Naujausios
Jei tėvai nebendradarbiauja, pagalba vaikui užtrunka
Situacija, kai prieš gimnazijos mokytoją keturiolikmetis pakėlė ranką, klostėsi jau nuo pat pradinių klasių. Panašių probleminių atvejų atsiranda ne vienoje miesto mokykloje. Ypač keblu, kai vaiko tėvai, užuot bendradarbiavę su mokykla, kaltina ją dėl visų savo vaiko bėdų. Įstaigos dažnai tyli ir viliasi, kad viskas kažkaip išsispręs.
Spaudos konferencijoje Švietimo skyriaus vedėja E. Minkuvienė aiškino, kad rezonansiniai įvykiai verčia kreiptis į visuomenę ir kalbėti apie tai, kaip švietimo įstaigose yra teikiamos švietimo pagalbos paslaugos, kompleksinės priemonės miesto ir visos valstybės lygmeniu.
Visos paslaugos yra reglamentuotos teisės aktais. Mokyklos misija – teikti ugdymo paslaugas. Be pagrindinės misijos ji teikia ir švietimo pagalbą vaikams, kurie dėl įgytų ar įgimtų negalių turi ugdymosi sutrikimų.
Vedėja pabrėžė, kad kiekvienoje įstaigoje turi būti sudaryta specialistų profesionalų pagalba, kuri teiktų paslaugas mokiniui, patiriančiam mokymosi sunkumų. Tai psichologas, specialusis pedagogas, socialinis pedagogas. Kiekvienoje mokykloje veikia Vaiko gerovės komisija, kuri jungia šias paslaugas, kad jos būtų teikiamos efektyviai, kokybiškai ir laiku.
Tačiau čia pat vedėja pripažino, kad nors sistema reglamentuota teisės aktais, tačiau jie tarpusavyje nedera, o institucijos veikia pavieniui, trūksta sisteminio požiūrio.
„Vaikas patenka į klasę. Arčiausiai yra mokytojas, kuris mato vaiką kiekvieną dieną, kaip jis bendrauja su bendraamžiais, su suaugusiais, kaip jam sekasi mokytis. Pastebėjęs tam tikrų nesklandumų mokytojas turi kreiptis į mokyklos specialistus, Vaiko gerovės komisiją. Pedagogas nėra vienas, jis dirba su komanda ir šita komanda priima sprendimą, kokia paslauga jam yra reikalinga, kad sektųsi geriau mokytis, elgtis“, – aiškino E. Minkuvienė.
Geriausių rezultatų pasiekiama, kai visos interesų grupės bendradarbiauja. Reikia maksimalaus tėvelių įsitraukimo, nes kalbama apie jų vaiką. Bet koks veiksmas, susijęs su vaiku, negalimas be tėvų sutikimo. Jei nėra sutikimo, prarandamas laikas. Kai yra rimta bėda ir mokykla turi reaguoti labai greitai, bet reakcija turi būti suderinta su tėvais.
Jei tėvai nebendradarbiauja, yra teisiškai apibrėžti ir kiti žingsniai. Mokykla turi kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Tarnyboje priimami sprendiniai dėl tėvų atsakomybės. Grandinė tęsiasi ir tai užtrunka.
Vaikas dėmesio prašo netinkamai
Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Lina Augytė akcentavo, kad Vaiko teisų apsaugos tarnyba įvertina situaciją ir nukreipia šeimą pagalbai, kuri gali būti įvairi: gali skirti atvejo vadybą, koordinuotą pagalbą, kreiptis į Savivaldybės vaiko gerovės komisiją, kuri gali taikyti priežiūros minimalią arba vidutinę vaiko priežiūros priemonę. Minimali – tai įpareigojimai, kurie sekami, kurių turi laikytis ir vaikas, ir šeima. Jei nesilaiko, vaiko elgesys nesikeičia, daromi nusižengimai, suburiamos institucijos, teikiamos išvados ir kreipiamasi į teismą dėl vidutinės priežiūros priemonių skyrimo. Tačiau L. Augytė patvirtino, kad tokių atvejų yra nedaug.
