Naujausios
Ukraina nepabėgs nuo oligarchų valdžios
Ukrainoje apraudoti žuvusieji, susitaikyta su tuo, kad atplėštas Krymas. Nuversta žmonėms įgrisusi valdžia. O kas toliau laukia šios šalies? Ar vienų oligarchų nepakeis kiti, ir tauta vėl neliks skurdžiaus vietoje?
Apie tai interviu su Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėju profesoriumi Gintautu MAŽEIKIU.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Ultraradikalai: padėjo ar pakenkė?
– Net ir pasibaigus Maidanui iš Ukrainos pasiekia žinios apie radikaliųjų jėgų pasipriešinimus. Kokį vaidmenį Ukrainos įvykiuose suvaidino radikalai?
– Ultraradikalai, pirmiausia, nėra Maidano organizatoriai. Labai svarbu pabrėžti, kad Maidanas ir ultraradikalai – tai dvi skirtingos tikrovės. Iki molotovo kokteilių Hruševskio gatvėje Maidanas nepripažino ultradešiniųjų.
Tai, kas liaudyje vadinami „banderovcais“, veikiau buvo partijos „Svoboda“ sparnas. Jie turėjo ir šiokių tokių ryšių su pokario rezistentais. Lyginant su Lietuva tai būtų kažkas panašaus į dešinįjį konservatorių sparną. Jie kupini sentimentų savo partizanams, rezistencijai, bet jų nepavadinčiau ultraradikalais.
Ultradešinieji Ukrainoje atsirado iš subkultūrų, iš futbolo fanų, smulkių nacionalistinių grupuočių jungties. Iš čia ir keistas pavadinimas – „Dešinysis sektorius“, kuris iš dalies sutampa su Kijevo „Dinamo“ fanais.
Dar yra įvairios populistų, anarchistų grupės, kurios taip pat gali protestuoti, rodyti savo aktyvumą, nesutarti su didžiosiomis partijomis ir skatinti įvairias protesto akcijas.
Ultradešinieji paprastai nebūna labai vieningi. Po Maidano pergalės ultradešinieji pradėjo tarpusavyje skaldytis, ir tai jau pradėjo kelti grėsmes ir Maidanui, ir saugumui Kijeve.
– Rusija savo informaciniame kare prieš Ukrainą nuolat pabrėžia, kad ji kovoja su „banditais“. Ar radikalų atsiradimą ir jų elgseną galima vertinti kaip vieno iš kozirių įdavimą į rankas Rusijai ir jos propagandistams?
– Ultradešinieji yra būtent priešiškų jėgų provokacijų taikinys.
Radikalų atsiradimas Ukrainoje buvo neišvengiamas. Sunku pasakyti, ar radikalai iš tiesų kenkė, ar padėjo Ukrainos kovoje. Faktas, kad tarp paskutiniųjų Maidano gynėjų buvo labai daug ultradešiniųjų greta kitų gynėjų šimtinių, į kurias jie buvo pasiskirstę. Reikėjo tūkstančių žmonių. Vadinasi, kiekviena šimtinė – ultradešiniųjų, žydų, anarchistų, liberalų, regionų atstovų – buvo reikšminga toje kovoje. Tos šimtinės nebuvo vieningos ideologiniu požiūriu, bet buvo vieningos, kai reikėjo stovėti barikadose. Tačiau, kai tik baigėsi barikados su ugnimi, daugiabalsis Maidanas, kaip jau esu minėjęs ir anksčiau, tikrai ėmė nesutarti. Todėl, kad nei liberalių pažiūrų partija „Udar“, nei Julijos Tymošenko „Batkivščina“, nei „Svoboda“ nėra vieningos. Jos net Maidano metu darydavo skirtingus renginius ir vienas į kito renginius nevaikščiojo bei nerėmė vienas kito.
