Tylus „apsivalymas“ nuo emigrantų jau vyksta

Tylus „apsivalymas“ nuo emigrantų jau vyksta

Ty­lus „ap­si­va­ly­mas“ nuo emig­ran­tų jau vyks­ta

Ant­ra­die­nį Bri­tanijos par­la­men­tas at­me­tė „Bre­xit“ su­tar­tį, ku­rią mi­nist­rės pir­mi­nin­kės The­re­sos May vy­riau­sy­bė praei­tais me­tais su­de­ri­no su Eu­ro­pos Są­jun­gos ly­de­riais. Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės iš­sto­ji­mo pro­ce­sas iš ES at­si­dū­rė ne­ži­nio­je. „Šiau­lių kraš­to“ kal­bin­ti bu­vę šiau­lie­čiai sa­ko, kad „Bre­xit“ ša­lį pa­da­li­jo į dvi sto­vyk­las, o gy­ven­to­jus la­biau­siai iš­var­gi­no ne­ži­nia.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Rei­kia dra­mos

„Bre­xit“ bu­vo at­mes­tas di­de­le bal­sų per­sva­ra: prieš – 432, už – 202. Šis re­zul­ta­tas yra vie­nas di­džiau­sių pra­lai­mė­ji­mų, ka­da nors pa­tir­tas Bri­ta­ni­jos prem­je­ro.

Va­kar va­ka­re Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos par­la­men­tas bal­sa­vo dėl ne­pa­si­ti­kė­ji­mo prem­je­re The­re­sa May.

„Vis­kas la­bai dra­ma­tiš­kai at­ro­do laik­raš­čiuo­se, bet to­kio re­zul­ta­to ir ti­kė­jo­mės – kad Vy­riau­sy­bė bal­sa­vi­mą pra­lai­mės. Gal šiek tiek ne­ti­kė­ta yra bal­sų per­sva­ra, – sa­ko Lon­do­ne dau­giau nei de­šimt­me­tį gy­ve­nan­tis pia­nis­tas Ri­man­tas Ving­ras. – Ga­li­mų sce­na­ri­jų nie­kas ne­ži­no, vie­ni sa­ko pen­ki, ki­ti – sep­ty­ni. Yra įvai­rios ga­li­my­bės, žings­nis po žings­nio aiš­kės, koks pla­nas tu­ri pa­ra­mą. Da­bar at­ro­do, kad joks pla­nas, ko­kį be­pa­siū­ly­tų, ne­tu­rė­tų pa­lai­ky­mo.“

Pa­sak R. Ving­ro, pa­si­trau­ki­mas iš ES be su­tar­ties, iš­sto­ji­mo da­tos nu­kė­li­mas – vi­si va­rian­tai komp­li­kuo­ti, tu­ri sa­vo pliu­sų ir mi­nu­sų. O nau­jas re­fe­ren­du­mas ne­ga­ran­tuo­tų aiš­kios vie­nos po­zi­ci­jos per­sva­ros, nes ma­to­mas di­de­lis vi­suo­me­nės su­si­skal­dy­mas, la­bai po­lia­ri­zuo­tos nuo­mo­nės.

„Žmo­nės la­bai pa­var­gę nuo tos te­mos. Ėji­mas ra­tais. Nep­rii­ma­mi spren­di­mai, žmo­nės nein­ves­tuo­ja, lau­kia, kas bus, ne­per­ka. Vers­lui neaiš­ku, ką to­liau da­ry­ti. Vi­sų mū­sų, ES pi­lie­čių, si­tua­ci­ja nea­pib­rėž­ta, sta­tu­sas nė­ra ga­lu­ti­nai ga­ran­tuo­tas. Lau­ki die­na iš die­nos ir žiū­ri, kas bus. Tas var­gi­na. Kal­bu su sa­vo drau­gais, jie sa­ko: „Nes­var­bu, kaip, kad tik grei­čiau pa­si­baig­tų.“

R. Ving­ras įvy­kiuo­se įžvel­gia ir ki­tą as­pek­tą: Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je yra par­la­men­ti­nė de­mok­ra­ti­ja, o re­fe­ren­du­mas – jau tie­sio­gi­nė de­mok­ra­ti­ja: „Skelb­da­mi re­fe­ren­du­mą, šiek tiek lyg ir pa­kei­tė val­dy­mo mo­de­lį. Da­bar vis­kas su­grį­žo Par­la­men­tui.“

Iš gat­vės po­kal­bių jau­čia­si, kad pa­ra­ma iš­sto­ji­mui iš ES te­bė­ra di­de­lė. Ga­li­ma prie­žas­tis – at­si­ga­vi­mas po 2008 me­tų kri­zės ma­žas pa­ja­mas tu­rin­čių žmo­nių ne­pa­lie­tė ar­ba ne­pa­lie­tė taip, kaip jie no­rė­tų. Dir­ban­tys ei­na į mais­to ban­kus, nes su mažo­mis pa­ja­mo­mis ne­beiš­gy­ve­na.

