Tapydamas nežinai – Jonišky ar Niujorke esi...

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Egi­di­jus God­liaus­kas nuo 2019-ųjų išė­jo iš dar­bo Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je ir ry­žo­si tap­ti lais­vu me­ni­nin­ku bei gy­ven­ti iš kū­ry­bos.
Praė­ju­sį lapk­ri­tį Jo­niš­kio Bal­to­ji si­na­go­ga nu­švi­to ryš­kio­mis ru­dens spal­vo­mis – dai­li­nin­kas Egi­di­jus God­liaus­kas tą tam­sų me­tų lai­ką pa­kvie­tė į per­so­na­li­nę pa­ro­dą „Jo­niš­kio pei­za­žai 2“, ku­rio­je 25-iuo­se dar­buo­se prieš lan­ky­to­jų akis mies­tas at­si­sklei­dė per kas­dien re­gi­mus pa­sta­tus, pro ku­riuos žmo­nės pra­bė­ga ne­pas­te­bė­da­mi spal­vų, eks­ter­je­ro de­ta­lių ir der­mės, per gam­tos pėd­sa­kus mies­te, pa­mirš­tus, kai ku­riuos gal­būt di­des­nių po­ky­čių rei­ka­lau­jan­čius ob­jek­tus. Tai bu­vo jau šeš­to­ji jo per­so­na­li­nė pa­ro­da tais pa­čiais me­tais, per ku­riuos jau­nas me­ni­nin­kas iš­si­kė­lė už­duo­tį – nu­ta­py­ti šim­tą pa­veiks­lų.
Jo­niš­kis E. God­liaus­ko kū­ry­bo­je uži­ma svar­bią vie­tą – įkve­pia, su­tei­kia ra­my­bę, duo­da pa­grin­dą atei­čiai. Ne­se­niai jis ga­vo ita­lų žur­na­lo „Cor­rie­re dell' Ar­te“ re­dak­to­rės kvie­ti­mą da­ly­vau­ti or­ga­ni­zuo­ja­ma­me tarp­tau­ti­nia­me ta­py­bos dar­bų kon­kur­se. Ne­di­de­lė­je ta­py­bos stu­di­jo­je ku­rian­tis me­ni­nin­kas sa­ko, kad nu­to­li­mo nuo pa­sau­lio, jo akua­li­jų ne­jau­čia, nes „ta­py­da­mas ne­ži­nai, Jo­niš­ky ar Niu­jor­ke esi...“

Dai­lės stu­di­ja dar be iš­ka­bos

Ne­di­de­lis 25 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­čio kam­ba­rė­lis bu­vu­sio ban­ko pa­sta­te nuo praė­ju­sių me­tų va­sa­rio ta­po jo­niš­kie­čio Egi­di­jaus God­liaus­ko dai­lės stu­di­ja, ku­rio­je pra­bė­ga di­džio­ji da­bar­ti­nio jo gy­ve­ni­mo da­lis. Dar nė­ra net iš­ka­bos.

Pa­sie­niuo­se pa­rams­ty­ti, vie­nas ant ki­to su­dė­ti įvai­raus dy­džio pa­veiks­lai, skar­di­nė­se tar­si puokš­tės ky­šo tep­tu­kai, sto­vi mol­ber­tas, ant grin­dų pa­ties­tas di­de­lis ki­li­mas, to­lė­liau – sta­las, su­lanks­to­mos kė­dės. Kom­piu­te­ry­je pa­leis­tas gro­ja­raš­tis sklei­džia gar­sią mu­zi­ką. Me­ni­nin­kas sa­ko klau­san­tis ir kla­si­kos, ir ro­ko ar elekt­ro­ni­kos kū­ri­nių. Prik­lau­so nuo kū­ry­bi­nio pro­ce­so: jei­gu pie­ši po­rtre­tą, la­bai gar­si, blaš­kan­ti mu­zi­ka ne­lei­džia su­si­kaup­ti ties smul­kio­mis de­ta­lė­mis, ku­rian­čio­mis es­mi­nį vaiz­di­nį.

