Spektaklis „Mindaugas“ – be sentimentų

Spek­tak­lis „Min­dau­gas“ – be sen­ti­men­tų

Rug­sė­jo 28–29 die­no­mis Vals­ty­bi­nia­me Šiau­lių dra­mos teat­re (VŠDT) bus pa­ro­dy­ta pir­mo­ji nau­jo­jo se­zo­no prem­je­ra – Vo­kie­ti­jos kū­rė­jų pa­sta­ty­tas spek­tak­lis „Min­dau­gas“ pa­gal Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių. Kar­tu su spek­tak­liu bus ati­da­ry­ta Di­džio­ji sa­lė.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Neei­li­nis įvy­kis

Va­kar spek­tak­lį kū­ry­bi­nė gru­pė pri­sta­tė spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je. Jo­je da­ly­va­vo re­ži­sie­rius Ni­ko­las Darnstädt, vi­deop­ro­jek­ci­jų au­to­rius Jan­nik Schnei­der, sce­nog­ra­fė Si­na Mant­hey. Li­ku­si ko­man­dos da­lis – kos­tiu­mų dai­li­nin­kė Lau­ra Kirst, kom­po­zi­to­rius Lu­kas Darnstädt. Spek­tak­lio švie­sų dai­li­nin­kas – Da­rius Ma­li­naus­kas.

Spau­dos kon­fe­ren­ci­ja pra­si­dė­jo In­gos Jar­ko­vos, Li­nos Ge­čai­tės, Gin­ta­rės Ra­moš­kai­tės, Mo­ni­kos Šal­ty­tės, Anup­ro Ju­ciaus, Ai­do Ma­tu­čio su­vai­din­ta spek­tak­lio pra­džia, kai fan­tas­ma­go­riš­kas cho­ras įvai­rio­mis in­to­na­ci­jo­mis skie­me­nuo­ja žo­džius „Lie-tu-va, Min-dau-gas, Me-si-jas“.

Spek­tak­ly­je vai­di­na ir Juo­zas Bin­do­kas. Sep­ty­ni ak­to­riai ku­ria vi­sus vaid­me­nis. Pa­gal re­ži­sie­riaus su­ma­ny­mą, nė­ra pro­ta­go­nis­to – vie­nin­te­lio Min­dau­go.

Pa­sak teat­ro li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­jos No­me­dos Šat­kaus­kie­nės, šis spek­tak­lis tu­rė­tų bū­ti ne tik neei­li­nis įvy­kis Šiau­lių dra­mos teat­re, bet ir Lie­tu­vo­je.

Tai ne­bus įpras­tas „Min­dau­gas": re­ži­sie­rius kur kas ra­di­ka­liau pa­si­žiū­rė­jo į me­džia­gą, spek­tak­ly­je pu­sė teks­to yra J. Mar­cin­ke­vi­čiaus, pu­sė – N. Darnstädt.

Pa­sak N. Šat­kaus­kie­nės, vie­nas iš įdo­mes­nių spek­tak­lio mo­men­tų – cho­rų teks­tai, juos re­ži­sie­rius pa­ra­šė pa­gal in­ter­viu su skir­tin­gų so­cia­li­nių sluoks­nių šiau­lie­čiais, iš­sa­kiu­siais sa­vo min­tis apie Lie­tu­vą. Re­ži­sie­rius su ak­to­riais at­rin­ko svar­biau­sius frag­men­tus.

„Spek­tak­lis uni­ka­lus tuo, kad toks svar­bus Lie­tu­vai teks­tas bu­vo pa­ti­kė­tas jau­nai ko­man­dai iš už­sie­nio, Vo­kie­ti­jos. Jie bu­vo vi­siš­kai lais­vi sa­vaip in­terp­re­tuo­ti ir su­pras­ti. Ma­nau, teat­ro va­do­vai, priė­mę ga­na ri­zi­kin­gą ir drą­sų žings­nį, iš­lo­šė, da­bar tu­ri­me įdo­mų ir ori­gi­na­lų spek­tak­lį“, – sa­kė N. Šat­kaus­kie­nė.

