Naujausios
Susitikimas be ašarų
Į Panevėžio moterų pataisos namus važiuojame su šešiais kalinių vaikais. Penki — iš globos namų, vienas su globėja močiute. Vaikai spaudžia prie krūtinių pačių padarytas dovanas mamoms. Jie dar nežino, kad dovanų negalės atiduoti — negalima į kameras įsinešti nė vaikiško piešinio. Piešiniai su meilės žodžiais liks kalėjimo susitikimų kambaryje, kaip ir įkalintos ašaros.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Verksmų nebuvo
Alma Javtokienė, dabartinė Šiaulių vicemerė, jau septintus metus padedama rėmėjų veža į Panevėžį Šiaulių krašto vaikus aplankyti kalinčių mamų. Iš viso kalėjime — daugiau negu 200 moterų, motinų, dukrų.
„Žmogiškuose dalykuose matau prasmę. Negalėčiau darytis sau reklamos iš tokių susitikimų“, — paaiškina A. Javtokienė, į kurios organizuotą susitikimą pasiprašėme patys. Ir tapome susitikimo be ašarų liudininkais.
Kelionė iki Panevėžio vaikams neprailgo. Pakelės vaizdai, A. Javtokienės sutepti sumuštiniai. Mažylė putliomis rankytėmis spaudė prie krūtinės dovanų maišelį su nupieštu buriniu laivu — laisvės simboliu. Iš maišelio išlindusios plastmasinės gėlytės, ant kurių lapelių užrašyta: „Mamytei“.
„Su auklyte saulytes mamai padarėme“, — rimtai aiškina mažylė.
Kokių penkerių metų berniukas į didelį rožėmis išpieštą maišelį buvo įdėjęs mamai savo piešinį — pasveikinimą.
Du broliukai mamai vežė obuolių ir saldainių.
Vaikai dar nežino, kad į įkalinimo įstaigas uždrausta įnešti bet ką iš namų. Net ir vaikiška ranka nupieštą meilės piešinėlį mamai. Už grotų savos taisyklės, už grotų dirbtinai kertamas ryšys tarp laisvės ir kalėjimo.
Paradinės kalėjimo durys. Pasimatymų kambarys. Atvedamos trys jaunutės moterys. Tyliau už tylą apkabina savo vaikus, atrodo, sunkiau už sunkiausią akmenį kelia juos ir glaudžia prie savęs. Ašaros išdžiuvusios seniai. Mažame pasimatymų kambarėlyje net nejauku nuo tos tylos. Vaikai pirmieji pradeda pokalbius.
„Mama, kodėl?
„Mama, kodėl tave užrakino kalėjime?“ — mažoje rankelėje spausdama nupieštą dovanėlę mamai klausia mažylė.
„Taip reikia...“ — nuleidusi akis, kad nesutiktų savo dukrelės žvilgsnio, sako jaunutė moteris.
Motina lenkia dukrelės pirštukus, skaičiuodama, kiek dar metų jos nebus kartu. „Jeigu būsiu gera, tau reiks palaukti tik dvi vasaras“, — glausdama dukrą šnibžda moteris.
„Būk gera, mamyte“, — glosto ilgą motinos kasą mažylė.
Prieš beveik dvejus metus moteris nužudė savo vyrą, savo dviejų vaikų tėvą. Smurtas pagimdė smurtą. Dūris buvo tiesiai į širdį. Tik jos abu vaikai šito nežino. Jie nežino, kad mama nuteista dvylikai metų, vėliau kalėjimo laikas sutrumpintas iki aštuonerių metų. Kalėjusi trečdalį laiko ji galės prašyti malonės.
Vaikai nesupranta, kodėl jiems reikia gyventi vaikų globos namuose. Mažasis sūnelis dar tik metukų ir aštuonių mėnesių. Dukrelei — penkeri.
Sūneliui žymiai labiau pažįstama ir mielesnė globos namų auklėtoja, atvažiuodama visą kelią glaudusi berniuką. Mamos jis nepažįsta. Mamą pamatęs mažylis nelabai noriai eina ant jos rankų. Juk jie buvo išskirti, kai mažyliui tebuvo septyni mėnesiai. Motinos ir vaiko ryšį pertraukė grotos. Ar kada tas ryšys atgims?
Dabar jie gali pasikalbėti, pasiglėbesčiuoti su mama tik nedideliame pataisos namų pasimatymų kambarėlyje, kur ir kitos motinos glaudžia paliktus vaikus.