Pro ne­di­de­lius pus­lan­gius žmo­gaus ūgio aukš­ty­je ma­ty­ti mū­ri­nis bu­vu­sio te­le­ko­mo pa­sta­tas, ku­ria­me įsi­kū­ru­sios bent ke­lios pri­va­čios įstai­gos, re­no­vuo­ja­mas po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tas ir pil­ko dan­gaus lo­pi­nė­lis. Ne la­biau­siai įkve­pian­ti ap­lin­ka.

Ta­čiau 32-ejų me­tų me­ni­nin­kas pro lan­gus ne­si­dai­ro, ne­bent nu­krei­pia žvilgs­nį į to­lį pail­sin­ti akis. Net­ru­kus šio­je erd­vė­je tu­rės iš­si­tek­ti ke­lie­se, nes nuo va­sa­rio mė­ne­sio jo­niš­kie­tis pra­de­da ta­py­bos kur­sus moks­lei­viams ir suau­gu­sie­siems. Apie juos pa­skel­bė so­cia­li­nia­me tink­la­py­je ir ne­tru­kus su­si­da­rė ke­lios gru­pės. Pla­nuo­ja dirb­ti vie­nu me­tu su dviem tri­mis žmo­nė­mis, kad už­tek­tų vie­tos ir va­do­vas kiek­vie­nam ga­lė­tų skir­ti pa­kan­ka­mai dė­me­sio, su­da­ry­ti pri­tai­ky­tą in­di­vi­dua­lią pro­gra­mą.

Tik dar­bas su­ku­ria re­zul­ta­tą

– Jo­niš­ky­je vei­kia Al­gi­man­to Rau­do­ni­kio me­no mo­kyk­la. Ar ma­nai, kad vi­suo­me­nė­je yra di­des­nis po­rei­kis dai­lei? Tu ki­taip mo­ky­si, tu­ri su­kū­ręs sa­vą me­to­di­ką?

– Aš pa­ts ne­su lan­kęs me­no mo­kyk­los, nors uni­ver­si­te­te bai­giau dai­lę (šyp­so­si...). Ma­nau, kad atė­jo lai­kas kaž­ką keis­ti, vie­to­je sto­vė­ti ne­pa­kan­ka, nes sto­vin­tis van­duo su­dūs­ta, ima smir­dė­ti. Ki­ti me­ni­nin­kai ren­gia kur­sus mies­tuo­se, nu­spren­džiau pa­ban­dy­ti ir aš. No­rin­čių­jų at­si­ra­do įvai­raus am­žiaus žmo­nių, vie­na stu­den­tė ža­da va­ži­nė­ti sa­vait­ga­liais. Atė­jo ir bu­vu­sių me­no mo­kyk­los mo­ki­nių, kai ku­rie ne­bai­gė jos.

Vie­nam už­si­da­rius kur­ti da­ro­si nuo­bo­du, nes tam pa­sky­riau me­tus, ta­py­da­mas šim­tą pa­veiks­lų. Ėmiau pa­siilg­ti bend­ra­vi­mo. Jau­čiuo­si op­ti­mis­tiš­kai. Ma­nau, jei­gu žmo­nės re­gist­ra­vo­si, bus nu­si­tei­kę dirb­ti.

– Bet tam rei­kia kant­ry­bės, dis­cip­li­nos. Ar pa­ts ją tu­ri?

– Esu su­si­kū­ręs ru­ti­ną: vi­sus 2019 me­tus kas ry­tą at­si­kel­da­vau, po pus­ry­čių ei­da­vau į stu­di­ją, už­si­temp­da­vau dro­bę ir ta­py­da­vau. Grįž­da­vau va­ka­re, kaip bet ku­ris žmo­gus. Tik dar­bas su­ku­ria re­zul­ta­tą.

Aš lais­ves­nis, nes pa­ts pla­nuo­ju lai­ką, bū­da­mas me­ni­nin­kas, ne­tu­rė­da­mas dar­bo su­tar­ties. Jei svar­bu bui­ti­nius rei­ka­lus su­si­tvar­ky­ti, ga­liu ne­suk­ti gal­vos, kad vė­luo­ju į ofi­są. Ta­čiau tu­riu pla­nuo­ti, nu­ma­ty­ti, ko rei­kia ma­no dar­bui, ar ne­trūks­ta da­žų, tep­tu­kų, mol­ber­to...

