Turistus sovieticus

So­cia­liz­mo ženk­lai (5)

Tu­ris­tus so­vie­ti­cus

Vladas VERTELIS

Atė­jo ži­nia – su žmo­na iš­lei­džia­mi į Bul­ga­ri­ją. Sva­jo­nė – iš­va­žiuo­ti į už­sie­nį, kad ir į soc­la­ge­rio ša­lį. Lais­vas ke­lias į pa­sau­lį bu­vo vie­nas iš pro­pa­gan­di­nių re­ži­mo triu­kų. Va­ži­nė­da­vo val­džios žmo­nės, o po at­ran­kos, re­ko­men­da­ci­jų ir ei­lių su­lauk­da­vo pro­gos ir ei­li­niai pi­lie­čiai. Ne ­vi­si.

1987 me­tų va­sa­ros pra­džia. M.Gor­ba­čio­vo per­tvar­ka buk­sa­vo, bet ka­da ga­lė­jo grįž­ti se­no­sios jė­gos. Gal­būt – tai vie­nin­te­lis šan­sas iš­va­žiuo­ti, nors žmo­nai ply­šo šir­dis – kaip pa­lik­ti de­vy­nių mė­ne­sių duk­re­lę. Pa­li­ko­me. Trims sa­vai­tėms.

Inst­ruk­ta­vo Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je. Pri­si­me­nu: gat­vė­je ga­li siū­ly­ti pirk­ti do­le­rių – jo­kiu gy­vu. Bai­siau­sias nu­si­kal­ti­mas. Ir tik­rai – So­fi­jo­je ke­lis kar­tus pa­siū­lė.

Ki­tas eta­pas: par­ti­jos mies­to ko­mi­te­te. Čia jau rim­čiau. Rei­kė­jo pe­rei­ti par­ti­jos ve­te­ra­nų ko­mi­si­ją (!). Jau dir­bau mies­to laik­raš­čio re­dak­ci­jo­je. Bend­ro­jo sky­riaus ve­dė­ja įro­di­nė­jo, kad tai rim­ta pro­ce­dū­ra, be jos – nie­kaip. Gal, sa­kau, ir į Len­ki­ją to­ji ko­mi­si­ja ga­li neiš­leis­ti. Ne į Va­ka­rus juk va­žiuo­jam. Ve­dė­ja jau la­bai oriai pa­reiš­kė, kad Len­ki­ja – la­bai ir la­bai rim­ta. Į Bul­ga­ri­ją – leng­viau. Dar paaiš­ki­nau, kad par­ti­jos ko­mi­te­to laik­raš­čio at­sa­kin­ga­sis sek­re­to­rius – itin užim­ta per­so­na, o žmo­na au­gi­na dvi ma­žas duk­re­les, to­dėl gal už­teks ko­mi­si­jos tvir­ti­ni­mo. Už­te­ko, bet bu­vo šiek tiek ne­ra­mu, jog ga­li­me ne­pe­rei­ti ve­te­ra­nų kont­ro­lės.

Va­žia­vo­me pa­ma­ty­ti ir pri­si­pirk­ti. Per abu tu­rė­jo­me pa­sa­kiš­ką 600 le­vų (1 rublis – 1 le­vas) su­mą ir di­džiau­sią pa­sau­ly­je la­ga­mi­ną – ge­ros odos, su už­trauk­tu­ku ir dviem sag­ti­mis. Tais lai­kais tu­ris­tus so­vie­ti­cus į Bul­ga­ri­ją vež­da­vo dvie­m kryp­ti­mis: iš So­fi­jos – į Slan­chev Bryag ( Sau­lė­tą­ją Pak­ran­tę) ir iš pa­jū­rio – į sos­ti­nę. Per tuos pa­čius mies­tus ir mies­te­lius. Trak­tas po par­duo­tu­ves.

Mes pa­su­ko­me prie Juo­do­sios jū­ros. Jau per­kir­tus Ru­mu­ni­jos ir Bulga­ri­jos pa­sie­nį, gru­pės va­do­vas – jau­nas par­ti­nis inst­ruk­to­rius iš Vil­niaus – su­rin­ko nau­ju­tė­lai­čius už­sie­nio pa­sus, su­si­dė­jo į mai­šė­lį, ku­rį ne­šio­jo­si vos ne po kak­lu pa­si­ka­bi­nęs. Ir at­si­tik taip, kad kar­tą jį pa­li­ko val­gyk­lo­je, bet nie­kas ne­nu­džio­vė.