„At­si­ve­ria ga­li­my­bės po­pu­liz­mui. Ži­no­ma, jis vi­są lai­ką bu­vo, nuo ta­da, kai ša­lis įsto­jo, nes di­de­lė da­lis žmo­nių ne­no­rė­jo, kad Bri­ta­ni­ja bū­tų ES. Konf­lik­tas yra la­bai se­nas. Atei­na mąs­ty­mas iš praei­ties, kad kaž­ka­da anks­čiau bu­vo ge­rai, da­bar – blo­gai.“

Kaip iš­si­dė­lios kor­tos bri­tų po­li­ti­nia­me žai­di­me, svars­to R. Ving­ras, tur­būt nie­kas ne­ži­no. Jo nuo­mo­ne, bus eli­mi­nuo­ja­ma po vie­ną veiks­mą, kol bus priei­tas komp­ro­mi­sas.

Prieš ke­le­tą die­nų R. Ving­ras feis­bu­ke pa­si­da­li­jo įra­šu: „BBC pra­ne­ša, jog tuo at­ve­ju, jei JK pa­si­trauk­tų iš ES be su­si­ta­ri­mo, ga­li at­si­ras­ti tua­le­ti­nio po­pie­riaus trū­ku­mas. Tai va, tau­tie­čiai Lie­tu­vo­je – lauk­sim siun­ti­nių.“

„Tarp ži­nių yra bri­tiš­ko hu­mo­ro – bri­tai tu­ri fan­tas­tiš­ką hu­mo­rą. Tarp di­de­lių po­li­ti­nių dra­mų jie įde­da ir to­kį ele­men­tą.“

Kad bū­tų aiš­kiau, kas vyks­ta Ang­li­jos par­la­men­te, R. Ving­ras siū­lo pa­žiū­rė­ti po­li­ti­nės sa­ty­ros se­ria­lą „Yes, Mi­nis­ter“, “Yes, Pri­me Mi­nis­ter“.

„Daug dip­lo­ma­tų man yra sa­kę, kad ši ko­me­di­ja – ge­riau­sias bri­tų po­li­ti­kos at­spin­dys. Nie­ka­da ne­bū­na, kad įvyk­tų pa­pras­tai – rei­kia dra­mos.“

Į Šiau­lius R. Ving­ras pla­nuo­ja grįž­ti ba­lan­dį. Ar pa­va­sa­rį si­tua­ci­ja Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je bus aiš­kes­nė, abe­jo­ja.

„Bet man įspū­din­ga jų ra­my­bė. Ant­ra­die­nį, kai va­ka­rie­nia­vau, ša­lia ma­nęs sė­dė­jo du vy­rai, iš kal­bos su­pra­tau, grei­čiau­siai mi­nis­te­ri­jos dar­buo­to­jai. Įvy­ko Par­la­men­to bal­sa­vi­mas, ką mes da­ro­me? Va­ka­rie­niau­ja­me.“

Ne­by­lus ap­si­va­ly­mas

Bu­vu­si Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rė Ra­suo­lė Lau­ri­nai­ty­tė Ang­li­jo­je gy­ve­na du de­šimt­me­čius. Kaip ver­tė­ja dir­ba su so­cia­li­nė­mis tar­ny­bo­mis, li­go­ni­nė­mis, psi­chiat­rijos li­go­ni­nė­mis.

„Po­li­ti­nės pe­ri­pe­ti­jos tam­pa juo­kin­gos. Ei­li­nis žmo­gus ne­su­si­gau­do, ko po­li­ti­kai iš tik­rų­jų no­ri, ar žai­džia po­li­ti­nius žai­di­mus. Ti­kiu, kad pla­nas B yra, tik jis nu­stum­tas į šo­ną, o po­li­ti­kai aiš­ki­na­si tar­pu­sa­vio san­ty­kius ir vie­nas ki­tam truk­do“, – sa­ko R. Lau­ri­nai­ty­tė.

Nuo­tai­kos ša­ly­je yra la­bai keis­tos, ša­lis su­skal­dy­ta į ang­lus ir imig­ran­tus.