Kaip at­si­ra­do šim­tas pa­veiks­lų

– Per praė­ju­sius me­tus nu­ta­pei neį­ti­kė­ti­nai daug pa­veiks­lų – šim­tą. Tai bu­vo iš­šū­kis? Ko­dėl jo rei­kė­jo?

– Tas šim­tas ne­nuk­ri­to iš dan­gaus. Dar dirb­da­mas Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je, kur pra­lei­dau pu­sant­rų me­tų, pa­tei­kiau pa­raiš­ką Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bai jau­no­jo me­ni­nin­ko sti­pen­di­jai gau­ti, ruo­šiau­si kur­ti abst­rak­ci­jas. Gal­vo­jau, kaip bus, taip. Me­ni­nin­kai kaž­ko­kiu bū­du iš­gy­ve­na. Išė­jau iš dar­bo, no­rė­da­mas at­si­dė­ti kū­ry­bai. Ir atei­na at­sa­ky­mas, kad sky­rė sti­pen­di­ją pu­sei me­tų. O vi­siems 2019 me­tams bu­vau įsi­pa­rei­go­jęs nu­ta­py­ti šim­tą pa­veiks­lų, tad li­ko 50.

No­rė­jau dar Jo­niš­kio pei­za­žus įam­žin­ti. Prieš pen­ke­rius me­tus 2014-ai­siais bu­vau ga­vęs Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės sti­pen­di­ją, vėl krei­piau­si ir šį­syk pa­sky­rė. Nusp­ren­džiau, jog rei­kia im­tis ža­dė­to iš­šū­kio su ap­va­liu skai­čiu­mi. Kai iš­si­ke­li už­da­vi­nį, vi­sai sma­gu: tu­ri tiks­lą, dir­bi.

– Ko­kį pa­ma­tei Jo­niš­kį, Žiem­ga­los kraš­tą, žvelg­da­mas jau dai­li­nin­ko aki­mis? Ta­vo dar­buo­se at­si­dū­rė ne vie­nas kul­tū­ros pa­vel­do pa­sta­tas, bet yra ir la­bai pa­pras­tų, sa­vo ar­chi­tek­tū­ra neiš­sis­ki­rian­čių ar net niū­riai at­ro­dan­čių ob­jek­tų, pa­vyz­džiui, Jo­niš­kio tur­gaus tvo­ra, ku­ri tie­siog pra­žy­do oran­ži­niais, ža­liais at­spal­viais. Ar­ba dau­ge­lio iki skaus­mo pa­žįs­ta­mas į au­to­bu­sų sto­tį nu­min­tas ta­ke­lis ir mė­ly­nai da­žy­tas dviaukš­tis gy­ve­na­ma­sis na­mas, Že­mai­čių kvar­ta­lo dau­gia­bu­tis.

– Ta­piau dau­giau iš at­min­ties, kas įstri­gę iš vai­kys­tės. Ob­jek­tai atei­da­vo sa­vai­me, lyg pa­si­pra­šy­da­mi bū­ti ta­po­mi. Kai ku­riuos juos dar kar­tą ap­žiū­rė­jau, tu­rė­jau anks­čiau, prieš pen­ke­rius še­še­rius me­tus už­fik­sa­vęs fo­tog­ra­fi­jo­se, tad no­rė­jo­si at­spin­dė­ti dar ne­se­ną praei­tį. Man gra­žus ir koks se­nas me­dis, ku­rio po ke­le­rių me­tų ne­be­liks, ir me­di­nis na­mas, ku­ris toks, kaip Piz­zos bokš­tas pa­kry­pęs bu­vo prieš 15–20 me­tų, ir iš­li­ko iki šiol. Vė­liau gal­vo­ju grįž­ti ir prie po­rtre­tų.

