Žmonės ar automatiniai atsakikliai?

Žmo­nės ar au­to­ma­ti­niai at­sa­kik­liai?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Už­ven­ty­je pa­mi­nė­tos Lie­tu­vos švie­tė­jos, ra­šy­to­jos ir lab­da­rės Ma­ri­jos Peč­kaus­kai­tės-Šat­ri­jos Ra­ga­nos 140-osios gi­mi­mo me­ti­nės. Į kon­fe­ren­ci­ją iš sos­ti­nės at­vy­kę moks­li­nin­kai ne­mo­ka­mai skai­tė pra­ne­ši­mus, at­liep­da­mi Šat­ri­jos Ra­ga­nos dva­siai.

Tą pa­čią die­ną vy­ku­sia­me ra­jo­no Ta­ry­bos po­sė­dy­je vy­ra­vo ki­to­kia dva­sia. Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vės, gau­da­mos jau ir taip so­li­dų, ke­lių vi­du­ti­nių at­ly­gi­ni­mų ver­tą dar­bo už­mo­kes­tį bei prie­dus už sta­žą, dar­bą sa­vait­ga­liais ir šven­čių die­no­mis, pa­pra­šė tuos prie­dus dar pa­di­din­ti.

Mo­ty­vas, kad ra­jo­ne su­si­da­rė grės­min­ga so­cia­li­nė si­tua­ci­ja ir ne­pla­nuo­tai pa­dau­gė­jo dar­bo sa­vait­ga­liais bei šven­čių die­no­mis.

Dvie­jų mo­te­rų no­ras Ta­ry­bos na­riams ta­po įsa­ky­mu. Prie­dai pa­di­din­ti. Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rės pa­va­duo­to­jai ne­tgi dau­giau ne­gu pra­šė – pri­dė­ta 50 pro­cen­tų pa­rei­gi­nės al­gos.

Sve­ti­ma gė­da! Grės­min­gos so­cia­li­nės si­tua­ci­jos aki­vaiz­do­je val­di­nin­kėms di­di­na­mi prie­dai!

Ar ne­pa­na­šu į Ber­tol­do Brech­to he­ro­ję mo­tu­šę Ku­raž, ku­ri „da­ro vers­lą“ iš ka­ro?

Šal­ta­sis so­cia­li­nis ka­ras pra­si­dė­jo ne da­bar. Jis tę­sia­si jau dau­giau kaip po­rą de­šimt­me­čių. Vie­no­je fron­to li­ni­jo­je griau­na­mos se­no­sios Lie­tu­vos gė­ry­bes į sa­vo gūž­tas su­si­tem­pę nau­jie­ji tur­tuo­liai ir se­nais so­vie­ti­niais bė­giais į val­džią at­bil­dė­ju­si anų lai­kų no­menk­la­tū­ra, jau spė­ju­si „iš­siauk­lė­ti“ da­lį nau­jo­sios kar­tos, ku­ri ne­mirs nei iš kuk­lu­mo, nei iš pa­trio­tiz­mo, ku­ri, pri­si­den­gu­si par­ti­jos po­rei­kiais, ima šim­ta­tūks­tan­ti­nius ky­šius ir ne­sto­ko­ja ape­ti­to priė­ju­si prie val­džios lo­vio.

Ki­to­je fron­to li­ni­jo­je – li­ku­si Lie­tu­va, po­ra mi­li­jo­nų be­gink­lių pės­ti­nin­kų: nuo pro­fe­so­riaus Liu­do Ma­žy­lio, au­to­bu­su va­žiuo­jan­čio į Ber­ly­ną ieš­ko­ti Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to ori­gi­na­lo iki be­moks­lės pen­kių ma­žų vai­kų mo­ti­nos, ne­tu­rin­čios ką dė­ti į puo­dą ir bi­jan­čios sa­vait­ga­lio, nes vai­kai neis į mo­kyk­lą ir ne­gaus ne­mo­ka­mo mai­ti­ni­mo.

