Naujausios
Tėvai užaugino keturis karžygius
Penki sūnūs. Keturi iš jų — kariai. Tiek Tėvynės gynėjų išaugino Maironiuose (Kelmės rajonas) gyvenanti Danutės ir Jono Andrulių šeima. Jauniausiasis Vytautas irgi galvoja sekti brolių pramintu keliu. Vienintelę tokią šeimą Lietuvoje „Už garbę“ kariuomenės vadas neseniai apdovanojo “Lietuvos karžygio“ statulėle.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Penki berniukai
Jonas ir Danutė Andruliai — nedaugžodžiauja. Tarnyba yra tarnyba, todėl apgalvoja kiekvieną žodį.
Atgyja ir juokiasi prisimindami akimirkas, kai Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos ramovėje kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdas Tutkus tėvams teikė garbingą įvertinimą — „Lietuvos karžygio“ statulėlę. Jų tėra pagamintos devynios, šiemet įteiktos trys. “Lietuvos karžygys“ Andrulių namuose stovi pagarbioje vietoje — lentynoje tarp mamos Danutės auginamų gėlių.
Tėvams įvertinimas ir dėmesys buvo labai svarbūs. Andrulių šeima — vienintelė Lietuvoje, kurioje išaugo keturi kariai. Tris karius išauginusi šeima gyvena Klaipėdoje.
„Nieko neatsimenu, tokia įtampa ir jaudulys apėmė. Jau geriau ką nors namie padirbėti... Grįžus teko įrašą pažiūrėti — neatsiminiau, nei ką aš sakiau, nei ką kariuomenės vadas kalbėjo“, — šypsosi D. Andrulienė, prisiminusi apdovanojimo dieną.
Tėvui irgi nejauku buvo: „Mes — kaimo vaikai“.
Jonas nuo kolūkio laikų dirbo vairuotoju, Danutė — buhaltere, dabar — namų šeimininkė.
Susipažino prieš 34-erius metus. Pirmasis gimė Ričardas. Dabar 31-erių metų majoras dirba Karo akademijoje. Tėvai vis laukė mergaitės. Bet kas trejus metus į pasaulį pasibelsdavo berniukai — Mindaugas, tarnaujantis karinėse jūrų pajėgose, Arvydas, tarnaujantis Vilniuje ir Gediminas, tarnaujantis Klaipėdoje. Pagrandukas — penktasis sūnus Vytautas, kuriam dabar — 16-ka.
Mergaičių sulaukė per sūnus: du turi žmonas, dar du — drauges. Gausėja ir anūkų būrys — po Naujųjų bus keturi.
Pirmieji giminės kariai
Andruliai nevadina sūnų išskirtiniais. Dirbdavo ūkiškus darbus. Niekada neišsisukinėdavo. Visus brolius iki šiol vienija sportas. Su krepšinio kamuoliu nesiskiria iki šiol — ir iš Vilniaus parskuba, jei reikia atstovauti Maironių komandai.
Tėvai kartais stebisi sūnų pasirinkimu: nei Danutės, nei Jono giminėje kariškių nebuvo. Vyriausiasis sūnus Ričardas iš pradžių svarstė, ką rinktis — Policijos ar Karo akademiją. Ėjo ketvirti metai po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Pasirinko karybą.
Grįžęs atostogų, jaunesniems broliams pasakodavo, kaip sekasi. Kelias buvo pramintas. Antrasis sūnus Mindaugas nutarė — baigęs mokyklą, stos į akademiją.
Taip kas trejus metus vėrėsi šeimos karių grandinė. Ketvirtasis, Gediminas, į kariuomenę išėjo šauktiniu — tėvams nė nepasakęs. Tiesiog pranešė: „Išeinu tarnauti“.
„Kiti tėvai savo vaikus “išpirkdavo“ nuo tarnybos, o mums nė minties nebuvo — jie patys susitvarkė gyvenimą. Berniukai mėgsta iššūkius“, — sako tėvai.
J. Andrulis mano, kad tarnybos kariuomenėje reikalinga visiems vaikinams. Net ir dėl buities.
Andrulių sūnūs lovas pasiklodavo ir prieš tarnybą, bet mama pastebi — tarnyboje išmoko tvarkingiau. Be to, visada namo grįžta pasitempę. Visada vieningi kaip kumštis.
Prie stalo — apie žemę ir ūkį
Mama pasakoja, kad sūnūs niekada nesiskundžia. Bet mamos širdis jaučia — lengva nėra. Bet jais didžiuojasi.
Pasiteiravus, kokiais charakterio bruožais išsiskiria jų vaikai, tėtis Jonas juokiasi: „Visi — į mamą“. Švelnūs, bet ištvermingi.
Mama Danutė įsitikinusi: „Jiems Lietuva — viskas. Net nekalba apie išvažiavimą į užsienį. Jie čia įaugę. Su namais išlikęs tvirtas ryšys — jei ne vieni, parlekia kiti“.
Ir prie plataus stalo jau sunkiai besutelpa. „Svarbu, kad yra kas atvyksta. Kad yra ką ant stalo padėti“, — šypsosi J. Andrulis. Susėdusi prie stalo šeima kalba ne apie karą, o apie ūkį ir žemę.
Į misiją — su šv. Agotos duona
Trys sūnūs dalyvavo tarptautinėse misijose. Kai sūnūs toli, tėvai gyvena tarsi ant adatų. Klausosi žinių — nepraleidžia nė vienos naujienos.
Nors Danutė guodžia save sakydama, jog apsiprato, galiausiai pripažįsta: apsiprasti — neįmanoma.
Dėl nerimo, dėl jaudulio buvo nubraukta ne viena tėvų ašarą. Sunkiausia — išlydėti. Tėvai sūnus išlydi tik iš namų — taip lengviau.
Tik akimirkai mama Danutė susigraudina: vienam iš sūnų į misiją buvo įdėjusi šv. Agotos duonos. Kad sergėtų nuo nelaimės. Mama žino, kad ir kitos mamos sūnums į kuprinę įdeda kryželį, šventinto vandens, į juos sudėtas motinų nerimas ir viltis. Tėtis neslepia — ir jam tenka nubraukti ašarą.
Jaunėlis Vytautas irgi galvoja apie krašto apsaugą. Pasitaria su broliais. Visi aplinkiniai tik ir klausinėja, ar seks brolių pėdomis.
Ar išleis tėvai penktąjį sūnų? Mama juokiasi: „Jei gerai nesimokys, tegul lieka ūkyje“. Ir nusišypsojusi priduria: daugiau jau nebepražils.
ĮVERTINIMAS: Danutė ir Jonas Andruliai išaugino keturis karius. Kariuomenės vadas juos pagerbė „Lietuvos karžygio“ statulėle.
JAUDULYS: Danutei Andrulienei sunku sutvardyti ašaras, prisiminus laikotarpius, kai sūnūs buvo misijose.
GARBĖ: Danutė ir Jonas Andruliai sutaria — sūnūs patys pasirinko savo kelią, ir jais didžiuojasi.
ATEITIS: Jono ir Danutės Andrulių jaunėlis Vytautas irgi svarsto apie kariuomenę. Jis taptų penktuoju kariu šeimoje.
Jono TAMULIO nuotr.
