Naujausios
SUSITIKIMAI
Tarybinis kvapas neišsisklaidė
65-erių sulaukęs dailininkas Sigitas Prancuitis prieš gimtadienį sąsiuvinyje įrašė 1000-ąjį savo kūrinį ir sueiliavo: „Negimusiems užgimti...“ Kūrėjas šiandien pasigenda laisvai mąstančių žmonių: “Laisvas mąstymas reikalauja išsilavinimo“. S. Prancuitis prisimena menininkų judėjimą Šiauliuose, kai čia atvažiavo kurti ir gyventi. “Dabar kažkokia kūdra...“
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Iš praeities — į kūrinį
Dirbtuvėse S. Prancuitis kaip tik baiginėja objektą Maironių kaimui, esančiam šalia gimtųjų Jakiškių (Joniškio rajonas), atminti. Kūrinyje deri senelio staliaus įrankis, skirtas balkiams nužievinti, liaudiška drobė, tapybiškumo, spalvos suteikiantis moliūgas ir šiuolaikiniai akcentai.
„Senasis kaimas baigia išnykti. Kai vasarodavau pas senelius, kaimas buvo dar kaip reikiant“, — klijuodamas senelio įrankį, sako dailininkas. Ir parodo ant sienos priklijuotą caro kariuomenės uniforma vilkinčio jauno vyro (senelio) nuotrauką.
Jakiškių dvare po karo veikusioje amatų mokykloje dirbo S. Prancuičio tėtis, ten susipažino su mama. „Tam tikra prasme dvaras mano gyvenime lemiamas“, — šypsosi dailininkas.
Mama S. Prancuičiui yra pasakojusi: po karo nebuvo lopšių ar vežimėlių, todėl mažylį guldydavo į atitrauktą komodos stalčių. Taip prasidėjo pažintis su pasauliu.
Žiemgaloje liko vaikystės prisiminimai. Ir dabar vasaromis S. Prancuitis užsuka į Jakiškių dvarą. „Papaišau“, — šypsosi dailininkas.
Traukia konstruktyvios formos
— Svarbu grįžti ten, kur buvo pradžia?
— Smagu. Aš nesutinku su tais, kuriems nesvarbu. Vadinasi, toks žmogus — be šaknų. Nupučiamas. Tada kyla visokios problemos dėl vertybių, ir Tėvynėje atsiranda problemų. Kam važiuoti į užsienį, jei čia yra darbo?
— Žiemą Žiemgalos žmones pristatėte tapybos parodoje „Žiemgalos žmonės ir kiti“. Kokie yra žiemgaliai?
— Rinkdamasis portretus, žiūrėjau iš istorinio taško: Matas Slančiauskas, Julijonas Šalkauskis, mano amžiną atilsį mokytojai.
Žiemgaliai yra kitoniški. Tylesni, ramesni. Kažkas tarp aukštaičių ir žemaičių. Pats būdingiausias žiemgalis — rašytojas Jonas Avyžius.
— Žiemgala — dėkingas kraštas dailininkams?
— Taip. Nors, atrodo, lygumos, nėra už ko užsikabinti. Buvau Olandijoje. Ten lygiai taip, kaip žiemgalių krašte: lygumos, lygumos, jokio kalniuko nėra. Bet koks jų menas! Pasaulinio lygio menininkas Rembrantas kūrė lygumose, Amsterdame. Ne gamta formuoja dailininką, o bendruomenė. Juk olandai — keliautojai, išradėjai.
— Kas formavo jus?
— Savišvieta. Ir aplinka. Su draugais, tiksliau, kolegomis (draugu pavadinti labai atsakinga) susitinki, bendrauji. Požiūris labiausiai susiformavo mokslo metais Vilniuje. Šiauliuose manęs aplinka nė kiek neveikia. Daugiausia dirbu viduje vienas. Peizažas manęs nedomina.
Tapyboje labiau traukia konstruktyvios formos. Man labai patinka rusų konstruktyvizmas: A. Rodčenka, V. Kandinskis. Ši XX amžiaus pradžios kryptis, prieš vadinamąjį Spalio perversmą, man darė didesnę įtaką nei lietuvių koloristinė dailė.
