
Naujausios
Tremtinė iš ešelono numeris 97913
Prieš septyniasdešimt metų septynmetė Genovaitė Stapulionytė (dabar – Bukantienė) su mama, teta ir penkerių broliu atsidūrė ešelone, vežančiame į Buriatijos-Mongolijos ASSR. Šeimos galva jau buvo lageryje. Mamos paragintas nuo tremties pabėgo dvylikametis sūnus: likęs vienas, apsikabinęs šunį kartu kaukė skausmą. Šeima pasimatė tik po dvylikos metų.
Per masiškiausią trėmimą „Vesna“ ("Pavasaris") 1948 metų gegužės 22–23 dienomis iš Lietuvos buvo išvežta apie 40 tūkstančių žmonių.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Mamą išvežė basą
Šiauliuose gyvenančios G. Bukantienės tėviškė – Gustonių kaimas, anksčiau buvęs Joniškėlio, o dabar – Pasvalio rajone.
Tėvai buvo ūkininkai. „Kai vežė, sakė, kad turėjome 40 hektarų žemės, o kai reikėjo atsiimti beliko 17 hektarų. Tėtukas dar dirbo ir kartu negyvenusios sesers žemę, ir mirusio brolio“, – pasakoja moteris.
G. Bukantienė rodo nuotrauką, joje dar visa šeima: tėvai Elzbieta ir Petras bei trys vaikai. Genovaitė sėdi tėvui ant kelių, jai – maždaug treji. „Buvau tėtuko numylėtinė“, – akimis paglosto nuotrauką.
Vaikystės prisiminimai dėliojasi vaizdais, kaip ir tose senose fotografijose. Senas, dviejų galų namas – ir gryčia, ir seklyčia. Išlieti pamatai naujam namui, suvežta medžiaga. Nudaužyti vaikų keliai, bėgiojant statybvietėje. Dukters gimimo proga prie kiemo tėtės pasodintos dvi tuopos.
Tėvą suėmė anksčiau – 1945 metais. Trumpam paleido, bet 1946 metų pradžioje prasidėjo jo lagerių kelias: Taišetas, Bratskas... Kaltinimas – tėvynės išdavimas pagal garsųjį 58 straipsnį.
Mama liko su trimis mažamečiais vaikais ir kartu gyvenusia seserimi Barbora.
Lemtingą 1948 metų gegužę, kai pradėjo supti Stapulionių sodybą, kai ėmė loti šunys, mama, užsisiautusi skarą, pabėgo basa pro virtuvės langą.
„Mamą iš kažkur buvo pasiekusi žinia: jei namie bus vieni vaikai, į tremtį neveš. Bet niekas neklausė nė pavardės, nieko. Pamatė, kad yra suaugęs žmogus, sukrovė visus, išvežė į Joniškėlį. Kai mama pamatė, kad vis tiek mus išveža, basa ir atėjo. Daiktų mes beveik neturėjome, nes teta, mano krikšto mama, sakė, kad nereikia draskyti namų, nes vis tiek mus išveš ir sušaudys. Mes buvome labai biedni...“
Genovaitei buvo septyneri, vyriausiam broliui Sigitui – dvylika, jauniausiam Petrui – penkeri.
Mama vyriausią sūnų paragino: „Tu bėk! Jei mus šaudys, nors tu liksi gyvas“.
„Pagrioviu jis nusirito, – ašaros užgniaužia G. Bukantienės balsą. – Kai suaugę susitikome, jis jau po kariuomenės buvo, didžiulę nuoskaudą laikė, kad paliko jį, kad mes su mama augome, o jis vienas. Sakė: sugrįžau į sodybą, apsikabinau šunį ir abudu kaukėme...“
Širdis plyšo ir motinai: vėliau, kai suprato, kad nešaudys, prašė suieškoti, grąžinti vaiką.
Susitiko tik po dvylikos metų – Lietuvoje.
Vienuoliktas barakas
Pasmerktuosius tremčiai surinko į Joniškėlį, siauruku pervežė į Panevėžį. Iš čia pajudėjo trys ešelonai į tremtį. Genovaitė su artimaisias pateko į ešeloną numeris 97913.
G. Bukantienė ištiesia knygą „Čelano ir Barūno tremtiniai“. Joje – ištremtųjų sąrašas, vietovės ir barakų planas, senosios fotografijos ir eilės. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1948 metų Čelano tremtiniai kas penkerius metus ir ypatingomis progomis susitinka Panevėžyje. Kai Ariogaloje vykstančiame sąskrydyje pamato lentelę „Čelanas, 1948“ – žino, ten – saviškiai.
