Naujausios
Šventė krizės akivaizdoje
doc. Stasys TUMĖNAS
Rugsėjo 1-oji — Mokslo ir žinių šventė, kalbėjimo apie Lietuvos ateitį metas. Šventė, į kurią įsitraukė išskirtinai gausus Lietuvos visuomenės būrys — į bendrojo lavinimo mokyklas susirinko 425000 mokinių, iš jų — 35000 abiturientų ir 28000 pirmokų, kuriuos į pirmą klasę atvedė dar tiek pat tėvų. Į Lietuvos aukštąsias mokyklas įstojo 36374 studentai. Rugsėjo 1-oji — šventė ir dešimtims tūkstančių mokytojų, dėstytojų, darželių-lopšelių ugdytojų ir tūkstančiams darbuotojų, dirbančių, aptarnaujančių ugdymo institucijas. Taigi akivaizdu, kad rugsėjo 1-ąją teisę švęsti turi bent milijonas, arba beveik kas trečias Lietuvos pilietis.
Klausimai
Bet ar tikrai ši rugsėjo 1-oji — šventė, kuri su mumis, kurią nori ir kurią gali švęsti? Ar tai nėra puota maro metu, kai kasdien girdime žodžius klajūnus: krizė, sunkmetis, recesija, kai jau seniai baigėsi atostoginiai, o vaikus reikia leisti į mokslus mokyklose ir universitetuose, kolegijose.
Lietuva nėra išskirtinis kraštas, gyvename visame pasaulyje jaučiamos krizės sąlygomis. Krizės metastazės procesai įsisukę ir į mūsų edukacinę erdvę. Krizė / sunkmetis — tai ne tik atlyginimų mažinimas mokytojams, mokyklų finansavimo apkarpymas. Tai ir galimybė išsigryninti, apsikuopti, atsisakyti to, ko tau nebūtinai reikia, pervertinti tariamas ir tikrąsias vertybes, tai metas, kai privalai išsakyti savo pilietinę poziciją, pagaliau nebijoti pasakyti savo mokyklos ar kitos institucijos vadovui: „Ar to mums reikia, ar tai mums būtina daryti dabar? Direktoriau, kolega ar pajudinai nors pirštą, kad būtų kitaip?“ Taigi krizė / sunkmetis — ir klausimų kėlimo metas. O klausimų, kaip ir klaidų, yra begalės.
Iš klaidų reikia mokytis
Pedagogai mėgsta sakyti, kad iš klaidų privalu mokytis. Jie tai dažniau sako mokiniams, o Švietimo ir mokslo ministerijai, Švietimo skyrių vadovams nedrįsta to išsakyti. Taigi į krizės / sunkmečio segmentų sąrašą įtraukčiau chaotišką kasmet besikartojantį reiškinį — mokyklų ir darželių-lopšelių renovaciją. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius šiomis dienomis paskelbė, kad šiemet Lietuvoje buvo renovuojamos, rekonstruojamos 213 švietimo įstaigų, bet ar jis pasidomėjo, kiek iš tikrųjų buvo, o kiek tebėra jų ir bus renovuojamos iki spalio vidurio?
Klaidos kartojamos tos pačios: konkursų nugalėtojomis skelbiamos ne kokybiškiausiai, moderniausiai ir greičiausiai darbus atliekančios statybos organizacijos, o tos, kurios pasiūlo darbus atlikti pigiausiai. Iš anksto aišku, kad jos darbų laiku atlikti nespės, nes joms trūksta įrangos, kvalifikuotų darbininkų. O kas pagaliau pasirūpins, kad konkursai būtų skelbiami ankstyvą pavasarį, o darbai mokyklose prasidėtų birželio, o ne liepos viduryje.
Puiku, kad energingasis švietimo ministras toliau skelbia karą popierizmui, o prieš šių metų rugsėjo 1-ąją iš teisės aktų išbraukė net 51 reikalaujamą pildyti dokumentą (kiek šimtų jų dar liko?), bet būtų dar puikiau, kad jis parengtų vieną įsakymą, reikalaujantį mokyklos darbui pasirengti mokslo metų pradžiai.
Iššūkiai pirmokams ir dvyliktokams
Nėra abejonės, kad rugsėjo 1-oji didžiausia šventė yra pirmokams ir abiturientams. Šalyje į pirmą klasę susirinks 28000 pirmokai, arba kaip dabar madinga sakyti — Mokinio krepšeliai, į mokyklų kasas sunešiantys po per 3000 Lt. Norisi tikėti, kad tos beveik trys dešimtys tūkstančių krepšininkų bus naujosios Lietuvos atžalos, XXI a. viduryje sukursiančios naują, pažangią, į pasaulio visuomenę integruotą Lietuvos valstybę.