„Gy­ve­na­me is­to­riš­kai įdo­mų lai­ko­tar­pį. Žmo­nės neį­si­vaiz­duo­ja, ko ti­kė­tis, ko lauk­ti. Kad bus va­di­na­masis ašt­ru­sis išė­ji­mas – ne­ma­nau. Ši­to ne­leis stam­bie­ji vers­lo ir pi­ni­gų mag­na­tai, kad ir kaip spir­gė­tų Par­la­men­te. Ypač ne­pa­vy­džiu stam­biems in­ves­tuo­to­jams, vers­li­nin­kams, ku­rie su­si­ję su už­sie­nio ka­pi­ta­lu. Ne­pa­vy­džiu ban­kams, jie kiek­vie­ną die­ną lau­kia at­sa­ky­mo iš Par­la­men­to. Sva­ro kur­sas nuo­lat šo­ki­nė­ja.“

Įdo­miau nei po­li­ti­nės rie­te­nos, ma­no R. Lau­ri­nai­ty­tė, yra so­cia­li­nės sfe­ros pa­si­kei­ti­mai, jie nė­ra pla­čiai vie­ši­na­mi.

„Va­di­na­ma­sis ne­by­lus ap­si­va­ly­mas nuo emig­ran­tų vyks­ta, jis yra ty­lus, nuo­sek­lus ir lė­tas.“

Itin svar­bus pa­si­kei­ti­mas: ne­bė­ra kla­si­fi­kuo­tų so­cia­li­nių pa­šal­pų, įdieg­ta vie­na so­cia­li­nė pa­šal­pa „Uni­ver­sal Cre­dit“, api­man­ti vi­sas pa­šal­pas.

„Kad ją gau­tų, žmo­nės tu­ri lauk­ti nuo 2 iki 6 mė­ne­sių. Per tą lai­ką apie žmo­gų su­ren­ka­ma vi­sa in­for­ma­ci­ja, fi­nan­si­nė iš­klo­ti­nė ir pa­ski­ria­ma pa­šal­pa: ji su­kur­ta mi­ni­ma­liai eg­zis­tuo­ti Ang­li­jo­je.“

Pra­šy­da­mas šios pa­šal­pos, imig­ran­tas tu­ri pa­teik­ti pra­šy­mą gy­ven­to­jo sta­tu­sui Ang­li­jo­je gau­ti. Tai – pir­ma­sis laip­te­lis. Lau­ki­mo lai­kas pri­klau­so, kaip grei­tai as­muo su­ge­ba pa­teik­ti do­ku­men­tus, ku­rie įro­do, kad Ang­li­jo­je gy­ve­no 5 me­tus. Žmo­gus tu­ri bū­ti ne­nu­si­kal­tęs, ne­tu­rė­ti jo­kių nuo­bau­dų, fi­nan­si­nių išieš­ko­ji­mų, kre­di­ti­nių is­to­ri­jų.

Yra ga­li­my­bė sta­tu­są gau­ti ir iš­gy­ve­nus trum­piau, pa­vyz­džiui, jei vie­nas iš šei­mos na­rių fi­nan­siš­kai sta­bi­liai įsi­tvir­ti­nęs Ang­li­jo­je, vai­kai gi­mę Ang­li­jo­je.

„Apie gy­ven­to­jų sta­tu­są nie­kur daug ne­kal­ba­ma: su tuo su­si­du­ri, kai krei­pie­si pa­šal­pos. Jei kei­ti dar­bą, su­si­du­ri su tuo pa­čiu: rei­kia gy­ven­to­jo sta­tu­so Ang­li­jo­je.“

R. Lau­ri­nai­ty­tė pa­tei­kia Ken­to gra­fys­tės, ku­rio­je gy­ve­na, sta­tis­ti­ką. Nuo 2017 me­tų spa­lio iki 2018-ųjų lapk­ri­čio iš piet­ry­čių Ang­li­jos de­por­tuo­tos 146 šei­mos (dau­giau­siai iš Ry­tų blo­ko).

Mo­ty­vai įvai­rūs: šei­mos ne­ga­li iš­si­lai­ky­ti, tik at­vy­ku­sios pra­šo so­cia­li­nės pa­ra­mos, tu­ri ry­šių su nu­si­kals­ta­mu pa­sau­liu, kri­mi­na­li­nė­mis is­to­ri­jo­mis ir t. t.

Per me­tus Ken­te už­si­da­rė 300 smul­kių­jų vers­lo įmo­nių.

