Naujausios
Tragedijos mįslė: apgalvota tėvažudystė, ligonio išpuolis?
Spalio viduryje nužudyto šiauliečio ginekologo sūnus prisipažino nužudęs tėvą bei gabalais supjaustęs jo palaikus. Įtarimai, pareikšti 23 metų žmogui, verčia ieškoti atsakymo — kodėl? Kas tai -- nuo narkotikų apkvaišusio žmogaus, maniako, bepročio darbas? Ar jį atlikęs žmogus gali būti pakaltinamas?
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Kvaišalų pėdsakų nerasta
Žmogžudystės bylos tyrimas vis stipriau patvirtina įtarimus, kad Šiaulių ginekologijos-akušerijos klinikos Ginekologijos skyriaus vedėjo 59 — erių Povilo Pečiulio žudikas — jo sūnus Vytautas.
Įtariamajam V. Pečiuliui netrukus bus skirta stacionari teismo pichiatrinė-psichologinė ekspertizė.
Narkotikų pėdsakų, tyrimų duomenimis, V. Pečiulio organizme nerasta. Tai apklausų metų neigė ir pats įtariamasis bei tvirtino prieš kelerius metus tik kartą rūkęs „žolę“.
Pareigūnų teigimu, tebėra aiškinamasi, ar nusikaltimą įvykdė vienas žmogus — pirštų antspaudai kol kas neištirti — nežinoma, ar jie — tik tėvo ir sūnaus, ar būta dar kažko.
Gydytojo palaikus artimiesiems ketinama atiduoti šį savaitgalį.
„Šiaulių krašto“ žiniomis, artimieji pageidavo, kad P. Pečiulio kūnas būtų kremuotas. Tačiau tam paprieštaravę bylos tyrimą atliekantys pareigūnai, nes tiksli mirties priežastis esą tebėra nenustatyta.
Apie baisios tragedijos ištiktą Pečiulių šeimą „Šiaulių krašte“ rašyta ne kartą. Svarstyta, galbūt sūnus ranką prieš tėvą galėjo pakelti ūmiai užsiplieskęs, galbūt apkvaišęs nuo narkotikų. Šiandien beveik nelikę dvejonių, kad V. Pečiulis kvaišalų nevartojo.
Versiją dėl narkotikų viename iš interviu „Šiaulių kraštui“ neigė ir V. Pečiulio motina Onutė Rudnickaitė. Jos žodžiais, sūnus gyvenęs sveikai ir nuolatos valęs organizmą, be to, linkęs į religiją.
Netilę kalbos apie Dievą
Sūnus, motinos žodžiais, ne kartą yra minėjęs, kad tik Dievas ir sveikas gyvenimo būdas gali išgelbėti jį ir visą žmoniją. Tėvui sūnaus pamaldumas nepatikęs, sūnaus maldos jį erzinę. Sykį, kai Vytautas ėmė balsu melsti Dievą atstatyti jo pablogėjusį regėjimą, tarp tėvo ir sūnaus kilęs ginčas, P. Pečiulis sūnų net buvo išvežęs į Psichiatrijos ligoninę.
Kas šiandien galėtų pasakyti, ką įžvelgė ar įtarė aukštos kvalifikacijos medikas, jei nusprendė savo sūnų parodyti psichiatrams?
Jaunuolis gyveno pasaulio pabaiga
Apie Dievą, kaip gelbėtoją, ir artėjančią pasaulio pabaigą, kaip neišvengiamai artėjančią prarają, V. Pečiulis, likus keliems mėnesiams iki žiauraus nusikaltimo, kalbėjęs ir keliems bičiuliams.
„Šiaulių kraštui“ pavyko pasikalbėti su keliais V. Pečiulio draugais. Jų teigimu, Vytauto elgesys ir mintys akivaizdžiai pasikeitė šių metų vasarą.
