Ukrainoje sukrėtė abejingumas

Ukrainoje sukrėtė abejingumas

Šiau­lių Nor­mun­do Val­te­rio jau­ni­mo mo­kyk­los di­rek­to­rius Ne­ri­jus Kund­ro­tas de­šimt die­nų ke­lia­vo po Uk­rai­ną, nak­vo­jo fron­to li­ni­jo­je. Ap­šau­dy­mai mi­si­jo­se Bal­ka­nuo­se da­ly­va­vu­siam šiau­lie­čiui bai­mės ne­kė­lė. La­biau su­krė­tė Uk­rai­no­je te­be­li­kę šū­kiai ar gat­vių pa­va­di­ni­mai, gar­bi­nan­tys Sta­li­ną ir Le­ni­ną.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ga­be­no pa­ra­mą

„Čia yra ske­veld­ros. „Gra­do“. Bu­vo dar šil­tos, nes ap­šau­dy­mas ne­to­li Do­nec­ko oro uos­to, kai at­vy­ko­me, bu­vo bai­gę­sis prieš pu­sę va­lan­dos“, – par­si­vež­tus „su­ve­ny­rus“ ro­do N. Kund­ro­tas.

Pa­ke­lia vien­kar­ti­nį gra­nats­vai­dį, su­ga­din­tą ze­ni­ti­nį ra­ke­ti­nį komp­lek­są. Įver­ti­na: „At­lais­vi­na san­dė­lius, nes tai – se­nie­nos iš praė­ju­sio am­žiaus maž­daug sep­tin­tojo de­šimt­me­čio.“ Eks­po­na­tai iš fron­to bus ro­do­mi Šiau­lių Nor­mun­do Val­te­rio jau­ni­mo mo­kyk­los mu­zie­ju­je.

De­šimt die­nų Uk­rai­no­je N. Kund­ro­tas bu­vo kar­tu su Kau­ne įsi­kū­ru­siu tarp­tau­ti­niu lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­du „Pa­gal­bos spar­nas“, į Uk­rai­ną lab­da­rą ga­be­nan­čiu tre­jus me­tus. Į de­šim­ties die­nų ke­lio­nę au­to­bu­siu­ku vy­ko še­šie­se. N. Kund­ro­tas bu­vo vie­nin­te­lis iš Šiau­lių.

Kro­vi­ny­je bu­vo pa­ra­mos ci­vi­liams ir ka­riuo­me­nei. Ap­ran­ga, eki­puo­tė, me­di­ka­men­tai, ci­vi­liniai rū­bai, vais­ti­nė­lės, ge­sin­tu­vai, šal­mai, ne­per­šau­na­mos lie­me­nės.

Ga­be­na­ma pa­ra­ma Ru­si­jos pro­pa­gan­dos yra ste­bi­ma pro ­di­di­na­mą­jį stik­lą. „Lie­tu­viai ap­rū­pi­na Uk­rai­nos ka­riuo­me­nę – trans­liuo­ja­ma ži­nia. Juo­kas ima pa­ma­čius to­kį re­por­ta­žą per ži­nias“, – sa­ko N. Kund­ro­tas.

Šiau­lie­tis tu­ri ka­ro pa­tir­ties: 1994–1996 me­tais tar­na­vo Bal­ka­nuo­se. 1994 me­tais Jung­ti­nių Tau­tų ope­ra­ci­ja UNP­RO­FOR Kroa­ti­jo­je bu­vo pir­mo­ji tarp­tau­ti­nė tai­kos pa­lai­ky­mo mi­si­ja, ku­rio­je da­ly­va­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­riai.