Pa­sak R. Lau­ri­nai­ty­tės, kai­nos Ang­li­jo­je – mais­to, pa­slau­gų, trans­por­to – la­bai pa­ki­lo. Per praei­tus me­tus ypač pa­bran­go mais­to pro­duk­tai.

At­vyks­tan­čių­jų į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją lie­tu­vių pa­sta­rai­siais me­tais ma­žė­ja.

„Žmo­nės ti­ki­si aiš­ku­mo, įsi­ki­bę lai­ko­si to, ką tu­ri. Kai ku­rie da­ro­si ang­liš­kus pa­sus, ban­do įsi­tvir­tin­ti, vai­kus įtvir­tin­ti. Nu­si­pir­ko ne­kil­no­ja­mojo tur­to, pa­siė­mė pa­sko­las. Tie, ku­rie il­ges­nį lai­ką čia gy­ve­na, gal sta­bi­liau jau­čia­si. Aš ne­ma­nau, kad Ang­li­ja pra­žus: vie­nu ar ki­tu at­ve­ju.“

Daug Ang­li­jos lie­tu­vių, sa­ko R. Lau­ri­nai­ty­tė, gal­vo­ja kel­tis į ki­tą ša­lį, ne­grįž­ti į Lie­tu­vą. Daž­niau­sias pa­si­rin­ki­mas – Ai­ri­ja. Ki­tos kryp­tys – Nor­ve­gi­ja, Da­ni­ja, Šve­di­ja. Va­žiuo­ja ir į Aust­ri­ją, Vo­kie­ti­ją. Ju­dė­ji­mas vyks­ta nuo­lat.

R. Lau­ri­nai­ty­tė pla­nų į Lie­tu­vą grįž­ti ne­tu­ri – ne­bent ato­sto­gau­ti: „Čia pra­gy­ven­ta be­veik pu­sė am­žiaus, ki­tų na­mų neį­si­vaiz­duo­ju.“

Ar­ti­miau­sias pla­nas – baig­ti men­to­riaus ir psi­cho­lo­go pa­ta­rė­jo kur­sus, kad ga­lė­tų teik­ti pa­gal­bą tiems, ku­rie no­ri grįž­ti į gy­ve­ni­mą, ypač lie­tu­viams, ru­sa­kal­biams.

Var­gi­na neaiš­ku­mas

Šiau­lie­tė Jo­lan­ta į Ang­li­ją iš­vy­ko 2017 me­tų ru­de­nį, po be­veik 40 pe­da­go­gi­nio dar­bo me­tų.

„Nuos­ta­bi ša­lis, pa­gar­bus po­žiū­ris į žmo­gų, ne­si­jau­ti disk­ri­mi­nuo­ja­mas dėl am­žiaus ir ly­ties. Gi­mi­mo me­tų pa­klau­sė tik ta­da, kai pa­sa­kė, kad jau esu priim­ta į dar­bą“, – to­kie pir­mie­ji įspū­džiai apie Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją.

Pui­kiai ang­liš­kai kal­ban­ti mo­te­ris įsi­dar­bi­no svei­ka­tos ap­sau­gos sri­ty­je, tu­ri bend­ra­dar­bių len­kų, ru­mu­nų, bri­tų.

Ang­li­jo­je tre­jus me­tus gy­ve­na Jo­lan­tos duk­ra, dvy­li­ka me­tų – žen­tas, abu tu­ri nuo­la­ti­nius, va­do­vau­ja­mus dar­bus – „ge­rus ir pa­gal bri­tų stan­dar­tus“.

„Dar­be nei man, nei duk­rai, nei žen­tui ar jo ma­mai nie­kas ne­sa­kė: „Gal­vo­ki­te, įvyks „Bre­xit“!“ Nie­kas ne­gąs­di­na, nie­kas ne­sa­ko ieš­ko­tis al­ter­na­ty­vos. Apie Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją ne­ga­liu pa­sa­ky­ti nė vie­no blo­go žo­džio. Man nuo­šir­džiai gai­la, kad jie įsi­vė­lė į to­kią be­pras­my­bę.“

Jo­lan­ta ma­no, kad re­fe­ren­du­mas ša­ly­je bu­vo pa­skelb­tas sku­bo­tai, trū­ko lai­ko žmo­nėms išaiš­kin­ti, ko­kios pa­sek­mės lau­kia. Daug kas „Bre­xit“ su­pra­to ties­mu­kai: ne­be­bus pa­bė­gė­lių, nie­kas ne­va­do­vaus, vis­ką tvar­ky­sis pa­tys.

Neaiš­ku­mas dėl atei­ties tvy­ro ir kas­die­niuo­se rei­ka­luo­se.

