Sugrįžimas į tėviškę

Kai iš­ly­di dar vie­ną ar­ti­mą žmo­gų gy­ven­ti į už­sie­nį, pa­jau­ti tuš­tu­mą – ne­gi aš čia lik­siu tik švie­sai iš­jung­ti? Lie­tu­va trau­kia­si ir na­tū­ra­liai – se­nie­ji kai­mų gy­ven­to­jai mirš­ta, o į jų vie­tą daž­niau­siai nie­kas neat­va­žiuo­ja. Bet ir pa­sku­ti­niai gy­ven­to­jai tu­ri sa­vo is­to­ri­ją, sa­vo kai­mo is­to­ri­ją. „Šiau­lių kraš­tas“ pra­de­da ra­ši­nių cik­lą „Išeinančių kaimų istorijos“

Sugrįžimas į tėviškę

Va­žiuo­ji per Že­mai­ti­ją. Po iš­tuš­tė­ju­sius kai­mus iš­si­raiz­gę siau­ri ke­liu­kai. Kal­vos ir kal­ne­liai, nuo ku­rių to­li ma­ty­ti ir gir­dė­ti. Čiur­le­nan­tys upe­liai, į ku­riuos se­niai be­bu­vo įbri­du­si žmo­gaus ko­ja. Ir pa­sku­ti­niai ato­kes­nių kai­me­lių gy­ven­to­jai, tar­si sar­gai, dar te­be­sau­gan­tys praei­tį ir liu­di­jan­tys grei­ta­bė­gio gy­ve­ni­mo po­ky­čius.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Čia pir­mas klyks­mas, čia bus už­merk­tos akys

Ne­di­de­lis, prie Pet­ra­liš­kės pri­glu­dęs Sy­de­riš­kių kai­me­lis. Da­bar ja­me be­li­ko vos po­ra gy­ven­to­jų.

Kel­mės ra­jo­no Kra­žių se­niū­ni­jo­je per pa­sta­ruo­sius ke­lis de­šimt­me­čius be gy­ven­to­jų li­ko 32 kai­mai. 2001 me­tais se­niū­ni­jo­je gy­ve­no 3626 žmo­nės, 2011 – 2676.

Sy­de­riš­kių kai­mas bent kol kas be gy­ven­to­jų ne­liks. Čia, ša­lia se­nos me­di­nės tro­be­lės, iš­ki­lo nau­jas ūki­nin­kų Onu­tės ir Vy­tau­to Vir­ši­lų na­mas.

Po­niai Onu­tei šis na­mas ke­lia ypa­tin­gų sen­ti­men­tų. Jis išau­go to­je vie­to­je, kur sto­vė­jo se­ne­lio tro­ba.

„Čia sto­vė­jo ma­no ma­mos tė­vo Juo­zo Do­mei­kio so­dy­ba, – me­na vai­kys­tę mo­te­ris. – Se­ne­lis bu­vo mo­ky­tas žmo­gus. Se­no­vi­nė dvie­jų ga­lų tro­ba su di­džiu­liu priean­giu bu­vo taip su­ma­niai pa­sta­ty­ta, kad pui­kiai lai­ky­da­vo ši­lu­mą. Vi­du­ry­je sto­vė­ju­si kros­nis pui­kiai ap­šil­dy­da­vo di­de­lę erd­vę. Na­mo vi­du­je bu­vo įreng­ta di­de­lė rū­kyk­la. Jo­je per ka­rą tė­vas pa­slė­pė du ark­lius, kad nea­tim­tų vo­kie­čiai. Ko­kie gal­vo­ti žmo­nės anuo­met bu­vo.“

Kai ko­lū­kių lai­kais kai­mų gy­ven­to­jus ėmė va­ry­ti į gy­ven­vie­tes, Onu­tės tė­vas An­ta­nas Pras­ce­vi­čius šiek tiek su­gud­ra­vo ir pa­sta­tė na­mą ne to­je pa­čio­je vie­to­je, o ša­lia bu­vu­sios uoš­vių so­dy­bos.

Da­bar se­ne­lių so­dy­bos vie­to­je išau­go nau­jas jo duk­ros ir žen­to na­mas. Pas­ta­tę na­mą ūki­nin­kai par­da­vė kar­vių ban­dą. Kai tiek te­mo­ka už pie­ną, neap­si­mo­kė­jo jų lai­ky­ti.