Dabar daugiausia kuriu asambliažus, koliažus, įvairius objektus.
— Teko girdėti apibūdinimą „prancuitiški“ darbai. Kas telpa “prancuitiškame“ pasaulyje ir “prancuitiškuose“ kūriniuose?
— Nebuvau girdėjęs tokio apibūdinimo (šypsosi). Aš nevartoju daug spalvų. Svarbiausia — struktūra, konstrukcija. Vadinasi, savaime ir išeina „prancuitiška“.
Kūrinio kodas
— Visi jūsų kūriniai turi pavadinimus. Pavadinimas — kodas į paveikslą?
— Labai svarbus kodas. Ypač kuriant tokius darbus, kaip „Krūtų švytėjimas mėnesienoje“. Be kodo — abstrakcija. Kai pasakai pavadinimą, žiūrovas irgi pradeda kurti. Jei žiūrovas nekuria, prastas paveikslas.
Neseniai buvau parodoje, kur pavadinimai: „Nuotaika“, “Kompozicija“. Abstraktūs, šalti žodžiai.
Dabar ruošiuosi mažų formatų parodai „Laiptų galerijoje“. Matote: laivas, koralai, mano iškritę dantys. Pavadinimas savaime atėjo: “Mano protinių dantų desantas Raudonoje jūroje“. Intriguoja pats pavadinimas.
— Skaičiuojate sukurtus kūrinius?
— Darbų sąsiuvinyje antradienį įrašiau 1000-ąjį darbą. Neįskaičiuojant dovanotų.
Esu išbandęs grafiką, skulptūrą, tapybą, tik nemėgstu keramikos. Molis man netinka, jis minkštas. Geriau medį patašyti: visai kas kita, kai medžiaga priešinasi. Būtų įdomu išbandyti akmenį, tik sąlygų neturiu.
Atskiri pasauliai
— Lapkričio 20-ąją jums sukako 65-eri. Kurios sukaktys svarbesnės — gimimo ar kūrybos?
— Manau, kūrybos. Gimtadienių aš nemėgstu. Ką sukūriau — jau kiti dalykai. O gimsta kiekvienas. Ta proga parašiau eilėraštį apie amžinybę:
negimusiam užgimti
užgimusiam gyventi
gyvenančiam pasenti
pasenusiam numirti
numirusiam atgimti
Kartais dirbu, dirbu ir — eilėraštis. Būna, haiku: trys, keturios eilutės, ir mintis pasakyta. Šis žanras — labai specifinis, ne kiekvienam. Mano mąstymas pritaikytas trumpam, nemėgstu daugiažodžiauti.
Paveikslai ir eiliavimas man — visiškai atskiri pasauliai.
— Gimtadienio neminėsite paroda?
— Buvau surengęs parodą kūrybos 35-ečiui paminėti. Gal bus paroda kūrybos 40-ečiui.
Svarstau sukakties proga parengti mini parodėlę apačios salytėje (Ežero gatvėje esančiame vadinamame Dailininkų name — red. past.). Pasikviesiu artimus kolegas pažiūrėti, ką padariau.
Kitąmet Vilniuje planuojame pristatyti Raimondo Trušio, Eduardo Juchnevičius ir mano parodą „Sukaustyti latrai“, pavasarį rodytą “Laiptų galerijoje“. Tik papildysime, norime kaip reikiant atstovauti Šiauliams.
Netekčių metai
— Baigęs studijas, iš Vilniaus į Šiaulius atvykote beveik prieš keturis dešimtmečius. Kokie tai buvo metai?
— Šiaulius pasirinkau, nes čia pasiūlė darbą, šiokį tokį butą. Iš pradžių buvau paskirtas Kaunan. Nuvažiavęs apsiuosčiau: jokių šansų. Nuliūdęs grįžtu į Joniškį per Šiaulius. Sutinku E. Juchnevičių. Jis sako, yra Dailės mokykloje vieta.
Šiauliuose buvo liūdnas vaizdelis — uždaras miestas. Bet taip ir likau, įsigyvenau. Dabar net nebesvajoju kitur gyventi.
— Bandėte išjudinti Šiaulius?