Teat­ro va­do­vui Au­ri­mui Žvi­niui ir me­no va­do­vui Pau­liui Ig­na­ta­vi­čiui spek­tak­lio idė­ja ki­lo dar 2016 me­tais. Pa­sak A. Žvi­nio, no­rė­jo­si drą­saus pa­sta­ty­mo, pro­gre­sy­vaus žvilgs­nio, ne­si­vai­kant to, kas bu­vo. Ir kartu į Šiau­lius at­neš­ti eu­ro­pi­nę teat­ro kul­tū­rą, nau­jau­sius, pa­žan­giau­sius teat­ri­nius spren­di­mus.

P. Ig­na­ta­vi­čius, tu­rin­tis glau­džių ry­šių su Vo­kie­ti­ja, ėmė­si ieš­ko­ti, kas ga­lė­tų į teks­tą ir ka­ra­lių Min­dau­gą pa­žvelg­ti at­si­ri­bo­jus nuo sen­ti­men­tų, išanks­ti­nių nuo­sta­tų.

Me­tus spek­tak­liui bu­vo ruo­šia­ma­si nuo­to­li­niu bū­du. N. Darnstädt daug stu­di­ja­vo, kon­sul­ta­vo­si su is­to­ri­kais, li­te­ra­tū­ros spe­cia­lis­tais, dis­ku­ta­vo apie J. Mar­cin­ke­vi­čių, kad su­pras­tų, koks tai ra­šy­to­jas. Ana­li­za­vo lie­tu­vių kul­tū­rą, at­li­ko di­de­lius na­mų dar­bus ir į Šiau­lius at­vy­ko ge­rai pa­si­ruo­šęs – su sa­vo vi­zi­ja, sa­vo Min­dau­gu, ku­rį ir pri­sta­tė.

„At­vi­rai pa­sa­ky­siu: la­bai džiau­giuo­si ši­tuo pa­sta­ty­mu“, – sa­kė A. Žvi­nys.

Pa­si­ge­do Lie­tu­vos

Skai­ty­ti dra­mą „Min­dau­gas“ re­ži­sie­riui bu­vo ir įdo­mu, ir sun­ku, o tai – jo kū­ry­bi­nis va­rik­lis: „Pir­mas įspū­dis – la­bai, la­bai ge­rai“.

N. Darnstädt vi­sa­da svar­bu at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ko­dėl pje­sę rei­kia sta­ty­ti sce­no­je? Pir­miau­sia ap­mąs­tė, ko pje­sė­je jam trūks­ta, ką ga­li jai duo­ti, pa­pil­dy­ti. Pa­si­ge­do Lie­tu­vos dva­sios: „Aš pje­sė­je ne­pa­ži­nau ša­lies, tik la­bai nar­ci­ziš­ką ka­ra­lių, ku­riam Lie­tu­va reiš­kia jį pa­tį.“

To­dėl spek­tak­lis pa­si­pil­dė Lie­tu­va, jos si­tua­ci­ja, išo­ri­niu re­ži­sie­riaus žvilgs­niu ir vi­di­niu – vie­tos žmo­nių. Kar­tu spek­tak­ly­je ke­lia­mas klau­si­mas, kam ša­liai svar­bus prieš šim­tus me­tų gy­ve­nu­sio ka­ra­liaus at­mi­ni­mas? Ar ši at­min­tis svar­bi, kas su ja da­ro­ma, kaip ji pa­de­da kur­ti švie­ses­nę atei­tį?

Spek­tak­lio sce­nog­ra­fi­ja – iš­kal­bin­ga ir įdo­mi, spek­tak­lio me­tu sce­na nuo­lat su­ka­si, pa­si­ma­to skir­tin­gais ra­kur­sais.

Sce­nog­ra­fė S. Mant­hey ne­no­rė­jo įpras­tos rea­ly­bės, pa­si­tel­kė kos­mo­so idė­ją. Iš teks­to paė­mė de­ta­lių: pi­lį, ka­rū­nos briau­nas, jun­gė į ko­lia­žą su Šiau­liuo­se, Kry­žių kal­ne pa­ma­ty­to­mis de­ta­lė­mis, vi­deop­ro­jek­ci­jo­mis.