„Jis kliedėjo mintimis apie pasaulio pabaigą, ekonominę krizę, gamtos stichiją, — sakė vienas iš draugų. — Iš jo lūpų tai buvo labai neįprasta — Vytautas pasižymėjo racionaliu protu. O dabar jis tarsi laukė, kad visą tai įvyktų.“
Rudeniop, likus maždaug mėnesiui iki žmogžudystės, V. Pečiulis kelioms dešimtims pažįstamų elektroniniu paštu išplatino įspėjimą apie pasaulio pabaigą bei kvietimą burtis išvien ir pirkti... riešutus. Nes tik tai esą vienintelis išsigelbėjimo būdas.
„Po šio laiško pradėjom atvirai kalbėtis, kad mūsų Vytukui, švelniai tariant, pavažiavo stogas“, — sakė pašnekovas. — Nerimo kilo ir sužinojus, kad Vytautas metė informatikos studijų Londone antrą kursą.“
Klasės draugai tebesaugo laišką
Vytauto Pečiulio laišką su pasaulio pabaigos nuojauta sakė saugantis ir ne vienas jo klasiokas, Didždvario gimnazijos 81 laidos abiturientas.
„Vytauto teiginiai nėra apokaliptiniai, kaip kokio Nostradamo. Jis kalba faktais, — laiško turinį apibendino draugai. — Jis niekada nelinko į dalykus, kuriais staiga kažkodėl ėmė tikėti. Tai atrodė keista.“
Jau po žmogžudystės pasklidusios kalbos, kad vaikinas „palinko į tikėjimą“ draugams taip pat pasirodė neįtikėtinos — Vytautas esą buvęs žmogus, kuris tiesmukiškai, atvirai ir be skrupulų galėdavo šaipytis iš bažnyčios, mėgdavo juodą jumorą.
Linksmuolis
Klasiokai V. Pečiulį atsiminė kaip gerą informatiką, puikiai kalbantį angliškai, jumoro jausmą turintį ir dėl to vakarėliuose mėgiamą žmogų, neturintį jokių problemų.
„Kartais, kai mes linksmindavomės, Vytautas sėdėdavo ir skaitydavo apie informacines technologijas, — tokį Vytautą Pečiulį prisiminė jo bendramoksliai. — Dar besimokydamas mokykloje jis užsidirbdavo pinigų, kurdamas internetinius puslapius.“
Paskutiniosiose klasėse V. Pečiulis, bene vienintelis iš klasiokų, važinėjo prabangiu automobiliu.
Vis dėlto draugai prisiminė, kad 12-oje klasėje V. Pečiulis tapo uždaresnis, tylesnis. Tik vėliau draugai sužinoję, kad skyrėsi Vytauto tėvai.
Vadovė sukrėsta
Didždvario gimnazijos tautinių šokių kolektyvo „Šėltinis“, kuriame V. Pečiulis šoko nuo pat pirmųjų klasių, repeticijų kambaryje tebekabo Vytauto nuotrauka.
„Čia mes grįžę iš Maskvos, — rodo “Šėltinio“ vadovė Violeta Laugalienė. — Dabar abu su vyru ( vadovu Romualdu Laugaliu) prieinam prie tos nuotraukos žiūrim ir negalim patikėt: “Vaikeli, ką tu padarei?“
V. Laugalienė prisiminė, kad V. Pečiulis 12 klasėje nebenorėjęs šokti, esą dėl silpstančio regėjimo.
„Bandžiau su Vytautu kalbėt, bet jis jau buvo apsisprendęs, — prisiminė vadovė. — Paskui atėjo jo mama ir paprašė nekalbinti Vytauto pasilikti, esą “yra kaip yra“. Gal ji ką nors žinojo...“
Puikiai šokantis Vytautas per keliolika ansamblyje praleistų metų nebuvo gavęs pastabų.
„Vytautas niekada nereplikuodavo, neatsikalbinėdavo, — sakė vadovė. — Jis buvo prižiūrėtas vaikas, ir abu tėvai rodė labai didelį dėmesį. Nuo pirmos klasės Vytautas važiuodavo į visas dainų šventes, visas koncertines gastroles užsienyje. Tėveliai Vytuką visada išleisdavo, o tėvas neretai atsidėkodavo už kelionę gėlėmis. Daktaras mokėjo pasakyti gerą žodį.“
KOMENTARAS
Dr. Gediminas Navaitis, psichologas, psichoterapeutas:
— Kalbame apie labai išskirtinį atvejį. Todėl jis negali būti analizuojamas bendrais principais ar gretinamas su visa visuomene. Visi vaikai pergyvena psichologinės raidos etapą, kurį psichoanalizė įvardija kaip Edipo kompleksą — prieštaringus jausmus tėvui. Iš vienos pusės meilė, o iš kitos — pavydas ir noras konkuruoti su juo, užimti jo vietą.
