Naujausios
Su giminaičiais nesusitarė
Kai atvykome į Šiaulių nakvynės namus pasikalbėti su Tamara, ji kieme prie automobilio triukšmingai ginčijosi su gerokai jaunesne pora. Su žurnalistais nepanorę bendrauti žmonės, pasirodė esą jos giminaičiai.
Socialinių darbuotojų kvietimu iš Kauno vyro lydima atvyko dukterėčia, paveldėjusia dviejų kambarių butą, kuriame visus tuos metus ir gyveno Tamara.
Kadangi policija atvežė moterį taip, kaip stovi, ji neturėjo jokių asmeninių daiktų. Socialiniai darbuotojai, susisiekę su dukterėčia, paprašė atvežti jai daiktus.
Iš Kauno atvykę giminaičiai atgabeno dėžes su daiktais, tačiau moteris juos pasiimti atsisakė. Ji reikalavo, kad dukterėčia grąžintų buto raktą ir leistų jame pagyventi bent kelis mėnesius.
Supykę giminaičiai, kad veltui atvyko tokį kelią iš Kauno, dar papriekaištavo dėl pridarytų didelių skolų už butą.
Palikti Lietuvos nenorėtų
Tamara įsikūrė Nakvynės namų krizių kambaryje. Šalia jos sofos kambaryje stovi lovelė kūdikiui.
„Čia man patinka, švaru, geros sąlygos, žmonės geri. Bet aš noriu į savo butą“, – sako senolė.
Ji Lietuvoje su tėvais augo nuo 7 metų. Tėvas buvo karininkas. Gyveno Kaune, ten baigė mokyklą. Tada įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą. Tačiau po pusantrų metų studijas metė ir ištekėjo už Sovietų armijos karininko, lakūno.
Iki 1963 metų gyveno Šiauliuose. Vėliau su vyru važiavo pagal jo tarnybos vietas – į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Vokietiją.
1993 metais vyras mirė, ir Tamara susiruošė į Lietuvą pas tėvus, kurie gyveno Šiauliuose. Kaip ji kirto sieną su nebeegzistuojančios SSSR valstybės pasu, šiandien jau niekas pasakyti nebegali.
Moteris pasakoja, kad jos tėvas sunkiai sirgo ir tais pačiais metais mirė. Ji liko slaugyti mamos, kurią palaidojo 2003 metais.
Tėvų dviejų kambarių butas liko jai ir broliui. Brolis pateko į Rokiškio psichiatrijos ligoninę ir apie jo likimą Tamara šiandien nieko nežino.
Kadangi moteris nėra Lietuvos pilietė ir neturi galiojančių asmens dokumentų, jos tėvų butą paveldėjo brolio dukra, kuri gyvena Kaune.
Su Tamara dirbanti socialinė darbuotoja Sondra Mačernienė pasakojo, kad moteriai iš labdaros valgyklos parneša maisto, tačiau ji nelabai linkusi juo maitintis. Ji per tarpininkę iš sūnaus kas mėnesį gauna po 60 eurų. Iš jų šiek tiek mokėdavo už buto elektrą. Praėjusią savaitę gavusi sūnaus pinigus, ji nusipirko vaistų, maisto.
Kai moterį atvežė, socialiniai darbuotojai susisiekė su Charkove gyvenančiu jos sūnumi. Anot Tamaros, jis – buvęs karininkas, šiuo metu pensijoje. Tačiau socialinei darbuotojai Tamaros sūnus paaiškino, kad šiuo metu atvykti ir pasirūpinti mama negali, nes dėl koronaviruso pandemijos negautų vizos, be to, esą neturi pinigų.
Tamara sako, kad galbūt jai teks vykti į Rusiją. Ten ji neva turi dviejų kambarių butą, kurį jos sūnus yra išnuomavęs. Viliasi, kad gal ten ją aplankytų du anūkai. Tačiau čia pat aiškina, kad iš Lietuvos išvykti nenorėtų.
Žmogus tarp dangaus ir žemės
Tamaros istoriją gerai žino Seimo narys Stasys Tumėnas. Ji kelius pas politiką mynė jau ne vienerius metus. Pirmiausiai, ji norėjo sužinoti savo brolio likimą, tačiau psichiatrijos ligoninės informaciją teikia tik artimiesiems, o Tamara neturi galiojančio asmens dokumento.
„Tai žmogus iš praeities. Jos gyvenimo istorija verta Holivudo scenarijaus“, – apie Tamarą sakė S. Tumėnas.
Jis pastebėjo, kad senolė žino, jog gyvena šalyje nelegaliai, todėl bijo kreiptis į valdiškas institucijas, kad ją neareštuotų.
Tamaros istorija į viešumą iškilo dar 2017 metais, kai baigė galioti jos asmens dokumentai. Rusijos ambasada išdavė dokumentą, galiojantį iki 2019 metų pabaigos.