Į Jo­niš­kiui skir­tą pa­ro­dą įsi­kom­po­na­vo ke­li pa­veiks­lai iš praė­ju­sių me­tų rugp­jū­čio mė­ne­sį Vie­šu­čiuo­se (Ak­me­nės ra­jo­nas) or­ga­ni­zuo­to dai­li­nin­kų mi­nip­le­ne­ro, ku­ria­me bu­vo gi­li­na­ma­si į Žiem­ga­los kraš­to is­to­ri­ją, o pa­veiks­luo­se at­si­dū­rė idė­jos, jų trans­for­ma­ci­jos, at­spin­džiai, gi­mę vaikš­čio­jant po apy­lin­kes.

Ne­su la­bai di­de­lis ple­ne­rų fa­nas, nes mėgs­tu nu­si­sto­vė­ju­sį dar­bo rit­mą, bet kar­tais la­bai ge­rai sa­ve įmes­ti į ki­tas vė­žes, at­si­trauk­ti nuo su­pan­čios ap­lin­kos, pa­žvelg­ti iš šo­no.

Pa­tin­ka lė­ti pro­ce­sai

– O ką da­vė pen­ke­rius me­tus tru­ku­si pa­tir­tis Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro dar­bi­nin­ko pa­rei­go­se, po to – Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je, ir­gi bu­vo sa­vęs įme­ti­mas ki­tur?

– 2012 me­tais, bai­gęs ma­gist­rą, ieš­ko­jau dar­bo. Ra­dau Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­re. Dar­bi­nin­kas dar­bi­nin­kui ne­ly­gu, žiū­rint, kur esi. Kul­tū­ros įstai­go­je reik­da­vo pa­dė­ti pa­si­ruoš­ti ren­gi­niams, ga­min­ti de­ko­ra­ci­jas.

Po pen­ke­rių me­tų ra­dau skel­bi­mą, kad ieš­ko mu­zie­ji­nin­ko, eks­po­zi­ci­jų kon­sul­tan­to Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je. Nu­va­žia­vau po­kal­biui, priė­mė. Pa­dė­da­vau ruoš­ti pa­ro­das, ves­da­vau eks­kur­si­jas, edu­ka­ci­jas. Vai­kams ypač įdo­mus se­no­vi­nis fo­tog­ra­fa­vi­mo pro­ce­sas: ant švie­sai jaut­raus po­pie­riaus dė­da­vau daik­tus tam­so­je, už­deng­tus dė­žu­te ir rau­do­no­je švie­so­je fik­suo­da­vo­me vaiz­dą, ryš­kin­da­vo­me kaip se­nais lai­kais nuo­trau­kas. Man pa­tin­ka to­kie lė­ti pro­ce­sai. Da­bar ir dai­lė­je ga­li­ma tai­ky­ti kom­piu­te­ri­nę ta­py­bą, bet la­biau priim­ti­na su tep­tu­ku prie mol­ber­to.

– Anks­čiau dau­giau­sia ta­pei abst­rak­ci­jas, tik pa­sta­ruo­ju me­tu at­si­ra­do pei­za­žai, po­rtre­tai. Ar ne­su­lauk­da­vai pa­sta­bų, kad toks me­nas ne­sup­ran­ta­mas, ypač pla­tes­nei pub­li­kai?

– Jei pie­šiu pei­za­žą, iš anks­to pa­si­ruo­šiu, fo­tog­ra­fuo­ju vaiz­dus, su­si­ku­riu juos. Mėgs­tu eksp­re­si­ją, to­dėl ma­no pa­veiks­luo­se do­mi­nuo­ja ryš­kios spal­vos, dė­mės. Tai – emo­ci­ja, iš­gy­ve­ni­mai.

Esu su­lau­kęs ke­le­tos ži­nu­čių, kad gal kaž­kas ne taip, bet sten­giuo­si ne­kreip­ti dė­me­sio, nes ta­da ga­li per daug už­si­krau­ti mąs­ty­da­mas, ką tas ko­men­ta­to­rius no­rė­jo pa­sa­ky­ti.