Nauji iššūkiai laukia ne tik pirmokų, bet ir antrokų. Nuo rugsėjo 1 d. pradedamas tyliai „prastumtas“ ir mažai diskutuotas užsienio kalbos privalomas mokymas visiems antrokams, kuris bus ne tik pradinuko gebėjimų, bet ir tautinio tapatumo išsaugojimo išbandymas.
Stiprybės, kantrybės ir tvirtų nervų prireiks ir abiturientams, nes neskubinamas atslinks birželis, kai visi šalies abiturientai bus stebimi, apžiūrimi iš visų pusių, išnarstomi po kaulelį. Rodos, viskas aišku — egzaminai turi atlikti savo pagrindinę žinių ir įgūdžių patikrinimo funkciją. Bet ar tik ją, ar jie būtent taip turi būti organizuojami?
Štai prancūzas M. Foncault teigia, kad egzaminai yra valdžios sumanyta bei jai tarnaujanti pavaldinių muštravimo priemonė, nes egzaminas įtraukia individą į priežiūros lauką, egzamino dalyviai yra dokumentuojami, juos užgula storas dokumentų sluoksnis, kuris individą įkalina ir surakina.
Kad prancūzas teisus, liudija ir valstybinių brandos egzaminų laikymo tvarka / netvarka Lietuvoje: nežinomybė iki paskutinės dienos prieš egzaminus, pasikeitimai, naujos taisyklės ir nuostatos — tai įprasti Lietuvos švietimo sistemoje vykusių ir tebesitęsiančių permainų ir procesų palydovai, dėl kurių labiausiai nukenčia svarbiausias įvykių subjektas — mokinys.
Negana to — 12 metų darbo mokykloje įvertinimo rezultatus abiturientai sužino dažnai tik po mėnesio — kad būtų įsitempę, irzlūs, pikti, dar „neištrūkę“ iš egzaminuotojų priežiūros. Kokią mokyklą jie prisimins, išsineš į gyvenimą po tokių stresų? Ar tikrai tokia mokykla, tokios mokymo programos kvepia tautine, lietuviška mokykla, kai norėdamas gerai pasirengti egzaminams, mokinys dar priverstas kreiptis į 2— 3 korepetitorius? O visa tai kainuoja ne tik nervus, bet ir pinigus, tik jau ne iš Mokinio krepšelio, o iš atsakingų dėl savo vaikų ateities tėvų kišenės. Taigi kas pasirūpins moksleivio psichologine bei dvasios sauga mokykloje? Visų pirma, tėvai ir mokytojai.
Apie mokytojus
Mokytojo darbas — pasišventėlio darbas. Mokytojas atsako ne tik už save, bet ir už savo ugdytinį. Kaip gydytojas gydąs ligonį, kaip minuotojas nekenksminantis sprogmenį. Suklys pastarieji, prarasime kūną, klys mokytojas — prarasime mokinio sielą. Todėl nėra malonu skaityti interneto erdvėje internautų komentarus, neva mokytojams nėra ko skųstis — jie gauna neblogus atlyginimus, jų ilgos atostogos ir trumpa darbo diena. Bet ar pagalvoja tie internautai, kodėl mokytojams, dėstytojams ilgesnės atostogos, kiek tokių profesijų, kurių atstovams valstybė skiria ilgesnes atostogas? Atsakysiu — mokytojams, kariškiams, kriminalistams.
O kas suskaičiuos, kiek naktų ir savaitgalių mokytojai lituanistai, matematikai skiria šūsnims kontrolinių darbų ištaisyti, kiek dirba vakarais treneriai, norėdami varžyboms parengti auklėtinius-nugalėtojus, kiek laiko repeticijose praleidžia chorų vadovai, dramos būrelių vadovai? Niekas nesuskaičiuos. Ir pasišventėliai mokytojai neskaičiuoja. Ačiū Jiems.
Apie pinigus
Tiesa, mokytojų ekspertų, metodininkų atlyginimai nėra blogi, jie, priešingai verslo struktūrose, mokami laiku. Nieko nepadarysi — krizė / sunkmetis neaplenkė ir pedagogų. Ir čia kitų profesijų atstovams turėtų būti pavyzdys mokytojų profesinės sąjungos. Kuo daugiau bružų, jasmontienių, tuo labiau darbuotojų interesai ginami Vyriausybėje, ministerijose.
Štai mokytojų profesinės sąjungos lyderiai perspėjo, kad mokytojams atlyginimai nuo rudens bus mažinami 20 proc. Švietimo ir mokslo ministerija sureagavo operatyviai — ne, mažinsime tik iki 5 proc.! Paaiškėjo, kad tokių diskusijų rezultatas — mokytojų atlyginimai nuo spalio 1 d. mažinami 8 proc. (4,7 proc. dėl bazinės mėnesio algos sumažinimo nuo 128 iki 122 Lt ir 3,3 proc. dėl Moksleivio krepšelio apskaičiavimo metodikos pasikeitimų). Dėl savęs reikia kovoti. Ir tai mokytojai sėkmingai daro.
