Naujausios
Ilgiausia tarnystė
– Birželį Šiaulių vyskupija paskelbė, kad tarnausite Kurtuvėnų Šv. Apaštalo Jokūbo ir Bazilionų Šv. Bazilijaus Didžiojo parapijų klebonu. Kas pasikeitė, kodėl neišvykote?
– Tiesiog dėl sveikatos. Vyskupo pasiprašiau, kad mane šiek tiek „nuimtų“ nuo klebonavimo pareigų bet kokioje parapijoje, nesvarbu, ar tai būtų Kurtuvėnai, Gruzdžiai ar kita, ir kad duotų laiko pailsėti ir pasigydyti. Mane paskyrė Šiaulių katedroje rezidentu ir paliko Šiaulių geriatrijos ligoninėje kapeliono pareigose.
– Į Šv. Jurgio parapiją atėjote prieš 13 metų iš Kairių – kokią bažnyčią tuomet radote?
– Bažnyčią radau nuostabią, Jurgio parapijos bendruomenė yra gyva bendruomenė, iniciatyvūs žmonės. Kai atėjau, šiltai priėmė, o per tuos 13 metų dar labiau susigyvenome, susibendravome. Kai sveikindavo bendruomenė ar choristai, visuomet akcentuodavo, kad ilgesnį savo kunigystės laiką aš praleidau Jurgio parapijoje. Iš tiesų – prabėgo trylika metų, o kitais metais švęsiu 25 kunigystės metus. Žinoma, nežinai, kiek Dievas duos būti šitoje žemėje, bet turbūt būsiu ilgiausiai išbuvęs Jurgio parapijoje.
Kairiuose tarnavau 7 metus, kartu aptarnavau ir Kurų parapiją. Dar beveik metus buvau Joniškyje – pirma kunigavimo vieta buvo Joniškio parapija, vikaravimas. Beveik ketveri metai dar buvo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje. Bet pirmoji klebonystė man buvo Kairiuose – Kairiai man yra pirma meilė.
Yra skirtumų tarp parapijų. Kaimo vietovėje artimesnis, šiltesnis, nuoširdesnis, gilesnis bendravimas, mieste žmonės labiau ateina dėl patarnavimų – pakrikštyti, sutuokti, palydėti į kapines, pas ligonį. Bet jokiu būdu nesakau, kad mieste nėra tokių žmonių – mieste irgi yra tų, kurie nori šilto bendravimo, pasikviesdavo ir į namus, ir pašventinti, ir pabendrauti. Namų aplinkoje labiau žmonės išsisako savo godas, kokią jie nori matyti bažnyčią, kunigą, kokių patarnavimų jiems reikia. Tokių dalykų nepasakysi bažnyčioje sekmadienį, bet gali pasakyti namuose prie kavos puodelio.
– Kokie žmonių lūkesčiai, kokio kunigo jie tikisi?
– Jie tikisi tokio kunigo, kuris įsiklausytų, suprastų jų problemas, gyvenimą, jų ėjimą tikėjimo kelionėje. Labai geras dalykas, kuris prasidėjo prieš kelerius metus, – sinodinis kelias. Per sinodinį kelią labai artimai šnekamės ir dvasininkai, ir tikintieji: ką galėtume pakeisti, kaip galėtume darbuotis, kaip pagyvinti bendruomenės gyvenimą, ko tikintieji nori iš liturgijos, kokias nori matyti šventąsias Mišias. Bet kai bandai konkretizuoti, ne viskas paprasta. Pavyzdžiui, sako, mes norime, kad procesijos būtų tokios ir tokios, kad kunigas po šventųjų Mišių ateitų prie durų ir išlydėtų mus, paspaustų ranką – smulkmenos, iš kurių susideda mūsų gyvenimas.
Bet kai paklausi, kas, pavyzdžiui, įsipareigos, kad procesijoje būtų mergaičių, kurios gėlytes barstytų, kas įsipareigos iš vyrų, kad vėliavas neštų ir panašiai – įsipareigoti niekas labai nenori, sako, mes esame užsiėmę, turime savo darbus, šeimas. Bet didelis pliusas, kad mes jau galime apie tai kalbėti, o kaip įgyvendinsime, priklauso nuo mūsų pačių.
– Jūsų akimis, kaip per tuos metus keitėsi bendruomenė – tikinčiųjų daugėjo ar mažėjo, kaip kito amžius?