Mi­si­jo­se Bal­ka­nuo­se N. Kund­ro­tas bu­vo su gink­lu ran­ko­se, Uk­rai­no­je bu­vo la­biau kaip ste­bė­to­jas. „No­rė­jau ir pa­ts pri­si­dė­ti. Tu­rė­jau ka­ri­nių daik­tų: šal­mą, kup­ri­nę, mieg­mai­šį, ba­tus, uni­for­mos ele­men­tus, striu­kę. Vis­ką pa­do­va­no­jau.“

Į Uk­rai­ną eki­pa­žas vy­ko per Len­ki­ją. Uk­rai­nos po­stai, sa­ko N. Kund­ro­tas, yra ša­liš­ki ir ne­ša­liš­ki. Va­di­na­mo­sios na­cio­na­lis­ti­nės pu­sės at­sto­vams pa­kan­ka pa­sa­ky­ti slap­ta­žo­dį „fron­tas“. Var­tai at­si­ve­ria, net po­li­ci­ja ati­duo­da pa­gar­bą. „Šau­nuo­liai – va­žiuo­ki­te, nė­ra jo­kių pro­ble­mų!“ Dar ir pa­ly­di.

„Tie, ku­rie ieš­ko sau nau­dos, po­ste ban­do pa­si­pel­ny­ti. Ir ne­svar­bu, kad tu­ri tvar­kin­gus do­ku­men­tus, vis tiek tu­ri su­si­mo­kė­ti“, – pa­sa­ko­ja šiau­lie­tis.

Lie­tu­viai su­ko pa­pil­do­mą 200 ki­lo­met­rų vin­gį, kad įva­žiuo­tų į Uk­rai­ną be pro­ble­mų. Ten, kur lais­vas ke­lias ir kur uk­rai­nie­tiš­kai sa­ko­ma: „Lie­tu­va, ma­no tė­vy­ne.“

Pas­vei­ki­no ap­šau­dy­mu

Ki­je­vas. Lvo­vas. Kre­men­ču­kas. Ma­riu­po­lis. Ša­lia šio mies­to drie­kia­si fron­to li­ni­ja, iš­kas­tos tran­šė­jos, ap­ka­sai.

Ke­lio­nė­je N. Kund­ro­tas sa­ko gir­dė­jęs kal­bant: „Vat­ni­kai la­bai ap­si­ri­ko: jie ma­nė, kad Uk­rai­na yra Lvo­vas ir Char­ko­vas, o vi­sa ki­ta – Ru­si­ja.“ Pa­si­ro­do, ne.

„Vi­sas Ma­riu­po­lis, kaip 1941 me­tais, išė­jo kas­ti tran­šė­jų. Da­bar ten sto­vi 92-oji jū­rų pės­ti­nin­kų bri­ga­da. Jų gy­ve­ni­mas – įkas­tuo­se jū­ri­niuo­se kon­tei­ne­riuo­se. Net ne­si­ma­to, kad kaž­kas yra po že­me.“

Iki Do­nec­ko eki­pa­žas bu­vo priar­tė­jęs per maž­daug 1–2 ki­lo­met­rus, ma­tė­si mies­to dau­giaaukš­čiai, te­bes­to­vin­tys kra­nai.

„Do­nec­kas – ang­lia­ka­sių mies­tas, šach­tos ne­dir­ba. Iš ko gy­ven­ti, kaip gy­ven­ti? Uk­rai­nie­čiai juo­kia­si, kad Do­nec­ko ir Lu­hans­ko res­pub­li­kos yra la­bai tur­tin­gos: su­gal­vo­jau, kad no­riu ry­toj į ka­rą, nuė­jau į „va­jen­tor­gą“, nu­si­pir­kau tan­ką, iš­va­žia­vau pa­šau­dy­ti“, – pa­sa­ko­ja N. Kund­ro­tas.

Tarp Do­nec­ko ir oro uos­to ei­na fron­to li­ni­ja. Tik at­vy­kę, lie­tu­viai bu­vo pa­svei­kin­ti „gra­do“ gar­sais. Su­ži­no­jo, kad ap­šau­do­ma kas 4 va­lan­das. Ka­ro pa­tir­ties tu­rin­čiam N. Kund­ro­tui ne­ki­lo bai­mės ar stre­so. Pa­ty­ru­sios au­sys at­ski­ria pa­vo­jų.

