
Naujausios
Ukrainiečiai svajoja apie taiką
Šiaulių apskrityje dešimt dienų vieši ukrainiečiai iš pafrontės – Mangušo (Donecko sritis). Už 13 kilometrų – Mariupolis, už 40 kilometrų – fronto linija. Ukrainiečiai atvyko lietuvių pasveikinti su Valstybės atkūrimo diena. Beveik dvejus metus karo baimėje gyvenančių svečių svajonė – taika.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Keliauja po apskritį
Trečiadienį Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijoje liejosi graikiškas temperamentas – svečiai iš Ukrainos moksleivius mokė savo krašto šokių. Prie Azovo jūros, iš kur ukrainiečiai atvykę, nuo seno gyveno ir graikai.
„Saulėtekio“ gimnazijos folkloro ansamblio „Vieversėlis“ nariai įtraukė į lietuviškus šokius ir dainas. Ansamblio vadovas Arūnas Stankus grojo ratu, daudyte, o dainos personažas Ožys pakibino viešnias.
Po kultūrinių mainų ukrainiečiai ir lietuviai keliavo gaminti patiekalų.
Draugystė su ukrainiečiais, pasak viešnagės vadybininko, mokytojo Seržo Staponkaus, užsimezgė pernai, kai „Saulėtekio“ gimnazijoje vyko renginys „Esame vieno kraujo“. Akmenėje apsigyvenusi ukrainiečio karininko šeima tapo jungtimi tarp Šiaulių apskrities ir Ukrainos.
Į Ukrainą pradėjo keliauti parama, o praėjusį rudenį keturi asmenys iš Šiaulių apskrities, tarp jų – ir S. Staponkus, išvyko į Mariupolį.
Bendrystė įsibėgėjo – šiemet pasveikinti su Vasario 16-ąja atvyko dvylikos ukrainiečių grupė.
Ukrainiečiai – kūrybinio teatro „Baltoji paukštė“ šokių kolektyvas „Fantazija“.
Vasario 16-ąją Šiaulių Prisikėlimo aikštėje, vėliavos pakėlimo ceremonijoje, svečiai sveikino su liaudies daina, vėliau koncertavo Šiaulių kultūros centre, Naujojoje Akmenėje.
Dešimties dienų programoje – daugybė susitikimų visoje apskrityje. Tai, sako S. Staponkus, ukrainiečių padėka Lietuvai už moralinę ir materialinę paramą.
Tylą keičia apšaudymai
Grupės vadovė Liudmila Elizarova Lietuvoje vieši antrą kartą – pirmą kartą Vilniuje buvo dar sovietmečiu. Savanoris Vladimir Mazur į Lietuvą atvyko pirmą kartą.
– Kokia situacija vietovėje, iš kurios atvykote?
Vladimir: – Ten, kur ukrainiečių valdžia, gyvenimas sunkus, bet nėra labai pasikeitęs: dirba gamyklos, įstaigos, parduotuvės, vaikai mokosi mokyklose, mažyliai eina į darželius. Bet, kai šaudoma už 40 kilometrų, girdisi – tai veikia psichiką.
Kai pas jus išgirdome lėktuvų garsą, iš karto pakėlėme galvą į dangų. Mums iš karto kyla klausimai: koks orlaivis ir kur jis skrenda? Žinoma, esame paveikti, to, kas vyksta, bet dabar gyvename įprastą gyvenimą.
Liudmila: – Vaikai yra išgąsdinti. Bet tikimės, kad viskas greit baigsis, ir pas mus bus gerai. Stengiamės palaikyti vieni kitus.
– Kiek dabar aktyvūs karo veiksmai už 40 kilometrų?
Vladimir: – Viskas vyksta bangomis. Tyla – apšaudymas, tyla – apšaudymas. Kada prasidės, suaktyvės apšaudymai, niekas nežino.
– Kokios žmonių nuotaikos, kai įtampa neatslūgsta dvejus metus?
Liudmila: – Daug žmonių išvyko. Labai baisu, kai vaiko akys žiūri į tave ir klausia: „Ar mūsų nešaudys?“ Dauguma laikosi stoiškai, stengiasi įveikti kliūtis, išgyventi ir tikisi, kad triumfuos teisybė ir taika. Bet žmonės yra pavargę, visiems norisi taikos ir ramybės.