O juo labiau ultradešinieji, tokie kaip „Dešinysis sektorius“, visada buvo vertinami kaip atskalūnai, kurie galėjo būti naudingi dvi savaites ir ne daugiau. Po to jiems buvo pasiūlytas, sakyčiau, labai protingas sprendimas – pereiti visiems į vadinamąją Nacionalinę gvardiją arba į kitus karinius valstybinius junginius ir ten tęsti savo savanorišką tarnybą kariuomenėje ir tokiu būdu išspręsti konfliktą su radikaliosiomis grupėmis.
Dalis žmonių iš radikaliųjų dešiniųjų taip ir padarė, ir tuose junginiuose tokiu būdu pakėlė patriotinę dvasią, kurios labai stokoja Ukrainos kariuomenė. Todėl dešiniųjų jėgų pasirodymas, buvo manoma, galėtų sustiprinti Ukrainos kariuomenę.
Tačiau dalis ultradešiniųjų pasiliko kaip atskiri organizuoti būriai Kijeve ir iš karto tapo Rusijos propagandos objektu. Rusijos propaganda jais naudojasi kaip priemone pakenkti Ukrainos valstybei. Jais Rusija, tikėtina, naudojasi prieš jų valią. Nors gali būti ir taip, kad turi ir vieną kitą į ultraradikalus infiltruotą provokatorių.
Ultraradikalų reikšmė Rusijoje specialiai perdedama. Perdedama jų reikšmė ir Lietuvoje. Todėl, kad sociologiniai tyrimai rodo, kad jie daugių daugiausiai galėtų surinkti vieną procentą balsų. Niekas už juos nesirengia balsuoti ir jie nėra rimti konkurentai penkioms dominuojančioms partijoms – Regionų partijai, partijai „Svoboda“, kuriai vadovauja Olegas Tiagnibokas, partijai „Udar“ su Valerijumi Klyčko bei pasirodžiusiu kitu lyderiu, kuris yra nepaprastai svarbus šiandien – Petru Porošenko, Julijos Tymošenko „Batkivščina“ ir galiausiai komunistų partija, kuri, veikiausiai, galėtų pakliūti į Radą. Tai yra tos pačios valdančiosios partijos kaip ir iki Maidano – politinis žemėlapis nepasikeitė, kai kurių įtaka tik truputį sumažėjo.
Oligarchų kova
– Maidanas gimė iš protesto prieš šalį užvaldžiusius oligarchus. Ar Ukrainoje žmonių problemos vėl bus pamirštos?
– Šiuo metu kaunasi mažiausiai keturios oligarchų grupės. Turiu naivų įtarimą, kad komunistai nesiremia oligarchais. O visose kitose mano anksčiau išvardintose partijose labai lengvai galima atsekti oligarchų pavardes. Pati Julija Tymošenko priklauso oligarchų grupei ir turi didelį kapitalą ar yra susijusi su žmonėmis, turinčiais didelį kapitalą.
P. Porošenko, kuris meta šiuo metu didžiausią iššūkį J. Tymošenko, yra buvusio prezidento Viktoro Juščenkos žmogus, ilgą laiką buvęs deputatu, vadinamas Ukrainos šokolado karaliumi, turi savo uostus ir automobilių gamyklas. Tačiau jo vienas iš nuopelnų, kad būtent jis finansavo Maidaną. Finansavo ne ta prasme, kad dalino protestuotojams pinigus, kaip apie jį meluojama, bet apmokėjo elektros, interneto sąskaitas ir daug kitų, kurios buvo būtinos, kad didžioji Maidano scena visada veiktų. Spėjama, kad tai buvo dideli pinigai.
– Ukrainoje artėja rinkimai. Kokias demokratijos pamokas išmoko Ukraina?
– Norint kalbėti apie demokratijos pamokas, reikia grįžti prie klausimo apie oligarchus. Oligarchinė valdžia politikos mokslininkų yra laikoma viena blogiausių. Tik demokratijos chaosas arba tironija yra blogiau už oligarchų valdžią.
