaudoma iš tankų, nors pagal Minsko susitarimą tankų neturėtų būti. Anoje pusėje nebuvau, bet tikrai skiriu tanko garsą. Būnant fronto linijoje, girdisi, kaip tankas urzgia...“
Ukrainiečių pusės fronto linijoje N. Kundrotas sako nematęs nė vieno tanko, tik šarvuočių BTR, BRDM. Tankai ukrainiečių pusėje atitraukti 35 kilometrus nuo fronto linijos – kaip ir priklauso pagal susitarimą.
N. Kundrotas palygina su Balkanais – ten sunkioji ginkluotė taip pat buvo atitraukta, atstumai nustatomi pagal ginklo kalibrą.
„Čia – mano žemė“
Po fronto liniją „Paramos sparnų“ autobusiukas išmaišė apie 400 kilometrų. Atgabentą labdarą iškrovė dalimis: Charkove, kur įsikūręs savanorių punktas, Kremenčuke, kur sandėlis įrengtas pas savanorį garaže, fronto linijoje.
Dvi naktis miegojo pas jūrų pėstininkus. Pastatas apleistas, langai užkalti, sukaltos lovos, pamestas matracas. Ir savas miegmaišis. „Ko fronto linijoje daugiau reikia?“ – kariškai klausia N. Kundrotas.
Kuo arčiau fronto, tuo daugiau apleistumo. Bet gyvenimas vyksta: veikia parduotuvės, važiuoja transportas.
Karas skausmą atneša šeimoms. Bet gyventi reikia. Lietuviai bendravo su moterimi, fronto linija eina beveik per jos kiemą. Name – skylė, ją pramušė minosvaidis. Moteris jau palaidojo vyrą, du vaikus, sesers vaikus.
„Sako, aš neišeisiu, čia – mano žemė. Yra padariusi ligoninę. Davėme jai medikamentų, aprangos, kuprinių, to, kas gali praversti“, – apie įstrigusį susitikimą pasakoja N. Kundrotas.
Kelionėje šiaulietis mano pamatęs tikrą vaizdą, o ne tai, kas transliuojama viešojoje erdvėje, kokią poziciją yra užėmusios Europos valstybės.
„Reali situacija tokia: karas pasibaigtų labai greitai, jei Ukrainai būtų duota žalia šviesa. Jie yra visiškai pasirengę, tik jiems neleidžiama veikti“, – sako N. Kundrotas.
Bendraudamas su jūrų pėstininkais, išgirdo apie tokius atvejus, kai, pavyzdžiui, užėmus 500 metrų, sulaukia skambučio grįžti atgal.
„Kas yra 500 metrų? Žmonių gyvybės. Kariaujantys tai suvokia, jiems dėl to skaudžiausia. Bet to nesupranta toli sėdintys generolai.“
Fronte – įvairių tautų atstovai
Kelionėje N. Kundrotas bendravo su įvairaus rango kariais. Susipažino su Dešiniojo sektoriaus (Pravyj sektor) atstovais. „Jie iš kariuomenės gauna tik ginkluotę. Aprūpina, maitina savanoriai. Jie neklauso įsakymų. Jei pasako: „Mūsų žemė“, gabalą žemės ir atsiima.“
Šių savanorių taisyklės labai griežtos. Galioja sausas įstatymas, o girtuokliai vadinami avatarais. Kaip gydo geriančius? Iškasa duobę ir užkasa iki kaklo.
Kita taisyklė: einant į puolimą nepalikti draugo. Esmė esi ne tu, o žmogus šalia. Jei palieki draugą pozicijoje – ar sužeistą, ar nukautą, tave vis tiek užkasa. Jų drausmė – ne kariuomenės nustatyta, o pačių sugalvota.
Ukrainiečių pusėje, sako N. Kundrotas, kariauja ir čečėnų, ir amerikiečių karių, yra gruzinų kuopa. Apie lietuvius girdėjo, bet sutikti neteko.
Kalbėjosi su jaunais baltarusių kariais. „Kilo visokių minčių. Mąstau, ar tik Baltarusija nepakeitė politikos ir siunčia jaunus vyrukus pasimokyti veiksmų? Kariai sakė, jog į Baltarusiją grįžti nebegalės, nes grės 7 metai kalėjimo.“
Ukrainiečiai pasakojo apie pasidavusius veikėjus iš Sibiro kalėjimo. Jiems už pusę metų Ukrainoje buvo pažadėta nubraukti 10 metų. „Atvažiavo, gavo ginklą. O valgyti – kur maistas? Sako, į Ukrainą nueisite, pasiimsite. Gerai, kad pasitaikė tokie, kurie pasidavė. Yra tokių, kurie eina, plėšia, drasko.“
Sukrečia abejingumas
„Ukraina yra didžiulė, ir žmonės, nežiūrint į tai, kad kalba rusiškai, ir yra rusai, yra už Ukrainą. Už šalį, kurioje gyvena.“ Tokius žodžius N. Kundrotas girdėjo iš vietinių.
Bendraujant su ukrainiečiais, šiauliečiui kilo įvairių minčių. Viena vertus – ukrainiečiai jaučiasi pamiršti, negavę to, kas buvo žadėta. Kartu jie supranta, kad yra daug darbų, kuriuos reikia patiems padaryti.
„Bet ir jie, ir mes suprantame: jei ne ten, visas tas vaizdas būtų čia. Šiandien frontas Ukrainoje yra grėsmės Europai sustabdymas. Ten yra karas tarp Rytų ir Europos“, – sako N. Kundrotas.
Šiaulietis jau galvoja apie kitą kelionę į Ukrainą. Planuose – ir bendradarbiavimo sutartis su Kremenčuko mokykla.
– Kas Ukrainoje jus labiausiai sukrėtė?
– Fronto linijoje man viskas pažįstama, suprantama. Bet sukrėtė žmonių a-b-e-j-i-n-g-u-m-a-s. Nenorėjimas keistis. Gali pamatyti šūkį: „Tegyvuoja didis Stalinas!“ Klausiame, kam jums to reikia? Lėšų gaila. Bet kiek kainuoja šūkį uždažyti? Toks abejingumas trenkia per smegenis. Lenino gatvė, Stalino gatvė... Pradėkite nuo savęs, pajudėkite į priekį! Liūdna, kad prie situacijos priprantama, karas tampa kasdienybe, nelieka siekių.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių Normundo Valterio jaunimo mokyklos direktorius Nerijus Kundrotas iš Ukrainos parvežė eksponatų mokyklos muziejui.
Nerijus Kundrotas žada grįžti į Ukraina ir su labdara, ir su mokyklų bendradarbiavimo projektu.
Asmeninės nuotr.
Tarptautinis labdaros ir paramos fondas „Pagalbos sparnas“ paramą į Ukrainą gabeno ir kariams, ir civiliams.
Pažymėtas minų laukas.
Nerijus Kundrotas (dešinėje) su Pravyj sektor savanoriu Santa (centre) ir „Pagalbos sparno“ direktoriumi Algiu Šimoniūčiu.
Karių kasdienybę praskaidrina vaikų piešiniai.
Karo žaizdos – apšaudymų paliktos žymės.
Nerijus Kundrotas fronto linijoje, kur įsikūrę jūrų pėstininkai.