Naujausios
Tarp duonos ir žaidimų
PROVINCIJOS SOCIALINIS PJŪVIS: NUOLAIDOS ALUI, BET NE DUONAI
Lygumų seniūnija Pakruojo rajone — viena didžiausių. Lygumų miestelis — kažkada buvęs vienas gražiausių, išgarsintas šviesuolių ir visuomenininkų. Šiandienos Lygumų gyvenimą kuria visi — ir valkatos, ir šviesuoliai. Pastarųjų vis mažiau, nes vienintelis įvažiavimas miestelio neįgaliesiems įrengtas ne į biblioteką, o į alaus barą. Ir nuolaidos parduotuvėje suteikiamos ne duonai, o alui.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Tuštuma ant laiptų
Į Lygumus važiuojame ieškoti šiandieninio miestelio tikrovės. Norime kalbinti įvairių socialinių sluoksnių, išsilavinimų, amžiaus žmones, kad pamatytume miestelio vaizdą be pagražinimų ir be pajuodinimų. Tikrą.
10 valandą Lygumų miestelio centras lyg iššluotas — tuščia. Tik ant vieno senovinio namo laiptų — gyvastis. Sėdi du vyrai. Net balzgani ūsai abiejų susivėlę. Laukia, bene iš kur pasirodys koks pažįstamas su litu kišenėje.
Į aukštaaulius guminius batus per sausrą įsistojęs žmogelis prisistato — Saugiklis. Kam mums jo pavardė ir vardas, jei jis ir pats juos seniai pamiršęs? Ir miestelio žmonės pamiršę. Visi jį šaukia tik Saugikliu.
„Bene elektriku dirbote?“ — mezgame kalbą. Žmogus pralinksmėja: “Visą gyvenimą dirbau elektriku, nieko daugiau neišmanau. Na, dar vogti moku“, — pribloškia atvirumu vyras.
Miestelio centre vis dar tuščia. Tik kartkartėmis mūsų kalbą pertraukia koks galingo užsienietiško traktoriaus ar sunkvežimio garsas. Vyrai paaiškina, kad Lygumų bendrovė — oho kaip gerai laikosi. Vėliau daugelis sutiktų miestelelėnų geru žodžiu minės vienintelį darbdavį ir duondavį norintiems ir galintiems dirbti — gerai besilaikančią, tvarkingą žemės ūkio bendrovę.
Saugikliui nušvinta veidas, kai pamato mūsų link einantį vaikiną. Pašoka. Nuskuba pasitikti, bet tas tik pliaukšteli per kelnių kišenes — tuščios.
Eitume pas seniūną, bet jis net per atostogas išlėkęs į Pakruojį parvežti pašalpoms pinigų. O ir Saugiklis nepaleidžia — nori išlieti širdį, apie tai, kaip gyvena Lygumai.
Kas išniekino Lietuvą?
„Koks čia gyvenimas, kai net pavogti nebėra ko. Lietuva... Nepriklausomybė... Europos Sąjunga... Tfu. Kas iš Lietuvos beliko“, — nusispjauna Saugiklis ir keikiasi, net ausys bijo.
Prieš keleris metus Saugiklis eilinį kartą sėdo į kalėjimą. Šį kartą ne už vagystę, o už valstybės simbolio išniekinimą.
Buvo, berods, Vasario 16— oji. Miestelis išsikėlė trispalves. Saugikliui beklaidžiojant po miestelį pasidarė šalta. Nuplėšė nuo vieno pastato centre valstybės vėliavą, perplėšė perpus, apsivyniojo kojas ir patraukė toliau. Iš Trispalvės pasidarė sau autus. Miestelio žmonės pašiurpo. Saugiklis gavo atsėdėti už valstybės simbolio išniekinimą, tik nebeprisimena, kiek laiko.
„Aš, matai, išniekinau vėliavą. Atsėdėjau. O ar atsėdės tie, kurie visą Lietuvą išniekino?“ — labai rimtai klausia Saugiklis.
Atsakymo neturiu.
Lygumų seniūnas Gediminas Poliakas vėliau papasakos, kad Saugiklis turi namus netoli Lygumų, yra nagingas žmogus, bet kai užeina daugiadienės, ateina į Lygumus valkatauti. Pamiega, kur pakliuvo, suvalgo, kas ką duoda, išgeria, jei gauna.
Tokių kaip Saugiklis, seniūno Gedimino Poliako tvirtinimu, miestelyje yra ne vienas. Ne vienas toks, praradęs žemę po kojomis ir darbo skonį. Ne vienas toks, praradęs save.
Monografijos neberašytų
Nešina maišiuku su lesalu viščiukams ilgametė Lygumų mokyklos mokytoja Joana Radauskienė stabteli, kai prašome papasakoti apie miestelio inteligentų gyvenimą.