Ji pabrėžė, kad tėvų bendradarbiavimas nėra priežastis šeimai neteikti pagalbos. Vaiko teisių apsaugos tarnyba gali paimti vaiką iš šeimos, nukreipti intensyvią vaiko teisių mobilios pagalbos komandą. Tačiau bendradarbiavimas yra svarbus, todėl kvietė mokinių tėvelius bendradarbiauti, kad nenutiktų tokių, kaip minėti įvykiai. Specialistė pripažino, kad vaikai daro daug nusižengimų – šiurkščių, skaudžių, tačiau jų viešinti negalima.
Ji kvietė nekritikuoti blogai besielgiančio vaiko šeimos, bet jai padėti. Tai esąs signalas, kad vaikui reikia dėmesio, ir tą signalą jis rodo netinkamu būdu.
Vaiko teisėms ir pareigoms reikia lygybės
Švietimo skyriaus vedėja atkreipė dėmesį, kad mokykla turi visas galias pakeisti vaiko mokymo organizavimo būdus: gali būti ir nuotolinis mokymas, mokymas namuose, momentiniai vaiko išėmimai iš klasės, perkeliant į kitas patalpas, ir pasitelkiant švietimo pagalbos specialistus.
Ji akcentavo, kad dažnai klausiama, kodėl blogai besielgiantis vaikas nėra šalinamas iš mokyklos. Vaikų iki 16 metų ugdymas šalyje yra privalomas ir niekas negali pašalinti vaiko iš mokyklos. Turi būti suteikta maksimali institucijų pagalba. Kol jos nesuranda kitos ugdymo įstaigos, pavyzdžiui, socializacijos centro, vaikas negali būti paimtas iš mokyklos.
Anot E. Minkuvienės, esmė – teisės aktų reguliavimas. Jų yra daug, jais institucijoms suteikiami įgaliojimai. Teisės aktai tarpusavyje nesusikalba, yra priešpriešos, todėl kyla būtinybė juos koreguoti, ypač dėl švietimo pagalbos suteikimo. Šiaulių savivaldybė išsiuntė centrinėms šalies institucijomis mero pasirašytą raštą, kviečiantį koreguoti teisės aktus.
Vedėjos manymu, turėtų būti didesnės atsakomybės suteikimas visoms interesų grupėms – ir mokiniui, ir mokyklai, ir tėvams. Turėtų būti peržiūrėtos įvairių tarnybų atsakomybės. Vaiko teisių apsaugos įstatymas nepakankamai įpareigoja Vaiko teisių apsaugos tarnybą per tam tikrą laiką suteikti visas reikalingas paslaugas.
„Reikia labai aiškių algoritmų, kaip kuo greičiau suteikti vaikui pagalbą, net jei tėvai ir nebendradarbiauja. Reikia koreguoti mokymo sutartis. Jose reikėtų apibrėžti labai daug įgaliojimų ir įsipareigojimų tėvams, mokiniams, ugdymo įstaigoms: jų pareigas, teises, atsakomybę ir atskaitomybę. Jei pažiūrėsime teisės aktus, pirmoje pozicijoje fiksuojamos teisės, o vėliau pareigos. Turėtume visi valstybėje susitelkti, kad vis dėlto pareigos turėtų lygybės ženklą su teisėmis.
Žmogus, kuris nevykdo savo pareigų, negali turėti teisės į tam tikrą teisę. Pavyzdžiui, sulaukiame skundų, kad vaikui suteiktos nekokybiškos ugdymo paslaugos. Vaikas paliekamas kartoti kursą. Kaltinamas pedagogas, mokykla. Tai vaiko teisė į mokslą ir kokybiškas paslaugas. Tačiau pažiūrėkime, kaip jis vykdė savo pareigas. Jo pareiga įteisinta teisės aktuose. Jis turi mokytis nuosekliai ir lankyti mokyklą. Teisės aktai turėtų būti sukurti taip, kad jei tu nevykdai pareigų, reiškia, negali reikšti pretenzijų“, – komentavo E. Minkuvienė.
Anot vedėjos, tokie rezonansiniai įvykiai vyksta įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose, tik gal neįgarsinama. Tai turėtų akcentuoti visi. Vyriausybė turėtų sutelkti institucijas, parengti teisės aktų pakeitimus ir teikti Seimui. Jei nesusitelksime, turėsime liūdnas pasekmes. Vedėja sako: „Pavieniui veikdami problemos neišsprendžiame, ji persikelia kitur. Vaikas pereina į kitą mokyklą su savo problema, kuri neišspręsta.“
Kas užtikrins kitų klasės vaikų teisę į kokybišką ugdymą?
