Teatras pristato absurdo komediją

Teat­ras pri­sta­to ab­sur­do ko­me­di­ją

Sek­ma­die­nį Vals­ty­bi­nia­me Šiau­lių dra­mos teat­re – ant­ro­ji šio se­zo­no prem­je­ra: vie­nos da­lies ab­sur­do ko­me­di­ja „The per­fect match, ar­ba Su Nau­jais me­tais, Io­nes­co!“ pa­gal Eu­ge­ne Io­nes­co pje­sę „Klie­de­siai dviem“. Ab­sur­diš­ka­me far­se per­si­pins tik­ro­vė ir iliu­zi­ja, ko­me­di­ja ir tra­ge­di­ja, mo­ters ir vy­ro san­ty­kiai, se­nat­vė ir jau­nys­tė.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Laiš­kas sau po 50 me­tų

Spek­tak­lio kū­ry­bi­nė ko­man­da: re­ži­sie­rius – Pau­lius Ig­na­ta­vi­čius, sce­nog­ra­fė ir kos­tiu­mų dai­li­nin­kė – Go­da Pa­le­kai­tė, kom­po­zi­to­rius ir vi­deoau­to­rius – Do­mi­ny­kas Mor­kū­nas, švie­sų dai­li­nin­kas – Da­rius Ma­li­naus­kas.

Vai­di­na: Jis – Ai­das Ma­tu­tis, Ji – Gin­ta­rė Ra­moš­kai­tė, Sve­ti­mas – Se­ve­ri­nas Nor­gai­la.

Spek­tak­lis „The per­fect match ar­ba Su Nau­jais me­tais, Io­nes­co!“ su­kur­tas re­mian­tis ab­sur­do dra­ma­tur­gi­jos ge­ni­jaus Eu­ge­ne Io­nes­co pje­se „Klie­de­siai dviem“. Pje­sė Lie­tu­vo­je sta­to­ma pir­mą kar­tą. Iš pran­cū­zų kal­bos ją iš­ver­tė Kris­ti­na Gas­ce­vi­čie­nė.

Pje­sė „Klie­de­siai dviem“ pa­grįs­ta pa­ra­dok­sa­lia si­tua­ci­ja kas­die­niš­ko­je ap­lin­ko­je: ne­be­jau­na po­ra įsi­ve­lia į be­pras­mį gin­čą, ar srai­gė ir vėž­lys yra tas pa­ts gy­vū­nas. Tai – kas­die­ny­bės ir žmo­nių san­ty­kių ira­cio­na­lu­mo me­ta­fo­ra.

„Spek­tak­ly­je la­bai daug ab­sur­do, bet ab­sur­das tu­ri pa­grin­dą, pa­ma­tą. Tai – dvie­jų se­nų žmo­nių is­to­ri­ja. Spek­tak­lį įvar­di­ju kaip fan­ta­zi­ją ar laiš­ką sau po 50 me­tų, jei bū­sim gy­vi, – va­kar spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je sa­kė P. Ig­na­ta­vi­čius. – Su iro­ni­ja, hu­mo­ru žvel­gia­me ne tik į se­nat­vę, bet ir am­ži­ną vy­ro-mo­ters san­ty­kių konf­lik­tą.“

Spek­tak­ly­je nė­ra aiš­kaus siu­že­to – jo nė­ra ir pje­sė­je. Tai – gy­ve­ni­mo tėk­mė, lai­kas kar­tu.

„Mes lin­kę vis­ką su­reikš­min­ti, o man no­ri­si leng­viau pa­si­žiū­rė­ti į teat­rą, gal­būt įneš­ti dau­giau ne­są­mo­nių ge­rą­ja pra­sme – at­si­tik­ti­nu­mo, ne­są­mo­nin­gu­mo mo­men­tą. Šiuo spek­tak­liu aš no­riu žais­ti teat­rą, žais­ti jo są­ly­giš­ku­mu. Daug ko bus: ir gi­lių te­mų, ir juo­ko, „iš­kri­ti­mų“ iš spek­tak­lio. Man pa­tin­ka su­kur­ti pra­smę, o pa­skui ją tru­pu­tį iš­skai­dy­ti, kad su­griū­tų. Gal taip su­si­kurs nau­ja pra­smė?“

Šį spek­tak­lį P. Ig­na­ta­vi­čius va­di­na sa­vo, kaip re­ži­sie­riaus, nau­ju eta­pu: griau­na tai, ką ži­no­jo ir su­pra­to apie teat­rą ir ti­ki, kad tik su­griau­da­mas tai­syk­les, ga­li su­kur­ti tai, kas ky­la iš sie­los, šir­dies.