Me­nas tu­ri kel­ti klau­si­mus

–Tu gau­dai ir pa­sau­lio im­pul­sus, ak­tua­li­jas.Taip at­si­ra­do šiek tiek ka­ri­ka­tū­riš­ki ži­no­mų as­me­ny­bių po­rtre­tai: V. Pu­ti­nas, D. Trum­pas. Ko­dėl jie pa­te­ko į kū­ry­bi­nį aki­ra­tį? Rea­ga­vai ir į įvy­kį, kai praė­ju­siais me­tais kaip ne­pa­do­rus iš pa­ro­dos Var­šu­vo­je (Len­ki­ja) vei­kian­čia­me na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je bu­vo pa­ša­lin­tas 1975 me­tų vi­deo­me­no kū­ri­nys „Sztu­ka kon­sump­cyj­na“ („Var­to­to­jiš­kas me­nas“). Šia­me me­ni­nin­kės Na­ta­lios LL kū­ri­ny­je vaiz­duo­ja­ma jau­na mo­te­ris, su pa­si­mė­ga­vi­mu val­gan­ti ba­na­ną. Tu nu­ta­pei to­kį pat pa­veiks­lą.

– JAV Pre­zi­den­to Do­nal­do Trum­po la­bai kont­ra­ver­siš­ki pa­si­sa­ky­mai, kad ir apie tai, jog kli­ma­to kai­ta yra ap­gau­lė. Tai ne­vie­na­reikš­mė, aro­gan­tiš­ka as­me­ny­bė, žmo­gus, su ku­riuo ne­no­rė­čiau ta­pa­tin­tis, sek­ti. Bet žmo­nės jį iš­rin­ko.

Vla­di­mi­rą Pu­ti­ną nu­ta­piau su Mi­ki­mau­zo au­si­mis ir pa­va­di­nau dar­bą „Pu­tin­mau­zu“. Mi­ki­mau­zas – mė­gia­miau­sias ir se­niau­sias ani­ma­ci­nis per­so­na­žas ge­rie­tis, o Ru­si­jos pre­zi­den­tas var­gu ar ką ge­ro pa­da­ręs. Taip su­kryž­mi­nau blo­gį ir gė­rį, at­kreip­da­mas dė­me­sį, siū­ly­da­mas su­si­mąs­ty­ti, kas po to­mis au­si­mis sle­pia­si.

Bu­vau nu­ta­pęs ir Ra­mū­ną Kar­baus­kį, po­rtre­tas ka­bė­jo pa­ro­do­je Kau­ne. Reak­ci­jų iš jo ar ap­lin­kos ne­su­lau­kiau. Džiau­giuo­si, kad gy­ve­na­me lais­vo­je ša­ly­je, ga­liu kur­ti, kaip no­riu, o ne kaip pri­va­lo­ma. Juk ano­je se­no­jo­je san­tvar­ko­je ne­bū­čiau ga­lė­jęs to da­ry­ti.

Ma­no nuo­mo­ne, me­nas tu­ri bū­ti ne tik gra­žus, bet ir kel­ti klau­si­mus. Aš su­pran­tu, kad žmo­nės Ins­tag­ra­me ieš­ko gra­žių vaiz­dų, žiū­ri po­psą kaip at­sva­rą ži­niask­lai­do­je do­mi­nuo­jan­čioms blo­goms nau­jie­noms, ta­čiau tai yra jų pa­si­rin­ki­mas, ne ma­no.

Ma­nau, kad me­ni­nin­kai ga­li ir tu­ri tu­rė­ti nuo­mo­nę, o drą­sie­ji ją iš­reiš­kia. Tik tai nė­ra ko­mer­ciš­kai pa­to­gu, to­dėl ne­ma­žai me­no žmo­nių iš­lie­ka neak­ty­vūs. Ir tas, ku­ris nu­si­pirks neįp­ras­tą, kiek ki­to­kį pa­veiks­lą, tu­rės paaiš­kin­ti drau­gams, sve­čiams, ko­dėl jis ka­bo sve­tai­nė­je ir ką reiš­kia. Kam to­kių ne­pa­to­gu­mų rei­kia?