Vladimir: – Labai stipriai jaučiame jūsų šalies palaikymą – moralinį ir materialinį. Padeda, kai matai, kad Europos ir pasaulio šalys pasisako už Ukrainos gynybą, už jos vientisumą, nepriklausomybę.
– Ar nesijaučiate primiršti dėl įvykių Sirijoje?
Vladimir: – Mūsų nepamiršo ir manome, kad neužmirš. Kai pas mus tylu, tai ir viešojoje erdvėje tylu, bet jei įvyksta apšaudymas, žinia pasklinda.
Laukuose – minos
– Prieš keletą dienų reikalauta Ukrainos premjero Arsenijaus Jaceniuko atsistatydinimo. Kaip vertinate dabartinę valdžią?
Vladimir: – Vertinti valdžią galima dvejopai. Didžiausias pasiekimas, kad sustabdė karą aktyviojoje fazėje, nebežūva taikūs gyventojai. Tai – svarbiausia.
Svarbu, kad stiprinama kariuomenė, nors dar ne taip, kaip norėtųsi. Yra daug problemų dėl aprūpinimo, disciplinos. Bet tai, kas buvo prieš metus, pusantrų, ir dabar – dangus ir žemė.
Dėl ekonomikos kyla daug klausimų. Tvarka įvedinėjama, bet ne taip greit, kaip norėtųsi.
Laukai perkasti, užminuoti. Blindažai, įtvirtinimai – ūkininkai negali dirbti žemės, nuimti derliaus, daug derliaus pražuvo. Kelius suniokojo karo technika.
Liudmila: – Žemės ūkis ir ekonomika nuo to kenčia. Sunkoka, bet įveiksime. Dvasia išliekame stiprūs. O parduotuvėse yra visko.
– Rudenį kalbėta, kad Ukrainai bus dar sunkiau dėl šildymo sezono. Ar kilo paslaugų kainos?
Vladimir: – Komunalinių – taip. Ponai iš Sąjungos mus buvo pripratinę veltui gauti šilumą ir dujas. Taip neturi būti. Dėl šio pripratimo niekas nesirūpino energiją taupančiomis technologijomis. Kai dabar šis klausimas iškilo, žmonės pradėjo galvoti, kaip apšiltinti namus, diegti energiją taupančias priemones, pereiti nuo dujinio šildymo prie kitų šildymo rūšių.
Pas jus patalpose vėsoka. Pas mane namie 23–24 laipsniai šilumos: mes pripratinti šiltai gyventi. Dabar šiltiname namus. Pasistačiau kietojo kuro katilinę, dvi savaites ruošiau malkas.
Šildyti elektra, saulės baterijomis kol kas yra brangu, kreditavimo tam nėra. Niekas neinvestuos į kariaujančios šalies ekonomiką.
Pinigai buvo išvogti prieš tai valdžiusių ponų. Tikimės pagalbos, bet kol vyksta karas, niekas nepadės.
– Kiek dabar gyventojų jūsų mieste?
Liudmila: – Pagal paskutinį surašymą – 8 300. Iš tiesų pas mus yra daugiau, apie 2 000 persikėlė dėl karo. Prasidėjus pirmiesiems apšaudymams, jų bangos buvo labai didelės. Labai daug žmonių atvyko su šeimomis. Mes juos nuoširdžiai sutikome, kuo galime, padedame. Dabar kai kurie grįžta, kai kurie važiuoja tolyn.
– Kokie santykiai tarp palaikančių Rusiją ir palaikančiųjų Ukrainą?
Vladimir: – Žmonės labiausiai nepatenkinti reformų tempu. Sako, kad ne dėl to mes stovėjome Maidane, ne dėl to mūsiškiai žuvo. Norėtųsi tvarkos.
O tarpusavio santykiuose būna visaip. Būtų kitaip, jei būtų taika. O dabar – tai apšaudymas, tai tyla.
– Vladimirai, ar buvote tiesiogiai įtrauktas į karo veiksmus?