Spek­tak­lį pa­pil­do vi­deot­rans­lia­ci­jos, at­sklei­džian­čios, kas iš tie­sų vyks­ta vei­kė­jų gal­vo­je.

„Teat­ras tu­ri siū­ly­ti ypa­tin­gą pa­ty­ri­mą, ko­kio gy­ve­ni­me ne­pa­tir­si“, – sa­kė re­ži­sie­rius. Jam teat­ras – ne tra­ge­di­ja, o ko­me­di­ja.

Skir­tin­gi po­žiū­riai

J. Bin­do­kas juo­ka­vo esąs ko­lek­ty­ve apen­di­ci­tas, sve­tim­kū­nis: vi­si jau­ni, kal­ba ang­liš­kai.

„Ne­kal­bė­siu apie in­terp­re­ta­ci­ją. Aš per­gy­ve­nau tą laik­me­tį, kuo­met bu­vo J. Mar­cin­ke­vi­čius, aš at­si­me­nu sep­ty­nias­de­šim­tų­jų  „Min­dau­gą“, ži­nau, koks tai bu­vo vaid­muo, jun­gian­tis so­viet­me­čiu, kas bu­vo J. Mar­cin­ke­vi­čius, ir kas bu­vo „Min­dau­gas“. Aš tu­riu sa­vo po­žiū­rį ir aš jo ne­kei­siu, nes jie su­vai­di­no ka­pi­ta­li­nį vaid­me­nį. Bet jau­ni­mas vi­so to ne­pa­ty­rė ir jie da­bar ga­li žais­ti tais da­ly­kais, po­ty­riais. Jie net ir Sau­sio įvy­kių ne­pa­ty­rė, ir jiems vi­sa tai – kaip pa­sa­ko­ji­mas, jie ga­li in­terp­re­tuo­ti, kaip no­ri. Ir aš la­bai ger­biu šį po­žiū­rį.“

Kai vy­ko at­ran­ka į spek­tak­lį, M. Šal­ty­tė re­ži­sie­riui pa­sa­kė, kad no­rė­tų vai­din­ti Min­dau­gą.

„Šia­me spek­tak­ly­je kiek­vie­nas bus šiek tiek Min­dau­gas“, – iš­si­pil­džiu­siu no­ru džiau­gia­si ak­to­rė.

M. Šal­ty­tei bu­vo įdo­mu kves­tio­nuo­ti tra­di­ci­ją, su­vok­ti J. Mar­cin­ke­vi­čių, Min­dau­gą, kaip is­to­ri­nę as­me­ny­bę.

„La­bai ge­rai nuo­lat sa­vęs per­klaus­ti, kaip ver­ti­nu vie­nus ar ki­tus is­to­ri­nius mo­men­tus, ką jie man reiš­kia da­bar, ro­dos, leng­va com­me­dia dell'ar­te for­ma gi­lin­tis į ne to­kius jau leng­vus da­ly­kus.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Va­kar vy­ku­sio­je spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je ak­to­riai pa­ro­dė spek­tak­lio „Min­dau­gas“ iš­trau­ką.

Spek­tak­lį pri­sta­tė (iš de­ši­nės): Šiau­lių dra­mos teat­ro va­do­vas Au­ri­mas Žvi­nys, vi­deop­ro­jek­ci­jų au­to­rius Jan­nik Schnei­der, re­ži­sie­rius Ni­ko­las Darnstädt, sce­nog­ra­fė Si­na Mant­hey, Anup­ras Ju­cius, Mo­ni­ka Šal­ty­tė, Gin­ta­rė Ra­moš­kai­tė, In­ga Jar­ko­va, Li­na Ge­čai­tė, Ai­das Ma­tu­tis, Juo­zas Bin­do­kas.

Re­ži­sie­rius Ni­ko­las Darnstädt sta­ty­ti „Min­dau­go“ at­vy­ko tu­rė­da­mas aiš­kią spek­tak­lio kon­cep­ci­ją. Jo nuo­mo­ne, teat­ras tu­ri siū­ly­ti ypa­tin­gą pa­ty­ri­mą, ko­kio gy­ve­ni­me ne­pa­tir­si.