
Naujausios
Žmonės ar automatiniai atsakikliai?
Regina MUSNECKIENĖ
Užventyje paminėtos Lietuvos švietėjos, rašytojos ir labdarės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 140-osios gimimo metinės. Į konferenciją iš sostinės atvykę mokslininkai nemokamai skaitė pranešimus, atliepdami Šatrijos Raganos dvasiai.
Tą pačią dieną vykusiame rajono Tarybos posėdyje vyravo kitokia dvasia. Kelmės rajono savivaldybės administracijos vadovės, gaudamos jau ir taip solidų, kelių vidutinių atlyginimų vertą darbo užmokestį bei priedus už stažą, darbą savaitgaliais ir švenčių dienomis, paprašė tuos priedus dar padidinti.
Motyvas, kad rajone susidarė grėsminga socialinė situacija ir neplanuotai padaugėjo darbo savaitgaliais bei švenčių dienomis.
Dviejų moterų noras Tarybos nariams tapo įsakymu. Priedai padidinti. Administracijos direktorės pavaduotojai netgi daugiau negu prašė – pridėta 50 procentų pareiginės algos.
Svetima gėda! Grėsmingos socialinės situacijos akivaizdoje valdininkėms didinami priedai!
Ar nepanašu į Bertoldo Brechto heroję motušę Kuraž, kuri „daro verslą“ iš karo?
Šaltasis socialinis karas prasidėjo ne dabar. Jis tęsiasi jau daugiau kaip porą dešimtmečių. Vienoje fronto linijoje griaunamos senosios Lietuvos gėrybes į savo gūžtas susitempę naujieji turtuoliai ir senais sovietiniais bėgiais į valdžią atbildėjusi anų laikų nomenklatūra, jau spėjusi „išsiauklėti“ dalį naujosios kartos, kuri nemirs nei iš kuklumo, nei iš patriotizmo, kuri, prisidengusi partijos poreikiais, ima šimtatūkstantinius kyšius ir nestokoja apetito priėjusi prie valdžios lovio.
Kitoje fronto linijoje – likusi Lietuva, pora milijonų beginklių pėstininkų: nuo profesoriaus Liudo Mažylio, autobusu važiuojančio į Berlyną ieškoti Lietuvos Nepriklausomybės akto originalo iki bemokslės penkių mažų vaikų motinos, neturinčios ką dėti į puodą ir bijančios savaitgalio, nes vaikai neis į mokyklą ir negaus nemokamo maitinimo.
Toje paniekintoje ir atstumtoje Lietuvos pusėje ir Vilniaus universiteto mokslininkai, gaišę dieną važiuodami iš sostinės į atkampų Užventį skaityti pranešimų ir už tai nepaprašę atlygio.
Joje – savo kaimo reikalais nuoširdžiai be jokio atlygio besirūpinantys bendruomenių pirmininkai.
Padegėliams, Maisto bankui, vėžiu sergantiems vaikams, ligoninėms, kad įsigytų lovų ar aparatūros, po du eurus tūkstančius suaukojantys Lietuvos eiliniai... Nes valstybė ir savivaldybės tokiems gyvybiškai svarbiems dalykams neturi pinigų.
Bet pinigų atsiranda, kai valdininkams reikia pakelti atlyginimus ar dar pridėti prie priedo.
Tuomet negali suprasti, kas mus valdo – žmonės ar automatiniai atsakikliai, kurie nuolat kartoja vienintelę frazę – nedraudžiantį valdininko gerovę gerinti įstatymą. Kokiame socialiniame fone ta gerovė gerinama – nesvarbu.
Taip yra ne tik Kelmėje. Dar ne taip seniai atlyginimus norėjo pasikelti Šiaulių rajono savivaldybės administracija, bet atsitokėjo, nes artėjo Seimo rinkimai.
Panaši dvasia tvyro daugelyje Lietuvos rajonų ir miestų, kur tikrųjų altruistų ir patriotų valdžios koridoriuose reikėtų ieškoti su žiburiu.
Galbūt valdininko algos pakėlimas nebūtų didžiausia blogybė, jeigu kiltų ir visos šalies gyventojų gerovė. Deja...
Penkių mažų vaikų motinai Darbo birža pasiūlo mokytis amato. Kur jai palikti vaikus? Juk tuoj pat bus apkaltinta vaikų nepriežiūra ir atžalos atsidurs vaikų namuose. Kaip važinėti iš atokaus kaimo 40 kilometrų į Kelmę ar Šiaulius? Kur įsidarbinti išmokus amato? Neįsidarbinsi – reikės grąžinti pinigus už mokslą.
Savo proto dar šiek tiek turinti moteris pasvėrė argumentus ir nesutiko su Darbo biržos pasiūlymu. Birža išbraukė iš sąrašų. Moteris negauna pašalpų. Visos mėnesio pajamos – 75 eurai vaiko pinigų: po penkiolika eurų kiekvienam vaikui.
Kitai vaikų motinai Darbo birža pasiūlė iš Užvenčio į Liolių seniūniją važinėti melžti ūkininko karvių. Nesutikusi taip pat buvo išbraukta iš sąrašų ir neteko socialinių garantijų.
Gal tuos pinigus, užuot didinus valdininkų priedus, reikėtų skirti tvarkingoms daugiavaikėms motinoms? Juk jos atlieka valstybei svarbų darbą. Augina vaikus, kurie dirbs, mokės mokesčius valstybei, išlaikys pensininkus. Jeigu jau mokame po kelis šimtus globėjams, gal mokėkime ir tikrosioms motinoms? Prilyginkime ir jų triūsą nuolatiniam darbui. Gal socialinių grėsmių sumažės?
Dabar gi sausais įstatymais prisidengdama, žmogiškumą visiškai atmesdama biurokratija mala žmonių gyvenimus.
Kiek kartų jų girnas sustabdė valdininkai, keliantys sau atlyginimus? Kiek kartų apgynė skriaudžiamą žmogų?
Ar savivaldybės vadovai važiuoja į asocialias, iš nevilties baigiančias prasigerti šeimas? Ar jie ieško, kur padėti girtų, smurtaujančių tėvų vaikus? Ar jie mato, ką į puodą deda daugiavaikių šeimų motinos? Ar žino, jog kartais nėra ką dėti? Ar jie grumiasi su neprognozuojamais kaimo girtuokliais? Ar pas juos ateina bekinčiai?
Tai daro už gerokai mažesnį atlyginimą dirbantys savivaldybės ir seniūnijų specialistai, socialiniai darbuotojai. Gal būtent jiems reikėtų skirti priedus prie atlyginimo?
Taip, savivaldybės vadovams kartais tenka paaukoti savaitgalį nuvykstant į renginį, kur yra pavaišinami ir pagarbinami. Ar už tai irgi turi būti didinami priedai?
Juk eilinis Lietuvos pilietis, eidamas į svečius arba į Vasario šešioliktosios minėjimą, neprašo, kad valstybė jam už tai sumokėtų.
Ar priedo prie algos neatstoja kitos valdininkų turimos privilegijos: prabangūs automobiliai, kuriais jie nuvežami ir parvežami nuo slenksčio iki slenksčio, kelionės į užsienį, seminarai už mokesčių mokėtojų pinigus, asmenybės tobulėjimas, nerealūs kuro limitai automobiliams, sotus ir geras gyvenimas?
O jeigu jau patys turi neribotą apetitą ir nejaučia saiko, saiką gal reikėtų įtvirtinti įstatymu?