Oligarchų valdžia yra laikoma viena iš didžiausių bėdų, kokias tik valstybės gali turėti. Ukraina šią bėdą turi. Politikos mokslininkai mano, kad šiandien Ukrainoje ši bėda didesnė negu Rusijoje. Oligarchų įtaka Rusijoje yra menkesnė, nei Ukrainoje. Rusijoje oligarchai yra suvaldyti itin griežtos saugumo ir autoritarinės valdžios. Prezidentas Vladimiras Putinas sukūrė tokią valdžios vertikalę ir tokią jos kontrolę, kai visi oligarchai iš karto pasitraukė į antrą planą ir bet kada bet kuris iš jų gali būti pašalintas. Jų įtaka yra menkesnė nei federalinės valdžios ar gubernatorių.
O Ukrainoje oligarchai liko prie valdžios ir jie jos siekia bet kuria kaina. Lieka tik naivi viltis, kad kuris nors iš oligarchų yra geras. Tikimasi, kad P. Porošenko, rėmęs Maidaną, bus geras, bet tai, kad jis pasinaudojo Maidano įtaka tapti prezidentu, rodo, kad nėra jis kupinas gėrio.
Aišku, kad oligarchai suvedinėja tarpusavyje sąskaitas, ir P. Porošenko turės progą suvesti sąskaitas, bet jam vienam galios neužteks ir viskas priklausys nuo to, kaip oligarchė J. Tymošenko susitars su oligarchu P. Porošenko.
Tačiau didelė dalis pilietinio sąjūdžio žmonių, kurie buvo Maidane, nenori, kad būtų oligarchai valdžioje.
– Ar yra nors mažytė viltis, kad tie žmonių norai bus išgirsti?
– Šiandien, remiantis įvairiais sociologiniais skaičiavimais, – nėra. Pirmiausia dėl to, kad rinkimų sistema Ukrainoje yra tokia, kad kandidatu gali tapti tik labai turtingos, gerai organizuotos partijos atstovas. Iš esmės tik oligarchai gali tapti kandidatais į prezidentus.
Vienintelė viltis yra ta, kad ateisiantis prezidentas ir nauja Rada pakeis įstatymus demokratizuodama Ukrainą. Vienas žingsnis yra žengtas: prisiminkime, kad yra grąžinta 2004 metų Konstitucija, kuri labai apriboja prezidento galią. Tai reiškia, kad Ukrainos prezidentas turi gal kiek ir daugiau galios negu Lietuvos, bet tai vis dėlto ne JAV ar Rusijos modelis, kur prezidentai turi labai daug galios.
Karo požymių nėra
– Lietuvos žmonės tebėra gąsdinami karu. Kokia karo tikimybė Lietuvoje? Ar yra bent menka galimybė, kad Lietuvoje Rusija pritaikys Krymo scenarijų?
– Šiandien tokios galimybės nėra. Nėra jokių požymių, kad Rusija tiesiogiai grasintų karu Lietuvai. Be to, žmonės karą įsivaizduoja tokį, kokį jį prisimena seneliai arba kokį matė filmuose, ir nelabai supranta, kokie šiandien būna karai.
Protingas karas – tai toks karas, kuris siekia kuo mažiau žmonių aukų. Kariaujama tam, kad būtų gaunama ekonominė ir politinė nauda, o ne vien vardan žūtbūtinės pergalės. Tokie karai keliami tam, kad nutiestų geležinkelį, dujotiekį, laimėtų ar nustekentų kokį uostą. Tam padaryti yra dešimtys būdų be tiesioginės kariuomenės įvedimo. Todėl mąstyti XX amžiaus vidurio karo schemomis būtų nelogiška.
Redakcijos archyvo nuotr.
OLIGARCHIJA: Profesorius Gintautas Mažeikis teigia, kad rinkimų sistema Ukrainoje yra tokia, kad kandidatu į prezidentus gali tapti tik labai turtingos, gerai organizuotos partijos atstovas. Iš esmės tik oligarchai gali tapti kandidatais į prezidentus.
EPA-ELTA nuotr.
RADIKALAI: Ukrainos ultraradikalų grupės „Dešinysis sektorius“ nariai paliko Kijevo centre užimtą „Dniepro“ viešbutį, tris žmones sužeidęs šaulys sulaikytas.