Ga­li­ma iš­gy­ven­ti

– Ke­lios ta­vo abst­rak­ci­jos praė­ju­siais me­tais iš­ke­lia­vo į me­no ga­le­ri­ją Ita­li­jo­je Pa­du­jos mies­te už 40 ki­lo­met­rų nuo Ve­ne­ci­jos. Pa­gal me­tų su­tar­tį jie įsi­pa­rei­go­jo dar­bus eks­po­nuo­ti ke­lio­se me­no pa­ro­do­se-mu­gė­se. Kaip su jais su­si­sie­kei ir pa­te­kai? Gal jau kaž­kas įsi­gi­jo ta­vo dar­bų?

– Kol kas iš jų nau­jie­nų ne­tu­riu. O su­ra­do ma­ne pa­tys per Ins­tag­ra­mą. Šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos su­tei­kia ga­li­my­bę bend­rau­ti su vi­su pa­sau­liu. Ten dau­giau­sia rek­la­muo­ju sa­vo kū­ri­nius, ke­liu nau­jau­sius dar­bus.

Prieš Nau­juo­sius me­tus iš ita­lų me­no žur­na­lo „Cor­rie­re dell' Ar­te“ re­dak­to­rės su­lau­kiau kvie­ti­mo da­ly­vau­ti jų or­ga­ni­zuo­ja­ma­me tarp­tau­ti­nia­me ta­py­bos dar­bų kon­kur­se te­ma „Mo­te­ris“. Pla­nuo­ju ban­dy­ti lai­mę. Tu­rė­jau ir dau­giau kvie­ti­mų į kon­kur­sus: iš Ang­li­jos, Ru­si­jos, bet vi­sur ne­spė­ju, žiū­riu, ar tu­riu tin­ka­mų dar­bų, ar ma­ne do­mi­na. Ir ypa­tin­gai ne­si­ver­žiu, nes tai uži­ma lai­ko, o no­riu at­si­dė­ti kū­ry­bai. Bet jei tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se pa­si­sek­tų lai­mė­ti, ga­lė­čiau įsi­ra­šy­ti į CV, gal pra­vers­tų, at­si­ras­tų no­rin­čių įsi­gy­ti pa­veiks­lų.

– O Lie­tu­vo­je ga­li­ma iš­gy­ven­ti iš me­no?

– Iš vis­ko ga­li­ma gy­ven­ti, jei tik sa­vo ama­tą iš­ma­nai. Juk bat­siu­vys, jei ge­rai tvar­ko, siu­va ba­tus, su­lau­kia vis dau­giau už­sa­ky­mų. Taip pat ir me­ni­nin­kas. Tik gal rei­kia va­dy­bi­nin­ko, kad ga­lė­tum bend­ra­dar­biau­ti su ga­le­ri­jo­mis.

– Bet me­no ne kiek­vie­nam rei­kia, o be ba­tų nie­kas ne­gy­ve­na...

– Taip, bet Lie­tu­vo­je ir vi­sa­me pa­sau­ly­je dau­gė­ja žmo­nių, ku­rie in­ves­tuo­ja į il­ga­lai­kius, ne pa­vir­šu­ti­nius da­ly­kus, ne į ma­te­ria­lų tur­tą: pra­ban­gų au­to­mo­bi­lį ar mo­to­cik­lą. Daik­tai nė­ra tas da­ly­kas, ku­ris vi­sa­da teik­tų ma­lo­nu­mą. Au­to­mo­bi­lis su­si­dė­vės, na­mas rei­ka­laus re­mon­to, o me­no kū­ri­nys vi­sa­da džiu­gins akį. Grį­žęs į na­mus bet ka­da ga­lė­si gė­rė­tis, juk tai vi­sai kas ki­ta nei nau­jas dar di­des­nis pla­čiaek­ra­nis te­le­vi­zo­rius.

Su­si­kur­ti gy­ve­ni­mą nuo pra­džių

– Koks ap­skri­tai bu­vo ta­vo ke­lias į dai­lę? Kas iki jos at­ve­dė?

– Gal kai kam iš mo­ky­to­jų (Egi­di­jus bai­gė Jo­niš­kio „Auš­ros“ gim­na­zi­ją – aut. pa­st.) bu­vo ne­ti­kė­ta, kai įsto­jau į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti dai­lės, iš­lai­ky­da­mas eg­za­mi­nus su tais, ku­rie mo­kė­si me­no mo­kyk­lo­se. Ta­čiau vi­sus stu­di­jų me­tus ga­vau sti­pen­di­ją, tur­būt ne­bu­vau la­bai pra­stas.

