Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Su fotoaparatu Šiaulių gatvėmis ir dešimtmečiais
Šiaulių „Aušros“ muziejuje garbingiausia Šiaulių krašto muziejininkams ir kraštotyrininkams – Pelikso Bugailiškio premija vakar įteikta Šiaulių fotografui Algirdui MUSNECKIUI. 2014 metų premija jam skirta už Šiaulių krašto istorijos, paveldo fiksavimą, istorinės ikonografijos sklaidą, aktyvų dalyvavimą Šiaulių miesto kultūros gyvenime.
Kovo 11-osios išvakarėse su laureatu kalbėjome apie ilgą Šiaulių istorijos tarpsnį, užfiksuotą fotoaparatu, apie gyvenimą, darbą, pinigus. Ir apie Šiaulius, kurie lieka neįvertinti, nes yra toli nuo Vilniaus.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Jaunimo šventė
– Kaip švenčiate Kovo 11-ąją, kuri nuo šiol jums bus ir garbingo apdovanojimo diena?
– Du tortai paruošti!
Kovo 11-oji turi būti jaunimo, jaunosios kartos šventė. Aš ir mano karta šventėme, branginome, tebebranginame Vasario 16-ąją. Ji mano kartai yra svarbiausia.
– Pastaruoju metu Jums užderėjo premijų. Pernai Jums su žmona Birute įteiktas garbingiausias Šiaulių krašte kraštotyrininkų prizas – Mikelis. Dabar – P. Bugailiškio premija.
– Kai žmogus jau nueini nuo arenos, kai jau viena koja karste, kai jau esi sukaupęs kultūrinio turto ir gali pasidalyti su visais, tada pradeda vertinti ir įvertinti.
Labai jaučiuosi pagerbtas P. Bugailiškio vardu. Jis įkūrė muziejų, kiek pastangų įdėjo rinkdamas ir saugodamas suirutės laiku eksponatus!
Įamžinti Šiauliai
– Esate sukaupęs didžiulę negatyvų ir nuotraukų kolekciją apie Šiaulius. Kiek metų fiksavote Šiaulius ir jų gyvenimą?
– Nuo 1968-ųjų, kai pradėjau dirbti Šiaulių pedagoginiame institute. Gražūs Šiauliai buvo, kai statėsi, kilo miestas. Viskas įamžinta.
Juk aš dar menu Šiaulius, kurie baigėsi tuoj už centrinio turgaus. Tokius yra įamžinę mano mokytojai, o aš fiksavau jau vėlesnius Šiaulius: statybas, dirbančius žmones. Tai jau miesto istorija.
Labai rūpėjo man įamžinti Šiaulių statybas. Kiek tada žmonių priplūdo į Šiaulius! Ir iš kaimo, ir iš Taškento! O juk menu Šiaulius, kai link vadinamojo pietinio rajono – už geležinkelio buvo pievos!
Pirmąjį fotoaparatą „Smena“ įsigijau kokiais 1958 metais, dar būdamas Šiaulių pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros studentu.
– Turite ir savo mokinių – garsių, žinomų fotografų.
– Institute vedžiau fotografijos praktikumus, fiksuodavau visus instituto renginius. Mane fotografija užkrėtė Povilas Karpavičius, tada aš užkrėčiau kitus – savo mokinius ir studentus. Savo mokiniais laikau ir Aleksandrą Ostašenkovą, ir „Šiaulių krašto“ žurnalistą Akmenėje Vytautą Ruškį. Nors jis mane buvo apgavęs (juokiasi). Kai atėjo į mano vedamą fotografijos būrelį, pasakė, kad moka fotografuoti. Vėliau prisipažino, kad buvo visiškai žalias.
Nemažai turėjau gabių mokinių, kai kurių jau nebėra šiame pasaulyje, nes po instituto išvažiavo dirbti į užkampius ir sugadino sveikatą alkoholiu.
Šiauliai buvo darbininkų miestas, dabar tapo pensininkų ir muziejų miestu. Net aš turiu savo asmeninį muziejų – fotoaparatų. Turiu sukaupęs 1200 fotoaparatų. Aš sergu – man labai patinka technika. Galbūt tą pomėgį paveldėjau iš tėvo, jis domėjosi radiotechnika. Man yra sakęs, kad bus tokios dėžutės, kai galima bus žiūrėti savo gyvenimo vaizdelius. Tėvas pats buvo pasidaręs detektorinį radijo aparatą.
Nuo 1968 metų renku visas iškarpas iš spaudos apie Šiaulių fotografiją ir kinematografiją.
Kieta Vilniaus ranka
– Šiauliai turėjo ir turi labai stiprių fotografų, fotomenininkų.
– Ir visais laikais šiauliečiai buvo skeptiškai vertinami Vilniaus. Juk, šviesaus atminimo „Šiaulių krašto“ buvęs darbuotojas Vladas Mikalauskas buvo įvertintas prestižiniu fotomeno pasaulyje apdovanojimu – Tarptautinės meninės fotografijos asociacijos (FIAP) aukso medaliu už nuotraukų ciklą „Žmonės ir kaukės“. O juk buvo laikas, kai Vilniuje tos jo fotografijos, renkant, ką siųsti į tą konkursą, buvo atmestos, nes ne vilniečio buvo tos fotografijos. Gerai, kad susizgribo, pastebėjo ir nusiuntė.