Susitiks ir šį šeštadienį: Panevėžio katedroje išklausys vyskupo Jono Kaunecko aukojamas mišias, padės žvakučių ir gėlių ant geležinkelio bėgių. Ten, kur prieš 70 metų prasidėjo jų kelionė į nežinią.
„Prisimenu tik maišus ir kad nuolat trūkdavo vandens, – į 1948 metus mintimis grįžta G. Bukantienė. – Kai atidarydavo vagoną stotyse, stipresnius siųsdavo su kibirais parnešti valgyti. Sriuboje plaukiodavo kokia kruopa, dar sūri žuvis keta, iki šiol negaliu į ją žiūrėti.“
Vagono grindyse prakirto skylę gamtiniams reikalams atlikti: „Vaikui viskas paprasčiau, bet kaip jaunimui, suaugusiems...“
Birželio viduryje tremtiniai išlipo gyvenvietėje Onochoj, Buriatijos-Mongolijos ASSR (dabar – Buriatijos Respublika). Dar 80 kilometrų kelionė tęsėsi atvirais sunkvežimiais.
„Vežė, vežė... Atsimenu, kažkokia mergaitė pasakė: „Aš nesuprantu, mašina važiuoja, važiuoja, tiek medžių, o neatsitrenkia!“
Sustojo Čelane. G. Bukantienė rodo vietovės schemą: vienas kelias veda į Chalzaną, kitas į Talcus. Buvę japonų sandėliai, komendantūra, pirtis, šulinys, kirvių, pjūklų galandinimas, žaidimų aikštelė, vieta, kur buvo ruošiamos smulkios malkos mašinoms, ir barakai, barakai.
„Šitas, vienuoliktas, mūsų“, – rodo plane.
Kiek tolėliau – kapinės.
Bekraštėj taigoj pasiliko,
Čelane, buriatų kalnuos...
Prieš savo jie valią sutiko
Numirti ne savo namuos.
Šios eilės – Čelano tremtinės Gražinos Radzivonaitės-Naruškevičienės. Už eilėraščius iš tremties ji buvo išsiųsta į kalėjimą.
„Valgyti!“
„Kampe stovi metalinė buržuika, patalpoje milijonai blakių ir tarakonų. Kaip paėdė dūšią – suvalgyti siaubingai buvome! Apsiauti nėra kuo, apsirengti nėra kuo...“ – tokia buvo kasdienybė.
Aplink – taiga. Suaugę dirbo miške, vaikai likdavo vieni. Reikėdavo vandens atnešti, malkų pripjauti. Sausuolių taigoje daugybė. Pamena, kaip su broliu vargdavo pjaudami sausą didžiulį medį – pjūklas skersai nueina, įstringa, nebeištraukia...
„Tik miškas – jokio kitokio darbo nebuvo pas mus, jokio žemės ūkio, jokios karvelės. Čelane nieko neturėjome. Kalnai, uola, akmenys ir taiga – pušynai, pušynai, pušynai. Ir bruknynai. Rudenį, kai į kalną pasižiūri, visas raudonas raudonas!“
Tremtinių neleido nuolat gyventi vienoje vietoje. Šeimyną iš Čelano iškėlė į Balšoj Kul, paskui į Šanatską, už Udos upės. Kilnojo ir kaimynus – kad tik žmonės nesusigyventų. Apsigyvenę Balšoj Kul, dviese su kita šeima pagaliau įsitaisė ožką.
Kokia mintis pirmiausia aplanko, prisiminus tremtį? „Valgyti!“ – nedvejodama atsako G. Bukantienė.
Prisimena, kaip kramtydavo maumedžių sakus, vadinamą „sierą“. Ne visada „gaudavo kapeiką“ nusipirkti apdirbtos, tad prisirinkdavo ir patys išsikramtydavo.