To­je pa­nie­kin­to­je ir at­stum­to­je Lie­tu­vos pu­sė­je ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai, gai­šę die­ną va­žiuo­da­mi iš sos­ti­nės į at­kam­pų Už­ven­tį skai­ty­ti pra­ne­ši­mų ir už tai ne­pap­ra­šę at­ly­gio.

Jo­je – sa­vo kai­mo rei­ka­lais nuo­šir­džiai be jo­kio at­ly­gio be­si­rū­pi­nan­tys bend­ruo­me­nių pir­mi­nin­kai.

Pa­de­gė­liams, Mais­to ban­kui, vė­žiu ser­gan­tiems vai­kams, li­go­ni­nėms, kad įsi­gy­tų lo­vų ar apa­ra­tū­ros, po du eu­rus tūks­tan­čius suau­ko­jan­tys Lie­tu­vos ei­li­niai... Nes vals­ty­bė ir sa­vi­val­dy­bės to­kiems gy­vy­biš­kai svar­biems da­ly­kams ne­tu­ri pi­ni­gų.

Bet pi­ni­gų at­si­ran­da, kai val­di­nin­kams rei­kia pa­kel­ti at­ly­gi­ni­mus ar dar pri­dė­ti prie prie­do.

Tuo­met ne­ga­li su­pras­ti, kas mus val­do – žmo­nės ar au­to­ma­ti­niai at­sa­kik­liai, ku­rie nuo­lat kar­to­ja vie­nin­te­lę fra­zę – ne­drau­džian­tį val­di­nin­ko ge­ro­vę ge­rin­ti įsta­ty­mą. Ko­kia­me so­cia­li­nia­me fo­ne ta ge­ro­vė ge­ri­na­ma – ne­svar­bu.

Taip yra ne tik Kel­mė­je. Dar ne taip se­niai at­ly­gi­ni­mus no­rė­jo pa­si­kel­ti Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja, bet at­si­to­kė­jo, nes ar­tė­jo Sei­mo rin­ki­mai.

Pa­na­ši dva­sia tvy­ro dau­ge­ly­je Lie­tu­vos ra­jo­nų ir mies­tų, kur tik­rų­jų alt­ruis­tų ir pa­trio­tų val­džios ko­ri­do­riuo­se rei­kė­tų ieš­ko­ti su ži­bu­riu.

Gal­būt val­di­nin­ko al­gos pa­kė­li­mas ne­bū­tų di­džiau­sia blo­gy­bė, jei­gu kil­tų ir vi­sos ša­lies gy­ven­to­jų ge­ro­vė. De­ja...

Pen­kių ma­žų vai­kų mo­ti­nai Dar­bo bir­ža pa­siū­lo mo­ky­tis ama­to. Kur jai pa­lik­ti vai­kus? Juk tuoj pat bus ap­kal­tin­ta vai­kų ne­prie­žiū­ra ir at­ža­los at­si­durs vai­kų na­muo­se. Kaip va­ži­nė­ti iš ato­kaus kai­mo 40 ki­lo­met­rų į Kel­mę ar Šiau­lius? Kur įsi­dar­bin­ti iš­mo­kus ama­to? Neį­si­dar­bin­si – rei­kės grą­žin­ti pi­ni­gus už moks­lą.

Sa­vo pro­to dar šiek tiek tu­rin­ti mo­te­ris pa­svė­rė ar­gu­men­tus ir ne­su­ti­ko su Dar­bo bir­žos pa­siū­ly­mu. Bir­ža iš­brau­kė iš są­ra­šų. Mo­te­ris ne­gau­na pa­šal­pų. Vi­sos mė­ne­sio pa­ja­mos – 75 eu­rai vai­ko pi­ni­gų: po pen­kio­li­ka eu­rų kiek­vie­nam vai­kui.