Šiauliai visais laikais Vilniui būdavo labai labai toli ir fotografijoje, ir visose kitose srityse. Kietą ranką visada jutome iš Vilniaus.
Šiauliuose buvo Fotomenininkų sąjungos užuomazgos – Antanas Dilys, Romas Gedminas, Povilas Karpavičius. Idealai!
– Žiūrint į jūsų nuveiktus darbus, sukauptus archyvus, įamžintą istoriją, įsitikini, kad vienas žmogus gali labai daug nuveikti.
– Mačiau savo gyvenime daug žmonių, kurie vieni nuveikė daugiau, nei visas būrys. Reikia iniciatyvos, entuziazmo, kad pralaužtumei pasipriešinimą. Reikia būti ligoniu. Iniciatorių, entuziastų, fanatikų vis mažiau belieka. O juk buvo laikas, kai institute buvau laikomas nuliu. Eidavau ištiesęs ranką prašyti, kad skirtų pinigų fotofiksacijai. Kai jau iš savo pinigų turėdavau išlaikyti instituto fotografiją, parašiau pareiškimą ir išėjau iš darbo.
Fotografai žino, ką reiškia vaikščioti ištiesta ranka. Puikiai tai žino ir Aleksandras Ostašenkovas, ir Antanas Dilys, ir daugelis kitų.
Dirbantis žmogus yra laimingas
– Esate dirbęs pedagogu su sunkaus likimo vaikais ir sakęs, kad nedaug gerų vaisių išauga iš prastos žemės.
– Darbu galima užauginti žmogų. Su siaubu stebiu, kaip dabar vaikams draudžiama dirbti – išnaudojimas!
Kiek dabar bedarbių! Aš visiškai suprantu, kodėl žmonės geria ir prasigeria. Neįsivaizduoju, kaip be darbo galėčiau būti. Kai prisėdame aš ar žmona prie savo darbo instrumento – kompiuterio, dažnai ir sriuba ar košė prisvyla. Užsimiršti darbe, gyveni!
Ir į užsienį žmonės bėga, kad gautų darbo. Koks bebūtų, bet tai vis tik darbas, leidžiantis pasijusti žmogumi, o pas mus darbo biržos klesti. Pokario metais jokių pensijų nebuvo, jokių darbo biržų – visi dirbo, nes darbo visada yra ir jis žmogui reikalingas.
Civilizacija atnešė didžiulę blogybę – žymiai mažiau reikia žmonėms dirbti. Pamenu iš paskaitų, kaip stebėjausi, kai viduramžiais buvo darbininkų streikas, kurio metu jie sudaužė stakles, nes jos atima iš žmogaus darbą.
Dažnai prisimenu Petro Cvirkos apsakymą apie kaimo „stikliorių“. Kaime jis neturi darbo – baisu. Pasamdydavo vaikus, kad išdaužytų pirkių langus.
Tik dirbantis žmogus yra laimingas. Aš irgi dirbdamas esu labai laimingas. Kokia laimė yra dirbti! Žmogus yra sukurtas darbui. O dabar darbas yra nuvertintas!
Kai susitinka pažįstami, vienas kito juk pirmiausia paklausia: „Ar turi darbo?“ Turi darbo, vadinasi, esi laimingas. Darbo simfonija!
Antra pensija
– Kai tarėmės dėl pokalbio, pirmiausia, sakėte, turėsite atlikti neišvengiamą darbą – susimokėti mokesčius, nes pensiją prieš Kovo 11-ąją išmokėjo anksčiau. Esate ir parodą rengęs „Pensininko gyvenimas ir mirtis“. Nelengva pensininkams?
– Sumokėjau už butą. Dar teks nešti odontologams: kai nebegali sukramtyti daržovių, kurias tokiame amžiuje būtina valgyti, nebegerai. Kas šimtas metrų Šiauliuose odontologo kabinetas ar vaistinė – jie siurbia iš pensininkų.
Įsivaizduojat, mūsų, pensininkų šeimai, padėjo išgyventi 103 metų mamytė, kol ji buvo gyva, mums buvo daug lengviau – trys pensijos, tai ne dvi...
Taigi, man premija ir moralinis įvertinimas, ir antra pensija. Tik žymiai didesnė, nes mano pensija super maža. Universitete per visą gyvenimą dirbdamas neužsidirbau... Nebuvo mėnesio, kad neatskaičiuotų nuo 125 rublių 18 procentų senatvės pensijai... Žinot, aš laimingas, nes kai susitinku su jaunais žmonėmis, jie bijo neišgyventi iki mano amžiaus. Maistas – prastas, alga – vokeliuose, bankai griuvo, bet dėl jų griūties niekas nekaltas, nes nesėdi kalėjime.
Nors dabar pas mus, galima sakyti – komunizmas, kai už litą gali nusipirkti kostiumą! Mano tėvas buvo siuvėjas, atsimenu, ką reiškia adyti drabužiai, pasiūti iš išverstų paltų ar švarkų.
Jono TAMULIO nuotr.
KARTOS: Algirdas Musneckis, Kovo 11-ąją apdovanotas garbingiausia Šiaulių „Aušros“ muziejaus premija, sako, kad Kovo 11-oji yra jaunimo šventė, o vyresnioji karta švenčia Vasario 16-ąją.
ĮVERTINIMAS: Algirdas Musneckis, įvertintas 2014 metų Pelikso Bugailiškio premija, sako, kad tas įvertinimas yra labai svarbus ir moraline ir pinigine prasme.