„Gir­di gar­są, su­pran­ti, kad šo­vė tan­kas, bet kar­tu su­pran­ti, jog – ne į ta­ve, kad nu­kris kaž­kur to­li. Gal čia ref­lek­sas? Ži­nai, kad šau­do, bet tau nie­ko ne­bus. Šau­do­ma iš tan­kų, nors pa­gal Mins­ko su­si­ta­ri­mą tan­kų ne­tu­rė­tų bū­ti. Ano­je pu­sė­je ne­bu­vau, bet tik­rai ski­riu tan­ko gar­są. Bū­nant fron­to li­ni­jo­je, gir­di­si, kaip tan­kas urz­gia...“

Uk­rai­nie­čių pu­sės fron­to li­ni­jo­je N. Kund­ro­tas sa­ko ne­ma­tęs nė vie­no tan­ko, tik šar­vuo­čių BTR, BRDM. Tan­kai uk­rai­nie­čių pu­sė­je ati­trauk­ti 35 ki­lo­met­rus nuo fron­to li­ni­jos – kaip ir pri­klau­so pa­gal su­si­ta­ri­mą.

N. Kund­ro­tas pa­ly­gi­na su Bal­ka­nais – ten sun­kio­ji gink­luo­tė taip pat bu­vo ati­trauk­ta, at­stu­mai nu­sta­to­mi pa­gal gink­lo ka­lib­rą.

„Čia – ma­no že­mė“

Po fron­to li­ni­ją „Pa­ra­mos spar­nų“ au­to­bu­siu­kas iš­mai­šė apie 400 ki­lo­met­rų. At­ga­ben­tą lab­da­rą iš­kro­vė da­li­mis: Char­ko­ve, kur įsi­kū­ręs sa­va­no­rių punk­tas, Kre­men­ču­ke, kur san­dė­lis įreng­tas pas sa­va­no­rį ga­ra­že, fron­to li­ni­jo­je.

Dvi nak­tis mie­go­jo pas jū­rų pės­ti­nin­kus. Pas­ta­tas ap­leis­tas, lan­gai už­kal­ti, su­kal­tos lo­vos, pa­mes­tas mat­ra­cas. Ir sa­vas mieg­mai­šis. „Ko fron­to li­ni­jo­je dau­giau rei­kia?“ – ka­riš­kai klau­sia N. Kund­ro­tas.

Kuo ar­čiau fron­to, tuo dau­giau ap­leis­tu­mo. Bet gy­ve­ni­mas vyks­ta: vei­kia par­duo­tu­vės, va­žiuo­ja trans­por­tas.

Ka­ras skaus­mą at­ne­ša šei­moms. Bet gy­ven­ti rei­kia. Lie­tu­viai bend­ra­vo su mo­te­ri­mi, fron­to li­ni­ja ei­na be­veik per jos kie­mą. Na­me – sky­lė, ją pra­mu­šė mi­nos­vai­dis. Mo­te­ris jau pa­lai­do­jo vy­rą, du vai­kus, se­sers vai­kus.

„Sa­ko, aš nei­šei­siu, čia – ma­no že­mė. Yra pa­da­riu­si li­go­ni­nę. Da­vė­me jai me­di­ka­men­tų, ap­ran­gos, kup­ri­nių, to, kas ga­li pra­vers­ti“, – apie įstri­gu­sį su­si­ti­ki­mą pa­sa­ko­ja N. Kund­ro­tas.

Ke­lio­nė­je šiau­lie­tis ma­no pa­ma­tęs tik­rą vaiz­dą, o ne tai, kas trans­liuo­ja­ma vie­šo­jo­je erd­vė­je, ko­kią po­zi­ci­ją yra užė­mu­sios Eu­ro­pos vals­ty­bės.

