Naujausios
Įlipęs į traukinį nustebau: dauguma antros klasės vagono vietų buvo užimtos, ir tik brangesni pirmos klasės vagonai buvo pustuščiai. Geriau apsižvalgęs visgi pamačiau, kad dauguma keliaujančių – į frontą vykstantys kareiviai.
Nusprendžiau pakalbinti bendrakeleivius, tačiau tai nebuvo lengva padaryti. Kareiviai sakė negalintys bendrauti su žurnalistais, o dalis civilių irgi bijojo atvirauti.
Traukiniu vyko net moterys su mažais vaikais. 27 metų Tania Biliak su pustrečių metų sūneliu Ženia, devynių metų dukrele Alina bei kate Nocka grįžta gyventi į Gusarovkos kaimą netoli Sloviansko.
„Baigėsi pinigai nuomai Lvove, pasilgau savo buto, vyro, tėvų ir draugų, o norisi Naujus sutikti su visais kartu; tikim, kad armija greit frontą nustums toliau nuo mūsų; tikim, kad Viešpats apsaugos nuo blogiausio, be to, 100 procentų saugu niekur nėra“, – sakė moteris.
Pagalvojau, Ukraina negali nelaimėti, nes beprotiškai drąsi yra ši tauta. Šią mintį sustiprino ir pokalbis su dviem kariais: 32 metų Artiomu ir 39 metų Pavelu, kurie abu vyko į Kramatorską po gydymo ligoninėje.
Artiomas dėvėjo karinę aprangą ir džiaugėsi, kad pasveiko po sužeidimų bei jam leista grįžti pas kovos bičiulius į frontą. Pavelas dėvėjo civilius rūbus, nes vyko tolesniam gydymui: stubure liko 2 skeveldros, o po 4 kontūzijų sunkiai išlaiko lygsvarą. Pavelas vylėsi, kad po mėnesio ar dvejų galės prisijungti prie saviškių.
Kitame vagone pavyko trumpai pakalbėti su jauna psichologe Vita. Mergina metė darbą užsienyje, kad galėtų atvykti padėti savo tautai kovoti. Vitai tai pirma kelionė į frontą, bet mergina tvirtino, jog dėl tėvynės pergalės nebijo nieko.
Važiavo ir 23 metų Džeimsas iš Jungtinės Karalystės Bornmuto miesto.Džeimsas Ukrainoje kovoja kartu su savo trisdešimtmečiu broliu Piteriu.
Vaikinų tėvas buvo kariškis, todėl esą ir jiedu nusprendė tapti kariais. Abu broliai tarnavo Jungtinės Karalystės kariuomenėje, bet iš jos pasitraukė, kad galėtų atvykti į Ukrainą. Piteris yra karo inžinierius, atvyko liepą, o Džeimsas – išminuotojas ir kariauja nuo rugsėjo.
Kartu su kitais penkiolika vakariečių, atvykusių iš JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Austrijos jie sudaro svetimšalių padalinį, prijungtą prie ukrainiečių būrio ir dabar kovoja Bachmuto fronte.
„Ukrainiečiai turi savyje nepalaužiamą ryžtą kovoti už savo šalį, spėju, jog, priešui užpuolus Jungtinę Karalystę, nedaug tokių britų atsirastų. Iki karo nepažinojau ukrainiečių, tačiau dabar šia tauta žaviuosi, su broliu įgijom nuostabių draugų ir planuojam po karo likti Kijeve, nežinau ar ilgai, bet norėtume čia pagyventi, pabandyti įkurti verslą“, – kalbėjo Džeimsas.
Išlipau Slovianske. Kažkodėl policininkai mane vieną pasikvietė dokumentų patikrinimui ir perspėjo, jog iki Bachmuto yra tik 45 kilometrai. Girdėjosi tolimas dundesys Bachmuto pusėje.
Iš stoties iki centro pavažiavau troleibusu, kuris pradėjo kursuoti vos prieš kelias savaites, be manęs važiavo tik du žmonės. Pakeliui, o vėliau ir centre mačiau bombų apgadintų namų, tačiau sugriovimai visgi čia gerokai mažesni, nei kad Iziume ar Charkove, kur kai kuriose gatvėse neliko nė vieno sveiko namo.
Sloviansko centre praeivių labai mažai, mačiau tik vieną veikiančią kavinę ir tris parduotuves, o pagrindinėje miesto aikštėje priešais meriją – nė gyvos dvasios.
Užkalbinti 23 metų sutuoktiniai Vika ir Vitalijus teigė, jog į tėvų butą iš Kijevo grįžo gyventi, nes čia elektra, šildymas, vanduo, internetas nedingsta, o sostinėje visko nuolat trūksta. Kiti reti praeiviai buvo nekalbūs, tik taksistas Andrejus sutiko papasakoti, kaip mieste gyvenama, nors fotografuotis irgi nenorėjo.
„Situacija normalėja: veikia kelios parduotuvės ir kavinės, važiuoja troleibusai, tačiau sutemus lauke nebūna nė gyvos dvasios“, – pasakojo vyriškis.
Anot Andrejaus, baisiausia Slovianske buvo vasarą, kai priešas miestą buvo apsupęs iš dviejų pusių, ir kovos vyko vos už 20 kilometrų. Vasarą dėl bombardavimų vyriškis nė karto nesiryžo išvažiuoti padirbėti, o pusę laiko pratūnojo su žmona rūsyje, džiaugdamiesi, kad dukrą su anūku dar kovą išsiuntė į Vokietiją.
„Tada daugelis jaunų išsibėgo; man 64 metai, į kariuomenę netinku, o bėgti į nežinią ir palikti savo butą su žmona nenorėjom, be to, sprogimai mums ne naujiena: karas čia vyksta jau devintus metus“, – pasakojo taksistas.
Šiemetinės kovos, anot vyriškio, yra nepalyginamai intensyvesnės nei buvo 2014. Liepą bomba užmušė tris Andrejaus kaimynus ir sugriovė jų butą kitame name, kurį nuomodavo.
Andrejus neteko 14 pažįstamų, pusė iš kurių žuvo 2014 metais. „Karas Donecke užsitęsė per ilgai, visi norime taikos ir ramybės; gerai, kad mums pagaliau padeda Vakarai, o jūs, lietuviai, irgi labai; nesustokit to daryti, nes Kremliaus drakono vieni neįveiksime“, – sakė Andrejus.
Iki karo Slovianske gyveno 105 tūkstančiai gyventojų, o šiuo metu spėjamai tik apie dvidešimt tūkstančių. Tai vienas iš seniausių miestų Donecko regione, o savo atsiradimą Slovianskas turi dėkoti druskai.Vietos ežerai yra labai druskingi. Dar „laukinių stepių“ laikais, prieš penkis šimtus metų, klajokliai garindavo vandenį ir pardavinėjo druską. Todėl pirminis miesto vardas buvo Solianka nuo žodžio „sol“ (druska). Prieš 200 metų čia ėmė veikti vienos seniausių Ukrainoje gydyklų, kuo miestas garsėjo ir iki karo. Tiap pat ir apylinkėje esančiomis anglies bei kreidos kasyklomis.