„Kokia bjaurastis, kol iškramtai! Bet, kai kramtai, kaupiasi labai daug seilių. Vis rydavome ir rydavome, kad ne taip valgyti norėtųsi, kad nereiktų galvoti apie duoną...“
Rudenį, prisimena, būdavo pardavinėjami kedro riešutai – 20 kapeikų už stiklinę: „Jei mama duodavo, būdavome labai laimingi.“
Pieną pardavėjai atveždavo sušaldytą „bliūduke": „Ant viršaus grietinėlė – kaip norėtųsi ją visą nulaižyti, siaubas! Mama nusipirkdavo pusę litro, ištirpindavo, įpildavo į puodelį ir duodavo su duona pasidažyti – gerti neduodavo... Duona – pagal normas, nedirbančiam – 200 gramų, dirbančiam – 400 gramų. Mes daugiau gaudavome – mama nuo savęs nusukdavo...“
Mama laisvą minutę lėkdavo uogauti, grybauti. Net kilpas statė, bet ar pagavo zuikį, nepamena.
Nuo bado ir skorbuto tremtinius gelbėdavo bruknės ir čeremša – meškinis česnakas.
Paskutiniais tremties metais atveždavo arklienos dešros. Vyresni bernai, nusipirkę parduotuvėje, eidavo žvengdami: i-ha-ha!
Į mokyklą
Mokyklą Genovaitė pradėjo lankyti antrais tremties metais. Niekas neklausė, ar moka rusiškai.
„Gyvenome viduryje miško, nei radijo, nei lietuvio mokytojo – pas mus vieni tremtiniai ūkininkai buvo. Mokė mus tarybinė valdžia. Pastatė ant scenos ir turėjau Staliną šlovinti, eilėraštį pasakyti. Moterys tuoj pat: tėvas kalėjime sėdi, o ji Staliną šlovina. Lyg nuo manęs priklausytų – ką liepia, tą darai...“
Nuotraukoje rodo 1950–1951 metų klasę. Ar daug joje lietuvių? „Daug. Krikščiūnaitė, Povilionytė, Uogintas, Židonis, Survilaitė, Matjošaitytė, kita Survilaitė, dar viena Krikščiūnaitė, Mikoliūnaitė, Stapulionytė, Augustinaitytė, Pilkaitė, Stasiulytė, Bajorūnaitė, Turauskaitė...“ – beria pavardes.
Aukštesnėse klasėse lietuvių buvo jau mažiau.
„Čia mūsų „mokyklinis autobusas“, – rodo sunkvežimio, pilnutėlio žmonių, nuotrauką. „Kiril priechal!“ – nuskambėdavo per visą mokyklą. Didžiuliame šaltyje vienas ant kito sukrisdavo ir važiuodavo 30 kilometrų. Į mokyklą nereikėdavo eiti, jei spausdavo 42 laipsnių speigas.
Dar vienoje fotografijoje – ilga, medinė Talcų mokykla, joje baigė aštuonias klases.
G. Bukantienė puikiai prisimena dieną, kai mirė Stalinas. Kai pasakė, kad nebus pamokų ir galima eiti namo, visi vaikai pradėjo šaukti: „Ura!!!“ Mokytojas išbėgo už galvos susiėmęs.
Be tėviškės
„Tėtuką po Stalino mirties paleido, jis atvažiavo pas mus į tremtį. Prisimenu, kai mokykloje pasakė: tavo tėtis atvažiavo. Net nemačiau, kas sėdi, puoliau į kambarį ir šaukdama apsikabinau. Kiek žmonių nesulaukė, o mes sulaukėme...“ Buvo 1954-ieji.
Mama vaikams nieko nepasakodavo, sakydavo: mažiau žinosite, bus geriau. Iš tėvo apie lagerį irgi nė vieno žodžio negirdėjo – kaip nebuvę. Kad tik vaikai neprasitartų.
„Tik jūs nešnekėkit, tik tylėkit, tik neturėkit savo nuomonės“, – taip mokė.
1957 metų vasarą šeima gavo leidimą vykti į Lietuvą. Nedelsė, iš karto susiruošė važiuoti.
Spalio pabaigoje parvyko į Lietuvą. Buvo nepaprastai lietingas ruduo. Gyventi nėra kur. Į darbą niekas nenori priimti.
Iš tėviškės buvo likusi klėtis ir tuopos. „Tėtis prašė, kad nors tą klėtį leistų atsipirkti. Neleido. Labai greit ją nugriovė. Ir tėčiui šito buvo per daug. Pats išėjo iš gyvenimo. Dešimt metų išbuvo kalėjimuose, bet čia nebeatlaikė...“
Nupjovė ir dukros garbei tėvo sodintas tuopas.
Šeimą priėmė kaime gyvenęs mamos mirusios sesers vyras. Jo sūnus buvo kalėjime. Kai grįžęs sūnus sukūrė savo šeimą, teko išeiti. Įkurdino kaimynų Židonių name, kol galiausiai leido persikelti į tėvo tėviškę.