„Rea­li si­tua­ci­ja to­kia: ka­ras pa­si­baig­tų la­bai grei­tai, jei Uk­rai­nai bū­tų duo­ta ža­lia švie­sa. Jie yra vi­siš­kai pa­si­ren­gę, tik jiems ne­lei­džia­ma veik­ti“, – sako N. Kund­ro­tas.

Bend­rau­da­mas su jū­rų pės­ti­nin­kais, iš­gir­do apie to­kius at­ve­jus, kai, pa­vyz­džiui, užė­mus 500 met­rų, su­lau­kia skam­bu­čio grįž­ti at­gal.

„Kas yra 500 met­rų? Žmo­nių gy­vy­bės. Ka­riau­jan­tys tai su­vo­kia, jiems dėl to skau­džiau­sia. Bet to ne­sup­ran­ta to­li sė­din­tys ge­ne­ro­lai.“

Fron­te – įvai­rių tau­tų at­sto­vai

Ke­lio­nė­je N. Kund­ro­tas bend­ra­vo su įvai­raus ran­go ka­riais. Su­si­pa­ži­no su De­ši­nio­jo sek­to­riaus (Pra­vyj sek­tor) at­sto­vais. „Jie iš ka­riuo­me­nės gau­na tik gink­luo­tę. Ap­rū­pi­na, mai­ti­na sa­va­no­riai. Jie ne­klau­so įsa­ky­mų. Jei pa­sa­ko: „Mū­sų že­mė“, ga­ba­lą že­mės ir at­sii­ma.“

Šių sa­va­no­rių tai­syk­lės la­bai griež­tos. Ga­lio­ja sau­sas įsta­ty­mas, o gir­tuok­liai va­di­na­mi ava­ta­rais. Kaip gy­do ge­rian­čius? Iš­ka­sa duo­bę ir už­ka­sa iki kak­lo.

Ki­ta tai­syk­lė: ei­nant į puo­li­mą ne­pa­lik­ti drau­go. Es­mė esi ne tu, o žmo­gus ša­lia. Jei pa­lie­ki drau­gą po­zi­ci­jo­je – ar su­žeis­tą, ar nu­kau­tą, ta­ve vis tiek už­ka­sa. Jų draus­mė – ne ka­riuo­me­nės nu­sta­ty­ta, o pa­čių su­gal­vo­ta.

Uk­rai­nie­čių pu­sė­je, sa­ko N. Kund­ro­tas, ka­riau­ja ir če­čė­nų, ir ame­ri­kie­čių ka­rių, yra gru­zi­nų kuo­pa. Apie lie­tu­vius gir­dė­jo, bet su­tik­ti ne­te­ko.

Kal­bė­jo­si su jau­nais bal­ta­ru­sių ka­riais. „Ki­lo vi­so­kių min­čių. Mąs­tau, ar tik Bal­ta­ru­si­ja ne­pa­kei­tė po­li­ti­kos ir siun­čia jau­nus vy­ru­kus pa­si­mo­ky­ti veiks­mų? Ka­riai sa­kė, jog į Bal­ta­ru­si­ją grįž­ti ne­be­ga­lės, nes grės 7 me­tai ka­lė­ji­mo.“

Uk­rai­nie­čiai pa­sa­ko­jo apie pa­si­da­vu­sius vei­kė­jus iš Si­bi­ro ka­lė­ji­mo. Jiems už pu­sę me­tų Uk­rai­no­je bu­vo pa­ža­dė­ta nu­brauk­ti 10 me­tų. „At­va­žia­vo, ga­vo gink­lą. O val­gy­ti – kur mais­tas? Sa­ko, į Uk­rai­ną nuei­si­te, pa­siim­si­te. Ge­rai, kad pa­si­tai­kė to­kie, ku­rie pa­si­da­vė. Yra to­kių, ku­rie ei­na, plė­šia, dras­ko.“

Suk­re­čia abe­jin­gu­mas

„Uk­rai­na yra di­džiu­lė, ir žmo­nės, ne­žiū­rint į tai, kad kal­ba ru­siš­kai, ir yra ru­sai, yra už Uk­rai­ną. Už ša­lį, ku­rio­je gy­ve­na.“ To­kius žo­džius N. Kund­ro­tas gir­dė­jo iš vie­ti­nių.

