Naujausios
AKTULUS INTERVIU
Sportui reikia žinių ir širdies
Šiaulietis Svajūnas Ambrazas šiandien mina dviračio pedalus Kurtuvėnų regioninio parko miškuose su keliais šimtais bendraminčių trijų dienų dviračių varžybose „MTB Šiauliai 2011“.
Svajūnas žino, kodėl iš vaikų „spaudžiant“ čempionus išauga paliegėlių kartos, kodėl Šiaulių arena šiauliečiams yra nereikalinga.
Su Svajūnu AMBRAZU — apie sportą, kuriam reikia ne pinigų, o žinių, sveikatos ir meilės.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Ne drausti, o leisti
— Antrąkart surengėte daugiadienes MTB dviračių sporto varžybas, kuriose minami ir triratukų, ir profesionalų dviračių pedalai. Netrukus Šiauliuose vyks plento dviračių lenktynės, triatlono varžybos. Kas sunkiau: laimėti varžybose, ar jas organizuoti?
— Organizuojant vien MTB dviračių varžybas reikia leidimų iš Bubių seniūnijos, Kurtuvėnų regioninio parko, urėdijos. Reikalinga policijos, medikų pagalba, važiavimo kelio ruožu leidimų, reikia, kad žmonės turėtų kur pasimaitinti, o kavinei dėl to reikia gauti leidimą.
Jeigu visa tai, ką išvardijau, kažkas kitas padarytų, o man reikėtų užsiimti tik sportu, būtų labai gerai.
Lietuvoje yra per daug kontrolės ir valdininkai labai bijo būti nubausti. Čia kaip su saugos diržais: žmonės segasi juos ne dėl to, kad būtų saugiau, o dėl to, kad bijo baudos.
Taip yra ne tik sporte, bet visose gyvenimo srityse. Valdininkams reikia apsidrausti ir jie daug ką ima drausti, kad tik nebūtų atsakingi.
Šalies, Savivaldybės valdžia turi iš esmės pakeisti mąstymą: ne drausti, o leisti. Ne bausti, o skatinti. Jeigu valdininkai nors kiek atsipalaiduotų ir nebebijotų velniažin ko, galima būtų žymiai daugiau nuveikti.
— Kas traukia žmones į dviračių varžybas?
— Dviračių varžybos prasidėjo nuo orientacininkų, o ne nuo dviratininkų, nes orientacininkai jaučia tam poreikį. Labai smagu matyti, kai tose pačiose varžybose dalyvauja ir 60— mečiai, ir mažiukai su triratukais. Visiems smagu.
Sportui reikia ne pinigų
— Sporto valdininkai sugeba išgirsti bene vienintelį burtažodį „krepšinis“. Ar kitoms sporto šakoms netrūksta pagalbos ir paramos?
— Sportui reikia sportininkų, o ne pinigų. Pinigai nieko iš esmės nelemia — jų reikia, bet ne jie yra sporto pagrindas. Treneriui gali duoti kiek nori pinigų, bet jeigu jis neturi žinių, jokio gero sportininko neišugdys. Nemažai trenerių nesimoko ir net nenori mokytis. Pagrindas sporte — žinios.
Pavyzdžiui, Olandijoje futbolininkus ugdo baseine, lengvosios atletikos, gimnastikos treniruotėse, o futbolo per savaitę — vos viena treniruotė, jį pažaidžia ir laisvalaikiu. Todėl jų futbolininkai geriau fiziškai išsivystę ir fiziškai stipresni, nes yra visapusiškai lavinami. Panašiai ten ir su krepšininkais.
Perspausti vaikai
— Šiauliuose yra per dešimt vaikų ir jaunimo sporto mokyklų. Ką jos ugdo ir išugdė — profesionalus ar tiesiog sportuojančius žmones? Kokių labiau reikia?
— Ne tik Šiauliuose, visoje Lietuvoje — visiškai netikusi sporto mokyklų sistema. Treneriai už ugdomų sportininkų pasiekimus gauna aukštesnę kategoriją ir didesnę algą. Todėl visi treneriai siekia ugdyti tik čempionus. Lietuvoje dvylikos, keturiolikos, šešiolikos metų tu jau gali tapti čempionu. Vaikai pertempiami, perspaudžiami, išbalansuojami. Darželiuose jokių fizinių pratimėlių, o dvylikos jau nori turėti čempioną.
Pasaulis dirba kitaip. Čempionus jie turi nuo 18 metų. O iki to amžiaus vaikams „dedami“ teisingi pagrindai. Pavyzdžiui, Estijoje darželinukai vieną valandą privalo būti lauke bet kokiu oru: tėvų prašoma nupirkti neperšlampamus apsiaustus ir juos būtinai turėti darželyje.
Estija ir turi daugiau olimpinių čempionų, nei Lietuva.
Masinis sportas dar siekiamybė
— Kiek svarbus yra masinis sportas?
— Masinio sporto pas mus praktiškai nėra. Dėl to, kad pas mus — giminių ir partiniai klanai, kurie leidžia pinigus nutiesti, pavyzdžiui, blogą kelią, bet ne investuoti į žmonių sveikatą ir judėjimą, į darželyje, mokykloje ugdomų ir lavinamų vaikų sveikatą, ateitį.