Kam mums tie pa­sai, kai krū­ti­nę už­spau­dė lais­vės po­jū­tis. Ir mes kaip bal­ti (bu­vo įkal­ta, kad juo­dao­džiai – ne­lais­vės sim­bo­lis) žmo­nės. Vis­kas įdo­mu – kas, kaip, kur. Pir­mą die­ną ke­liau­ja­me ne į pa­plū­di­mį, o už ke­lių ki­lo­met­rų kal­nuo­se įsi­kū­ru­sį mies­te­lį. Net ir iš­de­gu­sios pa­ke­lės pie­vos, kru­mokš­niai do­mi­na.

Už ke­lių šim­tų met­rų nuo vieš­bu­čio val­gyk­la. Poil­siau­to­jai ten ei­na kas kaip. O mums va­do­vas lie­pia su­si­rink­ti prie vieš­bu­čio ir vo­re­le draus­min­gai ke­liau­ja­me mai­tin­tis. Ma­tau ir jau­čiau – kvai­la bei juo­kin­ga. Lais­ves­ni žmo­nės vos ne pirš­tais ba­do. Tu­ris­tus so­vie­ti­cus.

Prieš va­ka­rie­nės pro­ce­dū­rą vel­nias už­li­pa ant lie­žu­vio. Įsi­jun­gia so­vie­ti­nis jef­rei­to­rius. Ru­siš­kai su­ko­man­duo­ju: "Sta­no­vis, s pes­nei ša­gom marš" (į ri­kuo­tę, su dai­na ženg­te – liet.) To už­te­ko, ir mes val­gy­ti trau­kė­me kas kaip. Grei­tai pa­ju­to­me, kad prie mū­sų į drau­gys­tę tai­ko­si in­te­li­gen­tiš­ka po­ra iš Klai­pė­dos – tik­rai ne sta­ty­bi­nin­kai, su ku­rių gru­pe at­va­žia­vo­me.

Ku­ror­to cent­re – daug par­duo­tu­vių. Ei­na­me į la­bai gra­žią. Ap­rai­bo akys – pil­nos len­ty­nos mui­lų mui­liu­kų, dan­tų pa­stos etc., ne­ma­ty­ta, vis­ko reik­tų. Ir kai­nos – pi­gu. Pirk­si­me kaž­ką, bet par­da­vė­ja paaiš­ki­na – tik už do­le­rius. Jau­čiu, kaip grin­dys slys­ta iš po ko­jų, už­plau­kė kaž­koks gė­dos de­be­sė­lis – ko­dėl mes čia, čia ne mums, čia tik už do­le­rius, čia len­kams, veng­rams, Ry­tų vo­kie­čiams, čia ne vie­ta tu­ris­tus so­vie­ti­cus.

Kai ap­vaikš­čio­jo­me ap­lin­ki­nius mies­te­lius, vie­nas jų – vi­du­ram­žiš­kas Ne­se­be­ras, pa­si­sė­dė­jo­me ku­ror­to ka­vi­nu­kė­se, su­si­ruo­šė­me į plia­žą. Bu­vo nu­ro­dy­ta vie­ta, ten – ir nie­kur ki­tur. Ran­da­me į smė­lį įsmeig­tą len­te­lę su už­ra­šu „Dlia so­vets­kich tu­ris­tov“ (Ta­ry­bi­niams tu­ris­tams – liet.).

Prie be­to­ni­nio mo­lo, ten, kur ban­gų su­plak­tos jū­ros žo­lės, vi­soks šlamš­tas.

Dai­ro­mės, gal ir ki­tiems spe­cia­lios vie­tos – len­kams, ru­mu­nams, vo­kie­čiams. Ki­tur – be len­te­lių. Tą­dien ne­si­blaš­ko­me. Gir­džiu ru­sa­kal­bių gru­pe­lė ap­ta­ri­nė­ja „dlia so­viets­kich tu­ris­tov“ – ko­dėl mes iš­skir­ti­niai, ko­dėl prie pur­vi­nos jū­ros, ko­dėl ko­dėl. Liūd­na ir pik­ta.

Ki­tą die­ną ėjo­me ten, kur be len­te­lių. Šva­ri jū­ra, ma­žy­tis kal­bų ba­bi­lo­nas, ir mo­te­rys, tos, ku­rios jau­nos, vi­siš­kai drą­sios, net ir be lie­me­nė­lių. Lais­vė, Eu­ro­pa, da­le­ly­tė ki­to­kio pa­sau­lio. Gal ir žmo­na pa­mir­šo – kaip ten mū­sų duk­re­lės?

Au­to­bu­sų sto­ty­je su­ra­dom kryp­tį į Bur­ga­są – uos­ta­mies­tį. Ša­lia. Dar ge­ro­kai prieš vi­dur­die­nį mes jau ten. Vie­ni du, be kont­ro­lės, be tvar­ka­raš­čio, ir mies­tas – yra į ką pa­si­žiū­rė­ti. Vis­kas įdo­mu.