– Statistiką sunku suvesti, nes Jurgio parapijoje yra ypatumas. Nors ši parapija pagal ribas yra mažiausia mieste iš trijų parapijų, bet mokyklų skaičiumi ji yra didžiausia, yra aštuonios mokyklos. Kai prasideda rengimasis sakramentams – Komunijai, Sutvirtinimui – ateina labai didelis būrys vaikų. Gaila, kad pasilieka tik vienas kitas, bet čia jau vėl kiti dalykai.
Sakyčiau, tikinčiųjų skaičius – svyruojantis, bet dinamika yra į teigiamą pusę.
Dėl amžiaus yra taip: kai paklausi jaunuolio, kodėl tu nešventi sekmadienio, atsako: „Švęsiu, kai išeisiu į pensiją.“ Vyresni žmonės labiau susimąsto apie tai, kas mūsų laukia ateityje.
– Kokios veiklos vyko parapijoje jums būnant klebonu?
– Maldos grupelės, senjorų grupelė, vadinama Švento Benedikto grupe, mamos meldžiasi už savo vaikus. Skautai, ateitininkai irgi parapijos namuose rinkdavosi sekmadieniais. Švento Rašto grupelė (vyrų ir moterų) gilinosi į Šventojo Rašto studijas. Jaunimo chorelis labai aktyvus, vargonininkė Justina – iš tiesų Jurgio parapija yra, buvo ir, tikiuosi, bus gyvybinga.
Pavyzdžiui, vasaros metu yra trejos Mišios, bet kai būna ketverios šventos Mišios, nereikia ieškoti, kad kažkas skaitinius paskaitytų, jie patys susiorganizuoja, palengvina kunigui gyvenimą.
– Ką sunkiausia buvo palikti, atsisveikinant po trylikos metų tarnystės?
– Prieš atsisveikindamas buvau ramus, bet per padėkos šventąsias Mišias širdis sukirbėjo. Man labiausiai gaila tų nuoširdžių močiutėlių, praėjusių Sibiro kelius: kai jos ateidavo Atgailos sakramento ar šiaip pasikalbėti – jos liudijo savo tikėjimą, ką joms reiškia Dievas, tikėjimas – dėl jo galėjo išgyventi sunkiausius gyvenimo metus jaunystėje, kai buvo Sibire. Jų atėjimas – tiesiog kunigystės įprasminimas – šiltumas, gerumas, nuoširdumas.
Aš įsivaizduoju, kai jos dabar ateis, klaus, kur mūsų klebonas, joms gal bus šiek tiek liūdna. Bet svarbiausias dalykas yra tai, kad jos ateina ne dėl kunigo – jos iš tikrųjų ateina dėl Dievo.
Aišku, gaila ir kolektyvo, su kuriuo susigyvenome. Per tuos metus buvo ir pandemijos laikas, paskui karas šalia mūsų prasidėjo. Šiokia tokia darbuotojų kaita buvo, bet ištikimiausi pasiliko, su jais buvo artimas, nuoširdus ryšys. Kiekvienais metais vykdavome į keliones su choristais, jaunimu, beveik visą Lietuvą esame apvažiavę. Šiemet jau nesuspėjome išvažiuoti. Šilto ryšio, bendravimo kurį laiką, ko gero, trūks.
– Padėkos Mišiose užliejo šiltas jausmas, kai išvydote pilną bažnyčią?
– Miela matyti tikrus žmones. Gal pirmą kartą Jurgio parapijos istorijoje buvo toks atvejis, kai iškeliami du kunigai vienu metu – ir klebonas, ir vikaras. Buvo mūsų abiejų padėkos šventosios Mišios, buvo pilna bažnyčia. Atėjo ir tie žmonės, kurie pagelbėdavo ir bendruomenei, ir parapijai, ir pačiai bažnyčiai – ne vien savo malda, bet ir materialiais dalykais, patarimais. Labai gražiai pasimeldėme, padėkojome Dievui už tuos metus ir paskui dar pasibuvome agapėje.
– Kai ruošėtės atsisveikinimo pamokslui, kokius akcentus susidėjote?
– Kai pradėjau išsikraustyti iš klebonijos, radau eilėraščius, idealistinius pasakymus – kaip aš įsivaizdavau kunigystę, bebaigdamas seminariją. Tiesiog paskaičiau žmonėms, koks turėtų būti kunigas. Buvo labai įdomu, kaip žiūrėjau tada į kunigystę, kaip dabar man atrodo. Pamačiau, kad idealai visai nenublanko, tik gal ne viską pavyko pačiam realizuoti kunigiškame kelyje. Gali nusivilti žmogumi, kolega, bet, svarbiausia, nenusivilti Viešpačiu.
