Trispalvė lydi per gyvenimą

Trispalvė lydi per gyvenimą

Tris­pal­vė ly­di per gy­ve­ni­mą

Pak­ruo­jie­tį Al­gir­dą Pet­kų Tris­pal­vė nuo­lat ly­di be­veik tris­de­šimt me­tų – nuo pat At­gi­mi­mo lai­kų. Su sa­vo vė­lia­va vy­ras 1991-ai­siais bu­dė­jo ir prie Par­la­men­to.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Vi­suo­me­ni­nin­kas A. Pet­kus jau ke­lin­tai pa­kruo­jie­čių kar­tai pa­žįs­ta­mas kaip vy­ras su vė­lia­va. Ne­ši­nas Tris­pal­ve, jis da­ly­vau­ja vals­ty­bės šven­tė­se ar ki­tų svar­bių da­tų mi­nė­ji­muo­se. Nė­ra pra­lei­dęs nė vie­no kar­to, ka­da prie na­mų ke­lia­ma vals­ty­bi­nė vė­lia­va.

Ar­tė­jant Lais­vės gy­nė­jų die­nai, A. Pet­kus pri­si­mi­nė 1991-ųjų sau­sio 13-osios įvy­kius. Anuo­met sau­go­ti Par­la­men­to pa­kruo­jie­tis kar­tu su ki­tais ra­jo­no žmo­nė­mis va­žia­vo, taip pat pa­siė­męs sa­vo Tris­pal­vę.

Ją A. Pet­kus iš­sklei­dė, su bend­ra­min­čiais iš­li­pęs iš au­to­bu­so. Be­veik vi­są pa­rą, kol bu­dė­jo, ne­pa­lei­do Tris­pal­vės iš ran­kų. Ne­ši­nas vė­lia­va, pa­kruo­jie­tis ir vaikš­čio­jo ap­link rū­mus, bend­ra­vo su ki­tais gy­nė­jais.

Bu­dė­ti A. Pet­kui ne­bu­vo leng­va – var­gi­no ne­se­niai ope­ruo­tas stu­bu­ras ir po ope­ra­ci­jos dar ne­sus­tip­rė­ju­si svei­ka­ta. Vy­ras pri­si­mi­nė anų die­nų nu­si­tei­ki­mą nė už ką ne­pa­lik­ti po­sto: kai pa­si­da­ry­da­vo per sun­ku sto­vė­ti, čia pat mi­nio­je ku­riam lai­kui at­si­sės­da­vo ant at­si­vež­to la­ga­mi­nė­lio.

„At­min­ty­je te­beįst­ri­gęs dau­gy­bės žmo­nių ryž­tas ne­si­trauk­ti, gin­ti sa­vo lais­vę. So­vie­ti­nei ka­riuo­me­nei užė­mus te­le­vi­zi­jos bokš­tą, ar­čiau Par­la­men­to rū­mų bu­vo at­vai­ruo­ti ir kaip ba­ri­ka­da su­sta­ty­ti au­to­bu­sai – vis šio­kia to­kia kliū­tis tan­kams. Iš­jun­gus elekt­rą ir rū­mų apy­lin­kėms pa­ni­rus į tam­są, „Lin­ka­vos“ an­samb­lio sa­vi­veik­li­nin­kai už­gie­do­jo „Ma­ri­ja, Ma­ri­ja“. Iš­gir­dę gies­mę, žmo­nės klau­pė­si čia pat, kur sto­vė­jo – tie­siai ant lie­taus ir šlapd­ri­bos per­merk­tos že­mės“, – pri­si­mi­nė A. Pet­kus.

Sau­sio 13-osios įvy­kiuo­se pa­kruo­jie­čio tu­rė­ta Tris­pal­vė bu­vo ant­ro­ji šei­mos vė­lia­va. Ji dar be­veik du de­šimt­me­čius ple­vė­suo­da­vo prie Pet­kų so­dy­bos, ly­dė­da­vo šei­mi­nin­ką ren­gi­niuo­se. Kol iš­blu­ko spal­vos, su­pras­tė­jo iš­vaiz­da.

„Te­ko šią, nors daug pri­si­mi­ni­mų ke­lian­čią vė­lia­vą, pa­keis­ti nau­ja. Ki­taip bū­tų ne­pa­gar­ba vie­nam iš svar­biau­sių Lie­tu­vos sim­bo­lių“, – sa­kė A. Pet­kus.

Pir­mą­ją Tris­pal­vę Pet­kai kar­tu su dar dviem šei­mo­mis bu­vo pa­si­siu­vę pra­si­de­dant At­gi­mi­mui. Al­gir­das pa­ts pa­da­rė jai ko­tą, lai­ky­da­ma­sis vi­sų he­ral­di­kos rei­ka­la­vi­mų. Vė­lia­va iš pa­pras­tų au­di­nių, pa­kruo­jie­čius ly­dė­ju­si Bal­ti­jos ke­ly­je, grei­tai iš­blu­ko, te­ko jos at­si­sa­ky­ti.

„O ko­tas li­ko tas pa­ts, pir­ma­sis – jau tre­čią vė­lia­vą prie jo tvir­ti­nu“, – šyp­so­jo­si A. Pet­kus.

Au­to­rės nuo­tr.

Pak­ruo­jie­tį vi­suo­me­ni­nin­ką Al­gir­dą Pet­kų Tris­pal­vė ly­di nuo pat At­gi­mi­mo.