Naujausios
Teatrui svetimi pigūs triukai
Šiaulių dramos teatras (ŠDT) naująjį sezoną numato pradėti rugsėjo 23-iąją, per 80-ąjį teatro gimtadienį. Jubiliejus bus paminėtas premjera — Natašos Ogaj-Ramer režisuojamu spektakliu „Šešėlis“ (Jevgenijus Švarcas). “Šiaulių krašto“ pokalbis su ŠDT vadovu Antanu Venckumi — apie naująjį sezoną ir teatrą šiandienos gyvenime.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Darbingas sezonas
— Kuo ŠDT žiūrovus nudžiugins naujajame sezone?
— 81-asis sezonas prasidės premjera — J. Švarco „Šešėliu“, kurio komanda — tarptautinė: režisierė Natalija Ogaj-Ramer, scenografas Borisas Moisejevas, scenografė Olga Kravčenia, kostiumų dailininkas Aleksandras Vasiljevas, kompozitorius Zaza Mardzanišvili. Po premjeros laukia sveikinimai teatrui 80-ečio proga.
Su teatro gimtadieniu sutampa ir aktorės Nijolės Mirončikaitės 70-etis. Dar neapsisprendėme, ar šią sukaktį minėsime kartu su teatro jubiliejumi, ar kiek vėliau.
Po „Šešėlio“ laukia dar viena premjera — režisierius Gyčio Padegimo režisuojamas Tenesio Viljamso spektaklis “Iguanos naktis“.
Šv. Kalėdoms numatome spektaklį vaikams. Dėl jo tariamės su ŠDT jau dirbusiu režisieriumi Pauliumi Ignatavičiumi.
Po Naujųjų planuojame įgyvendinti tarptautinį projektą su italų režisieriumi Riccardo Vannuccini. Teatras, kuriam jis vadovauja, turi savo fondą, kuris remia šį pastatymą. Numatoma pjesė — Džono Vebsterio (John Webster) „Malfio hercogienės tragedija“. R. Vannuccini stato Elžbietos laikų dramaturgus, kuria Elžbietos laikų teatro priemonėmis.
Sezono pabaigos spektaklį turėtų statyti režisierius Arvydas Lebeliūnas. Jis atsiuntė dešimt pjesių: galbūt rasime bendrą kalbą dėl nacionalinės dramaturgijos.
Planuojame pradėti trijų šalių teatrų (Šiaulių, Elblongo (Lenkija) ir Kaliningrado (Rusijos)) tarptautinį projektą, kuriame numatytos edukacinės programos teatrinių specialybių žmonėms. Pabaigą vainikuotų bendras tarptautinės komandos spektaklis.
— Ar bus pasikeitimų aktorių trupėje?
— Esame teatras, kuris turi nuolat atsijauninti, nes trupė sensta. Mūsų akiratyje yra trys aktoriai, du vaikinai ir mergina. Viskas priklausys nuo mokos fondo.
Motinystės atostogų išeina Jūratė Budriūnaitė: keletą spektaklių „konservuosime“.
— Praėjusio sezono pabaigoje teatre pristatyta knyga „Pranas Piaulokas. Scenos riteris“. Naujame sezone tęsite leidybos sumanymus?
— Rengiame leidinį teatro 80-ečiui. Galvojame ir apie naują etapą: galbūt gims ŠDT bibliotekėlė, kurią papildytų leidiniai apie atskirus teatro istorijos periodus ir jubiliejus mininčius aktorius.
Dėmesys tradicijai
— Prieš mėnesį buvote patvirtintas dar vienai teatro vadovo kadencijai. Teatrui vadovaujate 15 metų. Ko gero, po Nepriklausomybės atgavimo esate ilgiausiai teatrui vadovaujantis asmuo Lietuvoje?
— Neskaičiavau (juokiasi–red.). Konkursą laimėjau įtikinama persvara, surinkęs 89 balus iš 100 galimų.