– Ar liko parapijoje nebaigtų darbų?
– Faktiškai neliko jokių. Man į pabaigą ėjo antroji kadencija – Lietuvos Vyskupų Konferencijos yra nustatyta, kad vienoje parapijoje kunigas būna septynerius metus. Aš jau buvau trylika – jaučiau, kad gali būti pajudėjimas.
Žinoma, darbų, ypač remonto, yra pakankamai. Ačiū Dievui, kad išsidažėme bažnyčios vidų, presbiteriją, buvo numatyta dažyti ir klebonijos išorę, ir vidų reikia kažkiek paremontuoti.
Šiais metais teikėme prašymą Savivaldybei dėl apsaugos kamerų, gautas finansavimas. Naujajam klebonui belieka paskelbti konkursą ir bažnyčia bus saugesnė.
Pasimatuoti tikėjimo gilumą
– Kokių turite lūkesčių naujame etape?
– Didelių lūkesčių neturiu, norisi truputį pailsėti, „atvėsti“ nuo administracinių darbų. Žinote, kai esi dideliuose darbuose, ir, pavyzdžiui, dviem–trims dienoms nuvažiuoji į Palendrių vienuolyną pabūti tyloje ir ramybėje, pirmą dieną atrodo, kad nuo tylos galva sprogs. Lygiai taip man šios dienos – įeinu palengva į ramybę, mano planai yra pailsėti, eiti pas gydytojus, pasityrinėti sveikatą. Ateitis dabar – ramiai darbuotis, kunigauti, būti su tikinčiaisiais, kurie ateina į Šiaulių katedrą.
– Turėjote ir dar vienas pareigas – buvote Šiaulių vyskupo generalvikaras, dabar jus pakeitė kunigas Mindaugas Grigalius.
– Generalvikaru tapau, kai dar tarnavau Kairiuose, šiose pareigose teko darbuotis apie 15 metų su dabartiniu vyskupu emeritu Eugenijumi. Buvo labai gražūs metai, abipusis supratimas, galima dėkoti Dievui.
Dabar naujas vyskupas, jaunas, aktyvus, baigęs studijas Romoje, moralinės teologijos daktaras, manau, Šiaulių vyskupijoje bus naujų vėjų, naujų krypčių.
– Neseniai nuskambėjo žinia, kad į bažnyčias nebuvo įleista M. K. Čiurlionio muzikos programa. Šv. Jurgio bažnyčia taip pat buvo ir yra Šiaulių kultūrinio gyvenimo dalis, čia vyksta koncertai, poezijos skaitymai. Kuo tai svarbu?
– Labai svarbu. Reikia džiaugtis, kad bažnyčia tarnauja ne tik religiniams patarnavimams, bet ir kultūriniams. Aišku, labai gaila, kad „Laiptuose“ įvyko reorganizacija. Kiekvienais metais būdavo „Šiaulių Monmarto respublikos“ festivalio koncertai – Švento Jurgio bažnyčioje yra ypač gera akustika. Atlikėjai laimingi, kurie gauna galimybę koncertuoti. Be „Laiptų galerijos“ renginių vyko ir „Resurrexit“ festivalio, „Bažnyčių naktų“ koncertai (vyko ir šiemet), koncertavo ir mūsų vietiniai didieji kolektyvai – „Polifonija“, „Dagilėlis“.
Per metus renginių būna daug, žmonės džiaugiasi – ir parapijiečiai, ir tie, kurie atvyksta – kad bažnyčioje vyksta gyvas kultūrinis gyvenimas.
– Ne vienerius metus diskutuojama, kad bažnyčia turi atsinaujinti, kokį jūs kelią matote?
– Pirmiausia, bažnyčia nėra vien pastatas, yra bendruomenė, žmonės, kurie atsakingi už tą pačią bažnyčią. Atsinaujinimas visuomet vyksta. Kaip ir tų pačių ateitininkų šūkis: „Visa atnaujinti Kristuje“ (S. Matulis buvo pirmasis Šiaulių vyskupijos kunigas, apsigynęs daktaro laipsnį, jo tema „Ateitininkų organizacijos ideologijos ugdomoji kryptis Lietuvoje – red. past.).