Žan­ri­nis žai­di­mas

Spek­tak­ly­je vy­res­nius žmo­nes vai­di­na jau­ni ak­to­riai. Pa­sak P. Ig­na­ta­vi­čiaus, at­si­ran­dan­tis am­žiaus at­stu­mas į se­ną žmo­gų lei­džia žiū­rė­ti iš ša­lies, pa­si­juok­ti, iro­ni­zuo­ti.

Spek­tak­ly­je bus nau­do­ja­mos hi­per­rea­lis­ti­nės se­nų žmo­nių kau­kės.

G. Ra­moš­kai­tei bu­vo ir įdo­mu, ir iš­šū­kis kur­ti gar­baus am­žiaus mo­te­rį. Pir­miau­sia ieš­ko­jo tin­ka­mų ju­de­sių, kū­no kal­bos, bal­so. Vė­liau rei­kė­jo su­pras­ti, ką ga­li jaus­ti se­nas žmo­gus, kaip vei­kia vie­nat­vė, il­gi, nie­kur ne­ve­dan­tys san­ty­kiai: „Tu­rė­jo­me at­ras­ti ir su­gal­vo­ti pa­tir­tį, ku­rios pa­tys ne­tu­ri­me. Tai bu­vo su­dė­tin­giau­sia.“

„Sun­ku at­vaiz­duo­ti se­ną žmo­gų, no­ri­si iš­šauk­ti, iš­rėk­ti, bet pa­gal­vo­ji, kad se­nas žmo­gus ga­li vi­du­je sprog­ti, bet ne­be­ga­li fi­ziš­kai rėk­ti. Sma­gu, kai ga­li pa­si­slėp­ti už kau­kės, o tuo pa­čiu ir ne­me­luo­ti žiū­ro­vui“, – sa­kė A. Ma­tu­tis.

S. Nor­gai­la vai­dins ke­le­tą per­so­na­žų: bus ir jun­gi­nys, ir už­da­ro pa­sau­lio grio­vė­jas. Jo per­so­na­žas bus be kau­kės. Pa­sak G. Ra­moš­kai­tės, jis bus tar­si at­vaiz­das į šiuo­lai­ki­nį pa­sau­lį, ku­rio bi­jo­me už sa­vo sie­nų.

Pa­sak sce­nog­ra­fės G. Pa­le­kai­tės, šis spek­tak­lis – ne tik dra­ma­tur­gi­nis, bet ir žan­ri­nis žai­di­mas. Su­ku­ria­ma hi­per­rea­lis­ti­nė erd­vė: ir vai­dy­biš­kai, ir kau­kė­mis, ir ki­tais spren­di­mais. Kar­tu nau­do­ja­mas vi­deo. Yra fan­tas­ma­go­ri­jos, yra per­so­na­žas, ku­ris įne­ša ki­to­kio prie­sko­nio.

P. Ig­na­ta­vi­čius sa­kė no­rė­jęs, kad spek­tak­lio pa­va­di­ni­mas ir­gi bū­tų žai­di­mas. „Per­fect match“ – to­bu­la po­ra, to­bu­las su­ta­pi­mas – aliu­zi­ja, iro­niš­kas žvilgs­nis į to­bu­las po­ras: ar jos iš vi­so eg­zis­tuo­ja?

„Su Nau­jais me­tais, Io­nes­co!“ – dvip­ras­miš­kas dia­lo­gas su au­to­riu­mi: ačiū, Io­nes­co, bet pra­si­de­da Nau­ji me­tai. Kar­tu tai – ir pa­svei­ki­ni­mas.