Apie studentus
O kas pakovos dėl studentų? Vakarykščiai abiturientai šią vasarą buvo įmesti į reformų, permainų, Studentų krepšelių medžioklės mėsmalę. Į aukštąsias mokyklas Lietuvoje įstojo 36374 studentai: 23538 į universitetus ir 12836 — į kolegijas. Valstybė nusprendė, kad sunkmečio sąlygomis ji pajėgi finansuoti 20891 studentą, vadinasi, į mokamas vietas įstojo 15483 stojantieji, kurių tėvai aukštosioms mokykloms vien už pirmąjį kursą turi sukrapštyti per 60 milijonų litų! O mokytis reiks mažiausiai 4 metus!
Šiuo metu Švietimo ir mokslo ministerija, nors ir kiek pavėluotai, derasi dėl paskolų studentams iš 5 bankų. Palūkanos 10— 11 proc. Taigi nereikia būti dideliam matematikui, kad suprastum, jog baigęs mokamas studijas absolventas po 4 metų ne tik bus įmestas į darbo rinką, bet ir turės kelių dešimčių tūkstančių litų finansinę kuprą.
Kada jaunasis specialistas ta kupra atsikratys, kai reikės galvoti ir apie savo būstą, šeimą, vaikus, lovą sau ir vaikeliams? Todėl stebina toks didelis skaičius lietuvaičių, pasirenkančių mokamas studijas savo prigimtinėje tėvynėje, juk, pavyzdžiui, abiturientai iš Lietuvos įstoję į Škotijos aukštąsias mokyklas, dažniausiai moka tik 100 eurų kas mėnesį už bendrabutį, o už mokslą — nieko. Vargu ar taip yra dėl mūsų studentų patriotizmo, jiems tiesiog trūksta informacijos.
Ne tik stojantiesiems, bet ir jų tėvams, mokytojams nelabai suprantamas ir įtikinamas atrodė ir šios vasaros priėmimo į aukštąsias mokyklas mechanizmas. Patys to nežinodami tarp savęs konkuravo ir stojantys į Vilniaus universitetą studijuoti teisės, ekonomikos, verslo administravimo, ir tie, kurie norėjo pasirinkti sporto pedagogo specialybę Kauno kūno kultūros akademijoje, specialiojo pedagogo ar edukologo specialybę Klaipėdos, Šiaulių universitetuose.
Tokias žaidimo taisykles sukūrė Švietimo ir mokslo ministerija, apsimesdama (ar sąmoningai tai darydama), kad nėra skirtumo tarp teisininko, ekonomisto ir trenerio, mokytojo. Dėl šios priežasties prestižinės Vilniaus universiteto specialybės atėmė daug studentų krepšelių iš regioninių universitetų, nors į juos stojančiųjų netrūko, o dėl stojimo taisyklių metodikos painiavos į regioninius universitetus neįstojo šimtai pirmaisiais numeriais, motyvuotai ten įsiregistravusių stojančiųjų.
Nepasiteisino Švietimo ir mokslo ministerijos bei Prezidentės patarėjos V. Būdienės prognozės dėl skambinimo paskutiniais varpeliais mažiems regionų universitetams, neva juos mažai kas rinksis. Štai Šiaulių universitetas pagal stojimo parametrus atsidūrė 6— 7 vietoje iš 15 Lietuvos universitetų. Taigi gyvenimas viską sustato į savo vietas, o ne valdininkų kabinetiniai argumentai.
Tikėjimas teikia optimizmo
Iš klaidų turi mokytis visi — ir švietimo sistemos organizatoriai, kūrėjai ir jos vykdytojai — mokytojai, dėstytojai. Lengva nėra niekam, ypač kai krizė / sunkmetis kvėpuoja į nugarą ir iš Lietuvos dar nežada trauktis. Aš nesutinku, kai šalies premjeras Andrius Kubilius, kalbėdamas apie Lietuvos ekonomikos padėtį, sako: „Svarbu tikėti, ką tu darai.“
Tikėjimo sąvoka ekonomikoje — pavojingas dalykas, nuo argumento tikėti, ką darai, iki demagogijos — tik žingsnelis. Bet aš sutinku, kad tikėjimas dvasios lygmenyje — būtinas ir reikalingas. Tik eidamas žmogus nueina, tik tikėdamas, kad subrandinsi naują Lietuvos žmogų, dabartinį moksleivį ar studentą, gali tikėti, kad pakils ateityje Lietuvos mokslas, kultūra, ekonomika. Taip galvoti įpareigoja ir Rugsėjo 1-osios šventė. Mūsų ir Jūsų šventė.