Paklausta, kas užtikrins kitų klasėje besimokančių vaikų teisę į kokybišką ugdymą, jei pamokų metu blogai besielgiantis vaikas išbalansuoja mokytojo ir visų vaikų dėmesį. Kam rūpi likusių vaikų teisės?
L. Augytė tikino, kad daug problemų išsprendžia probleminiam vaikui priskirtas mokytojo padėjėjas.
E. Minkuvienė priminė, kad visi vaikai turi teisę į kokybiškas ir saugias švietimo paslaugas, darbuotojai – į saugias darbo sąlygas.
„Kada atsiranda nesaugumas? Kai atsiranda bendruomenės narių, kurie, nesilaikydami teisės normų, nekontroliuoja savo elgsenos. Reikalinga greita reakcija ir pagalba, kad būtų galima koreguoti jo elgesį, kad nekenktų kitiems vaikams. Tam reikia kitokio algoritmo, kad specialistai galėtų greičiau sureaguoti. Šitie žingsniai, jų terminai yra per ilgi. Didelė bėda. Kažkur nesureguliuotos taisyklės. Kažkas, kažkur neveikia“, – sakė vedėja.
L. Augytei atrodo, kad problema kita – trūksta empatiškumo mokyklų vadovams. Jie tėvams sako, kad netinkamai auklėja savo vaiką.
„Reikėtų įvažiuoti į jo roges, pasakyti maloniau, šilčiau. Į kiekvieną vaiką žiūrėti kaip į savą“, – dėstė specialistė.
Mokykla pagalbos nesulaukė
Vienoje iš miesto progimnazijų ne pirmus metus buvo sprendžiama pradinių klasių mokinio problema (kadangi ji kol kas išsisprendė, situaciją paliksime anonimine). Vaikui visiškai nesisekė mokytis, jis kartojo kursą toje pačioje klasėje. Mokytojai ir įstaigos specialistai bandė įtikinti vaiko artimuosius, kad jam reikalinga specializuota pagalba, tačiau jie apie tai nenorėjo nė girdėti. Vaikas neadekvačiai elgdavosi pamokų metu. Pavyzdžiui, atsistodavo ir išeidavo į kitą klasę. Ten pabuvęs išeidavo dar į kitą klasę. Visa mokykla buvo įspėta ir toleravo tokį vaiko elgesį.
Vaikas mokslo metus baigė neigiamais pažymiais, buvo praleidęs beveik pusę pamokų, tačiau Savivaldybės specialistams rekomenduojant buvo perkeltas į aukštesnę klasę.
Kadangi artimieji atsisakė vaiką vesti į Šiaulių pedagoginę psichologinę tarnybą, nepriėmė jokios pagalbos vaikui, mokykla kreipėsi į Vaiko teisų apsaugos tarnybą.
Progimnazijos direktorius piktinosi, kad susidūrusi su tokiais atvejais mokykla lieka be jokios pagalbos. Kai kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, bendradarbiavimo nesulaukė.
„Jie mus raštais apmėto ir nurodo, ką turime daryti. Kai mes padarome, ką privalome, ieško kabliukų ant dokumentų, ko nepadarėme. Mes aiškiname, kad situacija yra tokia ir tokia, važiuokite į namus, žiūrėkite. Jie mums atsako, kad jų niekas neįleido į namus. Ir viskas. Jie nepadeda niekuo. Kai mes pasakome, kad viską padarėme, tačiau vaiko mama nepasirašo dokumentų, mums sako, kad mes nemokame dirbti. Mes kreipiamės tada, kai nebeturime svertų situacijai išspręsti ir prašome pagalbos. Ne popieriais. Popierius mes patys mokame rašyti. O realiais darbais. Sakome: atsiųskite žmogų, tegul mokykloje pastebi situaciją, jie atsako, kad jiems nepriklauso“, – piktinosi vadovas, apgailestavęs, kad nesulaukė pagalbos ir iš Savivaldybės administracijos tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus.
Probleminis vaikas progimnaziją paliko, artimųjų sprendimu perėjo mokytis į kitą mokyklą. Jau ketvirtą. Tačiau iš esmės problema neišsisprendė. Ji tik dar kartą persikėlė į kitą švietimo įstaigą.