Ki­tai vai­kų mo­ti­nai Dar­bo bir­ža pa­siū­lė iš Už­ven­čio į Lio­lių se­niū­ni­ją va­ži­nė­ti melž­ti ūki­nin­ko kar­vių. Ne­su­ti­ku­si taip pat bu­vo iš­brauk­ta iš są­ra­šų ir ne­te­ko so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų.

Gal tuos pi­ni­gus, užuo­t di­di­nus val­di­nin­kų prie­dus, rei­kė­tų skir­ti tvar­kin­goms dau­gia­vai­kėms mo­ti­noms? Juk jos at­lie­ka vals­ty­bei svar­bų dar­bą. Au­gi­na vai­kus, ku­rie dirbs, mo­kės mo­kes­čius vals­ty­bei, iš­lai­kys pen­si­nin­kus. Jei­gu jau mo­ka­me po ke­lis šim­tus glo­bė­jams, gal mo­kė­ki­me ir tik­ro­sioms mo­ti­noms? Pri­ly­gin­ki­me ir jų triū­są nuo­la­ti­niam dar­bui. Gal so­cia­li­nių grės­mių su­ma­žės?

Da­bar gi sau­sais įsta­ty­mais pri­si­deng­da­ma, žmo­giš­ku­mą vi­siš­kai at­mes­da­ma biu­rok­ra­ti­ja ma­la žmo­nių gy­ve­ni­mus.

Kiek kar­tų jų gir­nas su­stab­dė val­di­nin­kai, ke­lian­tys sau at­ly­gi­ni­mus? Kiek kar­tų ap­gy­nė skriau­džia­mą žmo­gų?

Ar sa­vi­val­dy­bės va­do­vai va­žiuo­ja į aso­cia­lias, iš ne­vil­ties bai­gian­čias pra­si­ger­ti šei­mas? Ar jie ieš­ko, kur pa­dė­ti gir­tų, smur­tau­jan­čių tė­vų vai­kus? Ar jie ma­to, ką į puo­dą de­da dau­gia­vai­kių šei­mų mo­ti­nos? Ar ži­no, jog kar­tais nė­ra ką dė­ti? Ar jie gru­mia­si su ne­prog­no­zuo­ja­mais kai­mo gir­tuok­liais? Ar pas juos atei­na be­kinčiai?

Tai da­ro už ge­ro­kai ma­žes­nį at­ly­gi­ni­mą dir­ban­tys sa­vi­val­dy­bės ir se­niū­ni­jų spe­cia­lis­tai, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai. Gal bū­tent jiems rei­kė­tų skir­ti prie­dus prie at­ly­gi­ni­mo?

Taip, sa­vi­val­dy­bės va­do­vams kar­tais ten­ka paau­ko­ti sa­vait­ga­lį nu­vyks­tant į ren­gi­nį, kur yra pa­vai­ši­na­mi ir pa­gar­bi­na­mi. Ar už tai ir­gi tu­ri bū­ti di­di­na­mi prie­dai?

Juk ei­li­nis Lie­tu­vos pi­lie­tis, ei­da­mas į sve­čius ar­ba į Va­sa­rio še­šio­lik­to­sios mi­nė­ji­mą, ne­pra­šo, kad vals­ty­bė jam už tai su­mo­kė­tų.

Ar prie­do prie al­gos neats­to­ja ki­tos val­di­nin­kų tu­ri­mos pri­vi­le­gi­jos: pra­ban­gūs au­to­mo­bi­liai, ku­riais jie nu­ve­ža­mi ir par­ve­ža­mi nuo slenks­čio iki slenks­čio, ke­lio­nės į už­sie­nį, se­mi­na­rai už mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus, as­me­ny­bės to­bu­lė­ji­mas, ne­rea­lūs ku­ro li­mi­tai au­to­mo­bi­liams, so­tus ir ge­ras gy­ve­ni­mas?

O jei­gu jau pa­tys tu­ri ne­ri­bo­tą ape­ti­tą ir ne­jau­čia sai­ko, sai­ką gal rei­kė­tų įtvir­tin­ti įsta­ty­mu?