„Sunku. Keturiasdešimt vienerius metus išdirbau mokykloje. Prieš kelerius metus tegaudavau tik 310 litų pensijos, dabar padidino. Šiandienos miestelio inteligentai — vargšai. Nors kažkada miestelyje buvo labai šviesių žmonių bendruomenė. Mūsų miestelio istorinė praeitis labai įdomi. O šiandiena — išsibarsčiusi ir pilka“, — sako mokytoja Joana.
Prieš ketverius metus Lygumų mokyklos 200 metų jubiliejui Joana su bendraminčiais parašė 500 puslapių monografiją apie miestelį, jo šviesuomenę, mokyklą, nepriklausomybės paminklą.
„Apie šiandienos Lygumus parašyti knygą? Nežinau, nebūtų ką rašyti. Nekokia būtų ta knyga. Miestelis prarado visuomeniškumą, bendruomeniškumą, tai, ką turėjo ankstesnio miestelio inteligentija. Kas dabar dominuoja miestelyje? Įpratimas imti pašalpas, nenoras dirbti, šviestis, tobulėti. Jeigu reikia ką pasamdyti darbui, net už pinigus nenori dirbti. Kodėl miestelio žmonės įjunko gerti — negaliu suprasti. Ir su mokslu mokykloje vaikams silpniau. Lygumų mokyklą yra baigę daug garbių, pasiekusių žmonių, o dabar nelabai ką yra iš mokinių išskirti, neturi vaikai tikslo, nemato ateities“, — atsidūsta mokytoja J. Radauskienė.
Ji džiaugiasi, kad miestelyje dar būna švenčių, bet po švenčių — apmaudas: „Rytą aikštė pilna butelių ir šiukšlių. Tai ko susirenkama į miestelio šventes?“
Baisiausia Joanai, kad jaunimas pats neišgyvena be tėvų pagalbos. Vieni niekada nesugebėjo, kiti — nepriteklių spaudžiami.
Jaunimas nereikalingas
Prie miestelio baro būriuojasi vaikinai. Kai norime pakalbinti, sprunka kas į barą, kas į kitą gatvės pusę. Iš šešių alaus baro lankytojų — trys gal sulaukę pilnametystės.
Merginos kalbesnės. Sako, kad miestelis jaunimui — miręs. Būna švenčių, kartais — šokiai, bet tik tiek. Daugiausia laiko leidžia namuose.
„Tikslas — kuo greičiau baigti mokyklą ir išvažiuoti iš Lygumų. Susirasti gerą darbą, užsidirbti pinigų“, — tikina penkiolikmetė. Važiuos, stos kad ir į profesinę mokyklą, kad tik pabėgtų iš miestelio.
„Lygumuose nėra darbų, nebent tik karvių melžti. Bet ir melžėjų bendrovėje nebereikia, nes melžimas automatizuotas“, — pasakojo šiemet mokyklą baigusi ir Šiauliuose į profesinę mokyklą įstojusi Gintarė.
Dirbi ir Dievas prideda
„Kas nori dirbti, tas dirba. Kas nori gyventi, tas išgyvena. Kas pats dirba, tam ir Dievas prideda“, — sako miestelio centre prie parduotuvės sutikti Vytautas ir Irena Pličai.
Jie išgyvena iš savo ūkio ir nagingų Vytauto rankų. Vytautas užsiima medžio darbais: kam kirvio koto reikia, kam dalgiakočio — visi žino ir į jį kreipiasi. Šeima augina triušių, žąsų, dirba žemę. Irena dirba Lygumų mokykloje buhaltere.
„Mūsų amžiaus žmonėms Lygumuose gerai. Mes visko turim ir niekuo nesiskundžiam. Užauginę triušius parduodam. Esam kantrūs, kai nenori per daug, o užtenka, ko turi, tai ir gerai“, — sako Irena.
„Žmonės, kurie supranta, kad ne valdžia kalta, o jie patys, jei valgyti neturi, gyvena ir neverkia. Niekas neatneš, reikia pačiam pakilti, pasilenkti ir atsinešti. Kažkas ilgisi ruso, kažkas kitokios Lietuvos, bet kiekvienas žmogelis turi gyventi savo gyvenimą ir dirbti savo darbus, tada ir bus gerai“, — sako Vytautas.
Kelias į dugną
Netikėtai mūsų pokalbį su Pličų šeima nutraukia pro šalį ėjusi moteris: „Noriu padėkoti Lygumų alaus barui, kad taip rūpinasi neįgaliaisiais. Nei į miestelio ambulatoriją pas šeimos gydytoją, nei į seniūniją įvažiavimo su neįgaliojo vežimėliu nėra, į parduotuvę — nėra, o į barą — prašom, pastatė specialų pandusą“.
Moteris skaudžiai atvėrė širdį dėl neįgalaus savo sūnaus, kuris tik dėl pastatyto panduso vis dažniau ir dažniau važiuoja į alaus barą.