G. Bukantienė iki šiol labai gailisi, kad neišsaugojo brangaus prisiminimo: tėvo fanerinio „čemodano“, su kuriuo jis grįžo ir iš kalėjimo, ir iš tremties.
„Mums tokių nereikia“
„Kai grįžau, einu Joniškėlyje ir girdžiu, šneka lietuviškai! Visada atsigręždavau: ausiai visiškai neįprasta. Tremtyje buvome pradėję su broliu rusiškai kalbėtis, jei mama išgirsdavo, bardavo: jokių kalbų! Dar kiek, ir būtume surusėję.“
Įstojo į Joniškėlio vidurinę mokyklą. Pamokose ištiko šokas. Kai parašė pirmą lietuvių kalbos diktantą, mokytoja įvertino, jog kuolas yra per didelis pažymys. Direktorius dvejus metus, devintoje ir dešimtoje klasėje, leido neatestuoti lietuvių kalbos. Paskutinėje, vienuoliktoje, klasėje pažymio jau reikėjo: „Truputį pasufleruodavo ir ištraukiau.“
Kitas košmaras – chemija. „Kas yra tas vandenilis, cinkas – nieko nesuprantu, visiškai negirdėti žodžiai. Bet rusų kalbos pamokose buvau atpirkimo ožys, vienas, kitas nesugeba papasakoti, žinojau, kvies mane.“
Toliau mokytis buvusiai tremtinei nebuvo leista. Norėjo stoti į medicinos institutą. Sustojo ties mandatine komisija. Ant absolventės atestato buvo parašyta, kelintais metais įstojo į Joniškėlio vidurinę mokyklą.
„Kur mokėtės iki šiol?“ – išgirdo klausimą. Nemelavo.
„Mums tokių nereikia, egzaminų nelaikysite, pasiimkite dokumentus ir važiuokite: kolūkyje darbo yra“, – išgirdo tiesiai šviesiai.
Dirbo kolūkyje, paskui nusprendė važiuoti į Šiaulius ir bandyti stoti į medicinos mokyklą. Priėmė. Visą gyvenimą ir dirbo sesute.
„Kaip būtų, jei būtų? Kas iš to, kad galvosi. Kartais paskaudėdavo širdį: esi seselė, tarnas. Gal būčiau aukštąjį mokslą baigusi, gal būtų kitaip gyvenimas susiklostęs. Bet yra, kaip yra, nieko nebepakeisi.“
Po akimirkos nusišypso: „Išgyvenome, sugrįžome. Anądien spintelę krausčiau: man buvo atsiuntę „sieros“. Galvoju, pakramtysiu: vis tiek šlykštus skonis!“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr. ir repr.
Genovaitė Bukantienė tremtine tapo prieš septyniasdešimt metų, per masiškiausią trėmimą „Vesna“ ("Pavasaris").
„Yra, kaip yra, nieko nebepakeisi“, – pergalvodama gyvenimą, sako Genovaitė Bukantienė.
Genovaitė Bukantienė žemėlapyje rodo tremties vietas Buriatijos-Mongolijos ASSR (dabar – Buriatijos Respublika).
„Mūsų paskutinė gyvenvietė posiolok Šanatsk“, – užrašyta kitoje nuotraukos pusėje. Genovaitė Stapulionytė (kairėje) ir Danutė Povilionytė. 1956 metai.
Jauna Stapulionių šeima Lietuvoje. Maždaug trejų Genovaitė – ant tėčio kelių.
1955 metų moksleiviai.
1950–1951 metų klasė. Antroje eilėje antra iš kairės Genovaitė Stapulionytė. Klasėje mokėsi daug lietuvių.
1957-ieji – paskutiniai metai tremtyje. Genovaitė Stapulionytė – pirma iš kairės.
Čelano barakų schema iš knygos „Čelano ir Barūno tremtiniai“.
Gegužės pabaiga
Puikus laikas – paskutinės gegužės mėnesio dienos. Galbūt tai geriausias metų laikas, kai viskas žydi, saulė geranoriškai duoda šilumą ir šviesą, žadėdama gerą derlių rudenį. Šiuo metu gyvenimo džiaugsmas pasireiškia net ir tiems, kurie seni ar ligoti. O jauniems kiekvieną dienos rytą – nauji tikėjimai ir laimės laukimas.
