Ukrainiečiai svajoja apie taiką

Uk­rai­nie­čiai sva­jo­ja apie tai­ką

Šiau­lių ap­skri­ty­je de­šimt die­nų vie­ši uk­rai­nie­čiai iš pa­fron­tės – Man­gu­šo (Do­nec­ko sri­tis). Už 13 ki­lo­met­rų – Ma­riu­po­lis, už 40 ki­lo­met­rų – fron­to li­ni­ja. Uk­rai­nie­čiai at­vy­ko lie­tu­vių pa­svei­kin­ti su Vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­na. Be­veik dve­jus me­tus ka­ro bai­mė­je gy­ve­nan­čių sve­čių sva­jo­nė – tai­ka.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ke­liau­ja po ap­skri­tį

Tre­čia­die­nį Šiau­lių „Sau­lė­te­kio“ gim­na­zi­jo­je lie­jo­si grai­kiš­kas tem­pe­ra­men­tas – sve­čiai iš Uk­rai­nos moks­lei­vius mo­kė sa­vo kraš­to šo­kių. Prie Azo­vo jū­ros, iš kur uk­rai­nie­čiai at­vy­kę, nuo se­no gy­ve­no ir grai­kai.

„Sau­lė­te­kio“ gim­na­zi­jos folk­lo­ro an­samb­lio „Vie­ver­sė­lis“ na­riai įtrau­kė į lie­tu­viš­kus šo­kius ir dai­nas. An­samb­lio va­do­vas Arū­nas Stan­kus gro­jo ra­tu, dau­dy­te, o dai­nos per­so­na­žas Ožys pa­ki­bi­no vieš­nias.

Po kul­tū­ri­nių mai­nų uk­rai­nie­čiai ir lie­tu­viai ke­lia­vo ga­min­ti pa­tie­ka­lų.

Drau­gys­tė su uk­rai­nie­čiais, pa­sak vieš­na­gės va­dy­bi­nin­ko, mo­ky­to­jo Ser­žo Sta­pon­kaus, už­si­mez­gė per­nai, kai „Sau­lė­te­kio“ gim­na­zi­jo­je vy­ko ren­gi­nys „Esa­me vie­no krau­jo“. Ak­me­nė­je ap­si­gy­ve­nu­si uk­rai­nie­čio ka­ri­nin­ko šei­ma ta­po jung­ti­mi tarp Šiau­lių ap­skri­ties ir Uk­rai­nos.

Į Uk­rai­ną pra­dė­jo ke­liau­ti pa­ra­ma, o praė­ju­sį ru­de­nį ke­tu­ri as­me­nys iš Šiau­lių ap­skri­ties, tarp jų – ir S. Sta­pon­kus, iš­vy­ko į Ma­riu­po­lį.

Bend­rys­tė įsi­bė­gė­jo – šie­met pa­svei­kin­ti su Va­sa­rio 16-ąja at­vy­ko dvy­li­kos uk­rai­nie­čių gru­pė.

Uk­rai­nie­čiai – kū­ry­bi­nio teat­ro „Bal­to­ji paukš­tė“ šo­kių ko­lek­ty­vas „Fan­ta­zi­ja“.

Va­sa­rio 16-ąją Šiau­lių Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je, vė­lia­vos pa­kė­li­mo ce­re­mo­ni­jo­je, sve­čiai svei­ki­no su liau­dies dai­na, vė­liau kon­cer­ta­vo Šiau­lių kul­tū­ros cent­re, Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je.

De­šim­ties die­nų pro­gra­mo­je – dau­gy­bė su­si­ti­ki­mų vi­so­je ap­skri­ty­je. Tai, sa­ko S. Sta­pon­kus, uk­rai­nie­čių pa­dė­ka Lie­tu­vai už mo­ra­li­nę ir ma­te­ria­li­nę pa­ra­mą.

Ty­lą kei­čia ap­šau­dy­mai

Gru­pės va­do­vė Liud­mi­la Eli­za­ro­va Lie­tu­vo­je vie­ši ant­rą kar­tą – pir­mą kar­tą Vil­niu­je bu­vo dar so­viet­me­čiu. Sa­va­no­ris Vla­di­mir Ma­zur į Lie­tu­vą at­vy­ko pir­mą kar­tą.

– Ko­kia si­tua­ci­ja vie­to­vė­je, iš ku­rios at­vy­ko­te?

Vla­di­mi­r: – Ten, kur uk­ra­inie­čių val­džia, gy­ve­ni­mas sun­kus, bet nė­ra la­bai pa­si­kei­tęs: dir­ba ga­myk­los, įstai­gos, par­duo­tu­vės, vai­kai mo­ko­si mo­kyk­lo­se, ma­žy­liai ei­na į dar­že­lius. Bet, kai šau­do­ma už 40 ki­lo­met­rų, gir­di­si – tai vei­kia psi­chi­ką.