Laiškas į laisvę
„Mama, ar už tų durų yra kalėjimas, kur tave užrakina?“ — klausia kokių penkerių metų berniukas, glostydamas geltonai dažytus motinos plaukus. Jis savo mamą pažįsta, atsimena, nors jos beveik metus nematė. Jis gyvena vaikų globos namuose su savo dviejų metų broliuku viename kambaryje.
„Kas atsitiko mano mažajam?“ — sustingusi klausia motina. Jos dviejų metukų mažylis turėjo likti globos namuose, negalėjo važiuoti apsikabinti su savo mama, nes susirgo.
Broliukai nežino, kodėl jų mama gyvena kalėjime, nežino, kodėl ir jų tėtis kalėjime, o jie turi augti tarp svetimų. Vaikams atrodo, kad kitokio gyvenimo ir negali būti. Mama į kalėjimą užrakinama nebe pirmą kartą.
Jaunutė moteris, tarsi ieškodama pritarimo, sako, kad vyras jau išėjo iš kalėjimo, turi, kur gyventi, todėl prašys, kad jam sugrąžintų abu vaikus iš globos namų. „Kažin, ar taip įmanoma?“ — akys išduoda motinos šauksmą.
Ji prašė, kad jai duotų kalėjime auginti mažesnįjį jos sūnelį, bet neprisiprašė.
„Tada sėdau ir parašiau laišką poniai Javtokienei. Maldavau, kad atvežtų bent susitikti mano vaikus“, — pasakoja moteris.
„Mes neribojame lankymų, kad ir kasdien tegul lanko, bet nėra kas artimuosius, vaikus atveža į Panevėžį. Kiekvienas toks vaikų vizitas pas mamas yra didžiausia šventė“, — tikina kalėjimo direktoriaus pavaduotoja Regina Stankuvienė.
Ji sako, kad moterų kalėjimas skiriasi nuo vyrų tuo, kad čia būna labai mažai lankytojų. „Vyrus kalėjimuose mylinčios moterys lanko iki pat išėjimo, o įkalintas moteris vyrai pamiršta jau po kelių mėnesių“, — sako R. Stankuvienė.
Sunki „pasaka“
Į Panevėžį važiavo ir beveik aštuoniasdešimt sulaukusi močiutė. Vežė savo anūkėlį. Akis praverkė belaukdama savo vienturtės, kada gi ji pasitaisys, kada pradės gyventi motinos, moters, dukros gyvenimą. Bet buvo nuteista metams pataisos namuose.
Močiutė įsidėjo gabalą dešros, kavos, vaisių. Ji kas mėnesį siunčia dukrai po 100 litų. Kiekvieną savaitę jai skambina iš įkalinimo įstaigos, o močiutė apmoka jos pokalbius.
„Dukra vis skundžiasi, kaip kalėjime blogai. Pasakoja, kad valgyti mažai duoda — košės šaukštą. Kažin, ar tikrai taip blogai tam kalėjime“, — svarsto močiutė ir tikisi pamatyti viską savo akimis.
Tik vėliau, kai pataisos namų direktoriaus pavaduotojui Ovidijui Burkauskui papasakojame močiutės godas apie pusalkanę kalinčią dukrą, pavaduotojas juokiasi. Moterys manipuliuoja savo artimųjų jausmais.
„Ne kiekvienas ir namuose taip pavalgo, kaip mes maitiname įkalintas moteris. Neseniai sustreikavo kelios — neskanūs balandėliai. Paprašiau, kad ir man įdėtų — pavalgiau, kaip namie“, — pasakojo O. Burkauskas.
Laukiant, kol įleis į pataisos namus, matėme, kaip pro duris darbininkai nešė daugybę dėžių obuolių, pomidorų, kopūstų.
„Gyvenimą nugyvenau nežinodama, kad mano vienturtė gali atsidurti kalėjime. Ji nieko neužmušė, nepapjovė, nepavogė. Ji gėrė ir kėlė skandalus, skriaudė vaiką ir mane. Rodos, buvo auginama, kaip ir visi, gal kiek perlepinau, kad taip pablūdo ir klimpo į duobę vis gilyn, gilyn, gilyn... Iki kalėjimo“, — lyg iš karolių vėrė savo skausmo vėrinį močiutė.
Nužudyta motinystė
Į Panevėžį turėjo važiuoti dar du vienos motinos vaikai, šiuo metu gyvenantys globos namuose. Tačiau motina jų nebepageidavo matyti. Abu vaikai ruošiami įvaikinti į Italiją.