– Pirmieji daliniai mūsų rajone būrėsi spontaniškai. Vaikinai buvo „neapšaudyti“, neaprengti, neapauti. Buvo graudus vaizdas.
Dalį bataliono aprūpino neįvardinti rėmėjai. Mes rinkome aprangą, maistą, skutimosi priemones, nes užnugario aprūpinimas buvo rimta problema. Susipažindavome, draugaudavome su mūsų rajone dislokuotais daliniais. Taip buvo prieš 1,5–2 metus.
Dabar kariuomenės aprūpinimas pagerėjo, mums nebereikia rūpintis maistu, drabužiais. Valstybė karius aprūpino naujomis uniformomis, šarvo liemenėmis, šalmais, naktinio matymo prietaisais, taikikliais. Tai, kas reikalinga frontui, pradėjo tiekti gynybos ministerija. Tik ne tiek, kiek norėtųsi.
Be to, pasiekė humanitarinė pagalba iš Kanados, JAV, kitų šalių.
Mes, savanoriai, dabar palaikome draugiškus santykius su kariais. Prieš savaitę organizavome futbolo varžybas – aukštesniųjų klasių mokiniai žaidė su Dešiniojo sektoriaus komanda. Vienos varžybos vyko pas mus, kitos – jų bazavimosi teritorijoje. Abu kartus laimėjo mūsiškiai. Bet paskui visi kartu gėrėme arbatą, kalbėjomės.
Dešiniojo sektoriaus daliniuose yra žmonių iš visos Ukrainos, net iš Donecko centro, Dniepropetrovsko, Charkovo. Tai tikrai nėra piktieji banderovcai.
– Ar teko pakliūti į karo ugnį?
Vladimir: – Nors važinėjau pirmyn ir atgal, neteko ir, ačiū Dievui. Kai kurie mūsų vyrai patekdavo į netikėtus apšaudymus, pasalas.
Liudmila: – Mes rūpinamės kultūros dalykais, vežame vaikinams koncertus.
O kas įdomiausia – vyksta vedybos! Kariškiai pas mus randa išrinktąsias. Mano dukra dirba civilinės metrikacijos skyriuje, sakė: „Mama, pareiškimus duoda, tuokiasi.“ Vienu žodžiu, gyvenimas vyksta.
Be išgąsčio
– Kokie įspūdžiai Lietuvoje?
Liudmila: – Mus labai šiltai sutinka! Žmonės labai palaiko. Jūsų vyrukai kalbina mūsų merginas, nori susipažinti, prašo telefonų numerių.
Vladimir: – Jūsų veiduose – šypsenos. Akyse nėra išgąsčio. Žmonės, viešose vietose išgirdę mūsų kalbą, šypsosi.
– Kas labiausiai nustebino?
Vladimir: – Jūs galite gerti vandenį iš čiaupo! Pas mus tai būtų pavojinga. Dėl jūros mūsų vanduo yra sūrus, labai kietas.
Kai buvau tarybos narys, kvietėme geologus, jie darė 50, 100 metrų gręžinius. Tokios kokybės vandens, kaip Lietuvoje, gauti iš gręžinio negalime, vandenį turime atsivežti.
Pas jus labai švaru, tvarkinga. Pirmąją dieną buvome Vilniuje, sužavėjo architektūra, bažnyčios.
– Koks dabar didžiausias jūsų noras?
Liudmila: – Taika.
Vladimir: – Tylus, ramus gyvenimas. Kad nematytume, kaip skraido bepiločiai, kaip šaudo tankai. Tai yra baisu.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SVEČIAI: „Esate maža, bet drąsi šalis“, – sako ukrainietis Vladimir Mazur. Jam pritarė Liudmila Elizarova.
HUMORAS: Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijoje dainos personažas Ožys su svečiais.
ŠOKIS: Ukrainiečiai mokė šokti graikų šokį „Sugrįžimas“.
KONCERTAS: Svečiai iš Donecko srities klausėsi lietuvių liaudies dainų.
DRAUGYSTĖ: Seržas Staponkus praėjusiais metais vyko į Ukrainą, dabar rūpinasi ukrainiečių viešnage Lietuvoje.