„Ir ge­rai, kad ne­sta­tėm nau­jų fer­mų. Bū­tu­me pa­sken­dę var­ge. Ge­riau sau su­si­kū­rė­me pa­to­gią se­nat­vę,“ – džiau­gia­si Onu­tė ir Vy­tau­tas Vir­ši­lai, jau nie­kur ne­kel­sian­tys ko­jos iš Sy­de­riš­kių.

Čia vis­ko ga­na. To­kia ra­my­bė! Čia vis­kas sa­va. Kai­my­nų na­mai neužs­to­ja ry­tą ky­lan­čios, va­ka­re be­si­lei­džian­čios sau­lės. Čia ypa­tin­go sko­nio kie­me nu­si­skin­ta uo­ga ir iš sa­vo tven­ki­nio iš­trauk­ta žu­vis. Čia švie­są sklei­džia ne­tgi juo­das že­mės ari­mas.

Vir­ši­lai gy­ve­no Šiau­liuo­se. Tu­rė­jo di­de­lį na­mą ir pel­nin­gą vers­lą. Pa­šau­kė že­mė. Šiau­liuo­se pa­li­ko na­mus ir su­grį­žo į Onu­tės gim­tą­jį kai­mą. Čia gy­ve­nu­siai se­se­riai nu­pir­ko na­me­lius Kra­žiuo­se. Ap­si­gy­ve­no pa­pras­tu­tė­je me­di­nė­je tė­vų tro­be­lė­je.

Pa­gal Vals­tie­čių ūkio įsta­ty­mą ga­vo ke­lias­de­šimt hek­ta­rų že­mės. Pri­si­pir­ko tech­ni­kos. Su­for­ma­vo pie­nin­gų kar­vių ban­dą. Ūki­nin­ka­vo dau­giau kaip du de­šimt­me­čius.

Tuš­tė­ji­mo me­tas

Sy­de­riš­kių kai­me užau­gu­si ir di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį pra­lei­du­si Onu­tė Vir­ši­lie­nė me­na, kiek gy­vy­bės jos ir ap­lin­ki­niuo­se kai­me­liuo­se bu­vo jos vai­kys­tė­je ir jau­nys­tė­je. Erd­vę vir­pin­da­vo kai­mo gy­ven­to­jų dai­nos. So­dy­bos ža­liuo­da­vo me­džiais ir sken­dė­da­vo gė­lė­se.

Ap­link Pet­ra­liš­kę gra­žios vie­tos. Vin­giuo­ja Kra­žan­tė. Stūk­so Me­džio­kal­nis. Vai­kys­tė­je su bro­liais ir se­se­ri­mis iš­laks­ty­da­vo ap­lin­ki­nes Kal­ny­čios, Jan­kiš­kių, Vo­riš­kės vie­to­ves. Da­bar kai­me­liai iš­tuš­tė­jo. Li­ko vos po vie­ną – du gy­ven­to­jus.

Vo­riš­kės – jau vi­siš­kai tuš­čios. Li­ko kiu­že­na šim­to me­tų tro­ba. Vir­ši­lai ją nu­pir­ko. Gai­la, kad be gy­vy­bės liks to­kia gra­ži vie­ta. Ap­gy­ven­di­no ten sa­vo ūkio dar­bi­nin­kus.

Kai kai­my­ną į sos­ti­nę iš­si­ve­žė gi­mi­nai­čiai, nu­pir­ko ir jo mū­ri­nę tro­bą. Dve­jo­jo, gal ją res­tau­ruo­ti ir ei­ti gy­ven­ti pa­tiems. Bet ne­ra­do jo­je to­kios ge­ros au­ros kaip to­je vie­to­je, kur sto­vė­jo se­ne­lių so­dy­ba.

Kal­ny­čia – vi­sai tuš­čia. Jan­kiš­kė­je ir Pa­gins­kiuo­se li­kę vos po vie­ną – du gy­ven­to­jus. Dar ne vi­sai su­griu­vu­sias so­dy­bas nu­per­ka ūki­nin­kai, nes prie so­dy­bų yra po du tris hek­ta­rus že­mės. Že­mę aria. O so­dy­bos taip ir sto­vi tuš­čios, kol vi­siš­kai su­nyks­ta.