Mo­kyk­lo­je ma­ne la­biau do­mi­no mu­zi­ka: gal aš­tun­to­je kla­sė­je su bend­ra­moks­liu Eval­du Ka­ti­nu su­kū­rė­me re­po gru­pę „JNS–SQUAD“, įra­šė­me gal de­šimt dai­nų. Abu kiek­vie­nas sau kū­rė­me teks­tus, kom­po­na­vo­me mu­zi­ką. Apie ką dai­na­vo­me? Tai tos pa­čios paaug­liams bū­din­gos te­mos – maiš­tas prieš vi­suo­me­nę. No­rė­jo­me iš­si­skir­ti, tuo me­tu re­pe­riai, me­ta­lis­tai, for­sai ir ki­tos su­bkul­tū­ros tu­rė­jo di­de­lę skir­tį, da­bar tos ri­bos iš­sky­du­sios. Pa­ti­ko dirb­ti su apa­ra­tū­ra, da­ry­ti įra­šus.

Re­pa­vo­me iki dvy­lik­tos kla­sės, pa­si­ro­dy­da­vo­me gim­na­zi­jos ren­gi­niuo­se.

O pa­skui stai­ga – dai­lė, ta­py­bą sto­da­mas į Uni­ver­si­te­tą bu­vau įra­šęs pir­muo­ju nu­me­riu, to­liau – di­zai­nas ir pa­na­šūs da­ly­kai. Įs­to­jau.

– Gy­ve­ni Jo­niš­ky­je. Ar jau­nam žmo­gui ne­si­no­rė­jo iš­trūk­ti į pa­sau­lį? Ta­vęs ne­vi­lio­ja sve­ti­mi kraš­tai, kur „pie­no upės te­ka“?

– Iš pri­gim­ties esu int­ro­ver­tas. Man leng­viau už­lip­ti kal­bė­ti nuo sce­nos, prieš au­di­to­ri­ją nei ras­ti taip pat mąs­tan­tį ir šne­kė­tis in­di­vi­dua­liai. Tu­riu ke­lis drau­gus, su ku­riais apie vis­ką kal­ba­mės, o kū­ry­bą sau pa­si­lie­ku. Už­ten­ka sa­vęs ir mol­ber­to.

Sve­ti­mi kraš­tai ne­trau­kia, nors stu­di­jų me­tais per mai­nų pro­gra­mą bu­vau iš­vy­kęs į Len­ki­ją ku­riam lai­kui ir ne­sa­kau „ne, nie­ka­da“. Bet stu­di­juo­da­mas kas­dien po pa­skai­tų grįž­da­vau na­mo į Jo­niš­kį, iš­sky­rus, pir­mą kur­są, ka­da su bend­ra­moks­liais nuo­mo­jo­mės Šiau­liuo­se bu­tą.

Vi­sur tu­ri nuo pra­džių gy­ve­ni­mą su­si­kur­ti. Daug me­tų rei­kia pa­žin­ti ap­lin­ką, ten nie­ko sa­vo ne­tu­ri. Lie­tu­vo­je leng­viau, kur šei­ma, ar­ti­mie­ji, bi­čiu­liai. Kai ta­pai, ne­ži­nai, kur esi – ar Jo­niš­ky­je, ar Niu­jor­ke.

Me­ni­nin­ko ke­lias

Egi­di­jus God­liaus­kas bai­gė Jo­niš­kio „Auš­ros“ gim­na­zi­ją, Šiau­lių Uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vo ta­py­bą. 2012 me­tais įgi­jo ma­gist­ro laips­nį.

Nuo 2017 me­tų – Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rys. Iš vi­so su sa­vo dar­bais da­ly­va­vo apie 60 pa­ro­dų, iš jų 15 – per­so­na­li­nių.

2014 ir 2019 me­tais jam skir­ta Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­no sti­pen­di­ja. 2019 me­tais jau­no­jo me­ni­nin­ko sti­pen­di­ją sky­rė Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos