Naujausios
Šiandien sukanka 75-eri metai nuo pirmųjų masinių trėmimų – 1941 metų birželio 14-osios nakties. Tremtinių istorijos tik iš pirmo žvilgsnio atrodo panašios: naktinis beldimas į duris, gyvuliniai vagonai, skurdi buitis, sunkus darbas, alkis, tėvynės ilgesys. Iš tiesų po kiekviena slypi atskiras tremtį išgyvenusio žmogaus pasaulis: jo skausmas, netektis, praradimas. Ir tą pasaulį geriausiai supranta tik kitas tremtinys.
Tremtyje liko dešimt jaunystės metų
Šiauliečio Valentino Kemėšio tremties istorija prasidėjo 1949 metų kovo 25 dieną, kai iš Anykščių rajono, Elmininkų kaimo, buvo ištremta daugiavaikė ūkininkų Broniaus ir Jadvygos Kemėšių šeima. Į tremtį su tėvais išsiųsti trys nepilnamečiai – Algimantas, Vytautas ir Valentinas, išvakarėse grįžę namo pavasario atostogų.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Skaudžiausia akimirka
Jaukioje V. Kemėšio sodyboje Šiauliuose – pats žydėjimas. Pro debesų pilkumą vis išnyra saulės spinduliai, tremties prisiminimus keičia vasariška ramybė, o susikaupimą – šypsena.
Vyras iš voko ištraukia tremties nuotraukas. Paauglys, abiturientas, studentas. Mažos nuotrupos, šiandien jau tapusios istorija, eksponuotos parodoje muziejuje.
Nuojauta, kad gresia tremtis, šeimoje tvyrojo dvejus metus. Oficiali trėmimo priežastis – „buožinis“ ūkis.
Iki šiol V. Kemėšiui skaudžiausias tremties momentas – ginkluotų kareivių ir stribų apsupta sodyba ir pranešta žinia, kad šeima tremiama iš namų.
Tremčiai pasmerkti buvo tėvai Jadvyga ir Bronius Kemėšiai ir trys berniukai: septyniolikos Algimantas, keturiolikos Vytautas ir vienuolikos Valentinas. Dar vienas brolis, Aleksandras, mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, todėl tremties išvengė.
„Mes su broliais Vytautu ir Algimantu mokėmės Anykščių gimnazijoje (aš trečioje klasėje, jie – penktoje) ir trėmimo išvakarėse grįžome namo, nes prasidėjo pavasario atostogos. Specialiai išlaukta, kad vaikai būtų namuose ir nereikėtų ieškoti“, – sako šiaulietis.
Po varginančios kelionės gyvuliniais vagonais 1949 metų balandžio 14 dieną šeima buvo apgyvendinta Irkutsko srities, Tyretės rajono, Tagnos kaime – kolchoze. Po mažiau nei mėnesio, gegužės 3 dieną, Valentinui sukako 12 metų.
Ištremti ir vietiniai
Sibiro gamta – atšiauri, bet kartu ir labai graži. Tagnos kaimas įsikūręs dviejų upių – Tagnos ir Okos – santakoje.
Tremtinius apgyvendino apleistuose namuose. Vėliau lietuviai sužinojo, kad šių namų šeimininkai – jų likimo broliai, 1929–1930 metais ištremti į Sibiro šiaurę.
„Pirmaisiais tremties metais suaugusiems buvo sunkiausia prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ir išmaitinti šeimą. Aš, paauglys, šalia tėvų ir vyresnių brolių jaučiausi saugiai“, – sako V. Kemėšis.
Tremtinių buitis buvo labai skurdi. Žiemą vargino šalčiai, vasarą uodai ir moskitai (moškara). Trūko drabužių, šiltos avalynės. Greit baigėsi atsivežti maisto produktai. Alkis tapo nuolatiniu palydovu.
„Matėme, kad vietiniai gyventojai dar labiau skursta. Vyrai žuvę kare. Moterys su vaikais gyvena pusbadžiu, apiplyšę, tad mūsų naminio milo drabužiai iš pradžių atrodė vos ne prabangiai“, – prisimena V. Kemėšis.
Tik apsigyvenę visi tremtiniai – vyrai, moterys, paaugliai – privalėjo dirbti kolūkyje. Tremtiniai daugiausiai buvo ūkininkai, tad žemės ūkio darbai jiems buvo įprasti.
Į kaimą buvo atvežta 60 lietuvių šeimų – apie 200 žmonių. Jiems jau pirmą vasarą pavyko užauginti ir sudoroti derlių, gauti šiokį tokį uždarbį.
„Mano broliai, baigę mechanizatorių kursus, pradėjo dirbti traktorininkais, kombainininkais. Mama buvo siuvėja, todėl užsidirbdavo maisto produktų, pavyzdžiui, pieno, siūdama rusėms drabužius“, – pasakoja V. Kemėšis.
Gyvenimas šeimai palengvėjo, kai įsigijo karvę, užsiaugindavo kiaulę, vištų.
Atsiuntė A. Šapokos istoriją
Tremtinių priežiūrai buvo paskirtas komendantas – KGB karininkas ir jo padėjėjas iš vietinių. Be komendanto leidimo tremtiniai negalėjo išvykti už kolchozo ribų. Komendantas labai mėgo tardyti tremtinius, verbavo šnipinėti.
Vietiniai gyventojai – rusai, ukrainiečiai – buvo tolerantiški lietuviams, kai kurie elgėsi ir visai draugiškai. Draugiškai tarpusavyje sugyveno ir lietuviai.
Jaunimas susiburdavo vakarėliuose, šokiuose, bet į kaimo „klubą“ su rusais neidavo. Jaunimas dainuodavo, vyresnieji melsdavosi. Mirusius laidojo pagal lietuviškus papročius, ant kapų statė kryžius. Gana didelei lietuvių bendruomenei kalbą, papročius buvo nesudėtinga išlaikyti.
Ryšys su artimaisiais Lietuvoje išliko per laiškus. Laiškai buvo skurdoki žiniomis: bijodami cenzūros, apie savo vargus tremtiniai daug nerašydavo.
Kartais namus aplankydavo šventė – gauti siuntiniai. Lietuvoje likęs brolis Aleksandras ne savo vardu atsiųsdavo lietuviškų knygų. Didžiulė nuostaba, kad kartą tarp knygų buvo net Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“.
Be nuoskaudos
Mokyklinio amžiaus vaikai lankė kaimo mokyklą. Iš pradžių ji buvo septynmetė, vėliau tapo vidurine.
1949 metų rudenį V. Kemėšis pradėjo lankyti šeštą klasę: „Rusų kalbą išmokau greitai, be jokių pastangų, bendraudamas su vietiniais. Mokykloje mokytojų nebuvome išskiriami – visiems reikalavimai buvo vienodi.“
1955 metais jis baigė vidurinę mokyklą, 10 klasių. Mokyklos metų prisiminimai – šilti ir šviesūs, nes mokėsi labai gerai, kaip ir dauguma lietuvių.
V. Kemėšis pasirinko studijas Irkutsko žemės ūkio institute, Mechanizacijos fakultete. Į Irkutską, akademinį miestą, suvažiavo daug lietuvių jaunimo. Susibendravo, susidraugavo, įsijungė į saviveiklą – jaunimas visuomet moka džiaugtis.
Kemėšių šeima į Lietuvą grįžo 1958 metais. V. Kemėšis liko dar metams – norėjo baigti studijas. Grįžęs į Lietuvą, mokėsi Lietuvos žemės ūkio akademijoje, ją baigęs 1963 metais tapo inžinieriumi mechaniku.
„Grįžus į Lietuvą nustebino, kiek daug žmonių susitaikė su okupacija, pataikavo sovietų valdžiai, veidmainiavo. Mes stengėmės nesireklamuoti, kad esame buvę tremtiniai, tačiau viduje jautėmės visai kitokie, negu „tarybinė liaudis“, todėl niekada netikėjome propaganda. Ypač mieli būdavo susitikimai su likimo draugais“, – sako V. Kemėšis.
1977 metais jis išvyko į turistinę kelionę, kurios maršrute buvo Irkutskas, Baikalo ežeras. Tuomet pavyko aplankyti ir buvusią tremties vietą – Tagnos kaimą. Čia dar rado pasilikusią lietuvių šeimą. Ypač jaudinantys susitikimai atmintyje išliko su buvusiais mokytojais.
„Nuoskaudos dėl tremties kažkodėl visai nejaučiu, – netikėtai sako V. Kemėšis. – Mano 10 jaunystės metų prabėgo tenai, tai yra mano gyvenimo dalis, kurią aš vertinu. Tremtis man padėjo išlikti lietuviu patriotu ir sulaikė nuo kolaboravimo su sovietais.“
Tėvynės ilgesys, sako buvęs tremtinys, – skaudi, bet kartu ir vertinga gyvenimo patirtis. Ji suformavo pasaulėžiūrą, charakterį. Tvirtą žmogų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr. ir repr.
PATIRTIS: „Mes, buvę tremtiniai, tarpusavyje esame labai artimi“, – sako buvęs tremtinys Valentinas Kemėšis.
ABITURIENTAI: Tagnos vidurinės mokyklos abiturientai lietuviai. Pirmas kairėje – Valentinas Kemėšis.
ŠEIMA: Kemėšių šeima Sibire. Valentinas Kemėšis – viduryje.
PAŽYMĖJIMAS: Valentino Kemėšio studento pažymėjimas.
LIETUVIAI: Irkutsko lietuviai ekskursijoje prie Baikalo ežero. 1958 metai.
KAPINĖS: Tagnos kaimo lietuvių kapinės.
CHORAS: Irkutsko lietuvių choras. Vadovas – Vytautas Kesylis.
Sunkus kelias namo
Šiaulietės Marijos Juozapaitytės vaikystė baigėsi 1949 metų balandžio 25 naktį. Šeima iš Radviliškio rajono, Vendrės kaimo, buvo ištremta į Artiomovsko gyvenvietę Irkutsko srityje. Medicinos studijas Irkutske baigusiai medikei į Lietuvą buvo lemta grįžti tik 1993 metais.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Ištrėmė keturiese
„Mano istorija – viena iš tūkstančių“, – sako M. Juozapaitytė. Kalbėti apie tremtį visuomet sunku – nesvarbu, kiek metų skiria nuo išgyvenimų.
1949 metų balandžio 25-osios naktį, apie 4 valandą, šeimai buvo įsakyta per 2,5 valandos susiruošti, pasiimti maisto ir drabužių. Sprendimas be teismo – išvežami už Lietuvos ribų.
Šeima – tai mamytė Elena Juozapaitienė, dešimtmetė dukra Marija Juozapaitytė, penkiametis broliukas Rimantas Baltramaitis ir mamytės sesuo Onutė.
Kodėl moterys su mažamečiais vaikais buvo ištremtos, iki šiol neatsakytas skausmingas klausimas. Greičiausiai – kaip „amerikono“ ir „buožės“ šeima.
M. Juozapaitytės tėvelis Justinas Juozapaitis buvo grįžęs iš JAV. Ten užsidirbęs pinigų, Lietuvoje nusipirko 36 hektarus žemės, pasistatė sodybą, vedė. Gimė dukra Marija. Tėvelis mirė, kai jai buvo 13 mėnesių.
Tremiama šeima buvo nuvežta į Baisogalą, o vėliau – į Radviliškio geležinkelio stotį, patalpinta į prišnerkštus vagonus. Vagonai žmonėmis ir ryšuliais buvo užpildyti per 3–4 dienas.
Užkaltas langelis. Tvankuma ir karštis. Ašaros ir verksmas. Malda ir aimanos. Ešelonui pajudėjus, prasidėjo kelionė į nežinią.
Sulaukė siuntinio
Galutinė kelionės geležinkeliu stotis – Usoljė Sibirskojė. M. Juozapaitytės bei dar kelios šeimos buvo nuvežtos prie upės ir pakrautos į baržą. Plaukimas upe, po to – vėl kelionė mašina į galutinį tikslą – Artiomovsko gyvenvietę (vėliau – Artiomovsko miestelį) Bodaibo rajone, Irkutsko srityje.
Dvi šeimas – šešis žmones – apgyvendino sename namelyje su mažu langeliu ir sulūžusiomis durimis. Plotas – 8–9 kvadratiniai metrai. Nei šviesos, nei šilumos. Po kurio laiko atvežė geležinę buržuiką – krosnelę.
Dienos karštos, bet naktys šaltos. Rugpjūčio pabaigoje – šalnos, rugsėjį – sniegas, o spalį užšąla Vitimos upė. Susisiekimas lieka tik malūnsparniu iki Bodaibo, kuris – už 80 kilometrų.
M. Juozapaitytės mamą paskyrė dirbti duonos kepykloje. Karštis, sunkūs maišai, rankomis maišoma ir minkoma duona. Darbo valandos – ilgos ir varginančios.
Duona reikėdavo aprūpinti ir Bodaibo miestelį, ir aplink Artiomovską esančias gyvenvietes. Geresnė duona būdavo kepama tarnaujančiam personalui, o su medžių pjuvenomis ir kitais priedais – tremtiniams, ligoniams ir parduoti.
Mamos davinys – 800 gramų, sergančios tetos – 200–400 gramų, vaikų – po 300–400 gramų. Maisto trūko, tad vaikai labai laukdavo mamos su viltimi, gal parneš nors mažą gabalėlį duonos... Bet sulaukdavo retai, nes mama bijojo – labai tikrino ir baudė.
Namuose buvo šalta, tad vaikai eidavo rinkti malkų. Radę sniege lūženų, vilko pakūrenti krosnelę.
Antri tremties metai buvo lengvesni. Dar vasarą vaikai priuogavo bruknių, mėlynių, jas sušaldė ir visą žiemą valgė.
Antraisiais tremties metais šeimą iki ašarų nudžiugino siuntinukas iš tetos. Į Sibirą atkeliavo lašinukų, džiovintų obuolių ir naminės lietuviškos duonos džiūvėsėlių.
Lietuvoje buvo nereikalinga
Gyvenimas pasikeitė, kai 1952–1953 metų žiemą susirgusi mama pateko į Irkutsko ligoninę. Teta su vaikais išvyko gyventi į Irkutską – pas mamą.
Po Stalino mirties, kai tremtiniams buvo leista siekti mokslo, į Irkutską suvažiavo daug lietuvių jaunimo.
„Visų buvo vienas tikslas – mokytis. Tai – vienintelis išsigelbėjimas. Susitikome konservatorijos studentą V. Kesylių, aktorę L. Gužaitę-Kalpokienę ir daug kitų, kurie subūrė lietuvių saviveiklą, per 100 dalyvių chorą, tautinių šokių būrelį, vyrų ir merginų kapelas“, – prisimena M. Juozapaitytė.
Tremtiniai Sibire garsino Lietuvą – Irkutsko srityje skambėjo lietuviška daina, buvo šokami šokiai. Saviveiklų apžiūrose lietuviai laimėdavo pirmąsias vietas, tapdavo laureatais. Aktyvaus jaunimo buvo per 300.
M. Juozapaitytė mokėsi Irkutsko medicinos instituto felčerių mokykloje.
1955 metų gegužės mėnesį E. Juozapaitienę ir atžalas reabilitavo – buvo galima važiuoti į Lietuvą. Mama su broliu į Lietuvą išvažiavo 1955 metų rugsėjo 3 dieną. M. Juozapaitytė liko tęsti studijų, felčerių mokyklą baigė su pagyrimu ir turėjo galimybę be egzaminų stoti į medicinos institutą.
Įstojusi į Irkutsko valstybinį medicinos institutą, naktimis dirbo budinčia felčere. Vasarą, atostogų metu, parvažiuodavo į Lietuvą – pas mamą. Po maždaug mėnesio atostogų grįždavo atgal – į Irkutską.
1968 metais gavo laisvą diplomą – galėjo įsidarbinti savarankiškai, be instituto nukreipimo ir 5 metų atidirbimo. Tikėjo, kad pagaliau grįš namo. Viltys sudužo Sveikatos apsaugos ministerijoje Vilniuje, ministro pavaduotojo kabinete.