„Bū­da­vo, ari lau­ką – ir iš­si­ver­čia ply­tos, – pa­sa­ko­ja Vy­tau­tas. – Kai­mas jau se­niai pra­dė­jo nyk­ti. Ko­lū­kio lai­kais per prie­var­tą va­rė į gy­ven­vie­tes. Šiais lai­kais jau­ni­mas ne­no­ri lik­ti prie že­mės. Trau­kia Eu­ro­pos did­mies­čiai, jų ga­li­my­bės ir pra­mo­gos. Bet nie­kur ne­dings­ta lie­tu­vio ge­nuo­se už­si­li­kęs kai­mie­tiš­kas gam­tos ir že­mės il­ge­sys.“

Vy­tau­tas pa­sa­ko­ja, kaip į Pa­gins­kius vos ne kiek­vie­ną va­sa­rą su­va­žiuo­ja vie­nos gi­mi­nės at­ža­los. Se­ne­lių so­dyb­vie­tė­je, kur be­li­kęs tik rū­sys, jie pa­sta­tė kry­žių. Va­sa­ro­mis čia su­si­ren­ka bū­re­lis iš gi­mi­nės. Už­ku­ria lau­žą. Va­ka­ro­ja. Dar li­ku­sių vie­tos gy­ven­to­jų pra­šo pri­si­mi­ni­mų apie kai­mą ir čia gy­ve­nu­sius žmo­nes.

Atė­jo eu­ras ir ne­lei­do išei­ti

Pa­gins­kių kai­mas. Ke­lias – vie­nas snie­gas. Miš­kas už­sto­ja sau­lę. Le­das ne­tirps­ta. O ir tuo ke­liu ma­žai kas be­va­ži­nė­ja. Dvi dar gy­vos tro­bos.

Sta­sė ir Vla­das Lau­ri­na­vi­čiai Pa­gins­kiuo­se gy­ve­na 50 me­tų. Čia ne jų tė­viš­kė. At­si­kė­lė dirb­ti į P. Cvir­kos ko­lū­kį. Nu­si­pir­ko tro­be­lę. Sta­sė pri­žiū­rė­jo ver­še­lius, jos vy­ras – jau­čius. Išau­gi­no du vai­kus. Jie nee­mig­ra­vo. Įsi­kū­rė čia pat, Pet­ra­liš­kė­je, o anū­kai jau pa­trau­kė į did­mies­čius.

„O Jė­zus­mar­ija, kiek Pa­gins­kiuo­se bu­vo žmo­nių. Išei­da­vom ja­vų pjau­ti su ker­ta­mą­ja. Vie­ni pjau­da­vo, ki­ti riš­da­vo, tre­ti sta­ty­da­vo į gu­bas – ir už­tek­da­vo žmo­nių. O da­bar vie­ni be­pa­li­kom, – at­si­dūs­ta po­nia Sta­sė. – Dau­gu­ma iš­mi­rė. Dar prieš po­rą me­tų čia gy­ve­no to­kios darbš­čios se­se­rys Ma­ci­jaus­kai­tės. Tvar­kin­gos mo­te­rys. Ūki­nin­ka­vo, tvar­kė­si na­mus. Vy­res­nia­jai – jau per de­vy­nias­de­šimt me­tų. Nu­si­pir­ko na­me­lį Kra­žiuo­se. Pa­da­rė iš­leis­tu­ves. Su­si­ki­bom vi­sos trys ir rė­kiam.“

Se­sių na­me­lį nu­pir­ko ūki­nin­kas iš Ak­me­nių. Tik dėl že­mės pir­ko. So­dy­bos jam ne­rei­kia. Taip ir sto­vi jau po­ra me­tų tuš­čia.

Ir se­nie­ji Lau­ri­na­vi­čiai ke­ti­no pa­lik­ti Pa­gins­kius. Dė­jo li­tą prie li­to. No­rė­jo nu­si­pirk­ti na­me­lį Kra­žiuo­se.

„Ten krau­tu­vė. Čia pat baž­ny­tė­lė ir am­bu­la­to­ri­ja. Ten žmo­nes gat­vė­je ma­tai. O čia be pa­va­sa­rio – jo­kio ju­dė­ji­mo, – su il­ge­siu apie mies­te­lį kal­ba po­nia Sta­sė. – Bet kai įve­dė eu­rą, vi­sas san­tau­pas „ant dur­niaus“ nu­va­rė. Ką pa­da­ry­si... Bū­sim čia ra­miai. Ir Kra­žiuo­se tro­bo­je bū­tu­me vie­ni, ir čia vie­ni.“

Lau­ri­na­vi­čius ko­ne kas­dien lan­ko vai­kai. Pas tė­vus jie lai­ko da­lį gy­vu­lių, nau­do­ja­si tė­vų že­me. Bet po Kra­žių įvy­kių S. Lau­ri­na­vi­čie­nė sa­ko bi­jan­ti. Ir die­ną du­ris už­si­ka­bi­nan­ti. O vy­ras – be jo­kio strio­ko.