„Brolio dukra paveldėjo butą ir ji bovo iškeldinta. Aš sakiau, kad taip gali būti, bet ji sakė nesuprantanti, kaip ją gali iškeldinti iš tėvų buto. Netikėjo, kad ją gali išvežti“, – prisiminė pokalbius su senole S. Tumėnas.
Šiandien Tamara – žmogus be pilietybės: ji nėra nei Lietuvos, nei Rusijos pilietė, neturi leidimo gyventi Lietuvoje. Ir taip gyvena jau trečią dešimtmetį.
Seimo narys pasakojo, kad Rusijos ambasada siūlė moteriai pagalbą. Iš Klaipėdos konsulato buvo dėl jos reikalų atvykęs socialinis kuratorius, tačiau moteris jo neįsileido.
„Tvarkinga, garbinga karininkienė, kartu su vyru išvažiavo pagal jo tarnybos vietą. Kas ten žino, ar ji turi tą butą Rusijoje. Sūnus buvo prieš karantiną pas ją į Šiaulius atvažiavęs. Pakviečiau, kad jie kartu ateitų pasikalbėti, kad kartu važiuotų į Rokiškį ieškoti Tamaros į brolio, tačiau jos sūnus atsisakė“, – pasakojo Seimo narys.
Jis aiškino, kad šį teisinį rebusą nebus paprasta įveikti. Nakvynės namai – Savivaldybės įstaiga. Politikas vylėsi: „Tikiuosi, kad jos neiškraustys, kol išsispręs. Niekas netiki, kad tokių dalykų gali būti. Žmogus tarp dangaus ir žemės. Tai yra asmeninė žmogaus tragedija. Čia tik humanitarianiai dalykai gali suveikti“.
Konsulatas žada padėti
Į devintą dešimtį įkopusios Tamaros istorijai nėra abejinga ir Šiaulių rusų kultūros centro vadovė Nadiežda Bessarab. Ji bandė jai padėti dar prieš trejus metus.
„Pagrindinė problema – ji pati nepadarė to, ko jos prašė padaryti. Ji nepanoro susitikti su tam tikrais atstovais. Labai rimtai buvo sprendžiamas jos klausimas 2017 metais, bet ji nėjo į kontaktą“, – sakė N. Bessarab.
Ji pranešė, kad prieš kelias dienas jos vadovaujamos visuomeninės organizacijos vardu parašė informacinį laišką į Rusijos konsulatą.
„Mes ir skambinomės, ir bendravome šiuo klausimu. Jie visą informaciją žino. Jie žiūri per savo duomenų bazes, ieško galimybių jai padėti, kaip tvarkyti dokumentus, jei tai įmanoma. To tikrojo pagrindo nelabai ir randa. Bet jie stengsis kaip nors padėti ir problemą išspręsti“, – vylėsi Rusų kultūros centro vadovė.
Ji pasakojo, kad praėjusią savaitę Tamara ją aplankė, tačiau pokalbis nepavyko.
„Kaip supratau, važiuoti į Rusiją ji nemąsto. Jos butas išnuomotas, gyvena žmonės. Jei kalbėti apie deportaciją, rastų galimybę nuvežti ją į tą jos gyvenvietę, bet ji turi norėti ten važiuoti“, – apie senolės ketinimus pasakojo N. Bessarab.
Savivaldybė Tamara ketina pasirūpinti
Šiaulių miesto meras Artūras Visockas tikino, kad garbaus amžiaus moteris be pagalbos Šiauliuose neliks.
„Nors visada buvau už teisės viršenybė, tačiau gyvenimas yra plačiau. Šiuo atveju moters likimas yra svarbiau“, – tikino meras.
Jis aiškino, kad sprendimus dėl šios moters teisinio statuso jau seniai turėjo priimti valstybinės institucijos. Dabar kyla klausimas, kaip žmogus, kuris nėra deklaruotas Šiaulių mieste, bus aprūpintas. Meras žada: „Nežiūrint to, ji bus aprūpinta, nes tai jau yra žmogiškumo klausimas“.
Šiaulių socialinių paslaugų centro direktorė Vida Šalnienė patvirtino, kad policijai atvežus Tamarą Skryliovą į Laikinojo apgyvendinimo tanybą, ji buvo įkurdinta 7 dienom situacijai išsiaiškinti. Tačiau miesto Taryboje patvirtintame tvarkos apraše yra punktas, leidžiantis esant išskirtinei situacijai, apgyvendinti žmogų Nakvynės namuose ilgesniam laikui. Nors už pragyvenimą čia reikėtų mokėti, tačiau V. Šalnienė ir vėl randa išeitį – yra LR Vyriausybės patvirtintas mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašas, leidžiantis išskirtinais atvejais apgyvendinti žmogų nemokamai.
Direktorė tikisi, kad ši situacija išsispręs ir teisiškai, ir moteris gaus leidimą gyventi Lietuvoje. Jos praktikoje yra buvęs šiek tiek panašus atvejas su Ukrainos gyventoja, kuris išsisprendė.
Na, o kol kas Tamarai parveš maisto iš labdaros valgyklos, duos produktų iš „Maisto banko“.