Kartais dėl tėvų elgesio, dėl sudėtingesnių tarpusavio santykių tas jausmas lieka prieštaringas, labai stiprus, prieinantis iki kraštutinumo, kuris pasireiškia net vaikų arba tėvų žudymu. Bet kuriuo atveju tai rodo dideles asmenybės problemas.
Nagrinėjant Pečiulių šeimos tragediją, reikėtų pažymėti, kad kartais žmogus, labai daug dirbdamas, pamiršta savo šeimą ir emocinį santykį su jos nariais. O jei nutrūksta emociniai santykiai, tai menkiau psichologiškai išlavintas žmogus, kartais gali imtis drastiškų veiksmų.
Žmogui, neturinčiam asmenybės sutrikimų, yra nesuvokiamas nužudymas, kūno pjaustymas gabalais, slėpimas. O jei svarstant emociškai racionaliai, tai šių veiksmų seka yra logiška — padarytas nusikaltimas, jo pėdsakus reikia slėpti. Sukapoti į gabalus —–vienas iš būdų, kaip slėpti. Tokia logika visiems adekvačios asmenybės žmonėms yra nesuvokiama, bet nusikaltėlio logikos prasme tai — teisingas veiksmas.
V. Pečiulio kalbos apie pasaulio pabaigą gali liudyti jo socialinio ryšio neadekvatumą. Nes pasaulio pabaiga kiekvienam iš mūsų ateis ir ganėtinai greitai — per artimiausius šimtą metų. Tačiau dėl to mes neatsisakome džiaugsmo šios dienos gyvenimu. Ir suvokiame, kad mumis pasaulis nesibaigia: mums jis baigsis, bet kitiems egzistuos ir toliau.
Religija — viena iš žmogaus atramų ir galimybių geriau save suvokti. Kada žmogus emociškai pasimetęs, jis pradeda religiją interpretuoti savitai. Jis jau nebėra religinės bendruomenės narys, gyvena ne pagal jos taisykles ir normas, o siūlo kažkokias naujas normas. Tada mes sakome, kad jis yra religingas, nors toli gražu jis toks nėra. Jis — savoje tikėjimo sistemoje.
Organizmo valymai — tai bandymai kitaip susitvarkyti savo gyvenimą, surasti kitokių taisyklių. Gal kartais specialistas ar draugai būdami šalia galėjo pastebėti, kad kažkas vyksta su V. Pečiuliu ne taip. Bet tai nėra lengva pastebėti — juk tai ne intelekto, o emocinis sutrikimas.
Asmenybės sutrikimas nereiškia, kad žmogus yra psichikos ligonis. Šios sąvokos labai dažnai painiojamos, nes mūsų visuomenė dar nelabai gerai suvokia psichologiją: psichologinius sutrikimus suvokia kaip proto sutrikimus ir nesugebėjimą teisingai vertinti pasaulį. Bet žmogus tai ne vien protas. Žmogus — tai ir emocijos ir potraukiai.
Beveik galiu lažintis, kad tėvažudyste įtariamas V. Pečiulis yra veiksnus. Nes veiksnumas ir emociniai asmenybės sutrikimai labai dažnai neturi ryšio. Veiksnus yra tas, kuris suvokia, kad jis yra jis, kad supranta savo veiksmus, pasekmes, o neveiksnus, jei nužudęs žmogų, jis sako kariavęs, tarkim, su liūtu.
ĮTARIAMASIS: 2008 spalis. Vytautui Pečiuliui pareiškiami įtarimai šiurpiu nusikaltimu — tėvažudyste.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DIAGNOZĖ: Psichologas psichiatras Gediminas Navaitis įsitikinęs, kad pagrindinė tragedijos priežastis — emocinis sutrikimas.
Redakcijos archyvo nuotr.