Mai­ti­na miš­kas

Dar vie­na Pa­gins­kiuo­se už­si­li­ku­si šei­ma – Da­lia ir Vi­das Moc­kai.

„Čia vy­ro tė­viš­kė, – pa­sa­ko­ja į kie­mą išė­ju­si Da­lia. – Vy­ro se­ne­lė nu­pir­ko ši­tą na­mą. Čia ir gy­ve­na­me jau dvi­de­šimt me­tų. Užau­gi­no­me pen­kis vai­kus. Ma­žiu­kai dar na­muo­se. Vy­res­nie­ji lan­ko mo­kyk­lą Kel­mė­je. Per sa­vai­tę pa­bū­na pas mo­čiu­tę. Vie­nas jau dar­buo­ja­si Aust­ri­jo­je.“

Da­lia sa­ko lau­kian­ti pa­va­sa­rio. Jų šei­mą mai­ti­na miš­kas. Ji ei­na rink­ti uo­gų ir gry­bų. Par­duo­da se­nu­kams, ku­rie pa­tys ne­be­ga­li nuei­ti į miš­ką. Vy­ras gau­na neį­ga­lu­mo pa­šal­pą. Šio­kiu to­kiu dvi­ra­čiu dar nu­va­žiuo­ja į miš­ką. Par­si­ve­ža me­džia­gos, ri­ša šluo­tas.

Mo­te­ris ne­kei­kia kai­mo. Ge­rai, kad yra bent kuk­li se­na tro­ba. Ki­to būs­to šei­ma ne­bū­tų iš­ga­lė­ju­si nu­si­pirk­ti.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

TĖ­VIŠ­KĖ: Onu­tė Vir­ši­lie­nė su sa­vo vy­ru Vy­tau­tu sa­vo tė­viš­kė­je Sy­de­riš­kių kai­me jau­čia­si ge­riau­siai. Pa­to­gūs na­mai ir kai­mo erd­vė jiems at­sto­ja pra­ban­giau­sius už­sie­nio ku­ror­tus.

KONT­RAS­TAS: Kuk­li Onu­tės Vir­ši­lie­nės tė­vų tro­be­lė, ku­rio­je dar ne­se­niai gy­ve­no ir nau­jas jų pa­čių pa­sta­ty­tas na­mas se­ne­lio so­dy­bos vie­to­je – lyg spe­cia­lus kont­ras­tas.

Au­to­rės nuo­tr.

SAR­GAI: Kai­muo­se ne­be­li­ko žmo­nių. Su­ny­ko so­dy­bos. So­dyb­vie­tes me­na tik me­džiai, ku­rie dar sto­vi lyg sar­gai.

MIŠ­KAS: Da­lia Moc­kie­nė pa­sa­ko­ja, jog pen­kis vai­kus au­gi­nan­čią jų šei­mą mai­ti­na ir dar­bo duo­da ša­lia Pa­gins­kių kai­mo esan­tys miš­kai.

NA­MAI: Se­ne­lės na­mai nyks­tan­čia­me Pa­gins­kių kai­me pri­glau­dė Da­lią ir Vi­dą Moc­kus. Jei­gu liks gy­ven­ti ku­ris nors iš pen­kių jų vai­kų, so­dy­ba ne­liks be gy­vy­bės.

ME­TAI: Sta­sė ir Vla­das Lau­ri­na­vi­čiai Pa­gins­kių kai­me gy­ve­na jau 50 me­tų. Kas iš­mi­rė, kas iš­si­kė­lė. Li­ko be­veik vie­ni.

ŪKE­LIS: Nu­pir­kę 12 hek­ta­rų že­mės Lau­ri­na­vi­čiai ku­rį lai­ką ūki­nin­ka­vo. Da­bar jau ne­be­tu­ri svei­ka­tos. Lai­ko tik viš­tų.

ŽY­MĖ: Ma­čie­jų gi­mi­nės so­dy­bą Pa­gins­kių kai­me žy­mi tik duk­rų pa­sta­ty­tas kry­žius. Kar­tais va­sa­rą į tą vie­tą, kur tė­vų gy­ven­ta, su­si­ren­ka bū­re­lis gi­mi­nės. Už­si­ku­ria lau­žą, pa­va­ka­ro­ja.