Va­ka­re au­to­bu­sas kaip ir Lie­tu­vo­je – vos ne sau­sa­kim­šas. Iš­gir­dęs ne­gir­dė­tą kal­bą už­kal­bi­na jū­ri­nin­kas. Ru­siš­kai po­li­ti­kuo­jam, ar Lie­tu­va yra Ru­si­ja, kuo Bul­ga­ri­ja – ki­to­kia. Pri­si­me­nu, vy­ras bu­vo ge­ro­kai pra­si­la­vi­nęs, nes ži­no­jo, kad tų ru­siš­kų – ne­ru­siš­kų res­pub­li­kų vė­lia­vos – pa­gal vie­ną kur­pa­lių, o Bul­ga­ri­jos – skir­tin­ga.

Tik at­si­ra­ki­nus kam­ba­rio du­ris pa­si­bel­dė gru­pės va­do­vas. Nei pus­ry­čia­vot, nei va­ka­rie­nia­vot, ir ne­pra­ne­šę, ir be pa­sų, ir taip elg­tis drau­džia­ma. Iš­ra­šė vel­nių ir gal­būt kaž­kur įra­šė. To ne­be­su­ži­no­sim, nes po ke­le­rių me­tų ke­lia­vom, kur no­rė­jom.

Po sa­vai­tės pra­si­dė­jo tu­ras po Bul­ga­ri­jos par­duo­tu­ves. Ant tu­ris­ti­nio trak­to sto­vė­ju­sių mies­tų žmo­nėms so­vie­ti­cus at­ro­dė kaip mon­go­lų or­dos. Gi­dė ne­graž­by­liau­da­vo: pa­grin­di­nė gat­vė, iš abie­jų pu­sių – par­duo­tu­vės. Net Plov­di­ve, ant­ra­ja­me pa­gal dy­dį ša­lies mies­te, ne­ma­tė pra­smės pa­ro­dy­ti Ro­mos lai­kų am­fi­teat­ro. Bek­lai­džio­jant at­si­tik­ti­nai at­ra­dom, o va­ka­re, atė­ję iš ki­tos kal­no pu­sės, klau­sė­mės ope­ros.

Par­duo­tu­ves šla­vė iš abie­jų trak­to pu­sių. Par­da­vė­jos, pa­ma­čiu­sios beat­gar­man­čių gru­pę, slėp­da­vo pre­kes ar­ba ne­par­duo­da­vo – tik vie­ti­niams. Pra­si­len­kė­me su gru­pe iš Uz­be­ki­jos – di­džiu­liai krep­šiai su už­ra­šu CCCP (TSRS). Lie­tu­viai to­kių ne­tu­rė­jo.

Ne­di­de­lia­me kios­ke­ly­je ka­bo­jo pa­sa­kiš­ko gro­žio su­kne­lė – kaip tik mū­sų vy­res­nė­lei. Par­da­vė­ja at­seit ne­sup­ran­ta, ko no­rim. O su­kne­lė laa­bai gra­ži. Da­lija­mės nuo­skau­da lie­tu­viš­kai. Ta­da at­si­ran­da gel­bė­to­jas. Pak­lau­sia iš kur, už­si­rū­kom, pa­po­li­ti­kuo­jam, pa­pra­šo par­da­vė­jos ir nu­si­per­kam.

Di­dy­sis mū­sų la­ga­mi­nas spar­čiai pil­nė­jo, pa­neš­ti ga­lė­jau tik už­si­me­tęs ant pe­ties – vis­kas mer­gai­tėms. Ba­tu­kai, su­kne­lės, ap­siaus­tė­liai. Vai­kiš­kos pre­kės bu­vo ne tik gra­žios, bet ir la­bai ko­ky­biš­kos: su jo­mis – vi­sos mū­sų duk­re­lių šven­tės.

So­fi­jo­je – pa­gal pro­gra­mą. Gi­dės liaup­si­no sa­vo ko­mu­nis­ti­nį va­dą, jo duk­te­rį – kul­tū­ros mi­nist­rę, lan­kė­me G.Di­mit­ro­vo mau­zo­lie­jų ir lau­kė­me ke­lio­nės į na­mus – pas vai­kus.

Daž­nai pa­gal­vo­da­vau, kad to­ta­li­ta­ri­nės vals­ty­bės va­dai, no­rė­da­mi iš­lai­ky­ti val­džią, ne­tu­rė­tų sa­vo žmo­nių le­pin­ti už­sie­niais. Ten spar­čiai lais­vė­ja­ma.

1978 metai.

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.