„Kai pasakiau, kad baigiau Irkutsko valstybinį institutą, turiu laisvą įsidarbinimą, buvo atsakyta: „Mes turime savo specialistų!“ – vieną iš skaudžiausių gyvenimo akimirkų atsimena moteris.
Tąkart patylėjusi išdrįso dar paklausti: „Gal atsirastų man darbo vieta?“ Ministro pavaduotojas buvo neperkalbamas: supykęs pašoko nuo kėdės: „Aš pasakiau, kad mes turime savo specialistų, mes juos ruošiame!“
„Kas man liko? Atsistoti, padėkoti ir išeiti. Tą ir padariau, ištardama su giliu sarkazmu: „Ačiū, sudiev“. Moteris prisimena: tąsyk sau pasižadėjo, jog mirti vis tiek grįš į Lietuvą.
Žinia, kad dukrai teks grįžti į Irkutską, mamai buvo didžiulis smūgis.
Irkutske M. Juozapaitytė grįžo į tą pačią rajono polikliniką, pas tą patį vyriausiąjį gydytoją, pas kurį ir pradėjo dirbti.
Rajono gydytoja dirbo dar 8 metus. Vėliau, sutikusi instituto kolegą, dirbusį vyriausiuoju gydytoju Novosibirsko filialo Irkutske akademinėje ligoninėje, sulaukė pakvietimo dirbti atidaromos naujos ligoninės skyriaus vedėja.
Pasas – su kliūtimis
1993 metų pavasarį M. Juozapaitytė išėjo į pensiją ir jau gruodžio 23 dieną, Kūčių išvakarėse, grįžo į Lietuvą. Nors buvo gaila palikti draugišką kolektyvą, gerus bičiulius, įdėtą darbą, pasiektus rezultatus, traukė Tėvynė.
Bet ir šį kartą grįžus nebuvo paprasta. Teko įveikti ilgą kelią, kol gavo nepriklausomos Lietuvos pasą. Vis mynė Šiaulių pasų skyriaus slenkstį, nes kaskart buvo ieškoma priežasčių ir kabliukų neišduoti dokumento. Visateise nepriklausomos Lietuvos piliete tapo tik po daugiau nei 3 mėnesių.
2003 metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais M. Juozapaitytė buvo nuvykusi į Irkutską. Aplankė kolegas, bičiulius, ten likusius lietuvius. Laukė labai šilti, jaudinantys susitikimai. Ypač maloniai buvo sutikta buvusioje darbovietėje, Irkutsko akademinio miestelio ligoninėje.
„Supratau, kad gyvenimas tolumoje nuo Tėvynės prabėgo ne veltui, liko įminta stipri pėda“, – sako šiaulietė.
Liko ir aštrių skaudulių. Prarasta, nugriauta, išdraskyta gimtinė. Patirtas pažeminimo jausmas vaikystėje. Nepamirštamas skausmas, sugrįžus su diplomu į Tėvynę.
„Mažai kalbame apie tremtį, jaunimas dar nedaug žino apie tremtinius. Lenkiu savo žilą galvą prieš tuos, kurie dalyvauja „Misija Sibiras“ ir tuo garsina senelių atminimą ir meilę Tėvynei Lietuvai“, – sako M. Juozapaitytė.
Giedriaus BARANAUSKO repr.
PADĖKA: Grįžusi į Lietuvą, Marija Juozapaitytė (prie kryžiaus, kairėje) Kryžių kalne pastatė kryžių – padėką, kad šeima išliko. Nuotraukoje su bendro likimo žmonėmis įsiamžino minint 60-ąsias tremčių metines.
PATIKRINIMAS: Marija Juozapaitytė (dešinėje) tikrina parduotuvę Irkutske.
DARBAS: Gydytoja Marija Juozapaitytė – pirma iš kairės.
ANSAMBLIS: Irkutsko saviveiklininkų šokių ansamblis. Marija Juozapaitytė – dešinėje.
JAUNIMAS: Tremtiniai Sibire garsino Lietuvą – Irkutsko srityje skambėjo lietuviška daina, buvo šokami šokiai.