Teatre reikia tradicijų tęstinumo. Aš Šiaulių dramos teatre — jau 34-erius metus.
— Kuo Šiaulių dramos teatras išsiskiria iš kitų teatrų?
— Trupės teatrinės etikos samprata, tradicijų puoselėjimu. Teatras neįklimpęs į skandaliukus. Darbštūs žmonės, maža kadrų kaita. Teatras — tarsi šeimyna, namai.
ŠDT vadinu aktorių ir režisierių kalve, iš kurios, pelnę vardą, išvažiuoja, bet vėliau, dėl minėtos atmosferos, dalis ir sugrįžta.
Diplominius spektaklius Šiauliuose statė režisieriai Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Saulius Varnas, Loreta Vaskova, čia savo karjerą pradėjo aktoriai Vaiva Mainelytė, Vytautas Tomkus, Gediminas Girdvainis, Virginija Kochanskytė, Antanas Šurna, Nijolė Narmontaitė, Saulius Bareikis — sąrašą galima dar ilgai tęsti.
Poreikis kurti ir poreikis naikinti
— Rugsėjo 23-iąją sukanka 80 metų, kaip duris atvėrė profesionalus teatras Šiauliuose. Kokie įsimintini teatro etapai?
— Kiekvienas dešimtmetis — įdomus. Nuo 1931-ųjų, kai Šiauliuose buvo įkurtas antrasis Lietuvoje profesionalus teatras, tarpukariu iškilusios grėsmės išsikelti į Klaipėdą iki šių dienų.
Teatras išsiskyrė asmenybėmis, kurių vardais vadinami atskiri periodai: Aurelijos Ragauskaitės, Sauliaus Varno, Gyčio Padegimo, Stasio Paskos, Faustos Laurinaitytės, Nijolės Mirončikaitės, Prano Piauloko...
Paskutinis teatro dešimtmetis buvo darbingas. Valstybei buvo sunkūs metai, pilni nuosmukių, bet teatras, nors ir negaudamas tinkamo atlygio, nepanikavo, nebandė pigių triukų.
Dabar pasigirsta kalbų: „Kiek Lietuvoje teatrų, kiek kūrėjų!“ Nors iš tiesų ant rankos pirštų galima suskaičiuoti. Jei 1931 metais buvo poreikis teatrą įkurti, negi 2011 jau ateina poreikis sunaikinti?
— Ar valstybė myli teatrą?
— Atsakysiu klausimu į klausimą: ar valstybė myli kultūrą ir meną? Prieš rinkimus pasidarysime reikalingi, mums bus „skiriamas“ prioritetas, bet netikiu, kad išrinktųjų mentalitetas staiga imtų ir pasikeistų. Ir kad ištaisytų ilgametę klaidą, kai kultūra nėra valstybės prioritetas. Tokia situacija veda tautą į susinaikinimą.
— Kokia šiandienio teatro funkcija?
— Žmogaus sielos analizė. Žmogus pavargo nuo informacijos srauto, lengvai sužiaumojamų dalykų ir nori suvokti savo buvimo vietą pasaulyje. Kova tarp vadinamųjų komercinių ir nekomercinių teatrų, greitų pinigų darymas po truputį slūgsta. Žmonės jau nori refleksijos, atradimo, savo problemos sprendimo.
Dar viena problema — lietuvių kalbos išsaugojimas. Švietėjiškas teatro darbas — režisierės R. Steponavičiūtės edukacinė programa „Gyvasis žodis“, mūsų galva, pasiteisino, turėtų būti kartojama ar net turėti tęstinumą.
Svarbu neprarasti jaunosios kartos, į ją reikia dėmesį kreipti nuo mažumės.
SEZONAS: Šiaulių dramos teatro direktorius Antanas Venckus žada įdomų 81-ąjį teatro sezoną, kuriame kurs ir užsienio menininkai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