Kai pas jus iš­gir­do­me lėk­tu­vų gar­są, iš kar­to pa­kė­lė­me gal­vą į dan­gų. Mums iš kar­to ky­la klau­si­mai: koks or­lai­vis ir kur jis skren­da? Ži­no­ma, esa­me pa­veik­ti, to, kas vyks­ta, bet da­bar gy­ve­na­me įpras­tą gy­ve­ni­mą.

Liud­mi­la: – Vai­kai yra iš­gąs­din­ti. Bet ti­ki­mės, kad vis­kas greit baig­sis, ir pas mus bus ge­rai. Sten­gia­mės pa­lai­ky­ti vie­ni ki­tus.

– Kiek da­bar ak­ty­vūs ka­ro veiks­mai už 40 ki­lo­met­rų?

Vla­di­mir: – Vis­kas vyks­ta ban­go­mis. Ty­la – ap­šau­dy­mas, ty­la – ap­šau­dy­mas. Ka­da pra­si­dės, suak­ty­vės ap­šau­dy­mai, nie­kas ne­ži­no.

– Ko­kios žmo­nių nuo­tai­kos, kai įtam­pa neats­lūgs­ta dve­jus me­tus?

Liud­mi­la: – Daug žmo­nių iš­vy­ko. La­bai bai­su, kai vai­ko akys žiū­ri į ta­ve ir klau­sia: „Ar mū­sų ne­šau­dys?“ Dau­gu­ma lai­ko­si stoiš­kai, sten­gia­si įveik­ti kliū­tis, iš­gy­ven­ti ir ti­ki­si, kad trium­fuos tei­sy­bė ir tai­ka. Bet žmo­nės yra pa­var­gę, vi­siems no­ri­si tai­kos ir ra­my­bės.

Vla­di­mir: – La­bai stip­riai jau­čia­me jū­sų ša­lies pa­lai­ky­mą – mo­ra­li­nį ir ma­te­ria­li­nį. Pa­de­da, kai ma­tai, kad Eu­ro­pos ir pa­sau­lio ša­lys pa­si­sa­ko už Uk­rai­nos gy­ny­bą, už jos vien­ti­su­mą, ne­prik­lau­so­my­bę.

– Ar ne­si­jau­čia­te pri­mirš­ti dėl įvy­kių Si­ri­jo­je?

Vla­di­mir: – Mū­sų ne­pa­mir­šo ir ma­no­me, kad neuž­mirš. Kai pas mus ty­lu, tai ir vie­šo­jo­je erd­vė­je ty­lu, bet jei įvyks­ta ap­šau­dy­mas, ži­nia pa­sklin­da.

Lau­kuo­se – mi­nos

– Prieš ke­le­tą die­nų rei­ka­lau­ta Uk­rai­nos prem­je­ro Ar­se­ni­jaus Ja­ce­niu­ko at­si­sta­ty­di­ni­mo. Kaip ver­ti­na­te da­bar­ti­nę val­džią?

Vla­di­mir: – Ver­tin­ti val­džią ga­li­ma dve­jo­pai. Di­džiau­sias pa­sie­ki­mas, kad su­stab­dė ka­rą ak­ty­vio­jo­je fa­zė­je, ne­be­žū­va tai­kūs gy­ven­to­jai. Tai – svar­biau­sia.

Svar­bu, kad stip­ri­na­ma ka­riuo­me­nė, nors dar ne taip, kaip no­rė­tų­si. Yra daug pro­ble­mų dėl ap­rū­pi­ni­mo, dis­cip­li­nos. Bet tai, kas bu­vo prieš me­tus, pu­sant­rų, ir da­bar – dan­gus ir že­mė.

Dėl eko­no­mi­kos ky­la daug klau­si­mų. Tvar­ka įve­di­nė­ja­ma, bet ne taip greit, kaip no­rė­tų­si.

Lau­kai per­kas­ti, už­mi­nuo­ti. Blin­da­žai, įtvir­ti­ni­mai – ūki­nin­kai ne­ga­li dirb­ti že­mės, nuim­ti der­liaus, daug der­liaus pra­žu­vo. Ke­lius su­nio­ko­jo ka­ro tech­ni­ka.

Liud­mi­la: – Že­mės ūkis ir eko­no­mi­ka nuo to ken­čia. Sun­ko­ka, bet įveik­si­me. Dva­sia iš­lie­ka­me stip­rūs. O par­duo­tu­vė­se yra vis­ko.

– Ru­de­nį kal­bė­ta, kad Uk­rai­nai bus dar sun­kiau dėl šil­dy­mo se­zo­no. Ar ki­lo pa­slau­gų kai­nos?

