Su asmeninio asistento pagalba atsiveria daugiau durų

Šeimos archyvo nuotr.
Septyniolikmetis Justas jau kelis mėnesius draugauja su savo asistentu Kasparu Charkovu, jį, paskelbusi atranką, pasirinko jo mama.
Vienišas neįgalus žmogus ar šeima, kurioje auga negalią turintis vaikas, turi įveikti daugybę problemų, apribotos jų galimybės dirbti ir užsidirbti. „Aš dažnai sakydavau, kodėl neįgalių vaikų tėvai turi misti iš jų neįgalumo pinigėlių, kai patys turi rankas ir kojas ir yra darbingi“, – sako neįgalų sūnų auginanti šiaulietė Laima Rudokienė, ji džiaugiasi, kad asmeninio asistento paslauga atvėrė šeimai žymiai daugiau galimybių.

Vaiką asistentui mama palieka rami

Laima Rudokienė, auginanti sunkia genetine liga – Diušeno raumenų distrofija – sergantį sūnų, nuo rudens naudojasi asmeninio asistento paslauga. Moteris sako ir anksčiau žinojusi apie tokią paslaugą, tačiau visada galvodavo, kad kaip nors susitvarkys patys šeimoje. Asistentą į namus įsileisdavo vieną – du vasaros mėnesius, kad, kaip pati sako, neiškristų iš darbo rinkos. Tačiau rudenį atsitiko bėda. Justas važiavo su jam pritaikytu triračiu ir į jį įsirėžęs vyriškis su paspirtuku tiesiog nubloškė berniuką. Jam lūžo dešiniojo peties, šlaunies sąnario kaulai. Tuomet mama nusprendė jam prižiūrėti paieškoti asistento, nes buvo sudėtinga vaiką net paimti už vienos rankos, iškelti iš neįgaliojo vežimėlio.

Socialinių paslaugų skyriuje Laimai patarė pačiai susirasti sūnui asmeninį asistentą. Viešoje feisbuko paskyroje moteris paskelbė, kad ieško tokio žmogaus, surašė kriterijus ir išsirinko 30-metį Kasparą Charkovą.

„Man buvo svarbu, kad asistentas neturėtų žalingų įpročių, turėtų vairavimo pažymėjimą, nes turime pritaikytą Justui automobilį. Justas sveria per 50 kilogramų, todėl rinkomės vyriškį, nes ne kiekvienai moteriai yra lengva kilnoti, o Justas pats iš vežimo neišlipa, yra silpnas visas jo kūnas“, – pasakojo mama.

Skyriuje perspėjo, kad asistentu negali būti giminaitis. Po Justo nelaimės jo sesė buvo pasirengusi mesti darbą ir skirti laiką broliui, tačiau teko ieškoti kito žmogaus.

Laima išpirko asistentui specialius 40 valandų kursus. Kadangi mamai buvo įdomu, ir ji pati lankė tuos kursus. Prieš asistentui pradedant darbą, jam padavė išverstą iš anglų kalbos Justo ligos aprašymą ir pagrindines gaires. Mama mano, jog labai svarbu, kad toks žmogus žinotų apie neįgaliojo problemas, jo gebėjimus.

Berniukas kartu su asistentu atsikėlęs prausiasi, apsirengia, išvyksta pasivaikščioti. Justas mokosi nuotoliniu būdu, tačiau čia jam didelės pagalbos nereikia.

„Palieku Justą asistentui rami. Kadangi jis nėra pilnametis, prašau ataskaitos. Turiu stebėti jo sveikatos būklę, todėl kalbamės dėl mitybos – ką valgyti, ko neduoti, kada gali pasilepinti, ką rengtis. Manau, kad tai yra pagalba asistentui. Jis gali ir nežinoti, nebūdamas mediku“, – sako Laima.

Ji pasidžiaugė, kad rami gali išeiti į darbą (dirba medike privačioje laboratorijoje) ir jaučiasi saugiai, kad vaikas yra prižiūrimas. Mama pabrėžia, kad Justas yra protingas vaikas ir pats gali pasakyti, ko jam reikia.

Laima neslėpė, kad prie visko reikia priprasti. Asistentas nebuvo šeimos narys. Bet Justas buvo pripratęs prie asistavimo Sanatorinėje mokykloje. Jam niekada nėra sudėtinga paprašyti pagalbos. Asistento darbą jis vertina kaip didžiulę pagalbą, bet norėdamas pailsėti ir pabūti vienas nebijo to paprašyti.

Moteris pasakojo, kad Amerikoje, Anglijoje tokie ligoniai turi po 2 asistentus, kurie gali gyventi šeimose. Klausydavosi, kaip tokie vaikai gali išvažiuoti studijuoti į universitetus, nors ta liga reikalauja daugiau pagalbos neįgaliajam.

„Tai, kad mes šiandien galime turėti vieną asistentą, tai yra nereali pagalba šeimai, sesėms, broliams. Pagalba nėra brangi. Aš dažnai sakydavau, kodėl neįgalių vaikų tėvai turi misti iš jų neįgalumo pinigėlių, kai patys turi rankas ir kojas ir yra darbingi. Tai, ką gauna neįgalusis ir turėtų atitekti jo poreikiams. Neįgaliam žmogui ši paslauga tikrai yra įperkama. Jei šeimos narys negali išeiti į darbą, nes prižiūri neįgalųjį, kaip tik tada šeimos biudžetas sumažėja“, – sakė neįgalų berniuką auginanti mama.

Kviečia aktyviau naudotis nauja paslauga

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Ramutė Pilypienė informavo, kad nuo lapkričio mėnesio asistento paslauga naudojasi 20–25 miesto gyventojai. Vedėja kvietė neįgalius žmones ar šeimas, auginančias neįgalius vaikus, aktyviau naudotis asistento paslauga. Padedami tokio žmogaus suaugusieji gali integruotis į darbo rinką, vaikai gali būti nuvežami į mokyklą arba į popamokinę veiklą ir parvežami, jiems padedama atlikti namų darbus bei teikiamos kitos paslaugos. Vedėja akcentavo, kad asistento tikslas – ne aptarnauti neįgalųjį, bet kartu su juo atlikti įvairius veiksmus, padėti jam.

Norint gauti tokią pagalbą reikia atvykti į Socialinių paslaugų skyrių ir pateikti prašymą dėl tokios paslaugos.

Asistentą neįgalieji gali susirasti patys arba kreiptis į Socialinių paslaugų centrą. R. Pilypienė ypač skatino žmones patiems pasirinkti žmogų, kuriam patikės neįgalų asmenį. Juo gali būti kaimynas, pažįstamas, tačiau ne giminaitis. Toks žmogus turi turėti individualios veiklos pažymėjimą ir būti išklausęs 40 valandų įžanginius kursus. Socialinių paslaugų centro darbuotojams tokie reikalavimai nekeliami. Vienas asistentas gali dirbti tik su vienu neįgaliu žmogumi ar vaiku.

Skyriaus vedėja pabrėžia, kad paslauga nėra brangi. Vienos asistento valandos įkainis – 7 eurai, o neįgalusis moka 10–20 procentų šio įkainio. Mokama už asistento dirbtų valandų skaičių.

R. Pilypienė pateikė pavyzdžių, kad dauguma besinaudojančių asmeninio asistento paslaugomis šiauliečių moka nuo 40 iki 100 eurų. Keli žmonės tokiai pagalbai skiria apie 150 eurų, o vienas asmuo – 240.

Per mėnesį Savivaldybė už neįgalių gyventojų asmeninio asistento paslaugas sumoka apie 7 000 eurų, o patys neįgalieji – apie 1 000 eurų.