Naujausios
Komentaras
Valdžios rezervatas
Loreta KLICNER
loreta@skrastas.lt
Valstybės kontrolė sporto funkcionieriams parodė geltonąją kortelę. Tiesa, tik pirmąją, todėl ant atsarginių suolelio dar nesės nei Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Algirdas Raslanas, nei smulkesni sporto funkcionieriai. O reikėtų kilstelti raudoną kortelę iš vyti iš aikštės. Bet biudžeto valgytojai — ne kokie futbolininkai. Jie net ne krepšininkai, nes į krepšį dėti nepratę, o imti — tikri čempionai. Rašau tai be ironijos, bet su neviltimi: panašu, kad Džordžo Orvelo kiaulių ūkio, kuriame vienos kiaulės lygesnės už kitas, nepraretins nė kiaulių gripas.
Pamenate, 8-8-8? Pekino olimpiada 2008 rugpjūčio 8 dieną. Tądien gimę vaikai Lietuvoje galėjo gauti dovanų olimpinius marškinėlius, o Pekine 77 sporto, politikos veikėjai ir šiaip bičiuliai naudojosi kita dovana — kelione į olimpiadą už mūsų pinigus.
Lietuvos sporto federacijų sąjunga už 68 veikėjų, išsiųstų pagal Tautinio olimpinio komiteto sąrašą, ir 9 Kūno kultūros ir sporto departamento darbuotojų komandiruotes, bilietus, vizas, maistpinigius, bilietus į žaidynes sumokėjo apie 700 tūkstančių litų. O sportininkams „tinkamai“ pasiruošti olimpinėms žaidynėms ta pati Sporto federacijų sąjunga 2007-aisiais skyrė 960 tūkstančių litų.
Auditoriai pripažino, kad „tokia asmenų išsiuntimo ir jų kelionės finansavimo tvarka nereglamentuota jokiais teisės aktais“. Bet tai ne kliūtis išsiųsti Vilniaus pedagoginio universiteto ir Lietuvos kūno kultūros akademijos rektorius, Vyriausybės kanceliarijos vedėjus ir ministerijų sekretorius, miestų, delegavusių olimpiečius į rinktinę, merus ir kitus, kažkaip nusipelniusius Lietuvos sportui.
Tarp turistų buvo Šiaulių miesto meras Genadijus Mikšys. Skrido ir buvęs Šiaulių miesto savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Kęstutis Petraitis.
Šiaulių meras pernai tuo metu atostogavo, Sakė į Pekiną vykęs už savus pinigus. Dabar meras pripažįsta, kad už kelionę sumokėjo tik 5 tūkstančius litų. „Mums pasakė, susimokėkit po 5000 litų, aš ir susimokėjau.“ Už ką — viešbutį, skrydį, bilietus į varžybas? Meras sakosi nežinąs: “Aš jų virtuvės nežinau, bet susimokėjau, kiek pasakė... Anksčiau irgi taip važiuodavo“.
Kęstutis Petraitis į Pekiną skrido kaip sporto specialistas, patikino Tautinio olimpinio komiteto generalinis sekretorius Vytautas Zubernis. Bet, pavyzdžiui, šiauliečio plaukiko Pauliaus Viktoravičiaus treneris, sporto specialistas Kęstutis Jankevičius olimpiadą žiūrėjo namie, o ne padėjo savo ugdytiniui varžybose.
Pekino ančių valgytojai buvo išsiųsti su kilniu tikslu: „teikti organizacinę pagalbą Lietuvos olimpinės rinktinės sportininkams ir aptarnaujančiam personalui aklimatizacijos stovyklos ir olimpinių žaidynių metu“.
Paskaitytumėte kokias ataskaitas pildė tie „pagalbininkai“ grįžę... Skaičiau ir pykau ant savęs, ant tautos, ant tokio gražaus pasaulio — tai kokie mes kantrūs! Mums sako — nėra pinigų ir mes tikime. Sako, susiveržkim diržus, ir jau kaklus smaugiame.