Vla­di­mi­r: – Ko­mu­na­li­nių – taip. Po­nai iš Są­jun­gos mus bu­vo pri­pra­ti­nę vel­tui gau­ti ši­lu­mą ir du­jas. Taip ne­tu­ri bū­ti. Dėl šio pri­pra­ti­mo nie­kas ne­si­rū­pi­no ener­gi­ją tau­pan­čio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis. Kai da­bar šis klau­si­mas iš­ki­lo, žmo­nės pra­dė­jo gal­vo­ti, kaip ap­šil­tin­ti na­mus, dieg­ti ener­gi­ją tau­pan­čias prie­mo­nes, pe­rei­ti nuo du­ji­nio šil­dy­mo prie ki­tų šil­dy­mo rū­šių.

Pas jus pa­tal­po­se vė­so­ka. Pas ma­ne na­mie 23–24 laips­niai ši­lu­mos: mes pri­pra­tin­ti šil­tai gy­ven­ti. Da­bar šil­ti­na­me na­mus. Pa­sis­ta­čiau kie­tojo ku­ro ka­ti­li­nę, dvi sa­vai­tes ruo­šiau mal­kas.

Šil­dy­ti elekt­ra, sau­lės ba­te­ri­jo­mis kol kas yra bran­gu, kre­di­ta­vi­mo tam nė­ra. Nie­kas nein­ves­tuos į ka­riau­jan­čios ša­lies eko­no­mi­ką.

Pi­ni­gai bu­vo iš­vog­ti prieš tai val­džiu­sių po­nų. Ti­ki­mės pa­gal­bos, bet kol vyks­ta ka­ras, nie­kas ne­pa­dės.

– Kiek da­bar gy­ven­to­jų jū­sų mies­te?

Liud­mi­la: – Pa­gal pa­sku­ti­nį su­ra­šy­mą – 8 300. Iš tie­sų pas mus yra dau­giau, apie 2 000 per­si­kė­lė dėl ka­ro. Pra­si­dė­jus pir­mie­siems ap­šau­dy­mams, jų ban­gos bu­vo la­bai di­de­lės. La­bai daug žmo­nių at­vy­ko su šei­mo­mis. Mes juos nuo­šir­džiai su­ti­ko­me, kuo ga­li­me, pa­de­da­me. Da­bar kai ku­rie grįž­ta, kai ku­rie va­žiuo­ja to­lyn.

– Ko­kie san­ty­kiai tarp pa­lai­kan­čių Ru­si­ją ir pa­lai­kan­čių­jų Uk­rai­ną?

Vla­di­mir: – Žmo­nės la­biau­siai ne­pa­ten­kin­ti re­for­mų tem­pu. Sa­ko, kad ne dėl to mes sto­vė­jo­me Mai­da­ne, ne dėl to mū­siš­kiai žu­vo. No­rė­tų­si tvar­kos.

O tar­pu­sa­vio san­ty­kiuo­se bū­na vi­saip. Bū­tų ki­taip, jei bū­tų tai­ka. O da­bar – tai ap­šau­dy­mas, tai ty­la.

– Vla­di­mi­rai, ar bu­vo­te tie­sio­giai įtrauk­tas į ka­ro veiks­mus?

– Pir­mie­ji da­li­niai mū­sų ra­jo­ne bū­rė­si spon­ta­niš­kai. Vai­ki­nai bu­vo „neap­šau­dy­ti“, neap­reng­ti, nea­pau­ti. Bu­vo grau­dus vaiz­das.

Da­lį ba­ta­lio­no ap­rū­pi­no neį­var­din­ti rė­mė­jai. Mes rin­ko­me ap­ran­gą, mais­tą, sku­ti­mo­si prie­mo­nes, nes už­nu­ga­rio ap­rū­pi­ni­mas bu­vo rim­ta pro­ble­ma. Su­si­pa­žin­da­vo­me, drau­gau­da­vo­me su mū­sų ra­jo­ne dis­lo­kuo­tais da­li­niais. Taip bu­vo prieš 1,5–2 me­tus.

Da­bar ka­riuo­me­nės ap­rū­pi­ni­mas pa­ge­rė­jo, mums ne­be­rei­kia rū­pin­tis mais­tu, dra­bu­žiais. Vals­ty­bė ka­rius ap­rū­pi­no nau­jo­mis uni­for­mo­mis, šar­vo lie­me­nė­mis, šal­mais, nak­ti­nio ma­ty­mo prie­tai­sais, tai­kik­liais. Tai, kas rei­ka­lin­ga fron­tui, pra­dė­jo tiek­ti gy­ny­bos mi­nis­te­ri­ja. Tik ne tiek, kiek no­rė­tų­si.

Be to, pa­sie­kė hu­ma­ni­ta­ri­nė pa­gal­ba iš Ka­na­dos, JAV, ki­tų ša­lių.