Ab­sur­do pra­smė

Eu­ge­ne Io­nes­co (Eže­nas Jo­nes­kas 1909–1994) – vie­nas žy­miau­sių XX am­žiaus dra­ma­tur­gų, ab­sur­do dra­mos pra­di­nin­kas, ku­rio (an­ti)pje­sė „Pli­ka­gal­vė dai­ni­nin­kė“ (1950) da­vė pra­džią vi­sam ab­sur­do teat­ro ju­dė­ji­mui.

Pje­sė „Klie­de­siai dviem“ pa­ra­šy­ta 1962 me­tais. Pa­sak teat­ro li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­jos No­me­dos Šat­kaus­kie­nės, pje­sė, kaip ir ki­ti E. Jo­nes­ko kū­ri­niai, pa­rem­ta ab­sur­diš­ka si­tua­ci­ja, ku­rio­je kas­die­ni­niai da­ly­kai tu­ri ir ki­tą, per­kel­ti­nę, reikš­mę.

„Prie­šin­gai nei S. Be­ke­tas, ku­ris teks­tą yra įka­li­nęs į ga­na griež­tus in­terp­re­ta­vi­mo rė­mus, E. Jo­nes­ko ab­sur­do pje­sės yra at­vi­ros in­terp­re­ta­ci­jai. Vi­sa­da ga­li pa­keis­ti kon­teks­tą, va­ri­juo­ti per­so­na­žo san­ty­kiais“, – sa­kė N. Šat­kaus­kie­nė.

Pje­sė­je už sie­nų vyks­ta ka­ras, jis pa­si­ma­to ab­sur­do teat­rui bū­din­ga sti­lis­ti­ka: kaž­kas su­griū­na, įkren­ta, įbė­ga ka­rei­vis: įsi­ver­žia į gin­čą apie srai­gę ir vė­žį. Re­ži­sie­rius pa­si­rin­ko ki­tą ke­lią: ka­ras yra kas­die­ny­bė, ku­ri įsi­ver­žia į spek­tak­lį.

Pa­sak N. Šat­kaus­kie­nės, ab­sur­do dra­mos vi­sa­da su­ke­lia dvip­ras­miš­kus jaus­mus, at­ro­do, nie­kas ne­vyks­ta, nė­ra nei aiš­kių per­so­na­žų, nei konf­lik­to. Bet vi­sa­da yra gi­les­nė po­teks­tė, po ja sly­pi ab­sur­do fi­lo­so­fi­ja, ku­ria yra pa­grįs­ta ab­sur­do dra­ma­tur­gi­ja.

„Ma­ty­si­me dar vie­ną šiuo­lai­ki­nę ab­sur­do dra­ma­tur­gi­jos in­terp­re­ta­ci­ją. Nors šiai dra­ma­tur­gi­jai bu­vo pro­gno­zuo­ta anks­ty­va mir­tis, teig­ta, kad jau vis­kas iš­sa­ky­ta. Bet pje­sės sta­to­mos iki šiol, ran­da­ma vis nau­jų priė­ji­mų. Šis spek­tak­lis yra vie­nas iš pa­vyz­džių, kaip ga­li­ma pri­kel­ti teks­tą ki­tu pa­vi­da­lu, ki­tu for­ma­tu, iš­skai­ty­ti tai, ko E. Jo­nes­ko gal net ne­sap­na­vo“, – sa­kė N. Šat­kaus­kie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Spek­tak­ly­je „The per­fect match, ar­ba Su Nau­jais me­tais, Io­nes­co!“ vai­di­na (iš kai­rės) Ai­das Ma­tu­tis (Jis), Gin­ta­rė Ra­moš­kai­tė (Ji), Se­ve­ri­nas Nor­gai­la (Sve­ti­mas).

Re­ži­sie­rius Pau­lius Ig­na­ta­vi­čius sa­ko, kad nuo­la­ti­nis taps­mas, san­ty­kių per­ver­ti­ni­mas ir at­si­nau­ji­ni­mas yra ne tik bran­džios po­ros, bet ir teat­ro pa­grin­das: „Tam, kad teat­ras nuo­lat at­si­nau­jin­tų, ver­ta ri­zi­kuo­ti, griau­ti nu­si­sto­vė­ju­sias sis­te­mas. Kar­tais kū­rė­jas pri­va­lo su­griau­ti net ir pa­tį teat­rą tam, kad iš­gel­bė­tų jo gy­vas­tį.“