„O gal reikia pabandyti įkalbėti mamą neskubėti leisti įvaikinti savo vaikus. Gal dar pati susiprotės?“ — svarstė A. Javtokienė. Ji norėjo prašyti pataisos namų vadovybės, kad leistų pasimatyti su ta mama, šiauliete.
Direktoriaus pavaduotoja R. Stankuvienė suranda šios moters asmens bylą. Atsivertusi pirmą puslapį susigriebia už galvos. „Ji nuteista už savo mamos nužudymą. Manau, kad motinystės geno joje nebėra. Gal tiems vaikeliams Italijoje bus geriau“, — vis dar abejodama sako pavaduotoja.
Protingesni už mamą
Du broliukai iš vaikų globos namų atvažiavo pas mamą ir pataisos namuose augantį broliuką — pabūti dviem paroms. Jie iš karto buvo įkurdinti viešbučiu vadinamame flygelyje. Atskiras kambarys, virtuvė su šaldytuvu ir visais stalo įrankiais.
Į antklodę susisupusi mažiausiąjį sūnelį moteris atrodo laiminga. „Aš didžiuojuosi savo vaikais. Jie taip pakalba. Tikrai jie protingesni už mane“, — giria motina.
Dar važiuojant autobusu broliukai sakė, kad jų mama į kalėjimą pakliuvo dėl vagiliavimo. Tačiau tikroji istorija yra visai kitokia. Moteris, kaip ir visa jos šeima, prekiavo narkotikais. Už tai kalėjime ji atsidūrė nebe pirmą kartą.
Čia gimė dar vienas sūnelis. Taip pat nuo kalinio — pataisos namų darbuotojai vežiodavo į Marijampolę susitikti su ten kalinčiu vyriškiu. Pora netrukus susituokė kalėjime. Dabar jų santykiai jau ant skyrybų slenksčio.
Kalėjimo vaikai
„Kad tik greičiau pasibaigtų mano “srokas“. Išėjusi iš čia, gyvensiu kitaip, kad daugiau čia nebepakliūčiau“, — sako sūpuodama antklodėje vaikelį moteris.
Darbuotojai palydi mus į kitą korpusą, kur kali motinos su kalėjime gimusiais ir čia auginamais vaikais. Pataisos namuose auga 12 kalėjime gimusių vaikų. Jiems atvežta žaisliukų ir drabužėlių. Vaikai džiaugiasi, glaudžia pliušinius meškiukus, „skambina“ žaisliniais telefonais.
A. Javtokienė kalbina mamas. Moterys viena per kitą tikina, kad išėjusios daugiau čia niekada nesugrįš, kad jų vaikai turi augti laisvėje. Tuo tiki ir čia aplankytos keturios nepilnametės.
Išėjusi iš kalėjime augančių vaikų žaidimų kambario moterų pataisos namų direktoriaus pavaduotoja R. Stankuvienė skaičiuoja. 119 iš 200 kalinčių moterų priklausomos nuo narkotikų. Per 130 — nuo alkoholio. 20 — infekuotos ŽIV, nemažai moterų serga kitomis sunkiomis ligomis. „Čia nėra beveik nė vienos sveikos moters. O pirmą kartą kalinčių — vienetai. Kol kali, jos linkusios galvoti, kad gyvens kitaip, kai išeina į laisvę, doras gyvenimas ir svajonės baigiasi“, — iš patirties žino kalėjimo darbuotoja.
SUSITIKIMAS: Motina su savo vaikais susitiko tik porai valandų.
LAIŠKAS: Mažylė mamai parašė laišką: „Mamyt, taip norime, kad būtum su mumis. Mylim tave“.
LAISVĖ: Prie Panevėžio moterų pataisos namų žydi vyšnios, tik čia kalinčios apie 200 jaunų, gražių moterų, motinų, dukrų, nemato žydėjimo grožio.
KIEMAS: Moterų pataisos namų kieme yra aikštelė vaikams, augantiems kalėjime.
NAMO: Kalinti mama aplankyti atvažiavusiam sūneliui padovanojo meškutį. Vaikas apsikabinęs žaislą užmigo autobuse.
PRASMĖ: Alma Javtokienė jau septintus metus iš eilės veža vaikus pas kalinčias mamas, nes mato tame prasmę.
Jono TAMULIO nuotr.