Mes, sa­va­no­riai, da­bar pa­lai­ko­me drau­giš­kus san­ty­kius su ka­riais. Prieš sa­vai­tę or­ga­ni­za­vo­me fut­bo­lo var­žy­bas – aukštes­nių­jų kla­sių mo­ki­niai žai­dė su De­ši­nio­jo sek­to­riaus ko­man­da. Vie­nos var­žy­bos vy­ko pas mus, ki­tos – jų ba­za­vi­mo­si te­ri­to­ri­jo­je. Abu kar­tus lai­mė­jo mū­siš­kiai. Bet pa­skui vi­si kar­tu gė­rė­me ar­ba­tą, kal­bė­jo­mės.

De­ši­nio­jo sek­to­riaus da­li­niuo­se yra žmo­nių iš vi­sos Uk­rai­nos, net iš Do­nec­ko cent­ro, Dniep­ro­pet­rovs­ko, Char­ko­vo. Tai tik­rai nė­ra pik­tie­ji ban­de­rov­cai.

– Ar te­ko pa­kliū­ti į ka­ro ug­nį?

Vla­di­mir: – Nors va­ži­nė­jau pir­myn ir at­gal, ne­te­ko ir, ačiū Die­vui. Kai ku­rie mū­sų vy­rai pa­tek­da­vo į ne­ti­kė­tus ap­šau­dy­mus, pa­sa­las.

Liud­mi­la: – Mes rū­pi­na­mės kul­tū­ros da­ly­kais, ve­ža­me vai­ki­nams kon­cer­tus.

O kas įdo­miau­sia – vyks­ta ve­dy­bos! Ka­riš­kiai pas mus ran­da iš­rink­tą­sias. Ma­no duk­ra dir­ba ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riu­je, sa­kė: „Ma­ma, pa­reiš­ki­mus duo­da, tuo­kia­si.“ Vie­nu žo­džiu, gy­ve­ni­mas vyks­ta.

Be iš­gąs­čio

– Ko­kie įspū­džiai Lie­tu­vo­je?

Liud­mi­la: – Mus la­bai šil­tai su­tin­ka! Žmo­nės la­bai pa­lai­ko. Jū­sų vy­ru­kai kal­bi­na mū­sų mer­gi­nas, no­ri su­si­pa­žin­ti, pra­šo te­le­fo­nų nu­me­rių.

Vla­di­mir: – Jū­sų vei­duo­se – šyp­se­nos. Aky­se nė­ra iš­gąs­čio. Žmo­nės, vie­šo­se vie­to­se iš­gir­dę mū­sų kal­bą, šyp­so­si.

– Kas la­biau­siai nu­ste­bi­no?

Vla­di­mir: – Jūs ga­li­te ger­ti van­de­nį iš čiau­po! Pas mus tai bū­tų pa­vo­jin­ga. Dėl jū­ros mū­sų van­duo yra sū­rus, la­bai kie­tas.

Kai bu­vau ta­ry­bos na­rys, kvie­tė­me geo­lo­gus, jie da­rė 50, 100 met­rų grę­ži­nius. To­kios ko­ky­bės van­dens, kaip Lie­tu­vo­je, gau­ti iš grę­ži­nio ne­ga­li­me, van­de­nį tu­ri­me at­si­vež­ti.

Pas jus la­bai šva­ru, tvar­kin­ga. Pir­mą­ją die­ną bu­vo­me Vil­niu­je, su­ža­vė­jo ar­chi­tek­tū­ra, baž­ny­čios.

– Koks da­bar di­džiau­sias jū­sų no­ras?

Liud­mi­la: – Tai­ka.

Vla­di­mir: – Ty­lus, ra­mus gy­ve­ni­mas. Kad ne­ma­ty­tu­me, kaip skrai­do be­pi­lo­čiai, kaip šau­do tan­kai. Tai yra bai­su.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SVE­ČIAI: „Esa­te ma­ža, bet drą­si ša­lis“, – sa­ko uk­rai­nie­tis Vla­di­mir Ma­zur. Jam pri­ta­rė Liud­mi­la Eli­za­ro­va.

HU­MO­RAS: Šiau­lių „Sau­lė­te­kio“ gim­na­zi­jo­je dai­nos per­so­na­žas Ožys su sve­čiais.

ŠO­KIS: Uk­rai­nie­čiai mo­kė šok­ti grai­kų šo­kį „Sug­rį­ži­mas“.

KON­CER­TAS: Sve­čiai iš Do­nec­ko sri­ties klau­sė­si lie­tu­vių liau­dies dai­nų.

DRAU­GYS­TĖ: Ser­žas Sta­pon­kus praė­ju­siais me­tais vy­ko į Uk­rai­ną, da­bar rū­pi­na­si uk­rai­nie­čių vieš­na­ge Lie­tu­vo­je.