Atsinaujinimas vyksta per mūsų tikėjimą. Renginiai bažnyčioje, sakyčiau, gal yra kaip priedas. Tikrai negaila erdvės, svarbiausia, kad viskas vyktų kultūringai, nes gyvename laikais, kai vertybės yra šiek tiek iškreiptos, kur yra balta, juoda, kartais mes nelabai skiriame. Norėtųsi tikrumo.
Šių laikų žmogus labai stengiasi ir nori būti racionalus. Lotynų kalbos žodis „ratio“ – aktyvus protas, mes norime viską taip sustyguoti, kad būtų kaip daugybos lentelėje 2x2, o ne kitaip. Ir kitas žodis – „intellectus“. Tai, galima sakyti, pasyvus protas, kai žmogus apmąsto savo gyvenimo kelią, savo santykį, ryšį su Dievu.
Ir tada pamatai, kad gyvenimas negali būti vien kaip daugybos lentelė, reikia įsileisti dvasios kelionėje į Dievą.
– Bažnyčia labai jaučia visuomenės pulsą: pandemija, karas – žmonės atsigręžia į tikėjimą, kai sunku?
– Dažniausiai. Pas mus visus tas ypatumas yra, kai būna sunkiausias momentas, ieškome ir glaudžiamės prie Dievo. Per pandemiją buvo paradoksas ir sunkiausias momentas, kad pačios bažnyčios buvo uždarytos. Dabar galime pasakyti, kad žmones, kurie ateidavo, įleisdavome ir pasimelsdavome kartu. Karas, savaime aišku, baisus dalykas, kas galėjo patikėti, kad XXI amžiuje bus tokie baisumai. Turime labai gerą galimybę pasimatuoti savo tikėjimo gilumą.
– Dar viena jūsų tarnystės vieta – Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centre. Liūdna vieta, slenkstis tarp čia ir anapus, kur irgi pasimatuojamas tikėjimo gilumas?
– Gyvenimas nėra vien laimė, linksmi dalykai, bet ir sunkūs išbandymai, kurie paliečia kiekvieną, kai suserga artimas žmogus. Kai matai, kad jis gali iškeliauti iš šio gyvenimo, palaikymas yra labai svarbus.
Sunkūs, sielvarto momentai, sakyčiau, dvasiškai augina. Tokie pavyzdžiai stiprina supratimą, koks mūsų gyvenimas yra trapus, laikinas. Kai remiamės tikėjimu, žinome, kad visi baigsime, anksčiau ar vėliau, šio gyvenimo kelionę, turėsime keliauti pas Viešpatį. Toje vietoje nereikia labai didelių dalykų, dažniausiai užtenka pabūti, patylėti ir palaikyti žmogų.
Žmonės yra skirtingi savo gyvenimo patirtimi, svarbiausia, kad neužkietina savo širdies net ir sunkiais momentais, jei per gyvenimą buvo susikirtimų su bažnyčia, kunigu. Kai ateina sunkesni momentai, jiems būna labai gera sugrįžti prie Viešpaties per Atgailos sakramentą, per Švenčiausiojo sakramento paėmimą, galų gale, per tą patį ligonių patepimą. Jeigu žmogus yra tikintis, ligonių patepimas sustiprina. Ne vienas atvejis, kai žmogus pasveiksta ir dar gyvena 3, 5 ar 10 metų.
Gal negerai, kad yra susiformavęs mąstymas, jog tai yra Paskutinis patepimas, nes dažniausiai kunigą kviečia tada, kai gydytojai pasako, kad didelių vilčių nebėra. Būtų daug geriau, kad kunigą kviestų, kai žmogus dar sąmoningas, kad būtų galima su juo pabendrauti.
– Ne visi parapijiečiai girdėjo jūsų atsisveikinimo pamokslą, koks būtų palinkėjimas, baigus tarnystės etapą Šv. Jurgio parapijoje?
– Visose bendruomenėse, parapijose yra daug nuostabių, šaunių žmonių. Jurgio parapijos bendruomenei palinkėjimas labai paprastas: jokiu būdu nelyginti, kaip dirbo vienas kunigas, kaip kitas. Kad būtų bendravimas, vienas kitų palaikymas, kad augtų tikėjime, viltyje, meilėje. Svarbiausia – meilė. Kad sugebėtume atleisti vieni kitiems, jeigu kažkas bus ir ne taip, nes gyvenime nutinka visokiausių dalykų.
Norėtųsi, kad Švento Jurgio parapijos bendruomenė tiktai stiprėtų ir augtų. Ir labai norėtųsi, kad ji ir atjaunėtų.