Pokario Lietuvoje vaikai anksti buvo įtraukti į namų rūpesčius ir 15 metų buvo laikomi jau beveik suaugę. Vaikystė jau praėjusi, jaunystė atnešė jiems naujų jausmų, minčių ir svajonių... Tai taip pat pavasaris – gyvenimo pavasaris.
Būtent tiek – 15 metų – buvo mano būsimiems tėvams, Alfonsui Gailiui ir Salomėjai Bartkutei 1948 metų pavasarį. Tik tas pavasaris baigėsi jiems visą savaitę anksčiau. Gegužės 23 dieną jų tėvai kartu su vaikais ir paskubomis surinkti daiktai buvo sukrauti į vagonus Šilutės stotyje. Iš čia jie kartu su šimtais kitų nusivylusių ir išgąsdintų žmonių buvo išvežti tūkstančius kilometrų – į šaltą ir svetimą Sibirą.
Sunku įsivaizduoti, ką jautė tremtiniai, palikdami savo gimtąją žemę. Jie netgi negalėjo paskutinį kartą pamatyti jos: buvo vežami vagonuose, skirtuose gyvuliams, o gyvūnams juk nereikia žiūrėti pro langą.
Tačiau sėdintys vagonuose žmonės ir taip gerai žinojo, ką palieka. Užsėti laukai, ištuštėję namai, išminti miško takeliai, bažnyčios ir pakelės kryžiai. Su skausmu juos nuo visko atplėšė pikta lemtis. Nuo šiol juos palaikė tik viena viltis – kada nors jiems teks laimė sugrįžti.
Apie viską galiu pasakoti tik savo artimųjų žodžiais. Tačiau aš žinau, kaip, nežiūrint visų sunkumų, susikūrė savo gyvenimus Sibire lietuviai. Jie tapo geriausiais vairuotojais, mechanikais, traktorininkais. Mano tėvelis su savo ZIL-u galėjo važiuoti bet kokia bekele. Jo geriausias draugas Petras Vismantas, buldozerininkas, nutiesė Pringaryje šimtus kilometrų naujų kelių, kurie iki šiol tarnauja žmonėms. Puikiu statybininku ir krosnių meistru tapo Kazys Domarkas, įsteigęs savo gyvenvietėje plytų gamybos liniją. Ir dar pasodino aplink savo namus sodą – Sibire tokio niekada nebuvo. Daugelį lietuvių iki šiol Sibire atsimena su pagarba.
Noriu papasakoti vieną istoriją. Vienos dienos pavakare tėvas grįžinėjo iš tolimos miško kirtavietės. Iki namų buvo likę nedaug, jis nusprendė pasukti iš kelio ir aplankyti savo bičiulį kelininką Petrą. Kelių statytojai vasarą dirbo visą savaitę ir į namus grįždavo tik savaitgaliais. Draugai susitiko ir užsisėdėjo iki vėlumos. Ir kaip dažnai būdavo, jie pradėjo dainuoti lietuviškas dainas. P. Vismantas vėliau pasakojo, kad ryte pas juos atvyko geologų mašina. Kaimynai užsuko padėkoti už puikų koncertą. Kartu palinkėdami, kad dainininkai surengtų ir daugiau tokių koncertų.
Mano akyse dažnai pasirodo šis paveikslas – mėnesienos nušviesta gūdi taiga, o tarp pušų skamba galingi ir tvirti balsai:
„Ant kalno mūrai...“
Jie įveikė viską. Aš po daug dešimtmečių pamačiau daugybę tremtinių jų tradiciniame susitikime Ariogaloje. Iki šiol jie vaikšto pakelta galva – nepalūžę, išlaikę savo stuburą. Jų neišgąsdins jokie sunkumai. Jie gali būti mums pavyzdžiu.
1948 metų gegužės 23 dienos ryte pasibaigė pavasaris daugybei mūsų tautiečių. Turbūt daugeliui tada atrodė, kad viskas baigta ir nieko gero jų nelaukia. Tačiau jie nepalūžo, dirbo, palaikė vienas kitą, augino vaikus, meldėsi ir tikėjo. Ir gyvenimo džiaugsmas grįžo. Juk pavasaris nepriklauso nei nuo politikos, nei nuo blogų žmonių valios. Jis visada grįžta.
Laima Gailiūtė
Krasnojarskas/Klaipėda
žurnalistė, prieš dvejus metus grįžusi gyventi į Lietuvą