Štai vienoje funkcionieriaus ataskaitoje rašoma: „Stebėjau ir analizavau varžybų organizavimą, susipažinau su sporto bazėmis ir jų įranga. Bendraudamas su kaimyninių šalių sporto specialistais kėliau savo kvalifikaciją sportininkų rengimo ir jų patriotinio auklėjimo klausimais (...)“. Ir taip toliau iki 'kitų globalių“ klausimų.
Kitas keliautojas aiškina dalyvavęs komandų susirinkimuose, net konsultavęs sportininkus ir trenerius, gyvenančius ne olimpiniame kaimelyje.
Kažkuris Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas (gaila, neįvardyta pavardėmis) prisipažino: „buvo išskirtinė proga stebėti geriausių mūsų sportininkų startus iš arti ir juos įvertinti savo akimis“.
Į Pekiną teikti pagalbos sportininkams buvo išsiųsti ir departamento Teisės ir personalo skyriaus vedėja, trys generalinio direktoriaus pavaduotojai, Bendrojo skyriaus vyriausiasis specialistas, dar finansininkas ir kiti „draugai“. Teisės ir personalo skyriaus vedėja atsiskaitė už savo kelionę: “Žaidynių metu buvo susipažinta su kai kuriais Europos konvencijos “Dėl brutalaus žiūrovų elgesio per sporto varžybas“ ir ypač per futbolo rungtynes galimais praktiniais įgyvendinimo aspektais...“
„Žaidynėse man svarbiausia buvo pasižiūrėti ir susipažinti, kaip įrengtos olimpinės sporto bazės, svarbiausi olimpiniai sporto objektai(...) Susipažinimas su šiuolaikiniais sporto objektais labai svarbus ateičiai planuojant statyti naujus sporto objektus Lietuvoje...“, — tai jau Investicijų ir turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto ataskaita.
Auditoriai paskelbė ne visą literatūrą apie Pekine nuveiktus turistų darbus, tačiau paviešino, kas jiems buvo pavesta: pavyzdžiui, „stebėti, analizuoti ir teikti siūlymus mūsų sportininkus aptarnaujančiam personalui varžybų metu dėl būsimų varžovų kovų taktikos ir manieros“.
Bet man labiausiai patiko ši užduotis — „stebėti ir analizuoti mūsų šalies sportininkų moralinio — valinio pasirengimo lygį“.
Ar šie darbai buvo atlikti, auditoriams nustatyti nepavyko.
Iš viso auditoriai suskaičiavo, kad Kūno kultūros ir sporto departamente daugiau nei 4,5 milijono litų panaudoti neskaidriai. Be to, neaišku, ar daugiau nei 25 milijonai litų apskaityti teisingai.
Audito dokumentus dėl galimo turto iššvaistymo skirstant ir naudojant Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšas žadėta perduoti Generalinei prokuratūrai. Premjeras Andrius Kubilius sudarė darbo grupę įvertinti departamento vadovo A. Raslano veiklą.
Sunku tikėti, kad už mūsų pinigus keliavę turistai sugrąžins į biudžetą dovaną, paprasčiau pinigus paimti iš pensininkų, iš naujagimių, iš dirbančiųjų. Paimti, kad ten — valdžios rezervate — tų pinigų nepritrūktų. Sportas — tik menka sritis, kurioje švaistomi pinigai tiems, kuriuos myli labiausiai. O labiausiai myli save.
Žinau, kad dalis sportininkų į Europos čempionatus kaip nacionalinės rinktinės nariai važiuoja už savo pinigus, treniruojasi kiauromis valtimis, griūvančiose sporto bazėse, rūsiuose ir pusrūsiuose, patys perka inventorių ir dalijasi sportine apranga su kitais sportininkais. Entuziastai treneriai patys vežioja vaikus į varžybas, tepa sumuštinius, kad tik šie neišeitų į gatvę, o liktų sportuoti.
Mes giedame „Tautišką giesmę“ drauge, bet mūsų Lietuva neturi nieko bendro su valdžios rezervatu, kuriame nykstančių rūšių beveik nėra.
citata: „Bendraudamas su kaimyninių šalių sporto specialistais kėliau savo kvalifikaciją sportininkų rengimo ir jų patriotinio auklėjimo klausimais.“