Ten, kur telkiasi dideli pinigai, žmonių fizinis pasirengimas ir sveikata niekam nebeįdomūs. O sporto entuziastų pastangos yra per mažos, nes entuziastų tiesiog yra per mažai.
Prieš kelerius metus Lietuva pagal stadionų skaičių buvo antra Europoje. Bet iš tiesų mes neturime beveik nė vieno gero stadiono. Pavyzdžiui, Šiauliuose suskaičiavo visų mokyklų stadionus — jų per dvidešimt. Bet ar nors vienas yra bent pakenčiamo lygio?
— Šiauliai turi Areną...
— Ji realiai Šiauliuose nereikalinga, nes žmonės ten gali tik „čipsus“ valgyti ir alų gerti. Reikia, kad toje arenoje leistų sportuoti visiems, kurie to nori. Net sporto mokyklos moka arenai už patalpų nuomą, bet jie ten net nesportuoja. Šiauliečiui iš arenos — jokios naudos.
Koncertai arenoje nevykę, nes tai — ne koncertinė salė. Sporto varžybas stebi po kelis šimtus žiūrovų, kai vietų arenoje yra apie penkis tūkstančius.
Aš ne prieš areną, bet prieš tokią sistemą. Jeigu ten leistų žmonėms sportuoti, žmonės ten eitų būriais. Taip su arenomis yra Latvijoje, Estijoje. Ten arenos nusidėvėjusios, bet ten vyksta gyvenimas. Pas mus arena nauja — kuo mažiau ten visko vyksta, tuo ilgiau ji išliks nauja, bet kas iš to žmonėms?
Dviratis ant stogo ir direktorius su šluota
— Neseniai gaivindami Šiaulius, kaip dviračių miestą, „užkėlėte“ dviračius net ant prekybos centro stogo. Kodėl?
— Mes su bendraminčiais norėjome, kad Šiauliuose pagaliau atkreiptų dėmesį į dviračius. Kuo netikėtesnė mintis šauna, tuo įdomiau, nes žmonės daug kuo persisotinę.
— Įkūrėte klubą „S-Sportas“. Nario mokesčio lėšas skiriate tam, kad perspektyvūs jauni sportininkai išvažiuotų į tarptautines varžybas. Matai tame prasmę?
— Galime padėti savo klubo nariams ir padedame. Pernai ir užpernai klubas organizavo orientavimosi, kalnų dviračių sporto, slidinėjimo čempionatus, negaudami jokio valstybės finansavimo.
Pasaulyje kuriamas modelis: klubinė sistema pagal šeimos principą. Direktorius gali ir pašluoti, ir vairuotoju pabūti.
Svarbus širdies dydis
— Rankos pirštų neužtektų suskaičiuoti, kiek sporto šakų domiesi ir sportuoji. Kaip galėtum paaiškinti sėdinčiam prie kompiuterio žmogui, ką duoda sportas?
— Kaip ir bet kokia kita veikla — kai įveiki sunkumus, ateina didelis malonumas. O kodėl žmonės dainuoja arba šoka? Kad pajustų euforiją. Lygiai taip ir sporte. Kai mini dviratį, bėgi, čiuoži, išsiskiria adrenalinas.
Sportas gali išgelbėti žmones.
Svarbiausia žmonėms ne raumens, o širdies dydis.
Padarykime kuo daugiau aikštelių, dviračių takų, kad jau nuo vaikystės vaikams būtų įdomiau jose, nei prie „kompo“. Negali skųstis, kad pinigų sportui nėra. Vaikų sportiniam lavinimui reikia ne pinigų, reikia žinių ir meilės su jais dirbti.
— Visa tavo šeima sportuoja. Privertei, ar patys norėjo?
— Jiems patiems smagu. Nepratinau vaikų sėdėti prie televizoriaus ir jie nesėdi, nes aš netingėjau su jais užsiiminėti, judėti. Dukra Vesta ką tik grįžo iš pasaulio jaunimo orientavimosi varžybų. Šešiolikta vieta pasaulyje. Sūnus Ignas oficialiai lanko futbolą, bet iš tiesų užsiiminėja daugeliu sporto šakų.
SPORTAS: Svajūnas Ambrazas sako, kad Lietuva neturės daug čempionų, kol neišmoks jų auginti nuo darželio.
DVIRAČIAI: Svajūnas Ambrazas Šiauliams dviračių miesto vardą bando grąžinti dviračių varžybomis.
Jono TAMULIO, Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TRUMPAI
Svajūnas Ambrazas (1967) orientavimosi, dviračių, slidinėjimo sporto profesionalas ir entuziastas.
Orientavimosi sportu užsiima nuo ketvirtos klasės (1977 metų). Orientavimosi, slidinėjimo, lengvosios atletikos Šiaulių čempionas. Lengvosios atletikos, radijo pelengacijos, orientavimosi Lietuvos čempionas.
Lietuvos bėgimo kalnais čempionas.
Bėgimo 1001 laiptelio į „Europos“ prekybos centrą rekordininkas.
Multisporto varžybų „Explore Sweden monstre 2010“ dalyvis.
