Naujausios
Asmeniškai
Užkniso!
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Gal ir ne visai gražus žodis, bet, jei sakyčiau „įkyrėjo“ ar “nusibodo“ — būtų netiesa. Iš tiesų “užkniso“ kiekvieną dieną klausytis apie krizę, mokesčius ir idiotus valdžioje — tegul tai ir būna tikra.
Kažkokia nesąmonė, atsibundi žmogus laimingas, saulė šviečia, sniego į valias — sakytum, gražu — gyvenk ir džiaukis, bet ne — kažkaip privalu visiems kolektyviai piktintis, keikti valdžią — ir po valandos, nori to ar nenori, geros nuotaikos kaip nebūta.
Nepriklausau tiems, kurie sako, kad krizės nėr, nes jie jos dar nepajuto. Keli pažįstami verslininkai iš tiesų vaikšto galvas susispaudę, nors nebankrutuoja.
Yra ir dar vienas moralinis aspektas — sakyti, kad manęs asmeniškai krizė neliečia, kažkaip nepadoru, mat kažkas iš tiesų netenka ar tuoj neteks darbo, kažkam, o jau žiniasklaidos darbuotojams tai tikrai, mažės atlyginimai. Toks nepatogumas apima — gal kažkam bus blogai, tai ko aš čia vaipausi. O ko, tiesą sakant, turėtų būt gaila?
Štai prisimenu, kaip karjeros pradžioje (Rusijos krizės metu) rašiau apie smulkiuosius verslininkus: piktinausi, kaip juos spaudė mokesčių inspekcija, kaip jie buvo žlugdomi, o juk turėjo išmaitinti šeimas. Pajutau tą patį nepatogumą: o aš tuo metu sau gaunu stabilų atlyginimą ir vargo nematau.
Nuėjau interviu daryti pas mokesčių naštos spaudžiamą smulkiųjų verslininkų atstovę į erdvų trijų aukštų namą. Pati su šeima tuo metu gyvenau dviejų kambarių nuomojame bute. Pasijutau visiškai kvailai — tai gal jai manęs turėtų būti gaila. Tada viena išmintinga vyresnė kolegė paprotino: niekada nejausk nepatogumo dėl to, kuo esi — kai tu bendrabutyje krimtai mokslus, tavo apraudami „smulkieji“ užsimezgė sau namus.
Tai ir dabar dingtelėjo mintis: dėl ko turėčiau rūpintis ir nerimauti? Dėl JAV turtuolio, kuris prarado 30 milijonų dolerių iš 300 milijonų turėtų? Tikrai ne. Dėl vietinio verslininko, kuris dabar atostogaus ne dukart per metus, o vieną (nors veikiausiai du)? O gal dėl bankrutuojančių fabrikų ir darbo netenkančių darbininkų? Tiesą sakant, tų fabrikų darbininkų man ir taip buvo gaila, nes daugelis uždirbdavo minimalią algą. Gal susiras geresnį darbą ar pradės savo šeimos versliuką.
O gal gailėtis motinų, kurioms nubraukė pašalpas už vaikus? Jei jau atvirai, tai bet kuri moteris pasakys, kad jai krizė ir kančia, kai vyras geria, kai, neduok Dieve, ją muša, ar kai vaikas eina klystkeliais (neretai iš gero gyvenimo), ir su finansais tai niekaip nesusiję.
O gal gailėtis abstrakčiai vyrų, kuriems dabar reikia pasukti galvas, kaip išlaikyti verslą ar darbą, kaip išgyventi ir uždirbti pinigų? Nė mintis nekyla. Vyrams, sakyčiau, labai sveika vėl prisiminti prigimtinį išlikimo instinktą...
Pati pažįstu ne vieną puikų verslininką, kuris verslą ryžosi pradėti tada, kai buvo labiausiai riesta ir kai tikrai sunku buvo išmaitinti šeimą. Ir jei ne krizė, tas dabartinis klestintis verslininkas ir dabar būtų pusramiai gyvenęs iš pusėtinos valdiškos algos. Apskritai, išlikimo instinktas vyrą paverčia vyru. Kuo daugiau tikrų ir narsių vyrų bus Lietuvoje, tuo Lietuvos moterims bus geriau.
Gailėtis pensininkų prasmės nėra — jiems pensijos nemažės. Vaikų ir jaunimo? Na, sunkumai ir vargas dar niekam nesukliudė. Gal mūsiškiai neišaugs tokie socialiai aprūpinti, kaip kai kuriose Vakarų Europos šalyse (draugės dukra, pagyvenusi vienoje labai socialistinėje šalyje, tos šalies jaunuolius išvadino tikrais išlepusiais abeliais). Na, gailėtis A.Kubiliaus, kad jis prarado populiarumą, irgi būtų kvaila.
Ar gal turėtų būt gaila apskritai Lietuvos? Bet Lietuva — tai tie visi mes, anksčiau išvardyti.
Et, belieka nepasiduoti tam ant mūsų galvų pilamam gąsdinimo ir bauginimo srautui. Man panašu į paukščių gripo isteriją — pamenate, kai buvo uždarytos visos kaimo vištos ir parduota vakcinų už milijardus dolerių. Kažkas susišlavė gražius pinigus. O kam naudinga ši Krizės isterija? Kažkam tikrai naudinga, net neverta tuo abejoti.