Per­nai Jo­lan­tos duk­ros šei­ma nu­spren­dė nu­si­pirk­ti di­des­nį gy­ve­na­mą­jį būs­tą: ban­kai il­gai del­sė su­teik­ti pa­sko­lą. Paaiš­kė­jo, kad su tuo su­si­du­ria ir pa­tys ang­lai. Nuo­gąs­tau­ja­ma dėl ga­li­mo eko­no­mi­kos lė­tė­ji­mo: ar žmo­nės bus pa­jė­gūs ati­duo­ti pa­sko­las? Kai ban­kas po tri­jų mė­ne­sių pa­lai­mi­no pa­sko­lą, par­da­vė­jai per­si­gal­vo­jo par­duo­ti būs­tą.

Jo­lan­ta pa­sa­ko­ja ir pa­žįs­ta­mos kir­pė­jos ang­lės is­to­ri­ją. Ji bu­vo su­lau­ku­si ži­nios iš­si­kraus­ty­ti dėl nu­ma­to­mos di­džiu­lės pa­sta­to re­no­va­ci­jos. Li­kus sa­vai­tei iki bal­sa­vi­mo, sa­vi­nin­kai ją iš­si­kvie­tė ir pa­sa­kė, jog dve­jiems me­tams stab­do pro­jek­tą.

Jo­lan­ta nea­be­jo­ja: „Bre­xit“ ša­lį pa­da­li­jo į dvi sto­vyk­las.

„Tu­riu ang­lų pa­žįs­ta­mų, jie in­te­li­gen­tiš­ki, šiuo­lai­ki­niai, pro­gre­sy­vūs žmo­nės. Jie yra prieš „Bre­xit“. Jie sa­ko, kad rei­kia pa­ga­liau su­tvar­ky­ti so­cia­li­nę sis­te­mą pa­tiems bri­tams, ku­rie sė­di „ant pa­šal­pų“ ir ne­dir­ba. Jie nė­ra nu­si­tei­kę prieš imig­ran­tus, ku­rie at­va­žiuo­ja ir dir­ba, nes at­vyks­ta ir daug iš­si­la­vi­nu­sių, kul­tū­rin­gų žmo­nių. Jie sa­ko: „Mes už to­kią Ang­li­ją“. Pa­ti de­mok­ra­ti­ja at­si­su­ko prieš juos.“

Šiuo me­tu Jo­lan­ta gy­ve­na „vie­na ko­ja Ang­li­jo­je, ki­ta Šiau­liuo­se“. Lie­tu­vo­je – so­dy­ba, drau­gai, ar­ti­mie­ji.

Į Ang­li­ją mo­te­ris pla­nuo­ja grįž­ti sau­sio pabaigoje–vasario pra­džio­je „be jo­kių bai­mių“.

„Žmo­nės pa­var­go nuo neaiš­ku­mo, ne­ži­nios. Sa­ko: ar­ba taip, ar­ba taip, tik kad vis­kas pa­si­baig­tų. Ša­lis, kaip ir žmo­gus: kol neišsp­ren­di sa­vo pro­ble­mos, tol pra­ga­ras, kai iš­spren­di, sun­ku­mas nuo krū­ti­nės nuei­na. Rei­kia pa­lin­kė­ti Ang­li­jai vie­no da­ly­ko: kad grei­čiau baig­tų­si ne­ži­nia“.

EPA-EL­TA nuo­tr.

Bri­tai, bal­sa­vę re­fe­ren­du­me už pa­si­trau­ki­mą iš Eu­ro­pos Są­jun­gos, ir to­liau lai­ko­si sa­vo po­zi­ci­jos: pa­lik­ti reiš­kia pa­lik­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Yra įvai­rių ga­li­my­bių. Žings­nis po žings­nio aiš­kės, koks pla­nas tu­ri pa­ra­mą. Da­bar at­ro­do, kad joks pla­nas, ko­kį be­siū­ly­tų, ne­tu­rė­tų pa­lai­ky­mo“, – apie si­tua­ci­ją dėl „Bre­xit“ sa­ko pia­nis­tas Ri­man­tas Ving­ras.

As­me­ni­nė nuo­tr.

„Gy­ve­na­me is­to­riš­kai įdo­mų lai­ko­tar­pį. Žmo­nės neį­si­vaiz­duo­ja, ko ti­kė­tis, ko lauk­ti“, – sa­ko Ra­suo­lė Lau­ri­nai­ty­tė, so­cia­li­nės sfe­ros ver­tė­ja Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je.