Vienoje miestelio parduotuvėje visa siena nuklijuota alkoholio reklamomis ir skelbimais apie akcijas alui ir kitiems svaigalams.
Duonai — nei akcijų, nei nuolaidų.
INTERVIU ANT SUOLELIO
Lygumų „obuoliai“ nenurieda nuo obels
Su atostogaujančiu Lygumų seniūnu Gediminu POLIAKU prisėdame ant suolelio centrinėje miestelio aikštėje pasikalbėti apie miestelį ir jo žmones, džiaugsmus ir skaudulius. (Poliakas Gediminas Lygumu seniunas 04)
— Prieš važiuodama pas jus perverčiau beveik penkerių metų „Šiaulių krašto“ archyvą. Lygumai garsėja sportininkais, bet daugiau pranešimų suradau apie girtus senus ir jaunus, pasigėrusius ir į ligoninę patekusius vaikus, skriaudžiamus vaikus, niekinamas motinas su vaikais, apie linčo teismą. Apie tai, kaip savo namuose apnakvindinote vaikus, pabėgusius nuo smurtaujančio tėvo. Ar tokia ir tebėra miestelio kasdienybė?
— Man skaudu, kai sako, kad miestelis baigia prasigerti. Tikrai taip nėra. Geria, mušasi, skriaudžia vaikus vis tos pačios šeimos, visos jūsų išvardintos istorijos įvyko vis tose pačiose keliose šeimose. Mušėsi, gėrė smurtavo seneliai, jų vaikai, dabar tą patį daro jų anūkai.
Mūsų seniūnijoje, lyginant su kitomis, yra daugiau socialiai remtinų šeimų. Kodėl taip — nežinau.
Mes net stengiamės juos perauklėti, bet tai neįmanoma. Jie gyvena savo baisius gyvenimus ir dauginasi toliau.
— Kažkada esate išsitaręs viešai, kad būtumėte už geriančių moterų sterilizaciją. Ar ir dabar taip tebemanote?
— Prasitariau pasikarščiavęs, nebeapsikentęs tokiu jų gyvenimu. Nemanau, kad reikia sterilizuoti, tik matau, kaip obuolys nuo obels netoli nurieda.
Kariavau ir tebekariauju su tokiomis šeimomis, man gaila jose augančių vaikų, kurie nieko gero nemato ir kartoja tėvų gyvenimus. Linčo teismas irgi vyko tik dėl to, kad neišlaikė vienam žmogui nervai.
— Tam yra teisėsauga, policija...
— Lygumų seniūnijoje policijos nuovados metai, kaip nebėra. Įsivaizduokite, vienas įgaliotinis dirba Pakruojo ir Lygumų seniūnijose. Ką jis vienas gali suspėti? Vien Lygumų seniūnija apima apie 40 kaimų, gyvena apie 3500 gyventojų. O dar plius Pakruojo seniūnija. Būtų geriau, kad žmogus dirbtų tik mūsų apylinkėje, o dabar atvažiuoja, kai labai jau būtina. O nusikaltimų daugėja — tai jau kasdienybė.
— Kalbinome miestelio jaunimą. Jie nesieja savo ateities su gimtuoju miesteliu. Kodėl?
— Miestelis sensta. Jaunimas bėga iš kaimo į miestus arba į užsienį. Miestelyje darbo yra tik žemės ūkio bendrovėje, bet ten darbas sunkus ir šiuolaikinis jaunimas jo dirbti nelabai nori. Ieško, kur lengviau. Jaunimas nori kurti savo namus, o neturint darbo tai sunku. Žinau, kad bendrovė vieną kitą butuką nuperką jaunoms specialistų šeimoms, bet tokių nedaug.
Pas mus net ir mokytojai daugiausia yra atvažiuojantys. Miestelyje yra registruota per 700 gyventojų, bet iš tikrųjų labai daug žmonių išvažiavę į užsienį ir miestelis gerokai ištuštėjęs.
VERSLAS: Vytautas Pličas prie motorinio dviračio prisitaisęs priekabą sukasi kaip išmano, moka medžio darbus, dirba žemę, iš to ir išgyvena nesiskųsdamas.
MIESTELIS: Lygumų miestelio senovinis centras mena garbingą praeitį ir pilką šiandieną.
SAUGIKLIS: Miestelio Saugiklis sako, kad jau net vogti nebėra ko, viskas išvogta.
KELIAS: Pandusas neįgaliesiems įvažiuoti yra tik į miestelio alaus barą.
METRAŠTIS: Ilgametė Lygumų mokyklos mokytoja Joana Radauskienė, su bendraminčiais parašiusi 500 puslapių knygą apie Lygumų šviesuolius, sako, kad apie šiandienos Lygumus nieko gero nebegalėtų parašyti.
Jono TAMULIO nuotr.