Bend­rau­jant su uk­rai­nie­čiais, šiau­lie­čiui ki­lo įvai­rių min­čių. Vie­na ver­tus – uk­rai­nie­čiai jau­čia­si pa­mirš­ti, ne­ga­vę to, kas bu­vo ža­dė­ta. Kar­tu jie su­pran­ta, kad yra daug dar­bų, ku­riuos rei­kia pa­tiems pa­da­ry­ti.

„Bet ir jie, ir mes su­pran­ta­me: jei ne ten, vi­sas tas vaiz­das bū­tų čia. Šian­dien fron­tas Uk­rai­no­je yra grės­mės Eu­ro­pai su­stab­dy­mas. Ten yra ka­ras tarp Ry­tų ir Eu­ro­pos“, – sako N. Kund­ro­tas.

Šiau­lie­tis jau gal­vo­ja apie ki­tą ke­lio­nę į Uk­rai­ną. Pla­nuo­se – ir bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­tis su Kre­men­ču­ko mo­kyk­la.

– Kas Uk­rai­no­je jus la­biau­siai su­krė­tė?

– Fron­to li­ni­jo­je man vis­kas pa­žįs­ta­ma, su­pran­ta­ma. Bet su­krė­tė žmo­nių a-b-e-j-i-n-g-u-m-a-s. Ne­no­rė­ji­mas keis­tis. Ga­li pa­ma­ty­ti šū­kį: „Te­gy­vuo­ja di­dis Sta­li­nas!“ Klau­sia­me, kam jums to rei­kia? Lė­šų gai­la. Bet kiek kai­nuo­ja šū­kį už­da­žy­ti? Toks abe­jin­gu­mas tren­kia per sme­ge­nis. Le­ni­no gat­vė, Sta­li­no gat­vė... Pra­dė­ki­te nuo sa­vęs, pa­ju­dė­ki­te į prie­kį! Liūd­na, kad prie si­tua­ci­jos pri­pran­ta­ma, ka­ras tam­pa kas­die­ny­be, ne­lie­ka sie­kių.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių Nor­mun­do Val­te­rio jau­ni­mo mo­kyk­los di­rek­to­rius Ne­ri­jus Kund­ro­tas iš Uk­rai­nos par­ve­žė eks­po­na­tų mo­kyk­los mu­zie­jui.

Ne­ri­jus Kund­ro­tas ža­da grįž­ti į Uk­rai­na ir su lab­da­ra, ir su mo­kyk­lų bend­ra­dar­bia­vi­mo pro­jek­tu.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Tarp­tau­ti­nis lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­das „Pa­gal­bos spar­nas“ pa­ra­mą į Uk­rai­ną ga­be­no ir ka­riams, ir ci­vi­liams.

Pa­žy­mė­tas mi­nų lau­kas.

Ne­ri­jus Kund­ro­tas (de­ši­nė­je) su Pra­vyj sek­tor sa­va­no­riu San­ta (cent­re) ir „Pa­gal­bos spar­no“ di­rek­to­riu­mi Al­giu Ši­mo­niū­čiu.

Ka­rių kas­die­ny­bę pra­skaid­ri­na vai­kų pie­ši­niai.

Ka­ro žaiz­dos – ap­šau­dy­mų pa­lik­tos žy­mės.

Ne­ri­jus Kund­ro­tas fron­to li­ni­jo­je, kur įsi­kū­rę jū­rų pės­ti­nin­kai.