— Rengėme vakarėlius, vadinamus rypavimus, parodas. Alternatyvus pasaulis. Tai buvo tikroji erdvė. Čia tilpo ir aktoriai, ir muzikantai, prijaučiantys menui, laisvesnio mąstymo žmonės iš miesto. Nesiskelbdavome, vienas per kitą susižinodavo.
— Bet šie metai — negailestingi jūsų amžininkams?
— Daug artimų iškeliavo: Šiaulių dailės mokyklos, kurioje dirbu, direktorius Jonas Samulionis, fotografas Vladas Mikalauskas, dailininkas Eduardas Juchnevičius.
Ir pats galvojau, kad iškeliausiu. Ligoninėje dėl širdies gulėjau. Ištraukė. Bet tos mirtys labai paveikė. Todėl ir tapybos šiais metais nelabai daug, nes tapant su spalva, linija ant drobės pereina visa energija. Kuriant objektus, tokios emocijos nereikia.
Šiaulių perspektyva — provincijos miestas
— Ar šiandien sutinkate laisvai mąstančių žmonių?
— Laisvas mąstymas reikalauja išsilavinimo. Laisvė — labai didelė atsakomybė, nors daugumai ji atrodo panaši į anarchiją. Laisvė yra įsipareigojimas sau, aplinkai, žmonėms.
Dabar — baisu. Pažiūrėkime į tuos, kur prie valdžios. Jie — savo įnorių, turto vergai. Gryni proletarai, kuriems svarbu tik sočiai pavalgyti, gražiai atrodyti.
Sovietinis laikas uždėjo labai smarkų ženklą, išauklėjo tarybinį žmogų. Palyginu savo mokytojus: prieškariniai kaip diena ir naktis intelektu, bendravimu skyrėsi nuo tų, kurie ateidavo ŠPI baigę.
— Kokie Šiauliai jūsų akimis šiandien?
— Miestas proletariškas. Ir skiriasi nuo didžiųjų miestų. Nenoriu būti blogas pranašas, bet perspektyvoje Šiaulius matau provincijos miestu. Kodėl? Išeikite į gatvę ir pamatysite, kiek skardų pridaryta. Negaliu prie ežero nueiti, mane pykina skardinė pabaisa. Tokį gražų romantišką peizažą taip sudirbti!
Klaipėdoje perėjau Martyno Mažvydo alėja. Gražu: skulptūros iš bronzos, joms parinktos vietos. Eidamas pagalvojau: kaip gerai, kad jie neturi skardininko.
— Nepasigendate mieste jaunosios dailininkų kartos?
— Ji absoliučiai nesireiškia. Kai atvažiavome į Šiaulius, buvo judėjimas, pakilimas. Dabar kažkokia kūdra, apsnūdimas. Visos galimybės yra, polėkio nebėra?
Parodose lankosi beveik tie patys žmonės. Pamainos nėra. Atrodo, ugdome, ugdome, bet kažkur dingsta. Yra vienas kitas, bet judėjimo nėra.
KAITA: Sigito Prancuičio kartos Šiaulių dailininkai išsiskiria ieškojimu: „Kai atvažiavome į Šiaulius, buvo judėjimas, pakilimas. Dabar kažkokia kūdra, apsnūdimas.“
ŽIEMGALIAI: Sigitas Prancuitis ir Julijonas Šalkauskis. „Tapydamas J. Šalkauskį, naudojau nuotrauką. Matote Žagarės, Skaistgirio, Joniškio lygumas. Dabartinio lietuvių dailininko darbe būtų daug spalvų, o mano — balta, žalia, juoda. Bet — struktūriška“, — apie portretą kalba autorius.
PRASMĖ: Objektas Maironių kaimui atminti. Kūrinyje dera senelio staliaus įrankis, skirtas balkiams nužievinti, liaudiška drobė, tapybiškumo, spalvos suteikiantis moliūgas ir šiuolaikiniai akcentai.
INTRIGA: „Mano protinių dantų desantas Raudonoje jūroje“, — kūrinį, kuris bus eksponuojamas miniatiūrų parodoje, pavadino Sigitas Prancuitis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
